Ar aktorystė turi savo „galiojimo laiką“?

Ramunė Balevičiūtė 2021 02 10 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Bagadelnia“, aktorius Sigitas Jakubauskas, režisierius Aleksandras Špilevojus (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2018). Nuotrauka iš VŠDT archyvo
Akimirka iš spektaklio „Bagadelnia“, aktorius Sigitas Jakubauskas, režisierius Aleksandras Špilevojus (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2018). Nuotrauka iš VŠDT archyvo

aA

Aš buvau

jaunas žmogus

kuris pasirinko mirtiną vaidybos meną

ir mirtinai susižeidė

Thomasas Bernhardas „Minetis“

 

Man net sunku apsakyti, kaip klaikiai nemėgstu žodžio „senjorai“. Pats durniausias žodis! Toks įspūdis, kad tyčiojasi! „Senjorai sulaukia orios senatvės.“ Jau vien dėl to aš nenoriu oriai sulaukti!

Eglė Gabrėnaitė

 

Aktorius, visą gyvenimą dirbęs teatre, ir brandžiame amžiuje nebesulaukiantis vaidmenų - vienas dramatiškiausių teatro pasaulio vaizdinių. Pasitraukimas iš aktyvios profesinės veiklos daugeliui iš mūsų kelia nerimą, tačiau aktoriai, pripratę prie dėmesio ir vaidybos teikiamos energijos, atsisveikinimą su scena išgyvena ypač skausmingai. Praeityje garsus, bet dabar pamirštas aktorius - nereta grožinės literatūros, kino filmų tema, dažniausiai interpretuojama iš (melo)draminės perspektyvos. Iš tiesų tai labai kompleksiškas klausimas, apimantis psichologiją, etiką, socialinius ir, žinoma, profesionalumo aspektus. Tai ir moralinė dilema, ir užduotis teatro vadovybei, ir kūrybinis uždavinys.

 

Bandant žvelgti strategiškai

Vyresnių aktorių užimtumo klausimą spręsti turi visų pirma valstybiniai teatrai, išlaikantys nuolatines trupes. Lietuvių teatro istorijoje būta įvairių pavyzdžių, net ir labai drastiškų, kai atėjus naujam vadovui, dalis trupės buvo tiesiog atleista. Tačiau kiekvienoje trupėje yra vyresnių aktorių, kurių užimtumas dažniausiai bėgant metams mažėja. Valstybinio Vilniaus mažojo teatro meno vadovo pavaduotoja Gabrielė Tuminaitė sako, kad tai didelis rūpestis visiems trupę turintiems teatrams. Trupės, kaip ir žmogaus gyvenimas, banguotas, su pakilimais ir atoslūgiais. Vienu teatro gyvavimo periodu aktyvesnė viena trupės dalis, kitu - kita. Kartais kurį laiką vieni aktoriai gali būti šešėlyje, o paskui tapti lyderiaujančiais. Tie pasyvesni ar mažiau aktyvūs aktoriai vis tiek palaiko teatro ekosistemą, jie nėra nereikalingi. Gabrielės Tuminaitės nuomone, tam aktoriui, kuris visą gyvenimą vaidino scenoje ir dabar suprato, jog nebenori vaidinti „bobučių“ ar „diedukų“, arba tiesiog pavargo, teatras turėtų užtikrinti galimybę likti teatre ir dirbti režisieriaus padėjėju, vertėju, pedagogu, repertuaro planuotoju, administratoriumi ar pan., jis turi turėti teisę pasilikti savo srityje ir dalintis žiniomis. O jeigu aktorius vis dėlto apsisprendė išeiti ir likusią gyvenimo dalį skirti sau arba savo vaikams ir anūkams, Gabrielės Tuminaitės manymu, jis, organizacijai rekomendavus, turi gauti rentą. „Juk aktorius dažniausiai paaukoja savo asmeninį gyvenimą arba nuolat gyvena labai nepatogiai. Būtų sąžininga, jeigu atsirastų galimybė jam gauti rentą anksčiau pensinio amžiaus“, - svarsto režisierė.  

Jau bene dešimt metų Lietuvos scenoje nebepasirodantis aktorius Vladas Bagdonas sako, kad teatruose negali būti „vieni sakalauskai ir vienos gabrėnaitės“. „Reikalingi įvairūs aktoriai, ir teatras - administracija, vadovybė, literatūros skyriai - turėtų pasirūpinti, kad jie turėtų darbo“, - svarsto aktorius.

Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas Aleksandras Špilevojus, paklaustas, ar egzistuoja aktoriaus profesijos „galiojimo laikas“, svarsto: „Galiojimo laikas“, ko gero, egzistuoja, bet jis priklauso ne tik nuo aktoriaus fizinio amžiaus. Kiekvienam aktoriui jis yra vis kitoks, kaip ir bet kuriam kitam menininkui. Įtakos tam turi daug kas, ir ne visada tai priklauso nuo paties aktoriaus. Kai kurie aktoriai, fiziškai silpdami, tampa tik dar įdomesni, dar labiau magnetizuojantys scenoje. Deja, dažnai nutinka taip, kad aktorius pats nepajaučia, jog ne tik teatrui, bet ir jam pačiam būtų naudingiau jau pasitraukti iš teatro. Vos pradėjęs vaidinti teatre, mačiau konkrečių pavyzdžių, kai senyvo amžiaus aktoriai atsisakė pasitraukti šventiškai, gražiai ir oriai, ir tuomet jų pavėluotas išėjimas tapo nemaloniu nutikimu, paženklintu viešai pasireiškusia jų fizine negalia, nepamatuotu irzlumu ir kūrybinio darbo sutrikdymu. Matydamas tai išsigandau, kad po kelių dešimčių metų ir pats pražiopsosiu tą laiką, kai man jau bus metas išeiti. Todėl su savo artimu bičiuliu ir kolega pažadėjome vienas kitam, kad pastebėję, jog vienas iš mūsų jau priėjo tą ribą, kai reikia trauktis, gražiai, bet tvirtai perspėsime vienas kitą. Tikiuosi, kad sugebėsime ne tik perspėti vienas kitą, bet ir priimti tokį patarimą. Išmokti išeiti - sunki, skausminga, bet svarbi užduotis.“

 

Moralinis teatro įsipareigojimas?

Vladas Bagdonas, daug vaidinęs Rusijos teatruose, neabejoja, kad toje šalyje požiūris į aktorius yra pagarbesnis. „Ten, net jei aktorius - paskutinis girtuoklis, bet jis - liaudies artistas arba nebūtinai, bet ilgus metus tarnavęs teatrui, juo rūpinasi, veža gydyti ir pan. Ten senas aktorius niekada nėra laikomas balastu. Jau greičiau jaunimas kai kuriems teatrų vadovams gali atrodyti balastas dėl jų atsainaus požiūrio į profesiją“, - lygina pašnekovas. „Požiūris į mažiausius teatro mechanizmo „varžtelius“, kurie galbūt teatre pradirbo 40 ar 50 metų, atskleidžia moralinį vadovų veidą. Pakanka, kad pats artistas išgyvena dėl to, kad galbūt užima kažkieno vietą. Moraliau ir etiškiau į senus artistus žiūrėti kaip į reikalingus žmones. Teatras - tai ne valstybės tarnyba, kur privalai pasitraukti sulaukęs pensinio amžiaus. Iš teatro žmonių varu varyti negalima. Sankt Peterburge vykstantis festivalis „Baltijskij dom“ kiekvienais metais apdovanoja kokį nors vyresnį aktorių - „naminuką“, „bilduką“ (rus. домовой). Tokių „naminukų“ reikia kiekvienam teatrui. O pas mus įsitvirtinusi jaunimo hegemonija. Kita vertus, suprantama - išleidžiama daug jaunų aktorių, reikia juos kur nors „padėti“, - mintimis dalijasi Vladas Bagdonas.

Su tokiu požiūriu būtų galima ir nesutikti. Už praeities nuopelnus menininkai, tarp jų ir aktoriai, yra įvertinami įvairiomis premijomis ir apdovanojimais. Tačiau ar tie nuopelnai turi jiems garantuoti vietą teatre iki mirties, net jei jie dėl vienokių ar kitokių priežasčių jau nebegali kurti?  Į šį klausimą režisierius Aleksandras Špilevojus atsako: „Nuoširdžiai netikiu santykiais, kurie paremti tik įsipareigojimais ir skolos jausmu, todėl nemanau, kad ir teatras privalo tik iš pareigos aptarnauti senyvą aktorių, jeigu jis tampa jau nepajėgus kurti ir veikti kolektyve.“ Tačiau čia pat priduria: „Kita vertus, reikia pasakyti, kad teatre dirba ir jaunų, bet nepajėgių kurti aktorių. Bet jeigu aktorius iš tikrųjų kuria, amžius, nurodytas jo pase, nereiškia nieko.“

Tvirtą nuomonę šiuo klausimu turintis aktorius Vytautas Anužis, teigia:

Aplink teatrą visuomet veikia aritmetikai. Skaičiuotojai su lentelėmis. Matuojantys teatro ir teatro žmonių naudingumą. Per savo laiką teatre mačiau jų daug ir įvairių - nuoširdžių ir apsimetėlių, kvailių ir gudrių. Įvertindavo, pavyzdžiui, aktoriaus vertę - suskaičiuodavo, kiek minučių per spektaklį išbūna scenoje, kiek spektaklių per sezoną, atlikdavo aritmetinius veiksmus ir darydavo išvadas. Aritmetikai. Na, o tie skaičiai skaudžiausiai smogdavo silpniausiems - vyresniems, mažiau užimtiems. Ir gyvena žmogus nuolatinėje baimėje, kad neišmestų. Graužiasi, revizuoja gyvenimą ir baudžia save, kad jis prabėgo neišsipildęs, kad neatliko to, kam buvo pašauktas. Kad ilgai ilgai su viltimi vis laukė savo vaidmens, savo režisieriaus. Lygino save su sėkmingesniais, kurie neliko stovėti su alebarda prie zadniko. Nors laikė ją visuomet tiksliai, atiduodamas visą save, ir tame zadniko trečdalyje, kur režisieriaus nurodyta; gal kartais atsargiai pajudėdamas, kad tikriau savo Herojaus Su Alebarda biografiją ir vidinį gyvenimą pajustų ir publikai ištransliuotų - nieko negriaudamas! Ir didesnius vaidmenis, kai kartais jų gaudavo ir būdavo nepaprastai laimingas, dirbo ir kūrė, kiek talento turėjo ir kiek jėgos leido. Paskui jos pradėjo mažėti ir atsirado neviltis, kuri dar labiau artino senatvę, apie kurią vis išgirsdavo užuominų.

Stipresnis, sėkmingesnis apsisuka ir su išliekančia skriauda širdyje išeina, kad tik išsaugotų orumą. O kur eiti tiems, kurių gyvenimo laikas ėjo teatre - turtų čia nesusikrovė, o artimi žmonės irgi teatre. Galingumas apmažėjęs, bet dar yra! Jie gi teisūs, galvodami, kad galėtų - kad ir visai nedaug - praturtinti ne vieną spektaklį jau vien savo žmogiškąja patirtimi, kuri nori nenori šviečia akyse. Jie teisūs svajodami, kad jauniems gal būtų įdomu pasiklausyti teatro istorijos iš gyvo jos liudininko. Ir jie yra tradicijos nešėjai. Tradicija - ne mirtis, o šaltinis.

Kad taip aritmetikai suskaičiuotų, kiek nuostolių Lietuvai atneša garbaus amžiaus aktoriai ir palygintų su kitose veiklose patiriamais nuostoliais. Viena komjaunuoliškos prigimties režisierė rėžė: „Teatras - tai ne bagadelnia (rus. prieglauda)!“. Sakau, kad teatras ir bagadelnia. Tas komjaunuoliškas įniršis negęsta valdžią turinčiųjų rankose.

Mano Teatras - ne įstaiga. Spektakliai - ne produktai, o aktoriai - ne darbuotojai. Aktoriai yra kūrėjai, spektakliai - meno kūriniai, o teatras - meno kūrybos erdvė. Kūrėjui, nepriklausomai nuo amžiaus, neleisti kurti niekas negali. Tik jis pats. Kai negali arba nenori. Arba kai ateina mirtis.

 

Kai scena - visas gyvenimas

Galbūt ir nederėtų aktorių laikyti „atskira kasta“, kaip buvo XIX a. „aktorių-žvaigždžių“ teatre, tačiau būtų sąžininga pripažinti aktoriaus darbo specifiškumą ir jo ypatingą santykį su savo profesine veikla. Atvejai, kai aktorius įprasmina save ir už teatro ribų, - veikiau išimtys nei taisyklė. Besidomint Juozo Miltinio dramos teatro istorija, į akiratį pateko pokalbis su Juozo Miltinio aktore Dalia Melėnaite, kuri savanoriškai išėjo iš teatro, sulaukusi vos 55-erių. „Aš jau pergyvenau teatro senučių epopėją. Anuo metu režisierius Dautartas metė mane tik į šiuos vaidmenis. Tai negi lauksiu, kad darytų iš manęs proseneles? Nenoriu. Pats laikas išeiti.“[1] Galbūt už regimo šio žingsnio „herojiškumo“, išminties bei brandos ir slypėjo baimė ar nepasitikėjimas, tačiau vis dėto aktorė rado būdų realizuoti save kitose veiklose.

Rudenį savo jubiliejaus išvakarėse kalbinta Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Ligita Kondrotaitė prisipažino: „Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu: nepaisant to, kad tu esi aktorius, pirmiausia turi gyventi pilnakraujį gyvenimą. Tada ne taip svarbu, ar gausi vaidmenį, ar ne. Jei negyveni gyvenimo, į ką atsiremti, kai ištinka krizės? <...> Į aktoriaus gyvenimą žiūriu labai realistiškai. Suprantu, kad man, kaip aktorei, labai daug metų. Keli paskutinieji mano vaidmenys - sėdėjimas ant kėdutės. Kai kas net sako, kad aš labai gerai sėdžiu! Neseniai pagalvojau, kad dar norėčiau nors vieno, bet kad tai būtų vaidmuo. <...> Yra toks bulgarų apsakymas ar pjesė apie aktorių, kuris nustojo gauti vaidmenis. Ir į gyvenimo pabaigą jis gauna vaidmenį, milžinišką. Ir jis supranta, kad gavo fraką, kurio nepersiūsi, nepataisysi. Jis suvokia, kad gavo per didelį kostiumą. Nenorėčiau, kad man taip nutiktų.“[2]

Tačiau dažniausiai aktoriai nesirenka „gyventi gyvenimą“ - jie renkasi sceną. Scena jiems - visas gyvenimas, tad pasitraukimas prilygsta dvasinei mirčiai. „Artistui išeiti į pensiją - labai skausmingas žingsnis, didelė trauma“, - pripažįsta Vladas Bagdonas. - „Pensija - tai niekam nereikalingo žmogaus egzistavimas. Žinoma, jis gali savo sodo namelyje drožinėti kokius nors pagaliukus ar dūdeles ir pardavinėti per Kaziuko muges... Gal aš buvau kvailas, nusprendęs išeiti iš teatro? Gal tai mano „žvaigždiškumas“? Kartais pagalvoju, kad galėčiau dar išeiti į sceną, gaučiau atlygį... Bet iš kitos pusės, kadangi anksčiau vaidinau didelius ryškius vaidmenis, būtų nelengva vien stovėti masuotėje. O prie tokio tempo, kurį yra uždavęs jaunimas, aš nespėčiau...“

 

Kūrybiniai iššūkiai ir vizijos

Turbūt mažai kas ginčytųsi, kad neetiška ir nehumaniška būtų diskriminuoti aktorius dėl jų amžiaus, tačiau kartais sunkumų kyla dėl objektyvių priežasčių - pavyzdžiui, medžiagos vyresniems aktoriams stygiaus. Įsimintinu sezono įvykiu tapęs Šiaulių dramos teatro spektaklis „Bagadelnia“ - vienas tų retų pavyzdžių, kai pjesė specialiai buvo parašyta vyresnio amžiaus aktoriams. Jos autorius ir spektaklio režisierius Aleksandras Špilevojus įsitikinęs, kad „galima ir reikia rašyti pjeses vyresniems aktoriams, nes jų pagalba įmanoma atskleisti itin svarbias ir reikšmingas temas. Dramaturgai turi suvokti visus vyresnio amžiaus aktorių psichologinius, biologinius, pavyzdžiui, atminties, ir profesinius aspektus. Teatras yra kolektyvinis menas ir čia egzistuoja kolektyvinė atsakomybė. Siekiant aukšto meninio lygio rezultato, apie vyresnio amžiaus aktoriaus ypatumus turi galvoti ne tik jis pats, bet ir režisierius, kostiumų dailininkas, kiti spektaklio kūrėjai. Sąmoningoje komandoje atsižvelgiama į tokius veiksnius ir aukštas meninis rezultatas tikrai pasiekiamas. Kurdamas spektaklį „Bagadelnia“ Šiaulių dramos teatre, siekiau visų pirma meninių tikslų, kuriems man žūtbūt reikėjo vyresnių aktorių. Bet pradėjęs dirbti su jais supratau, kad noriu, jog jie sužibėtų scenoje, vėl taptų žvaigždėmis. Be to, mane, kaip jauną režisierių, darbas su vyresnio amžiaus aktoriais daug ko išmokė, atskleidė senosios teatro mokyklos grožį ir meistrystę bei mūsų kartos nepažintos teatro etikos reikšmę. Repetuodamas kasdien jaučiau begalinį aktorių rūpestingumą ir meilę, tai galėčiau palyginti tik su savo paties močiutės globa ir lepinimu.“

Darbas su brandaus amžiaus aktoriais dažniausiai turi dvi puses: viena vertus, tai moralinis pagarbos gestas, kita vertus - galimybė įgyvendinti originalų meninį sumanymą. Galime prisiminti Oskaro Koršunovo „Oidipą karalių“, kur Laimono Noreikos Piemuo, didžiąją spektaklio dalį prarymantis avanscenoje, neša didžiulį reikšminį spektaklio krūvį. Arba senučiuką Firsą Rimo Tumino „Vyšnių sode“, kurį vaidino iš pradžių Arnas Rosenas, paskui - Audris Chadaravičius, dar vėliau - Gediminas Girdvainis. Firsas egzistavo anapus kitų personažų vaidinamos gyvenimo komedijos, bet retsykiais imdavo ir sužaisdavo partiją...

Apskritai režisierius Rimas Tuminas su vyresniais aktoriais puoselėja ypatingą ryšį. Jo kūrybinis likimas taip susiklostė, kad nuo pat savo teatrinės karjeros pradžios jis dirbo ne tik su bendraamžiais, bet ir su vyresnės kartos aktoriais. Režisierius sako, kad su vyresniais tiesiog greičiau susidraugaudavęs. 1986 m. tuometiniame Akademiniame dramos teatre jis, būdamas 34-erių, pastatė spektaklį „...ir vėlei tenai, kur marios šviesų...“ („Žana“), kuriame vaidino to teatro „žvaigždės“: Jonas Kavaliauskas, Monika Mironaitė ir Irena Garasimavičiūtė. Apie šį savo darbą Tuminas yra sakęs: „Matant visus tuos senukus ir močiutes taip graudžiai pasitraukiančius iš gyvenimo, suvokiant, jog kada nors taip išeis ir mūsų tėvai bei artimieji, mane apnikdavo neteisybės pajautimas. Lyg norėdamas kompensuoti tokią, kad ir neišvengiamą, neteisybę, spektakliui pasirinkau šią temą. Norėjau sugroti koncertą gyvenimą nugyvenusiai vyresniajai kartai ir tai padaryti su tos kartos aktoriais - tarytum palydėti juos „tenai, kur marios šviesų“. Todėl spektaklis buvo vaidinamas lyg koncertas, mizanscenos komponuojamos pirmame plane, kur kiekvienas aktorius tarpdavo tarsi solistu, atliekančiu savo partiją koncertinės uždangos fone; koncertinis buvo ir apšvietimas, griaunantis įprastus atmosferinio apšvietimo kanonus. Šis graudus, bet ir žaismingas spektaklis turėjo teigti mintį: štai kokie šaunūs dar esame, mes dar neatsisveikiname, mes dar susitiksime!“[3]

Panašiu Rimo Tumino meilės ir pagarbos Artistui gestu galima laikyti 2005 m. Vilniaus mažajame teatre režisuotą spektaklį „Paskutiniai mėnesiai“ su Regimantu Adomaičiu. Taip pat keletą spektaklių su aktoriais-veteranais jis yra pastatęs Maskvoje, savo vadovaujamame valstybiniame akademiniame J. Vachtangovo teatre. Apskritai šis režisierius moka parodyti dėmesį aktoriams turbūt kaip joks kitas. Jam nėra vargas organizuoti aktorių jubiliejus ir kitokius pagarbą išreikšti skirtus renginius. Bet svarbiausia - jis randa būdų, kaip aktoriui padovanoti tai, kas jam svarbiausia - galimybę būti scenoje.

„Mėgstu tai, kas buvo, kas praėjo - senus laikus. Todėl ir myliu senus aktorius, nes jie ten - už ribos. Ir man jų gaila. Aš juos verčiu tarnauti man - ne idėjai, ne teatrui, ne kultūrai. Gaila, nes jie nežino to, o aš naudojuosi. Režisūra - egoistiška profesija, o teatras - jaunų žmonių užsiėmimas. Todėl norisi vyresniems aktoriams padėti - kad jie ir toliau galvotų, kad yra gražūs ir laimingi. Myliu juos už tai, kad jie gyvena apgaulėje. Galvoju, vyrai aktoriai galėtų iš teatro išeiti anksčiau, nes vyrai nemoka gražiai senti - jie tai daro irzliai, piktai. O moterys - moka. Prisimenu Akademinio dramos teatro aktorių Juozą Kanopką, kuris atsisakė toliau vaidinti, nors dar turėjo spektaklių. Klausiau: „Kodėl išeinate? Kas atsitiko?“ O jis atsakė: „Nieko neatsitiko, aš tiesiog matau, kad senas žmogus negražus scenoje. O teatras turi būti gražus, išdidus, sveikas.“ Iš kitos pusės - seni aktoriai scenoje atjaunėja, scena jiems prailgina gyvenimą, tą akimirką jie tiesiog švyti grožiu. Tačiau tai reta. Nedažnai pamatysi iš vidaus šviečiantį vyresnį žmogų.“

 

-----

Akivaizdu, kad klausimų šioje jautrioje temoje daugiau nei atsakymų, bet išvada peršasi viena - aktoriaus kūrybiškumas nuo amžiaus nepriklauso. Juk iš tiesų gali būti taip, kad kūryba degantis ir profesinę formą palaikantis „aktorius-senjoras“ scenoje yra įdomesnis, gyvybingesnis už užgesusį trisdešimtmetį. Ir jauni, ir vyresni kalbinti teatro menininkai patvirtino: jeigu aktorius dar nori ir gali kurti - teatras turėtų sudaryti tam sąlygas.

 


[1] Žilevičius, Rimantas. Fleitos melodija paskutinei astros dainai. In: Sekundė. 1997 m. rugsėjo 3 d., Nr. 206(522).

[2] Balevičiūtė, Ramunė. Ligita Kondrotaitė ir Rimantas Teresas - duetas gyvenime, bet savarankiškos asmenybės teatre. In: Senvagė. 2020, Nr. 2, p. 87-88.

[3] Balevičiūtė, Ramunė. Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą. Žaidimas Rimo Tumino teatre. Vilnius: Metodika, 2012, p. 74.

Komentarai