Lėlių teatrų festivalis-konkursas „Aitvaras“: technikų įvairovė

Jūratė Grigaitienė 2020 10 29 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Don Kichotas“, kūrėjas Adamas Walny‘as (Lenkija). Agnieszkos Waszak nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Don Kichotas“, kūrėjas Adamas Walny‘as (Lenkija). Agnieszkos Waszak nuotrauka

aA

Spalio 22-24 dienomis Alytuje vyko 12-asis tarptautinis lėlių teatrų festivalis-konkursas „Aitvaras“. Atsižvelgiant į epidemiologinę situaciją šalyje ir pasaulyje, šį festivalį galima vertinti kaip didelį kultūros įvykį. Padėka Alytaus lėlių teatro „Aitvaras“ ir šio festivalio meno vadovei Loretai Skruibienei už drąsą, ryžtą bei didelį entuziazmą siekiant, kad 12-asis festivalis įvyktų. Šiemet Alytaus lėlių teatro scenoje gyvai pasirodė aštuoni kolektyvai ir buvo rodomi dar trijų spektaklių vaizdo įrašai. Pasaulinė COVID-19 situacija gerokai pakoregavo festivalio programą, tačiau nesugriovė, o pats festivalis įgavo tam tikrų specifinių bruožų. Greičiausiai dėl pavasarį siautusio karantino, festivalio programoje dominavo ne patys naujausi, o laiko patikrinti, prieš keletą ar daugiau metų sukurti lėlių vaidinimai. Išimtis būtų Vilniaus „Lėlės“ teatro interaktyvus kaukių spektaklis „Čipolinas“, kuris buvo specialiai sukurtas ir įrašytas pandemijos metu. Kaip teigia šio spektaklio režisierius Šarūnas Datenis, šiuo spektakliu norėta paskatinti vaikus mąstyti savo galva ir šiek tiek maištauti. Iš tiesų, spektaklis atliepia nūdienos aktualijas ir kviečia kelti klausimus, dalytis pažangiomis idėjomis ir aklai nepasikliauti valdžios primetamais sprendimais. Įdomus ir šiuolaikiškas scenarijus (autorius Titas Laucius) pagal žinomą Gianni Rodari pasaką, tačiau personažų kaukės atrodė kiek gremėzdiškos ir gana iliustratyvios. Žiūrovai šiame interaktyviame spektaklyje-filme (operatorius Tomas Jokūbonis) atrado daug sąsajų su šiandienos mūsų socialiniu-politiniu gyvenimu. Premjerinį spektaklį parodė ir festivalio šeimininkai - Alytaus lėlių teatras „Aitvaras“. Interaktyviame monospektaklyje pagal Loretos Kavolės knygą „Pašėlusiai keista kelionė“ (rež. Loreta Skruibienė) aktorė Jūratė Kundrotienė siekė teatrine kelione pristatyti, pažinti ir įveikti įvairias baimes.

Dauguma į festivalį atvežtų spektaklių sukurti tradicine lėlių teatro maniera, derinant lėles ir gyvą planą. Gyvo ir negyvo plano balansas paprastai lėlių teatre išlaikomas, tačiau Liepojos lėlių teatro vaidinimas, žiūrėtas video formate, pasirodė labiau tinkantis dramos spektakliui. Daiktai-objektai šį kartą ne padėjo atskleisti žirgo istoriją, o greičiau trukdė jauniems aktoriams išreikšti save. Tai vadinčiau savotišku draminio teatro ilgesiu arba nepilnavertiškumo sindromu, kuris kamuoja nemažai lėlių teatro aktorių. O štai Kauno lėlių teatro „Nykštukas“ aktorius ir režisierius Darius Armanavičius nepilnavertiškumo komplekso tikrai neturi, nes jau daug metų nuosekliai dirba tradicine, pirštininių lėlių technika ir pasiekia puikių rezultatų. Aktorius-orkestras vienu metu geba virtuoziškai animuoti net po keletą lėlyčių, todėl vertinimo komisija pastebėjo Dariaus ilgametį įdirbį ir skyrė diplomą bei piniginę premiją už lėlių teatro animavimo puoselėjimą. Jo režisuotam spektakliui „Gaidelis - saulės valdovas“ netrūko žaismės, humoro, ironijos. Iškelta ir pamokanti idėja („dirbk savo darbą ir nesusireikšmink“), ir kartu pademonstruota profesionali lėlių animacijos technika.

Gražiai festivalyje pasirodė ir keletas regioninių teatrų. Kiekvienas iš jų turi savitą kūrybinį braižą, savo nišą ir atlieka prasmingą švietėjišką-kultūrinį darbą savo regionuose. Šaunių moterų trio (N. Čirūnienė, N. Ivanova, D. Ziemelienė) iš Bajorų kaimo Rokiškio rajone originalus teatro pavadinimas, susidedantis iš pirmųjų jų pavardžių raidžių ČIZ,  puikiai atspindi jų kūrybinę-edukacinę platformą - žaidžiame teatrą. Interaktyvus „ Čiz“ spektaklis „Trijų pasakų mazgelis“ nestokojo žaismės ir improvizacijos bei ironiško žvilgsnio į save. Prieš spektaklį išdalytas virveles sumezgę į tris mazgelius, žiūrovai scenoje išvydo trijų populiarių pasakų popuri. Buvo paprasta, patrauklu ir šmaikštu - ypač tie netikėti potencialių nuotakų iš Coca-Colos butelių viražai. Utenos „Zuikio puikio“, Panevėžio lėlių vežimo bei „Avilio“ lėlių teatrai pademonstravo pagarbų požiūrį į savo profesiją ir ištikimybę tradiciniam lėlių teatrui. Akivaizdu, kad lėlių teatrai regionuose mėgstami ir vietinės valdžios palaikomi, nes jų materialinė bazė neretai gerokai turtingesnė nei didžiųjų, profesionalo statusą turinčių, teatrų.

Šiemet vertinimo komisija pagrindinio festivalio prizo neskyrė vienam teatrui, o rėmėjų prizinį fondą išdalijo keturiems įvairiose skirtingose nominacijose laimėjusiems teatrams. Daugelio kolegų ir komisijos narių simpatijų sulaukė Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Namai“ pagal G. Morkūno apysaką „Iš nuomiškio gyvenimo“. Geriausio aktoriaus ir aktorės nominacijose komisija pripažino Monikos Mikalauskaitės-Baužienės ir Kęstučio Bručkaus duetą. Aktoriai iš paprasto balto popieriaus lapo scenoje žiūrovų akyse kuria mažą teatro stebuklą. Neverbaliniame spektaklyje popierinių lėlyčių ir objektų pagalba du aktoriai punktyriškai seka romantišką vienos poros gyvenimo istoriją - nuo įsimylėjimo, vestuvių, iki vaikučio gimimo, auginimo ir atsisveikinimo. Galbūt pabaiga, kai įsiaudrinę tėvai suplėšo į gabalus, tikrąja šio žodžio prasme, savo meilės vaisių, buvo kiek gruboka ir sukėlė virtinę dviprasmiškų minčių. Tačiau kūrėjai turi teisę išsakyti savo požiūrį: neprisirišti ir laiku paleisti į laisvę savo vaikus. Visa kita spektaklyje labai gražu, subtilu, atpažįstama bei jautru.

Ukrainos Lvovo akademinio lėlių teatro spektaklio „Auksaragis elnias“ video peržiūra visus sužavėjo scenografiniu sprendimu. Stilizuotoje mitologinėje erdvėje išraiškingų formų vertikalės ir horizontalės judėjo, keitėsi, pulsavo ir sukūrė paslaptingą mitologinės pasakos atmosferą. Spektaklio dailininkas ir režisierius Serhiy´us Bryzhanas buvo apdovanotas diplomu ir piniginiu prizu už geriausią spektaklio scenografiją.

Lenkijoje gyvenantis ir kuriantis lėlininkas Adamas Walny´as apdovanotas už konceptualaus mąstymo sklaidą lėlių teatre. Jo spektaklis „Don Kichotas“ sukurtas autorine technika, kuomet jo piešti eskizai plunksna judinami kartu su šviesos srautu. Menininkas visą gyvenimą kuria konceptualius, eksperimentinius spektaklius, ieško naujų lėlių teatro išraiškos formų ir nepataikauja žiūrovų skoniui. Jo teatras - tai ištisa lėlių teatro laboratorija, pasiliekanti teisę klysti, iškristi iš konteksto, likti nesuprastam, nes tik ieškojimuose ir paklydimuose atrandama meninė tiesa.

Didelio susidomėjimo paskutinę festivalio dieną sulaukė lėlininko Rimo Driežio edukacinės dirbtuvės „Kino teatras“. Festivalio dalyviai susipažino su mirioramos arba judančių pieštų paveikslų reginio / „kino iki kino“ atsiradimo ir raidos bruožais, techninėmis įtaiso gamybos ir demonstravimo galimybėmis. O mažieji žiūrovai savo naiviais vaikiškais piešiniais sukūrė kino juostą dangaus ir angelų tema, kurią pabaigoje pademonstravo ir šmaikščiai pakomentavo lėlininkas Rimas Driežis.

Gal šiemet festivalyje „Aitvaras 2020“ ir neišvydome ypatingų meninių atradimų, tačiau didžiausia vertybe tapo gyvas bendravimas, žmogiškas ryšys, galimybė susitikti, pamatyti kolegų darbus ir juos aptarti. Kas galėjo pagalvoti, kad gyvas bendravimas (nors ir prisidengus veidus kaukėmis, kurios tampa ne teatro, o kasdienio gyvenimo pagrindiniu atributu) taps svarbiausiu akcentu, nustelbiančiu menines ambicijas ir konkurencinę kovą.

-----

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Komentarai