Šie žodžiai priklauso akrobatei iš Kanados Claudel Doucet. Anksčiau dirbusi žymiajame „Cirque du Soleil“, kurio išlikimas šiandien pakibęs ant plauko, šiandien menininkė kuria savo trupėje „Lion Lion“, su kuria pastatė butuose rodomą spektaklį, planuotą parodyti šių metų tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija“ Kaune birželio 6-14 dienomis.
Kaip ir daugybei kitų renginių organizatorių, „Cirkuliacijos“ komandai teko atšaukti planuotus spektaklius. Vis dėlto, perfrazuojant festivalio vadovą Gildą Aleksą, Lietuvoje šiuolaikinis cirkas dar nėra taip stipriai įsitvirtinęs, kad būtų galima sau leisti neįvykdyti bent dalies festivalio užduočių, net jei meninei programai nėra jokių sąlygų. Tad šių metų temą – privati zona – organizatoriai atvėrė kūrybinėse dirbtuvėse ir virtualiai bendraudami su kūrėjais.
Nors šiuolaikinio cirko esmė glūdi žmogaus gebėjime peržengti tai, ką suvokiame kaip eilinio žmogaus kūno ribas, ir stebinčiajam sukelti nuostabą, „Cirkuliacijos“ organizatoriai kelis metus iš eilės vienu svarbiausių prioritetų įvardina poreikį cirko pagalba nagrinėti mikrorajonų erdvių kontekstus ir jų formuojamus gyventojų bendravimo įpročius. Prieš dvejus metus festivalio palapinė stovėjo Šilainiuose, netoli ne pačios maloniausios kompanijos sulaukiančio vietinio baro.
Pernai renginys kėlėsi į nuo visų kultūros reiškinių fiziškai stipriai nutolusią Dainavą, tik vietoj palapinės organizatoriai apsistojo savo pačių sutvarkytose buvusių vaikų namų patalpose. Šįmet palapinę ketinta pastatyti Vilijampolėje – rajone, kuriame Antrojo pasaulinio karo metais egzistavo žydų getas, vyko masinės žudynės ir kuriame, pasirodo, įmanoma pragyventi daugybę metų nieko nežinant apie minėtus įvykius.
Praradę galimybę siekti tikslų ir analizuoti socialiai svarbias temas cirko žavesio pagalba, „Cirkuliacijos“ organizatoriai susitelkė į pačių cirko artistų žavesį. Meninė festivalio programa pakeista aštuoniomis tinklalaidėmis, kuriose G. Aleksa kalbino į Kauną atvykti turėjusius cirko menininkus ir mokslininkus (įrašus galima pamatyti „Teatrono“ youtube´o puslapyje). Juose pasakota ne tik apie šiuolaikinio cirko spektaklių bei sritį analizuojančių daktaro disertacijų temas, bet ir apie problematiką, kurią organizatoriai ketino integruoti į festivalio renginių atmosferą. Todėl nenuostabu, kad kiekviename pokalbyje išsiskyrė dėmesys laisvei būti savimi ir leidimą kitam daryti tą patį (nes tai – taip pat vidinės laisvės požymis) bei norui ugdyti kasdieninės žmonių komunikacijos gebėjimus.
Artistė Inka Pehkonen iš Suomijos, kurioje, kaip pati teigė, mergaitės augdamos nesijaučia niekuo prastesnės už berniukus, papasakojo apie merginų trupės spektaklį, visiškai nesąmoningai sukūrusį aplinkybes atsiskleisti seksistiniam stebinčiųjų mąstymui. Švedų kompozitorius Love Kjellsson įvardino idėjines folklorinės muzikos ir cirko sąsajas, drauge primindamas, kad kiekvienas yra laisvas sugalvoti savo šiuolaikinio cirko taisykles. Menininkas iš Izraelio Ariel Bronz, kurio protestas šalyje baigėsi nauju valstybiniu įstatymu, kalbėjo apie tariamą demokratinės valstybės žodžio laisvę ir ne visada kenksmingą jaunų žmonių apolitiškumą. Italijoje įsikūrusios trupės nariai Salvatore Frasca ir Philine Dahlmann paneigė cirko artistų kaip ypatingų intelektualų teoriją ir deklaravo žiūrovų teisę spektaklio metu nemąstyti ir nesuprasti. Pirmasis cirko srities profesorius John-Paul Zaccarini papasakojo apie savo pasirinkimą kurti priešingai cirko principams ir savo tikslą meno bei mokslo priemonėmis kvestionuoti baltosios rasės privilegijas.
Pastaroji tema aptarta ir pokalbyje su Zimbabvėje užaugusia, lietuviškų šaknų turinčia aktore-kloune Stacey Sacks, įvardinusia jai pačiai nepriimtiną privilegijos patyrimą: būdama baltoji Afrikoje, pagal savo prigimtį ji buvo priskirta aukštesniajam sluoksniui. Žmoniškumo ir diskriminacijos klausimai ryškėjo ir pokalbyje su Katalonijoje kuriančiu cirko artistu Fabrizio Giannini, kurį G. Aleksa pavadino „profesionaliu žmogumi“. O minėta C. Doucet intervuotojo paraginta svarstė apie žmonių gyvenimą nuo praeities traumų neišvalytoje erdvėje bei kaip į tokią aplinką etiškai perkelti cirką.
Pastaroji menininkė – viena iš dviejų, kurių kūryba visgi pasiekė Lietuvą. Būtent ji nuotoliniu būdu vedė kūrybines dirbtuves profesionaliems jauniems cirko ir kitų scenos menų atstovams, rezultatus pristačiusiems Demokratų aikštėje Vilijampolės mikrorajone – ten, kur Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta apie trisdešimt tūkstančių žydų. „Mes, kanadiečiai, mokame išvalyti traumuotą žemę ir pastatyti joje paminklą, atgailaudami, susitaikydami ir drauge įamžindami įvykius. Tačiau prieš keletą mėnesių apsilankiusi Vilijampolėje pajaučiau, kad teritorija neišvalyta, tarsi praeitis vis dar būtų ten“, pasakojo Doucet savo įspūdžius iš pirmojo apsilankymo Kaune, kuriame ieškojo erdvės ne tik dirbtuvių rezultato pristatymui, bet ir bute rodomam spektakliui. Kanadietės žodžiai reikšmingai atliepia šių metų „Cirkuliacijos“ įvardintą privačios zonos temą, iškeldami klausimą: ar nežinodami savo aplinkos istorijos galime teigti ją pažįstantys? Ar paversdami teritoriją privačia zona pasiimame tik žemės gabalą, už kurį sumokame, ar ir jo istorinę atmintį?
Kvestionuodama kitų žmonių elgesį C. Doucet nepamiršta ir savęs, atvirai klausdama: ar galima kurti cirką traumuotoje žemėje ir kaip tai daryti? Tam tikrą atsakymą netiesiogiai pateikia kitos tinklalaidės pašnekovė S. Sacks, primindama, kad klounada (viena iš šiuolaikinio cirko apraiškų) istoriškai yra šventas menas, nes klounas – tarsi tiesos mediumas, kvailumu dangstantis savo įžvalgumą bei atvirumą. Daugiau tiesioginių atsakymų neatrasime, tačiau klausant pašnekovių galima įsivardinti išvadas: traumuotos žemės neturi būti apleistos, įtvirtinant jose amžiną gedulą, tik svarbu kuriant naujus kontekstus apsvarstyti, kiek esame pagiję nuo senųjų.
Paradoksalu, kad C. Doucet kūrybinių dirbtuvių rezultatų pristatymą šįmet stebėti galėjo tik maža saujelė „išrinktųjų“. Tai prieštarauja esminei „Cirkuliacijos“ idėjai – nešti šiuolaikinį cirką visiems su juo nesusidūrusiems, nutolusiems nuo bet kokių kultūros reiškinių. Šiuo atžvilgiu dėl karantino nukentėjo ne tiek meno kūrėjai, kiek visuomenė, konkrečiau – Vilijampolės gyventojai.
Ko šįmet nepatyrė mikrorajono vietiniai? Marijos Baranauskaitės užduoties eiti pasirinktu keliu ir palikti jame 23 akmenis, o paskui grįžtant atgal visus juo susirinkti, neišvengiamai mokantis atkreipti dėmesį į aplinkos detales. Kęsto Matusevičiaus bandymo įsipatoginti Demokratų aikštėje, kurioje nė vienas plotelis menininkui neatrodo tinkamas atlikti neparengtą numerį.
Gyventojai nepatyrė latvio Aleksejs Smolovs instaliacijos kūrimo proceso, kuriame artistas priminė, kad šiandien žaliuojantys medžiai šaknimis įaugę į kruviną žemę. Vilijampoliečiai nesudalyvavo eisenoje nuo Demokratų aikštės iki Sąjungos aikštės, vedami miltuotu kostiumu vilkinčio Džiugo Kunsmano, visą kelią žygiavusio tam, kad pasiekęs tikslą būtų tiesiog nušautas. Galiausiai žmonės nepateko į vaiduoklių vakarėlį nedideliame bute, kurio svečiai apsimetę vaiduokliais galėjo nebyliai tyrinėti privačią erdvę, jos šeimininkus, patirti jų siūlomas linksmybes. Arba tiesiog išeiti lauk, nespėję įsigyventi į siūlomą būseną.
Kūrybinių dirbtuvių rezultatai plačiai atvėrė viešų ir privačių erdvių suvokimo klausimą. Kiekvienas minėtas „pasirodymas“ kvietė stebinčiuosius ieškoti asmeninio santykio su užimta teritorija, svarstyti, ar čia vykdoma veikla nėra viešosios tvarkos pažeidimas (ko tikrai nebuvo, tad juo įdomiau pastebėti asmeninį polinkį viešąsias erdves suvokti kaip ne piliečiams, bet institucijoms priklausančias teritorijas), abejoti savo galimybėmis naudotis viešosiomis erdvėmis ir drauge peržengti abejones, pasitikint kūrėjais, kurie šiuo atveju buvo vedliai, vadinasi, greičiausiai žinojo, ką darė. Neaišku tik, kiek planuota buvo kurti paradoksą: juntant baimę, kad žmogus gatvės juostas skiriančia linija eina pažeisdamas taisykles, kilo mintis, kad prieš beveik šimtmetį tuo pačiu keliu žudyti žydus vedę žmonės galbūt net nesvarstė, ar taip elgtis pridera.
Mąstyti apie tai, kaip elgiamės su viešosiomis erdvėmis kvietė ir menininko iš Izraelio Arielio Bronzo kūrybinių dirbtuvių rezultatas „Dig it“ („Kask“) – Zoom platformoje vykusi televizijos laida, pasakojusi fiktyvią, tačiau realių įvykių įkvėptą istoriją apie piliečių nesutarimus dėl to, kaip turėtų būti sutvarkyta Sąjungos aikštė. Jauna menininkė laimėjo konkursą, tad ilgą laiką tikėtasi, kad aikštėje stovės jos sukurtas paminklas. Ilgainiui prisistatė iš JAV kilęs milijonierius, kuris aikštėje nutarė surengti Japonijoje iš tiesų vykstantį duobių kasimo čempionatą. Menininkė sutiko pakeisti savo kūrinio koncepciją, derindama ją prie naujo išraustos aikštės vaizdinio, tačiau čia prisijungė neįgaliųjų teisių gynėja, protestavusi prieš bet kokius planus, nes kadaise savivaldybė žadėjo paversti aikštę sodu neįgaliesiems.
Tokia istorija papasakota televizijos laidos formatu, integruojant korupcijos, rasizmo, pilietinės atsakomybės ir daugybę kitų temų. Turint omenyje, kiek daug diskusijų apie paminklus ir aikštes turėjome pastaruoju metu, šis „Teatrono“ youtube´o paskyroje atsidūręs vaizdo įrašas tampa puikia satyra, leidžiančia iš šalies pamatyti ir šiek tiek objektyviau įvertinti skirtingų interesų grupių viešų ginčų absurdą ir pastebėti, kad už jo dažnai nepastebėtai praleidžiami patys svarbiausi klausimai.
Taigi prisimenant ir perfrazuojant pavadinime minėtus C. Doucet žodžius, šįmet „Cirkuliacijos“ organizatoriams net ir itin nepalankiomis sąlygomis pavyko prisijaukinti nemalonias temas, iš jų „padaryti dalykus“ irišvengti šlamšto kūrimo įspūdžio. Įdomu, kad praėjus nedaug laiko po šiuolaikinio cirko festivalio, Lietuvoje į eterį grįžo skirtingų pažiūrų žmonių kovos dėl to, kaip reikėtų elgtis su viešosiomis erdvėmis. „Cirkuliacija“ už neseniai praūžusį šaršalą pranašesnė tuo, kad kviečia ne tik pasiklausyti žmonių asmeninių nuomonių, bet ir naujai patirti pažįstamas situacijas tam, kad permąstytume savo poziciją, požiūrį bei elgesį jų atžvilgiu.
