Ramunė Balevičiūtė
Puikiai pamenu tą dieną – ruošėmės Vilniaus mažojo teatro jubiliejui. Po poros savaičių turėjo įvykti „Čia nebus mirties“ premjera, ir staiga žinia – viskas stabdoma. Tą ankstyvo pavasario popietę viskas persivertė. Šį neapibrėžtumą išgyvename iki šiol, o pėdsakus teatre 2020-ieji turbūt paliks ilgam. Nemažai teko mąstyti, rašyti, diskutuoti apie pandemijos poveikį teatrui. Man asmeniškai tai buvo nuovargio, įtampos, nerimo, bet kartu įdomiausių atradimų ir mokymosi kupini metai. Iš tikrųjų be galo intensyvūs metai, nepaisant tarsi sustojusio laiko! Knygos, filmai, muzika, spektaklių įrašai – tokia prabanga! Esu laiminga, kad turėjau galimybę kartu su Vilniaus mažojo teatro žmonėmis keliauti spektaklio „Čia nebus mirties“ kelionę, kurios įspūdingiausia stotelė, be abejo, buvo Lukiškių kalėjimas. Vėliau darbą Mažajame pradėjo slovėnų režisierius Tomi Janežičius, sukūręs išskirtinių kūrybiškumo proveržių. Džiaugiuosi Aleksandro Špilevojaus premjera „Irano konferencija“ Juozo Miltinio dramos teatre, aktoriaus Mariaus Repšio ir režisieriaus Manto Jančiausko duetu spektaklyje „Vaidina Marius Repšys“, susidomėjusi seku Arturo Bumšteino eksperimentus. Neįtikėtina, ką šiemet padarė radikaliai persiorientavusios „Sirenos“, ekstremaliomis sąlygomis režisūros magistro diplomus gynę Yanos Ross studentai Uršulė Bartoševičiūtė, Augustas Gornatkevičius, Naubertas Jasinskas, Antanas Obcarskas ir Lina Židonytė, „atominė“ Gintarė Masteikaitė… Baisu ko nors nepaminėti, nes ir ne viską pavyko pamatyti, ne visur dalyvauti… O ryškiausia menine patirtimi man tapo Krystiano Lupos „Austerlicas“ Valstybiniame jaunimo teatre, pasiūlęs ne tik visiškai naują senos temos atskleidimą, bet ir neįtikėtinai aukštą vaidybos kokybę.
Alma Braškytė
Tikiuosi, kad iš šių metų ilgam išliks kovido akivaizdoje atgijęs teatro bendruomenės pojūtis. Šiam pojūčiui ir skirčiau prizą už stipriausią sezono vaidmenį. Įdomiausi spektakliai tarp dviejų karantinų – Łukaszo Twarkowskio „Respublika“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, LNDT) ir W.G. Sebaldo „Austerlicas“, režisuotas Krystiano Lupos Jaunimo teatre Vilniuje. Reiškinys – nauja režisierių karta, Yanos Ross išugdyta Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). (Šalia diplominių spektaklių, suvaidintų „gyvai“ tarp karantinų, spėjo pasirodyti dar du stiprūs šį kursą baigusio režisieriaus Antano Obcarsko darbai – Lauryno Adomaičio „Alisa“ (LNDT) ir Witkacy „Batsiuviai“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) ir „Utopia“, internetu) – ir Uršulės Bartoševičiūtės režisuotas „Sprendžiant Hedą“ Vilniaus mažajame teatre). Stipriausios nuotolinės užsienio teatro patirtys – Johano Simonso režisuotas „Hamletas“ su Sandra Hüller, vaidinančia Hamletą („Schauspielhaus Bochum“) ir Kornélio Mundruczó „Pieces of a Woman“ („TR Warszawa“). Teatrologų Marinos Davydovos ir Pavelo Rudnevo online paskaitos, Dovilės Zavedskaitės recenzijos ir Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Kantas“ zoom skaitymas (rež. Oskaras Koršunovas, OKT).
Goda Dapšytė
Tai buvo nuotoliniai metai. Gal todėl taip sunku juose atskirti įvykius ir kažką išskirti. Teatrą apgaubė sąstingis, desperacija, erzulys ir netektys. Tiesa, pastarųjų kasmet, regis, vis daugiau.
Gal todėl labiausiai šiame fone atmintis įrėmino Nidos kopose suplazdėjusias Pinos Bausch sukneles. Choreografo, ilgamečio Bausch asistento Daphnio Kokkinos kartu su Šeiko šokio teatro šokėjais šią vasarą ant Parnidžo kopos sukurtas ir vienintelį kartą parodytas šokio spektaklis „Klajojančios kopos“ man tapo ne tik įsimintinu reginiu, bet ir pirmuoju tarpkarantininio, gyvo ir saugaus teatro pavyzdžiu pasaulyje, kuriame saugumas (tikėkimės, ribotam laikui) tapo vienu iš parametrų.
Kita saugi (gal net kiek per stipriai), bet įsimintina teatro patirtis buvo pirmasis lietuviškas nuotoliniam atlikimui ir stebėjimui sukurtas spektaklis – Žilvino Vingelio režisuotas Godos Simonaitytės „#Protestas“, savotiškai numatęs scenos meno bendruomenės nuotaikas po pirmojo karantino.
Paradoksalu, tačiau bene paskutiniu šiais metais jaudinančiu teatriniu potyriu tapo fotografo Dmitrijaus Matvejevo socialiniame tinkle „Facebook“ sukurtas nuotraukų albumas „Spectators“ („Žiūrovai“), priminęs pilnas sales, publikos reakcijų įvairovę ir priešspektaklinį šurmulį. Teatro vaizdą, garsą, kvapą ir gyvybę. Juk publikos pasiilgsta ne tik teatro kūrėjai, bet ir kritikai.
Žilvinas Dautartas
Šie metai į mūsų biografijas įeis kaip „pandemijos“ metai, ne tik pareikalavę dvasinių ir materialių jėgų, bet ir pademonstravę mūsų gebėjimus atlaikyti išbandymus, mokėjimą susitelkti, prisitaikyti prie realybės keliamų reikalavimų. Nemanau, kad tai vyko lengvai ir sklandžiai. Net slogiausiame sapne nesapnavom, kad klasikinio šokio pamokas galima vesti nuotoliniu būdu. Tad COVID-19 ir jo pasekmės darys įtaką klasikinio šokio lygiui ir raidai tikrai ne vienus metus. Bene labiausiai nukentės mažieji šokio pasaulio atstovai, tik prieš porą metų žengę pirmuosius žingsnius į paslaptingą, viliojantį profesionalios scenos pasaulį.
Vienas ryškiausių įvykių klasikinio baleto pasaulyje – choreografo Martyno Rimeikio paskyrimas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovu. Tai teikia daug vilčių. Rimeikio pirmtakas šiame poste lenkų choreografas Krzysztofas Pastoras, vos ne dešimtmetį atidavęs Lietuvos baletui, puikiai paruošė sau pamainą. Juk jei ne lenkų choreografo iniciatyva, Lietuvos baletas neturėtų „Kūrybinio impulso“, išauginusio ir subrandinusio ne tik Rimeikį. Naujojo baleto meno vadovo sukurtas šokio spektaklis „Procesas“ (2017) įrodo, kad Lietuvos baletas gali iš „teritorinių vandenų“ išplaukti į „tarptautinius“. Šio spektaklio įtraukimas į kanalo „Mezzo“ programą tarsi kviečia tikėtis daugiau.
Dar vienas ryškesnių šių metų įvykių baleto pasaulyje – Lietuvos baleto 95-osios metinės. Deja, pandemijos tvanas nepagailėjo ir tos šventės. Teko iki ramesnių laikų atidėti parodas, susibūrimus, sveikinimus ir linkėjimus, prisiminimus apie tuos, kurie stovėjo prie ištakų.
Julijus Lozoraitis
Molière´o laikais Paryžiaus teatruose buvo įprasta svarbiausius įvykius fiksuoti „registro“ knygoje. Mūsų teatrų „registruose“, jeigu tokius turėtume, šie metai, be abejonės, būtų pažymėti dideliu juodu kryžiumi – dėl pandemijos ir karantino. Todėl ypač vertingos ir įspūdingos atrodo teatrų ir teatralų pastangos nepasiduoti sunkumams, kūrybiškai išnaudoti, regis, beviltišką padėtį, stengtis per kūrybą įprasminti šį visai visuomenei labai sunkų momentą. Ką žmogus dabar jaučia? Kokia jo būsena ir kokios dvejonės? Kas yra toji tikroji dabartinė realybė? Kas joje tapo svarbiausia, o kas pasitraukė į antrą planą? Šiuo požiūriu labai pradžiugino vidurvasarį pasirodęs klaipėdiečių neplaninis spektaklis „Tinklas“ (rež. Agnija Leonova, Klaipėdos dramos teatras). Jis tarsi tikslus akupunktūrinis dūris sugebėjo tiksliai užčiuopti ir teatrinėmis priemonėmis atspindėti trumpo atokvėpio pauzės tarp dviejų pandemijos bangų unikalumą.
Taip pat labai įspūdingai meniškai dabartį įprasmino Vilniaus jaunimo teatro spektaklis „Urbančičiaus metodas“. Režisieriaus ir kompozitoriaus Arturo Bumšteino organizuotas ir sukurtas sceninis muzikinis literatūrinis vyksmas panardino žiūrovus ir klausytojus į vidinių autorefleksijų oazę. Tai sukūrė progą, galimybę, laiko tarpą atsikvėpti, apsidairyti vidiniu regėjimu, trumpam atsiriboti nuo aplink siautėjančio apgaulių ir manipuliacijų chaoso ir susivokti, kas išties svarbu, kas nesvarbu ir kas yra fikcija. Thomo Bernhardo knygos tekstas skambėjo kaip muzika, veikėjų šešėliai scenos prieblandoje sužadino transcendentinių asociacijų virtinę, o Bumšteino sukurti muzikos garsai buvo išsyk ir dekoracija, ir literatūra, ir drama. Tokia ryški ir konkreti teatro esminės prigimties apraiška, kokia yra Bumšteino spektaklis „Urbančičiaus metodas“, suteikia galimybę manyti, kad ir „juodojo kryžiaus“ laikais esminis teatrinis instinktas parodys mums teisingą kelią ir dvasinę išeitį.
Na, ir negaliu nepaminėti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Eimuntui Nekrošiui skirto renginio „Kvadratas“, kurį vertinu kaip kultūrinį žygdarbį.
Miglė Munderzbakaitė
2020-ieji įsimins kaip laikotarpis, paskatinęs priverstinius, neišvengiamus pokyčius, norint išlikti, judėti tolyn, nesustoti. Nuo pat karantino pradžios Lietuvos teatras (žinoma, ir ne tik) buvo ta medija, kuri pradėjo naujų komunikacijos su žiūrovu būdų paieškas, lėmusias mums įprastos teatro formos transformacijas. Teatrai ir kūrėjai virtualias platformas išnaudojo skirtingai: vieni transliavo anksčiau sukurtus spektaklius, kiti modifikavo, dar kiti ieškojo naujų raiškos būdų ir bandė (-o) kurti naują virtualios erdvės teatrą. Siūlau prisiminti ir pavyzdžiais konkretizuoti bent dalį teatro bandymų neprarasti ryšio su žiūrovu. Vienas pirmųjų, pasitelkdamas socialinius tinklus, savo repertuarinius, naujausius spektaklius ėmė transliuoti Valstybinis Šiaulių dramos teatras, tuo metu kiti (galbūt tikėdamiesi, kad šis laikas neužsitęs) gana atsargiai atvėrė vos ne kelių dešimtmečių teatro archyvo „stalčiuką“ ir siūlė prisiminti geriausius spektaklius, patirti nostalgiją. Kurių strategija labiau pasiteisino?
Karantino pradžioje nuolatiniams teatro žiūrovams, manau, buvo svarbus bet koks virtualus teatrinis vyksmas, o vėliau pasiūla stipriai padidėjo ir publika vos galėjo sugaudyti informaciją, kur ir kada bus transliuojami įvairių pasaulio šalių teatrų operos, dramos, šokio spektakliai. Tuomet teatro menininkai ėmėsi kovidmečio teatro raiškos formų paieškų, iš šių eksperimentų atsirado daug dėmesio sulaukęs Žilvino Vingelio „#Protestas“, reflektuojantis izoliacijos sąlygomis gyvenančių „Monaksijos“ gyventojų ypatybes, „Apeirono“ teatras pristatė tarpdisciplininį projektą, pavadintą teatro kinu „Pabėgimas“, keliantį klausimą, ką reiškia būti uždarytam savyje.
„Laisvesnį“ pandemijos laikotarpį gyvam kontaktui spėjo išnaudoti tikrai ne visi teatrai. Džiugu dėl gyvai įvykusio festivalio „ConTempo“, šiuo sunkiu metu sugebėjusio pristatyti ir kelis tarptautinius pasirodymus bei gana gausią nacionalinę programą. Laiku ir vietoje buvo parodytas NKDT gastroliavęs estų režisieriaus Peeterio Jalako teatrinis serialas „Jaik“ – fantastinio siužeto su absurdo ir siaubo elementais tarpdisciplininis teatro, kino ir videomeno projektas kaip niekad gerai atliepė tvyrantį dabarties chaosą, absurdiškumą ir nesuvokiamybę.
Ingrida Ragelskienė
Baigiantis 2020-iesiems apie teatrą norisi kalbėti tik gerai, su meile ir begaliniu noru tiesiog padėkoti. Už įkvėpimą, palaikymą, impulsą sužinoti, mąstyti, išjausti ir ištverti. Jaučiuosi lyg stovinti prie šulinio ir žvelgianti į gelmę. Taip ir susidėliojo savotiškas kalendorius iš ryškiausių spektaklių, teatrinių renginių, tapusių to mėnesio, kai jie atsitiko mano gyvenime, prasminiu raktu: „Miego brolis“ – vasaris; „Glaistas“ – kovas; „Skrolingas“ – (web dramaturgijos seminaras, „Teatr.doc“ Maskva) – balandis; „#Protestas“ – gegužė; „Čipolinas“ – birželis; „Klajojančios kopos“ – liepa; „Kauksmai ir Kaukai: Šarka / Mockūnas / Milašius / Razmus“ – rugpjūtis; „Respublika“ – rugsėjis; „Nojus“ ir „Remyga“ – spalis; „Auksiniai scenos kryžiai“ ir „Didysis kelias“ – lapkritis; „Kvėpuojame drauge / Дыхаем разам / Дышим вместе“ – gruodis.
Rimgailė Renevytė
Turbūt įsimintiniausias 2020-ųjų įvykis buvo visos neįvykusios teatrų premjeros. Ir lėtas bei atsargus mėginimas grįžti atgal į sceną. Bene labiausiai šią pauzę suvokė ir apsvarstė Jaunimo teatras, po karantino pertraukos nepradėjęs tiesiog rodyti spektaklių, o jaukinęsis aktorius ir žiūrovus eskizais ir idėjomis. Taip pat jautriai reagavo ir Vilniaus mažasis teatras su renginių po atviru dangumi ciklu „Atsi(t)verti“ ar Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Rodos, apsvarstę tai, kas įvyko, visi užbaigė nutrauktus darbus ir padarė svarbią įžangą į naują pradžią.
Visi kiti įvykiai, kiek spėjo, daugiausia susitelkė rudens laike. Juos dėlioju iš atminties:
1. Garso patirtis „Glaiste“ (rež. Mantas Jančiauskas), kai garsas ištrina visą likusį pasaulį.
2. „Respublika“ (rež. Łukasz Twarkowski), sujungusi daug skirtybių į vieną reiškinį.
3. Valentinas Masalskis „Austerlice“ (rež. Krystian Lupa), parodęs, kad vaidyba ateina ne tik per emocijas, bet ir per šaltą protą.
4. Eglės Mikulionytės ir Liudo Parulskio kioskas „Lūkesčiai ir kitos prekės“.
5. Susitikimas su Janu Fabre´u, asmenybe, kuri ir pykdo, ir įkvepia tuo pat metu.
Viktorija Sinicyna
Galvoje perkratyti šiemet sukauptą teatrinių įvykių archyvą nebuvo lengva. Ne todėl, kad stigo įsimintinų akimirkų, – eiti į teatrą, patirti teatrą, klausyti ir išgirsti norėjosi labiau nei bet kada. Tiesiog dabartis keistai žaidžia su atmintimi: praėję reginiai, rodos, buvo taip seniai, kad susipainioji, kas vyko šįmet, o kas užsiliko tolesniame praeities epizode. Supratau, kad labiausiai įsiminė Alisa. Labiau ne Antano Obcarsko spektaklis „Alisa“ kaip visuma, bet pats personažas. Nereali, miražiška aktorės Aistės Zabotkaitės Alisa – užaugusi Lewiso Carrollo pasakos herojė, neatsisakiusi vaizduotės galių. Fantazijų rūke paklydusi mergina tiki tikruoju teisingumu, stoja ant pakylos kaip įkūnytas visuomenės balsas, reikalaujantis atpildo. Prislopinta spektaklio nuotaika apeliuoja į siurrealią būtį, kurioje viskas įmanoma, kaip ir pasakoje. Baltasis triušis žmogaus kūnu vilioja Alisą ryžtis lemiamam žingsniui, vykstant spektakliui ji vis tolsta nuo žemiškumo. Nors Alisa turbūt niekad ir nepriklausė įprastam bestebukliam gyvenimui.
Daiva Šabasevičienė
Didieji įvykiai: Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ (Maskvoje), Krystiano Lupos „Austerlicas“ ir Jono Vaitkaus „Didysis kelias“.
Mažesni įvykiai: Adomo Juškos „Miego brolis“, Eglės Švedkauskaitės „Žmogus iš žuvies“, visi trys Antano Obcarsko režisuoti spektakliai – „Normalumo fantomas“, „Alisa“, „Batsiuviai“, Motiejaus Ivanausko „Dialogai“.
Tekstai: taiklios Juškos mintys tekste „Jaunimo teatre pastatytam Don Kichotui virtualybė negresia“ ir dramaturginių paradoksų pilnos Koršunovo esė jo asmeninėje feisbuko paskyroje.
„Sirenos“: Eglės Mikulionytės ir Liudo Parulskio kūrybinis duetas „Lūkesčiai ir kitos prekės“. Pasirodo, kad kioske galima nusipirkti ne tik vieną cigaretę, bet ir tris minutes kokybiškos teatrinės improvizacijos.
Aktoriai: jie išlieka pagrindinė teatro jėga. Unikaliausias pavyzdys – pirmai pandemijos bangai dar nenurimus, o antrai jau prasidėjus, per tris mėnesius LNDT įvyko net šešios premjeros. Aktoriai repetavo ekstremaliausiose erdvėse ir net nebūtinai Vilniuje, taip pat dalyvavo „Versmės“ festivalyje. Pervargę ir išgyvendami įvairaus pobūdžio įtampas, jie savo profesiniame lauke elgėsi lygiai taip pat atsakingai, kaip ir medikai, gelbėdami žmonių gyvybes. Jų darbo stebėjimą priimu kaip neįkainojamą asmeninę patirtį ir, aišku, už tai esu jiems dėkinga.
Skausmas: trijų teatro muzikos dievų – Vidmanto Bartulio, Kęstučio Antanėlio ir Fausto Latėno – it žaibas trenkusi mirtis.
Helmutas Šabasevičius
Svarbiausias metų baleto įvykis neabejotinai – Adolphe´o Adamo „Žizel“ (baletmeisterė Lola de Ávila). Šis muziejinis spektaklis suteikė Lietuvos operos ir baleto teatro trupei progą prisiliesti prie kokybiškai rekonstruoto profesionalaus baleto istorijos eksponato. Žodžiai „muziejinis“, „eksponatas“ čia vartojami kaip komplimentai, nes baletas yra viena iš nedaugelio teatro sričių, kurioje kelionė į praeitį apskritai įmanoma. Nors kai kuriems artistams yra tekę šokti ankstesniame šio baleto pastatyme, jauniausiai baleto solistų kartai pagrindiniai vaidmenys bus svarbūs brandinant savo asmenybę bei meninę individualybę.
Prie teatro išgyvenimo nuotoliniu būdu kol kas nepavyko priprasti, bet tai pasirodė geras informacijos sklaidos kanalas, leidęs stebėti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro inicijuotą naujų choreografinių darbų koncertą „Dėmesio! Baletas“. Koncertas nudžiugino ir aukšta viso renginio estetine kokybe, ir įdomia atskirų kūrinių plastine kalba. Reikia tikėtis, kad šis koncertas taps tradicinis ir prisidės prie Lietuvos choreografijos įvairėjimo.
Atkreipė dėmesį iki šiol „pražiūrėtas“ trumpų vaizdo-šokio kūrinių ciklas „Šokis plius miestas“ (inicijuotas kanalo „LRT Plius“ ir įgyvendintas kartu su Lietuvos šokio informacijos centru, Architektūros fondu ir Šeiko šokio teatru). Tai įdomus ir šiandieninei situacijai tinkantis šokio formatas: režisierius Jevgenijus Tichonovas ir kompozitorius Adas Gecevičius atskleidžia šiuolaikinio šokio atlikėjų, choreografų, baleto artistų kūrybiškumą, įdomius šokio ir architektūrinės erdvės dialogus.
Laura Šimkutė
Šie metai, be abejonės, ganėtinai keisti teatro bendruomenei. Ką čia teatro bendruomenei – visiems jie tikrai keisti. Tik scenose veikiančiai bendruomenei teko pasistūmėti į pogrindį – nebevaidinti pilnoms salėms (sunku net įsivaizduoti, kaip pagal dabartines taisykles atrodytų LNDT „Išvarymas“), žengti į nuotolį, išvaidinti per kameras ir ekranus.
Vis dėlto teko šiek tiek paragauti gyvo teatro, ir ovacijos būtų skirtos:
* Eglės Švedkauskaitės režisuotame spektaklyje „Žmogus iš žuvies“ vaidinusiam Aleksui Kazanavičiui – už įspūdingą laviravimą tarp realaus ir tikro, kai stebėdamas susivoki, kad kažkurioje laiptinėje tikrai sutiktum tokį kaimyną (dar aplodismentai už jo vaidmenis kine – kada atskris ta gervė?);
* Mariui Repšiui ir Mantui Jančiauskui ir jų spektakliui „Vaidina Marius Repšys“ – už besąlyginį tikrumą ir atvirumą, pateiktą ne graudenant, o jaukiai ir šiltai;
* Augustui Gornatkevičiui už JMDT parodytą „Kelionę į Edeną“ – nes reikėjo gerai palaužyti galvą, kad pavyktų kažką suprasti, ir teatre jauteisi lyg įlindęs į Davido Lyncho „Malholando kelią“ su siaubo elementais;
* Ir „medijuota“ kategorija – Lietuvos šokio informacijos centrui ir festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ filmams, nes šiuolaikinio šokio niekada nebus per daug.
Aistė Šivytė
Šie metai, nors ir pažymėti atskirtimi bei kultūros vietų užsidarymu, pasiūlė labai daug. Ypač per pirmąją pandemijos bangą sujaudino publikai atverti teatro archyvai, siūlomi spektaklių įrašai, tiesioginės ir netiesioginės transliacijos. Pakitęs šių metų formatas mane asmeniškai paskatino pasidomėti ne tik teatru, bet ir opera bei baletu. Iš visų valandų, praleistų prie kompiuterio ekrano, labiausiai įsiminė operos „Salomėja“ (rež. Romeo Castellucci) bei „Septynios Maria Callas mirtys“ (rež. Marina Abramović). Taip pat įspūdingas teatro „Complicité“ monospektaklis „Susidūrimas“ (rež. Simon McBurney), nustebinęs tuo, kokios iš tiesų plačios gali būti teatro bei žmogaus galimybės. Gyvoje scenoje sužavėjo šiais metais pamatyta opera „Turandot“ (rež. Robert Wilson) bei spektaklis „Austerlicas“ (rež. Krystian Lupa). Smagia vasaros tradicija tapęs gatvės teatro festivalis „Spot“ vis dar neleidžia užmiršti Šeiko šokio teatro spektaklio „Užpustyti“ (rež. Agnija Šeiko). Na, ir pagaliau norisi paminėti „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus, kurie nudžiugino iškilminga, scenos menų magija dvelkiančia švente, o ne vien tuo, kad buvo apsieita be svetimos gėdos jausmo.
Ieva Tumanovičiūtė
Šie izoliacijos metai parodė personažų, lydinčių iš teatro namo, svarbą. Įsiminė aktorių sukurti veikėjai, tampantys tokie pat artimi kaip tikrovėje sutikti žmonės. Iš scenos jie persikelia į gyvenimą, po spektaklio su jais galima susitikti, jie virsta pašnekovais, bendraminčiais, priešais, šokių partneriais ar stiliaus ikonomis. Pirmasis iš jų – Sergejaus Ivanovo Žakas Austerlicas, artimas savo liūdesiu, vienišumu, susvetimėjęs ir ieškantis vidinės tuštumos priežasties Krystiano Lupos spektaklyje „Austerlicas“. Taip pat jame įsimena elegantiška ir intelektuali Viktorijos Kuodytės Mari de Vernėj, su tvardomu nusivylimu Austerlicui tarianti: „Tai netiesa. Kad mums reikia užsidarymo savyje ir vienatvės. Tai netiesa. Tik tu esi tas, kuris bijo, – nežinau ko. Tu visada laikeisi truputį atokiau, aš puikiai mačiau, o dabar atrodo, tarsi stovėtum prie slenksčio, kurio nedrįsti peržengti.“ Prieštaringiausias iš personažų – Martyno Nedzinsko arogantiškas menininkas Janas iš Jano Fabre´o spektaklio „Nakties rašytojas“. Su juo galima ginčytis apie meną ir kūrybą, bet vis dėlto jis įkvepia. O stilinga Aistės Zabotkaitės Alisa iš Antano Obcarsko režisuoto spektaklio sužadina norą pasimatuoti jos melsvą kelnių kostiumą, šviesius, tiesius, vos už smakrą ilgesnius plaukus su kaktą dengiančiais kirpčiukais bei keistą savastį. Be to, norisi dar kartą pašokti su Airidos Gintautaitės Airida iš režisieriaus Łukaszo Twarkowskio „Respublikos“ ir persiimti jos atvirumu dabarties akimirkai.
Rasa Vasinauskaitė
Mano šiųmečiai, greičiau pastarųjų mėnesių, įspūdžiai sukasi apie kitokį, reikiamą prisijaukinti ir suprasti teatrą. Jo pradžią (antrą kartą dirbdamas Lietuvoje ir šįkart tarsi numatydamas būsimus pokyčius) uždavė Łukaszas Twarkowskis savo „Respublika“ (LNDT). Mane čia įtraukė ne reivas, ne gyvi ir autentiški aktoriai-veikėjai, ne galimybė pačiai migruoti po veiksmo kambarius, o tiesiogiai filmuojamų, montuojamų, dekonstruojamų ir iš naujo sukonstruojamų vaizdų šokis, įprasminęs ir patį projektą, ir jo sumanymą tiems, prieš kurių akis tekėjo, šuoliavo, trūkčiojo ar grimzdo fiktyviai realios bendruomenės gyvenimas.
Kitas maloniai nustebinęs, įtraukęs spektaklis – jauno režisieriaus Antano Obcarsko ir dramaturgo Lauryno Adomaičio „Alisa“ (LNDT). Atrodo, kad kūrėjai daugiau dėmesio skyrė tiems, kurie žiūri per ekraną, – su jais buvo bendraujama prieš spektaklį, per pertrauką, o tai, prisipažinsiu, irgi paveikė. Nematoma ir nežinoma auditorija „personifikavosi“. Juolab kameros dirbo taip tiksliai, kad ekrane nesimatė ir nesijautė to, kas esant žiūrovų salėje erzina, – tuščios pauzės, sunkiai girdimas tekstas, sulėtintas veiksmas, daiktų sangrūda. Beje, man šis spektaklis ir tema, ir „vaizdais“ pasirodė vienas tų, kurie peržengia lietuviškumo, lokalumo ribas, – kitoks savo stiliumi, scenine kultūra.
Na, o trečiasis įspūdis – tai aktorius Vytautas Rumšas Jono Vaitkaus spektaklyje „Didysis kelias“ (LNDT). Sakyčiau, kad šis spektaklis, nepaisant visiškai jam nedėkingo laiko, konteksto, yra sugrąžinantis mus į „didžiojo teatro“ pasaulį. Į kūrybą be nuolaidų ir kompromisų, kokia būdinga ir režisieriui, ir scenografui Jonui Arčikauskui. Spektaklis statytas ne kamerai ir ekranui, tačiau būtent kamera šįkart leido pamatyti ir net pajausti visus Rumšo įsigyvenimo, įsismelkimo į su savimi ir pasauliu sąskaitas suvedančio ir išeinančio žmogaus būsenas niuansus.
Šie spektakliai buvo rodomi ne kaip nufilmuotas produktas, bet nepavadinčiau jų ir virtualiais, perkurtais pagal neteatrines taisykles. Gyvo, tiesioginio atlikimo transliavimą laikyčiau jų privalumu, nes šįkart kamera (-os) scenoje atliko ne jau įprastą antros realybės, kuri visad traukdavo labiau, o atvirkščią funkciją – privertė susitelkti į gyvą žmogų, iš naujo jį pažinti.
Į šį trumputį sąrašą įtraukiu ir Krystiano Lupos „Austerlicą“, statytą Jaunimo teatre. Su nepaprastai įspūdingomis vaizdo projekcijomis, puikiais Sergejaus Ivanovo, Valentino Masalskio, ypač Danutės Kuodytės vaidmenimis. Tačiau į pabaigą spektaklis man pradėjo byrėti į gausybę linijų, pasikartojimų, ištęstumų, kurie keistai sugriovė taip kruopščiai pradžioje kurtą trapią, virpančią, užburiančią klajonę per / į atmintį. Įdomu, kaip „Austerlicas“ atrodytų ekrane?..
Greta Vilnelė
2020-ieji išmokė vertinti scenoje vykstančius stebuklus. Pagal teatrų aktyvumą šiuos metus galima suskirstyti į tris dalis: pirmas karantinas (per jį scenos įvykių kreivė buvo tokia pat lygi kaip nuo koronaviruso mirštančio paciento pulsas, retkarčiais bejėgiškai pakylanti aukštyn), vasara (kai pamažu kaip birželį pražystančios gėlės po ilgos pertraukos pradėjo nedrąsiai skleistis pirmųjų spektaklių žiedai) ir antra karantino banga (per ją teatro žmonės prisijaukino virtualią erdvę ir online spektaklių skaičius pakilo kartu su užsikrėtusiųjų kovidu).
Išmaniausias spektaklis: festivalyje „Sirenos“ pristatytas imersinis spektaklis „NO FAKE*“ (rež. Tadas Montrimas).
Didingiausias spektaklis: „Respublika“ (rež. Łukasz Twarkowski).
Pažangiausias spektaklis: „Kultūros naktyje“ po žvaigždėtu rudens dangumi vykęs skaitmeninis spektaklis „TikTok Shakespeare“ (rež. Dr. GoraParasit).
Netikėčiausias bendradarbiavimas: Artūro Areimos ir Kauno šokio teatro „Aura“ trupės spektaklis „Bekūniai“.
Darvino vertas prisitaikymas: šių metų festivalis „Sirenos“ (meno vadovė Kristina Savickienė), nustebinęs it chameleonas tobulai prisitaikiusia prie pandeminių sąlygų, bet ne prastesne programa.
Įspūdingiausias šokio tyrimas: Erikos Vizbaraitės spektaklis „Apnea“.
Perfekcionistiškiausias tarpdisciplininis spektaklis: Šeiko šokio teatro muzikos ir choreografijos simbiozė „Boléro-Extended“ (choreografas Palle Granhøj).
Originaliausia idėja: „Teatrono“ virtualus spektaklis „The Final Final Final“ (rež. Gildas Aleksa).
Dovilė Zavedskaitė
Aukščiausią meno kūrinio kokybę man išduoda jausmas, kad po jo pasaulis nebeatrodo toks, koks buvo. Šiais metais tokių kūrinių buvo ne vienas, bet išskirčiau šiuos: Yoanno Bourgeois šokio filmą „Didieji vaiduokliai“, pristatytą festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“, ir Krystiano Lupos spektaklį „Austerlicas“. „Didieji vaiduokliai“ – tai judesio, kūnų sąveikos, veidų, architektūros, skulptūros, atspindžių, tekstų ir Franzo Schuberto muzikos meditacija, kuriai apibūdinti nerandu žodžių, nes nenoriu jų ieškoti. „Austerlice“ mane sukrėtė visų pirma Sergejaus Ivanovo figūra: jis ten lyg vaikas, kuris gimė ir iš karto pavargo, nuo jo kūno kaip nuo horizonto neįmanoma atitraukti akių, nes jame plyti tuštuma, reiškianti Holokaustą, – ji nesibaigia, toliau gyvena su mumis, vaikšto šalia ir tyli. „Austerlicas“ atstovauja teatrui, kuris jaučia ekstazę mąstydamas, – tokio teatro Lietuvoje man labai trūksta.
Iš mažųjų patyrimų atmintin įsirėžė Lukas Karvelis ir Agnietė Lisičkinaitė „Naujojo Baltijos šokio“ vasaros programoje – į juos buvo įdomu žiūrėti ne tik kaip į menines, bet ir kaip į socialiai išraiškingas figūras. Žinoma, nepasimiršta ir valandų valandos Łukaszo Twarkowskio „Respublikoje“ – bet labiau ne dėl pretenzingos formos, o dėl dokumentiškų, nuogų aktorių veidų ir žvilgsnių. Su manimi vis dar vaikšto Ryčio Saladžiaus tiesiog sėdėjimas ir Juozo Budraičio tiesiog žvelgimas iš Artiomo Rybakovo „Irano konferencijos“ (OKT). Iš čia, kaip ypatingo jautrumo dovanas, išsinešiau ir Dominyko Digimo muziką bei Povilo Apulio šviesą.
O labiausiai ilgu – kad šalia sėdėtų žiūrovai, kad girdėtum, kaip jie kvėpuoja, jaustum jų kvepalų debesis ir turėtum atsistoti praleisdamas atėjusius vėliau.
Kamilė Žičkytė
Man, kaip turbūt ir daugeliui, 2020-ieji buvo naujų patirčių metai. Pavasarį visi iš nuostabos užsidarėme namuose ir laukėme, vasarą – džiaugėmės gamta ir saule, rudenį drąsiai grįžome į teatrų sales (bent trumpam), o teatrai ir festivalių organizatoriai visus metus ieškojo naujų būdų kurti, nuošaly nepaliekant ir žiūrovo. Trys mano metų „patirtys“:
Režisieriaus Łukaszo Twarkowskio ir LNDT kino angare įkurta „Respublika“. Nauja teatro ne kaip teatro, o pramogos, įdomios ir madingos šiandien, patirtis. Ir įrodymas, kad mokame kurti ne tik „minimaliai“, bet ir „maksimaliai“, net ir pandemijos sąlygomis.
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“, pakeitęs formatą ir pasiekęs iki šiol užmirštą auditoriją. Ačiū už pratimus ne tik žiūrėti, bet ir klausyti teatro, pjesės, vieni kitų.
Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ šokio filmai, o labiausiai – per abu karantinus peržiūrėtas ir išmedituotas Yoanno Bourgeois „Didieji vaiduokliai“. Už galimybę mėgautis menu, net ir žiūrint į kompiuterio ekraną.
