Dera rašyti laiškus: Vilniaus mažojo teatro „Čia nebus mirties“ ir „Marti“ Lukiškių kalėjime

Julijus Lozoraitis 2020 09 18 7md.lt, 2020-09-11
Gabrielė Tuminaitė ir Rimas Tuminas po spektaklio „Čia nebus mirties“, skirto VMT 30-mečiui ir suvaidinto buvusiame Lukiškių kalėjime. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Gabrielė Tuminaitė ir Rimas Tuminas po spektaklio „Čia nebus mirties“, skirto VMT 30-mečiui ir suvaidinto buvusiame Lukiškių kalėjime. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

„Kuo tauta yra labiau senovinė ir pirmapradė, tuo platesniems gyvenamiems plotams ji priskiria namų sąvoką. Antai primityviausios genties tikri namai yra jos apgyventa plati teritorija, o ne toji paskubomis suręsta laikinoji buveinė, kurioje šeimyna pasislepia nuo negandos ir pernakvoja. Visa plati genties žemė, o ne vien vieta, kur ji apsistojo, yra jos namai. Tai yra jų visų žemė, ir jie visi ligi vieno priklauso tai žemei. Užklydęs ateivis čia išsyk baudžiamas mirtimi“ (iš vokiečių etnografo ir sociologo Juliaus Ernsto Lipso (1895-1950) knygos „Daiktų kilmė“).

Kaip jau man įprasta, pradėsiu iš toli. Prieš keturis dešimtmečius Vilniaus teatrui „Lėlė“ kurį laiką vadovavo režisierė Aurelija Ragauskaitė. Ji visuomet stengėsi būti šiuolaikiška ir pasikvietė iš Maskvos, iš GITIS (GITIS - buvęs A. Lunačiarskio teatro meno institutas Maskvoje, dabar Rusijos teatro meno institutas), madingą sceninio judesio specialistą Andrejų Drozniną. Anais gūdžiais sovietiniais laikais jis dar negalėjo patirti nei Eugenio Barbos, nei Tadashi Suzuki įtakos, bet jo metodai buvo stebėtinai panašūs į jų. Jis treniravo mus, jaunus aktorius, ir ypač įsiminė vienas jo pantomiminis pratimas. Užduotis skambėjo maždaug taip: „Judėkite scenoje taip, lyg brautumėtės per labai tankių spygliuotų krūmų brūzgyną... arba eitumėte prieš labai stiprų vėją... prieš liūtį ir krušą... lyg judėtumėte po vandeniu... dumble...“ ir t.t. Ypač patiko jo ekstremalios užduotys - judėti lyg per stingstantį medų... arba per beveik sukietėjusią dervą... juk derva tik atrodo kieta, o iš tiesų ji labai lėtai teka... ir tenka „plaukti“ per ją itin lėtai, vos kelis milimetrus per valandą, bet vis vien - plaukti. Šis Droznino metodas vėliau ne sykį pravertė, kai tekdavo „plaukti“ ir per gyvenimo banguojančius vandenis, ir per likimo ugnį, ir per kitas, gerokai menkiau sterilias egzistencijos substancijas...

Ir dabar, per efemeriškąją pandemiją ir pseudokarantiną, visuomeninio gyvenimo terpę jaučiu praretėjusią beveik iki kosminio vakuumo. Po šį kosmosą blaškosi išsigandę, pavieniui ar po kelis, vieni kitų vengiantys kaukėti arba demonstratyviai kaukių nedėvintys, arba atsainiai jas užsidėję - kas yra tas pats - personažai.

Nebėra tos bendros žemės, tų „genties namų“, apie kuriuos rašė Lipsas. Jie tėra formalūs. Instinktyviai ieškodami tų „namų“, žmonės susiburia glotniomis grupelėmis pačiose netikėčiausiose vietose. Susibėga, kad bent trumpam ir bent iš dalies pajustų tą giminės bendrystę ir namų pastogę.

Taip suprantu režisierės Gabrielės Tuminaitės idėją jubiliejinę spektaklio „Čia nebus mirties“ reinkarnaciją surengti ištuštėjusiame Lukiškių kalėjime. Prisipažinsiu, kad buvau vienas iš šios idėjos skeptikų. Kaip ir daugelis, maniau, kad žmogiškomis nuodėmėmis persirpusios kalėjimo sienos užgoš bet kokius kūrybinius fluidus. Tačiau dėsnis „niekada nesakyk „niekada“ vėl įrodė savo galingą teisybę, ypač kai jis galioja jaunos, veržlios, į ateitį aštrų vektorių brėžiančios kūrybos terpėje.

Derėtų įteikti garbingiausius teatrinius ordinus ir medalius Mažojo teatro žmonėms. Jie įstengė savo rankomis „apipavidalinti“, užpildyti neaprėpiamas Lukiškių kalėjimo erdves dekoracijomis, instaliacijomis, žanrinėmis aikštelėmis, bufetais, scenomis, teatrinėmis šviesomis ir garso aparatūra. Aišku, pagrindinė „žvaigždė su karūna“ privalo puikuotis ant krūtinės režisierės, kuri sugebėjo įvaldyti ir priversti veikti visą šią milžinišką teatrinę-penitenciarinę logistiką.

Režisierės sumanymas konkretus ir aiškus. Legendinio spektaklio „Čia nebus mirties“ reinkarnaciją ji vykdo, anot Fiodoro Dostojevskio, „mirusiuose namuose“, t.y. pleištą išmušinėja pleištu. Ji užsimojo ir įvardyti globalų nusikaltimą, ir parodyti kaltininkus, panaudodama senąjį spektaklį „Čia nebus mirties“ kaip įkaltį. Režisierės dėka pirmąkart pateikiama pasmerkimo sąskaita „tylinčiai daugumai“, kuri čia parodyta grupelės šaržuotų kostiumuotų „snobų“ pavidalu. Kitas svarbus režisierės sprendimas, kad tą visuotinę Lukiškių kalėjimo šmėklų, čia kalėjusių kaltų ir nekaltų sielų orgiją ji organizuoja ir pateikia kaip globalinį kosminį demonišką kabaretą. Dėl to žiūrovai, klaidžiodami po teatralizuotus kalėjimo koridorius, laiptus ir kameras, nejučia patys tampa personažais, tarsi kalinių šmėklomis. Jie nepaskęsta, neuždūsta juodame kalėjimo auros dumble, o plūduriuoja po jo teatralizuotas erdves, tarsi šimtų tūkstančių čia kalėjusių kalinių vaiduokliai, susirinkę į fantasmagorišką banketą. Šį sumanymą puikiai vainikuoja ant didžiųjų kalėjimo laiptų „savižudžių tinklo“, tarsi ant batuto, Jokūbo Bareikio atlikta Franko Sinatros daina „My way“.

Tarsi vaizdinė priemonė ar įkalčiai kalėjimo cerkvės patalpose parodomi keletas epizodų, atkartotų iš senojo spektaklio „Čia nebus mirties“. Kaip „tylinčios daugumos snobų“ kabaretą, suvaidintą ant pakylos didžiajame kalėjimo kieme, režisierė išsprendžia visą globalinio vyksmo finalą.uo galima būtų ir užbaigti įspūdžių iš Vilniaus mažojo teatro proginio spektaklio „Čia nebus mirties“, suvaidinto Lukiškių kalėjime, paviršinę apžvalgą. Bet lengva ranka to padaryti neleidžia keletas svarbių aplinkybių.

Viena aplinkybė yra ta, kad netrukus Lukiškių kalėjimo didžiajame kieme buvo suvaidintas spektaklis „Marti“ - pirmąkart be amžiną atilsį aktoriaus Gedimino Girdvainio; jį čia pakeitė Arvydas Dapšys. Įdomiausia, kad visiškai netikėtai Žemaitės proza Lukiškių kalėjimo didžiojo kiemo amfiteatre suskambo galingai epiškai, beveik kaip antikinė tragedija. Taip atsitiko todėl, kad režisierė Tuminaitė teisingai užčiuopė Žemaitės kūrinio mitologiškumą ir įskiepijo savo sprendimu vargšės Katrės - „šviesos spindulio tamsos karalystėje“ - istoriją kaip mitą. Toks temos, sprendimo ir aplinkos rezonansas „Marčioje“ leidžia vertinti abu spektaklius, „Čia nebus mirties“ ir „Marčią“, suvaidintus Lukiškių kalėjime, kaip to paties sėkmingai įgyvendinto sumanymo organiškas dalis.

Yra ir kita svarbi aplinkybė, kaip sakoma, iš kitos operos, iš subjektyviosios. Mat proginio renginio „Čia nebus mirties“ pradžioje žiūrovus, pro fatališkus vartus pirmąkart patekusius į kalėjimo teritoriją, pasitiko priešais pastatyta kita - apšepusi medinė - siena, vaizduojanti, regis, stalininio lagerio tvorą. Prieš tą tvorą ant pakylos aktoriai Vilija Žebrauskienė, Agnė Šataitė, Balys Latėnas ir kt. skaitė į mikrofoną autentiškus tekstus. Tai buvo lietuvių, kalėjusių stalininiuose lageriuose, taip pat Sibiro tremtinių prisiminimai ir laiškai. Žiaurūs, šiurpą keliantys tekstai.

Publikai nespėjus atsitokėti nuo įspūdžio, kad pateko į kalėjimą, palengva pavyko suvokti svarbų dalyką: per garsiakalbius aktoriai skaito savo giminių - senelių, močiučių, tetų ir pan. - tikrus prisiminimus bei laiškus.

Tarsi kažkas smogė į paširdžius, kai Balys Latėnas pradėjo skaityti savo senelio Antano Latėno - brolių aktoriaus Algirdo Latėno ir kompozitoriaus Fausto Latėno tėvo - laišką iš tremties. Priešingai nei kituose prieš tai perkaitytuose tekstuose, jame nėra aprašomi tremtinių būties Sibire žiaurumai ir vargai. Ypač sukrėtė, kaip tremtinys Antanas (suprantama, jaunas, vos per dvidešimtį perkopęs vyras), be visa kita, rašo savo mylimai merginai į gimtinę: „...Kol negavau tavo laiško, visą laiką graužiau save, kam papuoliau, kodėl esu kalėjime. Bet matau, kad ir laisvėje nėra gerumo, nelaimė lydi nelaimę. Mieloji Vale, kai rašai, kad mergaitės eina už vyrų, tai tu, Valiuk, žiūrėk, neprarask progos, nes manęs sulaukti bus sunku. Liko aštuoneri metai, kurie mane tikrai padarys nenormalų žmogų ir visiškai tavęs nevertą. Tai tu, Vale, apsigalvok ir viską man parašyk. Taip pat parašyk, kaip gyvena Vaitkūnas, Žuliauskas...“ ir t.t.

Esmė ta, kad kažkada seniai teko gyvai pabendrauti su Antanu Latėnu, Algirdo ir Fausto tėvu, Balio seneliu. Tai buvo neeilinė asmenybė, labai išvaizdus, tvirtas, gyvenimo vėtytas ir mėtytas žmogus. Buvo matyti, kad kalėjimo Sibire metai jam nepraėjo be pėdsako, bet nepalaužė. Kiekvienas berniokas pavydėtų tokio tėvo. Tokį laišką, kuris tikriausiai saugomas Latėnų namų archyve kaip brangenybė, galėjo parašyti tikrai ne bet kas. Anūkas aktorius Balys puikiai, santūriai jį perskaitė. Ir kažkodėl būtent šis nestandartinio turinio ir ypatingos formos laiškas daro didžiausią įspūdį. Už jo slypi ištisa istorija, fantastiškas siužetas, likimų panorama.. Tautos likimo panorama. To, ką tautai reiškia namai, kas tautai yra namai...

Ta proga prisiminta, kad ir šių žodžių autoriaus archyve yra saugomi panašūs laiškai, bet kitokio turinio, iš kitokių vietų, parašyti smulkiu moterišku kaligrafiniu dailyraščiu, „cheminiu“ pieštuku ant ilgų pageltusių laikraštinio popieriaus juostų, prakvipusių pasibaisėtinais „machorkos“ rūkalais... O kiek dar tokių tremtinių ir kalinių laiškų saugoma tūkstančių šeimų archyvuose kaip švenčiausios relikvijos? Šimtai tūkstančių...

Ir ties šiuo punktu viskas staiga išsiverčia į priešingą pusę, tarsi kažkas apverstų stebuklingą veidrodį. Per pažįstamo žmogaus, jo veido, jo charakterio, jo balso, nuskambėjusio iš laiško, prizmę išsyk kažkur išnyko visa teatro retorika, visa vietomis nesaikinga ir neorganiška vaidyba, visi išoriniai teatro „monai“. Liko tik viena: kalėjimo tiesa. Akivaizdi ir negailestinga. Kad kalėjimas visuomenei daro baisų dalyką, nes įkalina ne tik tuos, kurie šiapus grotų, bet ir tuos, kurie anapus. Kad kartais, norėdamas suprasti, kokį gyvenimą iš tiesų gyveni ir kokiame pasaulyje gyvuoji, privalai pažvelgti į gyvenimą iš jo vidaus, pro kameros grotas.

Šią fantastišką galimybę - suvokti, kurioje realybėje dabar gyveni ir koks iš tiesų visame tame esi, ypač šiuo kriziniu visuomenės laikotarpiu - suteikė Vilniaus mažojo teatro jubiliejinis renginys Lukiškių kalėjime, suvaidinti spektakliai „Čia nebus mirties“ ir „Marti“. Ir svarbiausią vaidmenį šioje ypatingoje misijoje atliko būtent laiškai. Laiškai, keliavę tūkstančius kilometrų pas mylimus ir mylinčius žmones, kalbantys iš beviltiškai paskendusios tamsoje praeities gūdumos, kupini tokios gyvasties ir tikėjimo, kad dabar besiblaškanti tauta, savo žemėje nebematanti saugių namų, iš tų laiškų gali pasisemti jėgų, įkvėpimo, pažvelgti dabarčiai į akis.

Rašykime laiškus. Nuoširdžius, šiltus, kupinus meilės, tikėjimo ir įkvėpimo. Vedžiokime atpratusiais pirštais plunksną po popierių, ir pajausime, kaip atgyja mūsų širdys. Lai mūsų spektakliai, mūsų straipsniai, knygos būna nuoširdūs laiškai žiūrovams - nebūtinai visiems, gali būti ir vienam iš tūkstančio. Jei spektaklį skaitai kaip laišką, skirtą tik tau, - jis tikrai yra geras.

O į pabaigą staiga atmintyje iškilo vaizdas, papasakotas pono Antano, kaip jis atsidūrė Sibire. Išsyk pasibaigus karui jis, jaunuolis, gavo šaukimą tarnauti sovietinėje armijoje. Ką darysi - susirinko kuklų nešinėlį į maišelį ir tik išbrėškus drauge su vienmečiais draugais, taip pat gavusiais „paviestkę“, patraukė vieškeliu į miestelį, į komisariatą. Pakeliui visi stabtelėjo vienkiemyje prie šulinio atsigerti. Iš trobos išlingavo močiutė ir klausia: „Kurgi traukiat, ar toli susiruošėt, vyrukai?“ - „Tai kad į miestelį, į komisariatą, mat rusai į vaiską šaukia.“ - „Ar jūs pablūdot? - nusijuokė močiutė. - Iš pradžių rusai šaukė, paskui vokiečiai, dabar vėl rusai - taip pas visus ir bėgiosit? O rytoj gal vėl kiti užeis?“ Pakrapštė pakaušius vaikinukai - gal ir tiesą močiutė kalba? Ko čia be reikalo svietą juokint? Ir grįžo namo... O kitą rytą į kiemą atvažiavo sunkvežimis, ir „dezertyrą“ - į kalėjimą, Sibiran...

Viliuosi, kad čia nieko nesumeluota... O jeigu ir sumeluota, kiti pataisys. Kalėjimas viską sustato į savo vietas...

7md.lt

Komentarai