Autobiografijos scenoje: ką ir kieno sąskaita gydo menas?

Aušra Kaminskaitė 2021 02 26 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ (2020); idėjos autorė, choreografė ir atlikėja Greta Grinevičiūtė, choreografas Andrius Katinas. Dainiaus Putino nuotrauka
Scena iš spektaklio „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ (2020); idėjos autorė, choreografė ir atlikėja Greta Grinevičiūtė, choreografas Andrius Katinas. Dainiaus Putino nuotrauka

aA

Kai kurie žmonės teigia, kad kiekvienas kūrinys yra autobiografiškas, - juk paprastai kūryba persisunkia autoriaus patirtimis, pozicija, emocijomis, apmąstymais. Tačiau ar tikrai vienodai stebime kūrinius, kuriuose deklaruojama fikcinė, interpretuota realybė, ir tuos, kuriuose, anot aprašymų, bus vaizduojama tai, kas nutiko iš tikrųjų? Negana to, apie įvykius pasakos ne personažai, bet būtent tie žmonės, kuriems visa tai patyrė?

Sausio mėnesį apie autobiografinius spektaklius, jų įtaką ir poveikį kalbėjomės su 24 žmonėmis, iš jų tik keturi patikino nevertinantys autobiografinių kūrinių kitaip nei grįstų fikcine medžiaga. Iš dvidešimties įtaką pripažinusiųjų aštuoni teigė labai mėgstantys dokumentiką (neretai minėdami kino filmus), keturi konstatavo žiūrintys į autobiografijas atsargiau ir įtariau, nes šis žanras, anot respondentų, gresia tapti savigaila, saviterapija, masturbacija scenoje. Šeši respondentai (tarp jų - tik vienas kritikas) minėjo sunkumus vertinant autobiografinius kūrinius: „Aš niekada nerašyčiau kritinio straipsnio apie šitą darbą. <...> Kai žmogus tiek daug savęs palieka scenoje, nežinau, ar galėčiau pasakyti: <...> čia šūdas buvo“; „[tokius spektaklius žiūriu] su pojūčiu čia blogai, bet bijau komentuoti, nes kūrėjams tai labai asmeniška“; „Kažkurioj vietoj įsijungia kažkoks jautrumas, tas atlaidumas“; „Pasidaro kažkaip net ir nepatogu, nes žmogus kaip ir lieja tau širdį <...>, o tu čia jį kritikuoji. Ir tada atrodo, kad kritikuoji jo gyvenimą. Bet taip juk nėra - tu kritikuoji pasirinkimą“. Keletas žmonių teigė autobiografinius spektaklius priimantys asmeniškiau, dalis pažymėjo, kad tokia kūryba sustiprina bendruomeniškumo jausmą. Vienas respondentas atvirai palaikė autobiografijas dėl kūrėjų drąsos kalbėti apie tai, kas jiems svarbu, nes iš asmeninės patirties žinojo, kaip tai sunku. Trys žmonės tvirtai pasakė niekuomet negalintys žinoti, kiek autobiografiniame spektaklyje remiamasi tikrais faktais ir kiek jie perleisti per fikcijos prizmę. Įdomu, kad visi trys - profesionalūs teatro režisieriai.

Svarstyti šia tema paskatino 2020-ųjų lapkričio viduryje Vimeo platformoje parodytas menininkės Gretos Grinevičiūtės spektaklis „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ (antroji numatomo triptiko dalis; pirmoji - „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ - rodyta prieš dvejus metus). Aprašyme teigta, kad kūrinys paremtas idėjos autorės prisiminimais, kurių dalis gali būti netikslūs, išgalvoti, suformuoti ją supusių žmonių. Vis dėlto kulminaciniame spektaklio monologe pasijutau susidūrusi su pačia tikriausia realybe, kurios centre - didžiulė asmeninė kūrėjos kančia.

Nusižudžiusiai motinai skirtą monologą, kuriame išreikšta meilė ir pyktis, taip pat ašaras ir skausmą, kurio apimta menininkė kalbėjo, vienareikšmiškai interpretavau kaip jos terapijos seansą. Žiūrėdama tam beveik nesipriešinau - scena stipriai sudirgino emocijas, o to žiūrovai dažnai ir tikisi iš meninės kūrybos. Tačiau analizuodama kūrinį ir rašydama jo recenziją suirzau. Esu didelė tiesioginio emocinės atminties taikymo scenoje priešininkė - mano akimis, scenoje atgamindami „plikàs“ ir neapdorotas skaudžių įvykių sukeltas emocijas atlikėjai save žaloja. Tik kaip atvirai kritikuoti darbą apie nepaprastai sunkias kūrėjos patirtis? Apie realybę, paverčiančią niekiniais bet kokius komentarus jos adresu? Paraleliai aplankė neteisybės jausmas: kodėl prisidengiant meno kūriniu buvau įtraukta į terapijos procesą?

Tikėdama, kad mano sudirgimą lėmė ne tik asmeninė pozicija, bet ir žmonėms bendri smegenų veiklos procesai, nusprendžiau patikrinti, kaip kiti žiūrovai reaguoja matydami į sceną atneštą realybę. Tyrimo medžiagai pasirinkau tris spektaklius - vyliausi, kad palyginus skirtinga asmeninių patirčių ir meninės raiškos derme pasižyminčius darbus geriau išryškės mano spėliones pagrįsiančios tendencijos. Todėl, be „Šokio skalbimo mašinai ir mamai“, tyrime atsidūrė Manto Jančiausko režisuotas „Vaidina Marius Repšys“ (premjera 2020 m. rugsėjo 27 d.) ir Dariaus Gumausko „Mongolija“ (premjera 2019 m. gruodžio 5 d.). Pirmasis kūrinys - monospektaklis, paremtas bipolinio sutrikimo nužymėto aktoriaus M. Repšio gyvenimo istorija, kurią kūrėjas iki šiol aktyviai pasakoja įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Antrasis - D. Gumausko ir Andriaus Alešiūno pasakojimas apie jų patirtis gyvenant greta Dauno sindromą turinčių žmonių. Spektaklio pabaigoje šviečiamoji kūrinio funkcija sustiprinama klausimų ir atsakymų sesija su genetikos profesoriumi Algirdu Utkumi.

Apie minėtuose spektakliuose patirtas emocijas ir kilusias mintis apklausti 24 žmonės, iš kurių 15 matė „Šokį skalbimo mašinai ir mamai“, po 7 - „Vaidina Marius Repšys“ ir „Mongoliją“. Tenka pripažinti, kad respondentų kontingentas siauresnis nei norėtųsi - visi, atsiliepę į feisbuke paskelbtą kvietimą dalyvauti tyrime (karantinas apribojo atrankos galimybes), buvo menų lauko atstovai ir aktyvūs teatro žiūrovai, kurių dauguma gerai žinojo ar asmeniškai pažinojo spektaklių kūrėjus. Tad žymios dalies respondentų santykis su autoriais ir / ar jų istorijomis yra glaudesnis nei būtų atsitiktinių žiūrovų. Kita vertus, tokiam tyrimui kalbinti su meno pasauliu susijusius žmones pasirodė itin palanku - dauguma jų pratę garsiai reflektuoti teatrines patirtis, todėl aiškiai formulavo atsakymus į užduotus klausimus, nevengė patys ieškoti ir kvestionuoti savo reakcijų priežastis.

Panašu, kad iš trijų pasirinktų spektaklių emociškai žiūrovus labiausiai paveikė „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. Vos trečdalis žiūrėjusiųjų spektaklį pasisakė santūriai - minėjo, kad kūrinys paveikė, tačiau emocijų beveik nedetalizavo; tarp jų vienintelis respondentas teigė žiūrėjęs spektaklį „visiškai šaltai“. Likusieji dešimt išreiškė stiprias emocijas, siedami jas su tuo, kaip tikra istorija ir jos išraiška paveikė jų būseną ir kokių prisiminimų ar patirčių pojūčius sugrąžino.

Vienas iš dešimties stipriai paveiktųjų teigė, kad šis spektaklis turbūt buvo stipriausias iš matytų 2020 metais. Savo reakcijas respondentas įvardijo tokiomis frazėmis: „Žiauriai sukrėtė mane tas spektaklis“; „Aš žliumbiau kaip nežinau kas. <...> Labai didžiulį įspūdį paliko, buvo emociškai didžiulė iškrova. Ir paskui vos galėjau kalbėti apie tą spektaklį“; „Palauk, pakvėpuosiu“; „Paskui vos ne savaitę buvau [įsitempęs]“. Čia svarbu pastebėti, kad sunkias, skaudžias patirtis spektaklyje žmogus įvertino kaip absoliučiai teigiamą poveikį.

Kitas respondentas emocionaliai pasakojo iš pradžių supykęs ant kūrėjos: „kodėl su manim taip elgiasi?“, o vėliau patyręs nepatogumo jausmą: „Greta, ar tu tikrai nori kurti meną per savo žaizdas?..“ Drauge pripažino, kad nepatogumą kompensavo smalsumas pamatyti, kiek toli kūrėją nuves asmeninė išpažintis.

Dar vienas stiprias emocijas išreiškęs respondentas spektaklį vadino sunkiu, nemaloniu stebėti ir pasakojo pradėjęs „bėgti nuo spektaklio, atmetinėti ir nervintis“. Šiuo atveju išskirčiau du reakcijos aspektus: respondentas suvokė save kaip priverstinį kito asmens terapijos dalyvį („Kodėl aš esu tavo sprendimas? Kodėl mano vakaras, mano laikas, mano gyvenimas yra tavo sprendimas?“) ir tapatinosi kita kryptimi, nei galbūt tikėjosi kūrėja („Su Greta, ačiū dievui, tapatintis negaliu, bet su mama galiu“). Beje, susitapatinimą su mama minėjo du žmonės iš 15: vienas buvo turintis vaikų, kitas - ne.

Neteisybės jausmą išreiškė dar vienas žiūrovas: „Nesu emociškai pasiruošęs tai daryti [kalbėti apie savižudybę]. Tai aš jaučiausi, kad kažkas įsibrovė į mano zoną. Nes aš atėjau nežinodamas, apie ką bus spektaklis. Aš paprastai [neturiu] nieko prieš tokius dalykus. Bet šiuo atveju gal buvo truputį per stiprus šuolis nuo mano buitinio gyvenimo prie savižudybės apmąstymų.“ Tas pats respondentas saviterapinį „Šokio skalbimo mašinai ir mamai“ momentą įvardijo kaip teigiamą ir meno kūriniams dėsningą aspektą.

Čia norėtųsi trumpai pakomentuoti savižudybės temą. Vienas respondentas suabejojo, ar toks motyvas spektaklyje panaudotas atsakingai ir pakankamai atsargiai. Tačiau iš penkiolikos apklaustųjų vos du teigė, kad savižudybės tema spektaklyje centrinė. Dar du teoriškai svarstė, kad ši tema negali būti nesvarbi, tačiau minėjo šalia matę svarbesnių. Likusieji vienuolika savižudybės nesureikšmino, dažnai teigdami, kad nėra jokio skirtumo, kokiu būdu mama išėjo, nes spektaklio centre - vienišas, paliktas, be mamos užaugęs vaikas. Iš minėtų vienuolikos du apskritai neužfiksavo, kaip mama pasitraukė iš gyvenimo. Kitaip sakant, tam, ką du žmonės akcentavo kaip centrinę spektaklio temą, kiti 13 neteikė beveik ar visai jokios reikšmės. Įdomu, kad šio reiškinio nepaaiškina asmeninės respondentų patirtys - nė vienas iš dviejų paminėtųjų neturi nusižudžiusių artimųjų.

Apie saviterapinį spektaklio pobūdį respondentai nebuvo klausti, tačiau pokalbio pradžioje kiekvienam užsiminiau pati spektaklį mačiusi būtent taip. Iš 15 žmonių dešimt pokalbio metu patys paminėjo įžvelgę spektaklyje saviterapijos momentų arba pripažįstantys, kad spektaklis tokią funkciją turėjo atlikti. Tačiau tik vienas jų reiškinį priėmė kaip vienareikšmiškai neigiamą. Kiti devyni pripažino saviterapinę meno funkciją, dalis teigė patys tai naudojantys savo kūryboje. Kitaip sakant, ženkli žiūrovų dalis neprieštarauja dalyvauti meno kontekste išreikštame saviterapijos procese.

Vos vienas respondentas teigė, kad žiūrint „Šokį skalbimo mašinai ir mamai“ „pradėjo veikti ir vaizduotė, ir smegenys“. Didesnė dalis kalbėjo jautęsi sukrėsti, sudirginti iš vidaus, tikino, kad tai iškėlė jų pačių praeityje patirtą skausmą arba „užspaudė širdį“ galvojant, kaip sunku Gretai buvo augti be mamos. Tiesa, vienas žmogus teigė, kad jei ne drauge žiūrėjusio artimojo reakcija („Jėzau, įsivaizduoju, kaip žmogus visą gyvenimą pyksta“), pats nebūtų pagalvojęs apie sunkumo jausmą - kūrėją respondentas įvertino kaip su problema besitvarkantį žmogų, kurio gailėti nėra reikalo.

Tik šeši respondentai tvirtai pripažino jautę gailestį Gretai. Tyrimo metu paaiškėjo iš principo neigiamas žmonių požiūris į gailesčio jausmą. Analizuodami bet kurį iš trijų tyrimo spektaklių, apie gailestį paklausti respondentai iš pradžių neretai paneigdavo jautę šią emociją, tvirtindami veikiau jautę liūdesį, skausmą, supratimą, empatiją. Vis dėlto dalis jų ilgiau pamąstę apie tai, kaip derėtų pavadinti savo emocijas, galiausiai nutardavo, kad kažkuriuo momentu ar dėl kurio nors konkretaus aspekto spektaklių kūrėjams jautę būtent gailestį.

Ne veltui miniu gailestį spektaklio kūrėjams, o ne abstraktiems personažams ar kuriai nors visuomenės grupei priklausantiems žmonėms. Tik du apklaustieji teigė, kad „Šokyje skalbimo mašinai ir mamai“ juos labiau veikė pasirinktos meninės priemonės (nors spektaklio metu jas analizavę tvirtino bei apklausos metu tai darė bene du trečdaliai apklaustųjų; įdomu, kad tai būdingiau scenos menų praktikams, o ne kritikams - pastarieji sudarė didžiąją dalį emocionaliausiai spektaklį vertinusių žmonių). Trys žmonės teigė pajutę asmeniškumų ir meninių priemonių balansą, o asmeninės istorijos poveikio viršenybę pripažino dešimt apklaustųjų.

Dauguma respondentų noriai analizavo savo pačių patirtis ir aplinkybes, galėjusias lemti emocionalią jų reakciją į spektaklį. Tačiau tiesioginis ryšys tarp panašių patirčių ir emocinės reakcijos pobūdžio tyrimo metu neatsiskleidė. Keletas panašių į G. Grinevičiūtės patirtis turėjusių respondentų teigė apie jas galvojantys nuolat, tad spektaklio nelaikė netikėtai skaudžias patirtis sugrąžinusiu veiksniu. Perfrazuojant vieną jų, panašios patirtys spektaklyje gali suveikti kaip „kelio nukirtimas“ suvokiant konkrečią temą - jei esi sudirgintas, girdėdamas panašias patirtis tuoj pat persikeli į sau jautrią temą. Vis dėlto tarp stipriausiai emocines reakcijas išreiškusių respondentų du teigė nepatyrę nei artimiausių šeimos narių netekčių, nei savižudybių artimoje aplinkoje.

Kur kas mažiau emocijų reiškė kito autobiografinio spektaklio - „Vaidina Marius Repšys“ - žiūrovai. Šis kūrinys pastato žiūrovus į panašią situaciją kaip ir „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ - pasakoja apie ilgametę prieš akis matomo menininko kančią, apie nepataisomus dalykus, su kuriais privalu susitvarkyti, siekiant gebėti džiaugtis gyvenimu. Tik abiem atvejais žiūrovai susidūrimui parengiami skirtingai. G. Grinevičiūtės atveju istorija pirmą kartą pasakojama viešai. M. Repšys pastaraisiais metais viešumoje daug kalba apie savo ligą ir šeši iš septynių apklaustų spektaklį mačiusių žmonių teigė apie jo situaciją žinoję iš anksto.

Kita vertus, iš 15 apie „Šokį skalbimo mašinai ir mamai“ pasakojusių respondentų dvylika dar prieš spektaklį žinojo dalį arba visą kūrėjos istoriją; kai kurie teigė iš anksto nežinoję, apie ką bus spektaklis, bet jam prasidėjus greitai supratę, nes galėjo remtis asmeniniais keliais įgytomis žiniomis. Du iš septynių „Vaidina Marius Repšys“ žiūrovų teigė spektaklyje nepatyrę nieko, apie ką anksčiau nebūtų skaitę ar girdėję viešuose kūrėjo pasisakymuose.

Emocionalias reakcijas į „Vaidina Marius Repšys“ išreiškė keturi apklaustieji iš septynių, tačiau tik vienas respondentas išskyrė kūrinio stiprumą ir jautrumą; kiti trys akcentavo džiaugsmą, kad aktorius kalba apie vieną iš visuomenės stigmų. Apie spektaklio metu patirtas emocijas respondentai kalbėjo trumpiau ir bendresniais žodžiais nei G. Grinevičiūtės kūrinio atveju. Vienas teigė žiūrėjęs spektaklį be jokių emocijų, dar vienas (anksčiau negirdėjęs M. Repšio istorijos) minėjo emociškai „įsijungęs“ tik pabaigoje, pradėjus rodyti filmuotą medžiagą. Tarp trijų aktoriaus drąsą įvertinusių respondentų vienas džiaugėsi galimybe dalyvauti atvirame pasidalijime ir jautė dėkingumą bei užuojautą (paraleliai kritikuodamas kai kurias išraiškos priemones). Kitas džiaugėsi, kad apie psichikos sutrikimus kalba fiziškai stipriai atrodantis žmogus, tačiau drauge pažymėjo, kad „emociškai labai išsekino šis spektaklis, <...> nepasakyčiau, kad man būtų labai malonu jį žiūrėti“. Trečias įvardijo platų emocijų spektrą: „Jautru <...> labai stipru. <...> man gaila, kad tu pro tai praėjai, kad tau buvo taip sudėtinga, užjaučiu tave. <...> Per spektaklį juokiausi, kur jis keitė personažus. <...> Paskui žavėjausi<...>. Negaliu gal įvardyti: skausmas gėris ar kažkas. Bet aš [išsinešiau] emociją“. Vienas respondentas teigė pernelyg nesižavėjęs spektakliu, tačiau išreiškė gana dinamiškas emocijas: „Gal jaučiau <...> pavydą, kad žmogus turi tiek valios pasiekti... <...> aš irgi norėčiau būti toks užsispyręs. <...> man truputį atsibodo iš pradžių. <...> [pačioje pabaigoje] supranti, kad žmogus atidavė save tam dalykui. Tai suveikia taip, kad turi atsistoti ir paploti tam dalykui.“

Šį spektaklį mačiusių respondentų paklausiau, ar kūrinyje įžvelgia aktoriaus saviterapiją. Keturi respondentai teigė, kad spektaklyje galėtų įžvelgti savipagalbos funkciją (vienas jų tvirtino apie tai susimąstęs tik po mano klausimo). Dar vienas (pats turėjęs diagnozuotą psichikos ligą, taip pat turintis viešo kalbėjimo apie vaikystėje patirtas traumas patirčių) teigė greičiau įžvelgiantis grupinę terapiją, nes joje, anot respondento, atviros išpažintys padeda gyti ne tik aktyviai išsisakantiems žmonėms, bet ir pasyviai jų klausantiems. Du respondentai teigė saviterapijos neįžvelgę - vienam trūko aktoriaus nuoširdumo, kitas teigė pajutęs reikalingą M. Repšio distanciją problemos atžvilgiu.

Apie saviterapiją kalbėti D. Gumausko režisuotos „Mongolijos“ kontekste tarsi nėra pagrindo - spektaklio aprašyme centrine figūra įvardyti ne kūrėjai, bet juos supantys žmonės („Mongolija“ - tai spektaklis apie žmonių su Dauno sindromu gyvenimą mūsų visuomenėje). Taip žiūrovams paaiškinama, kad remdamiesi asmeninėmis patirtimis kūrėjai pasakos ne apie save, bet apie greta jų augusius ar augančius Dauno sindromą turinčius žmones. Vis dėlto vienas iš principo teigiamai spektaklį įvertinęs respondentas pasakodamas natūraliai susimąstė apie saviterapinį tokių kūrinių poveikį: „Man iškilo klausimas - kas turi nutikti, kad žmogus panorėtų paversti asmenines patirtis spektakliu? [Ne itin mėgstu spektaklius], kuriuose einama į kažkokią savipagalbą.“ Kitas žiūrovas išreiškė pyktį pastebėdamas, kad „tai buvo ne apie Dauno sindromą, o apie mano kaip sveiko žmogaus santykį su problema visuomenėje. O juk spektaklis [turėjo būti ne apie tai].“

Vis dėlto, daugumai respondentų „Mongolija“ buvo būtent apie tai - keturi iš septynių apklaustųjų esmine tema įvardijo Dauno sindromą turinčių žmonių bendruomenę. Likusieji akcentavo atskirtųjų temą, kitokių nei jie patys žmonių nepriimančią visuomenę, taip pat - su tais „kitokiais“ gyventi turinčių žmonių liniją. Vienas respondentas teigė, kad jį sudomino tik diskusija ir kadangi ji buvo aiškiai orientuota į švietimą Dauno sindromo tema, būtent ji ir pasirodė esminė spektaklyje.

Nors šviečiamąją spektaklio funkciją ir socialinio teatro kryptį teigiamai įvertino šeši iš septynių apklaustųjų, visi septyni kritiškai vertino perėjimą nuo meninės dalies prie diskusijos su profesoriumi. Pagrindinės priežastys - nuoseklios logikos stygius, pernelyg greita stilių kaita, laiko priimti spektaklio įspūdžius stygius. Keturi respondentai teigė diskusijoje sužinoję kažką nauja; vienas negalėjo klausyti, nes jautėsi blaškomas sceninės netvarkos; dar vienas pyko dėl to, kad apeliuodami į mokslinę tiesą kūrėjai Dauno sindromą turinčius žmones pristatė vienpusiškai teigiamai, nors pats yra susidūręs su agresyviomis išimtimis.

Minėti reakcijas į pokalbį svarbu, nes apklausti „Mongolijos“ žiūrovai, priešingai nei kitų dviejų spektaklių atveju, stipriausias emocijas reiškė kalbėdami apie meninės išraiškos priemones, kurias trys vertino atvirai neigiamai, vienas - ypatingai teigiamai ir dar trys negalėjo pateikti vienareikšmiško atsakymo, teigdami iš spektaklio išsinešę daugiau teigiamų įspūdžių, nors jo metu minčių kilo visokių.

„Mongoliją“ respondentai buvo matę maždaug prieš metus, tad tikėtina, kad įspūdžiai galėjo išblėsti. Būtent todėl apklaustieji nustebino itin emocionaliomis reakcijomis į spektaklio išraiškos priemones (įspūdžiai varijavo nuo „[v]iskas nuo pradžių buvo gerai <...> Viskas veikia!“ iki „akadės lygio šiukšlynas“). Vienas respondentas teigė, kad spektaklis suteikė didelį profesinį malonumą, greta pažymėdamas, jog „džiugina, kad tai tema, kuria galima šnekėti universalia meno kalba. <...> kai [žiūrovai su savo nuostatomis traktuojami kaip] ne tokie blogi, tai aš ir noriu dalyvauti tame pokalbyje, kur manęs blogu nelaiko. <...> Pasidaro jauku klausyti istorijos, kuri tau nepatogi.“ Kitas pasakojo jautęs didelį susierzinimą, nes laukė, kol spektaklis paveiks, tačiau tai neįvyko. Dar vienas emocijas išreiškė tokiais žodžiais: „Išėjau į lauką ir aplink mane kalbėjo: kaip netyrinėta, kaip artima... Galvojau - ar aš čia vienas išgėriau nejautrumo tabletę?..“ Pastarasis respondentas kalbėdamas atkreipė dėmesį į savo paties vertybes ir etikos sampratą, teigdamas, kad spektaklis apie Dauno sindromą turinčius žmones neturėtų vykti be tokių žmonių įtraukties į sceninį veiksmą.

Vienas respondentas akcentavo emocinę reakciją išskirtinai temos atžvilgiu: „Emociškai pasirodė paveikus darbas. <...> Jaučiausi [paliestas, įtrauktas] į sudėtingą emocinę žmogaus patirtį, kuri man buvo nepažini ir sunkiai suprantama. Šiltas liūdesėlis.“ Liūdesį įvardijo dar vienas žiūrovas, apskritai pokalbio metu daugiau koncentravęsis ne į tematinį, bet į meninių priemonių poveikį: „Man liūdna, kad kažkokie žmonės turi kentėti - sergantys, vieniši, seni, palikti vaikai...“. Minėtas vien tik diskusiją įsiminęs žiūrovas žavėjosi tuo, kad „žmonės sugeba su tuo gyventi“ ir apskritai viešai kalba apie asmenines patirtis - tai buvo viskas, ką respondentas galėjo atsiminti apie savo emocines reakcijas.

„Mongolijos“, priešingai nei kitų dviejų spektaklių, atveju apklaustų žiūrovų dauguma (penki iš septynių) iš anksto nežinojo, kaip kūrėjai susiję su Dauno sindromą turinčiais žmonėmis. Ar naujiena keitė požiūrį į kūrinį? Vienas respondentas teigė, kad dėl asmeninių kūrėjų sąsajų nusprendė nutylėti savo kritišką poziciją po spektaklio vykusiame pokalbyje su vieno iš aktorių draugu. Dar vienas teoriškai svarstė, kad žinia apie asmenines sąsajas bet kuriuo atveju keičia žiūrovo požiūrį į spektaklį. Tokią poziciją nesąmoningai pagrindė kitas žiūrovas, pažymėjęs, kad „[p]aprastai mums apie tai pasakoja profesionalai, neutralūs žmonės. O čia atėjo <...> mano bendrapilietis, kuris išsitraukė šią kortą ir pasakoja apie savo patirtį, kaip yra, kai taip nutinka. <...> Tai kai šalia esantis apie kažką pasakoja, yra visai kitaip, nei kai Afrikoje miršta vaikai.“ Beje, tai vienas iš keturių žiūrovų, teigusių, kad asmeninėmis patirtimis pagrįstus spektaklius vertina lygiai taip pat, kaip ir paremtus fikcine medžiaga.

Trys iš septynių apklaustųjų teigė bendravę su Dauno sindromą turinčiais žmonėmis, kiti trys teigė vaikystėje ar pastaruoju metu prasilenkdavę su netolimoje aplinkoje esančiais tokiais žmonėmis, dar vienas minėjo su jais niekad nesusidūręs, tačiau turintis autistą giminaitį, apie kurį ir galvojo žiūrėdamas „Mongoliją“.

Pereinant prie tyrimo išvadų pirmiausia galima pažymėti, kad asmeninės žiūrovų patirtys daro šimtaprocentinę įtaką žiūrovų suvokimui, temų išskyrimui, problemų formulavimui ir apsvarstymui susidūrus su meno kūriniu. Kitaip sakant, kūrėjų intencijos neabejotinai pralaimi prieš vidinį žiūrovų pasaulį, kurį kiekvienas atsinešame į susitikimą su meno kūriniu.

Tačiau emocinės žiūrovo reakcijos ir kūrinio atžvilgiu patiriami jausmai nebūtinai sąlygojami asmeninių patirčių - tendencingo ryšio tarp šių kategorijų tyrimo metu neteko pastebėti. Spektaklyje susidūrus su asmeninėmis kūrėjų patirtimis, primenančiomis žiūrovų turėtas, iškyla prisiminimai, tačiau juos nebūtinai lydi stiprios emocijos. Ir atvirkščiai - jokių ar didelių problemų scenoje vaizduojamose temose nepatyrę žiūrovai gali sureaguoti itin jautriai.

Esminės įtakos spektaklio paveikumui neturi ir išankstinis istorijos žinojimas. Tik du iš septynių respondentų, pasakojusių apie „Vaidina Marius Repšys“, neigiamai įvertino tai, kad spektaklyje nesužinojo nieko, ko nebūtų perskaitę ar girdėję anksčiau. Likusieji vertino gyvą susitikimą. „Šokyje skalbimo mašinai ir mamai“ dauguma emociškai paveiktų žmonių iš anksto žinojo istoriją, tačiau tai nesutrukdė reaguoti į kūrėjos kalbą jautriai, empatiškai, tarsi viską patiriant pirmą kartą. Nė vienas iš 24­ respondentų negalėjo patvirtinti, kad spektaklio metu sužinojęs kūrėjų patirčių detales būtų pakeitęs požiūrį į spektaklį. Užtat G. Grinevičiūtės atveju du žiūrovai užsiminė pakeitę požiūrį į pačią kūrėją: pavyzdžiui, supratę, kodėl ji asmeniniuose pokalbiuose elgėsi vienaip ar kitaip; įdomu, kad vienas respondentas šiuo atžvilgiu pajuto kaltės jausmą.

Dauguma respondentų pripažįsta, kad kūrinio autobiografiškumas turi įtakos renkantis ir vertinant meno kūrinį. Galbūt tik sutapimas, kad trečdalis respondentų pasirodė esą dokumentikos mėgėjai, taip sudarydami įspūdį, kad ženkli žiūrovų dalis realiomis kūrėjų istorijomis paremtus spektaklius eitų žiūrėti vien dėl realybės detalių. Ketvirtadalis apklaustųjų tvirtino, kad autobiografijas natūraliai arba dėl nepaaiškinamo vidinio spaudimo vertina atlaidžiau, daugiau nei pusė jų nesijaučia turį moralinę teisę garsiai kritikuoti tokius kūrinius. Žinoma, nuoširdžiai atsakyti į šį klausimą gali tik žmonės, kuriems yra tekę išreikšti kritišką nuomonę autobiografinių spektaklių atžvilgiu žinant, kad ji pasieks kūrėjus. Tokių patirčių turi ne visi ir jei apklausai pasirinktume su tuo susidūrusius žmones, kaltę dėl kritikos jaučiančiųjų procentas, tikėtina, stipriai išaugtų.

Galiausiai - ar atviros asmeninių atlikėjo emocijų apraiškos paverčia spektaklį saviterapija ir ar tiesioginė nemalonių, sunkių emocijų išraiška kelia žiūrovams nepageidaujamus jausmus? Daugiau nei pusė apklaustųjų patvirtino jaučiantys arba suprantantys, kad jų matytus autobiografinius spektaklius kūrėjai naudojo saviterapijos tikslais. Tačiau tik keturi jų tam suteikė tvirtai arba sąlyginai neigiamą atspalvį. Likusieji, tarp kurių buvo ir nemalonių emocijų spektakliuose patyrusiųjų, teigė nematantys teatrinėje saviterapijoje nieko blogo. Panašu, kad viešas atvirumas turi kur kas daugiau šalininkų nei prisiimti atsakomybę už jo poveikį reikalaujančių skeptikų.

-----

Publikaciją parėmė Lietuvos kultūros taryba

Komentarai