Sezono summa

2020 06 30 menufaktura.lt
Akimirka iš teatralizuoto koncerto „Nepapasakotos istorijos“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2020). Martyno Aleksos nuotrauka
Akimirka iš teatralizuoto koncerto „Nepapasakotos istorijos“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2020). Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Šio ypatingo teatrinio sezono sąlyginės pabaigos proga (nemažai karantino laikotarpiu numatytų premjerų ir festivalių viltingai nukelta į metų pabaigą) „Menų faktūra“ paprašė teatro kritikų susumuoti praėjusio sezono įvykius: kokie scenos menų spektakliai, renginiai ir procesai įsiminė labiausiai? O galbūt ne mažiau svarbūs dalykai vyko virtualioje erdvėje, naujosios aplinkybės iškėlė ir naujas temas, pajudino senas problemas?

---

Dovilė Zavedskaitė

Metų geriausi: apgavau, daugiskaitos čia nebus - visus laurus susišluoja garso patirtis „Glaistas“. Kojų nepakirto, antrąkart apsilankyti nepritraukė, formato originalumu nenustebino. Didžioji patirties vertė - nedeklaratyvus pasakojimas, žmogaus fragmentai, dramatizmo eliminavimas, muzika kaip kvėpavimas. Įspūdį sustiprino prieš tai matyta Oskaro Koršunovo „Mūsų klasė“ - titaniška, vizualiai graži, tačiau emociškai bejėgė draminė deklaracija, kurios fone „Glaistas“ tampa miesto nerimu - tikru, nesuvaidintu, užgimstančiu žiūrovo kūno virpėjime, o ne aktoriaus balso klosčių virpinime.

Metų užsienis: „Parazitai“ („Galapiat Cirque“, Prancūzija, lankėsi festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“) ir „Sukūrimas (Paveikslai Dorianui)“ („Gob Squad“, Jungtinė Karalystė, Vokietija, lankėsi festivalyje „Sirenos“). Abu spektakliai pakirto ir kojas, ir rankas: pirmas - įspūdinga estetika ir meniniu savitiksliškumu (būti ir nieko nereikšti), antras - kūno dokumentika ir neeiline prievarta susimąstyti apie tai, kiek metų jau vaikštai šita žeme ir kaip ja vaikštantis atrodo tavo kūnas.

Metų nuotykis. Žiemą, per „Checkpoint Woodstock“ premjerą, Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje dingo elektra. Didysis paradoksas: didžiąją dalį laiko galvojau, kaip dabar gyvens aktoriai, kuriems nebeliko nei mikrofonų dainoms, nei vaizdo projekcijų pasakojimams; ir kaip dabar gyvens žiūrovai, kuriems likusias dvi valandas bus labai šalta. Bet kodėl aš nepagalvojau, kad šalta bus ir aktoriams? Kokios siaubingos mano išvados!

Metų liūdesys. Parodai „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“ Nacionalinė dailės galerija paskyrė koridoriuką prie tualetų. Suprantu, kad paroda mažutė, ir jai čia būti - kaip tik pagal matmenis. Bet ne pagal progą. Bent jau mano pasaulyje prie tualetų stovima tik tada, kai norima į tualetą, o ne į parodą. Net kavinėse staliukas prie tualeto užimamas paskutinis... Apie parodą rašiau recenziją, taigi iš viso prie tualetų tądien praleidau keturias valandas. Sutikite, šis tas.

Metų vaizdas: Yoann Bourgeois & Louise Narboni šokio filmas „The Great Ghosts“ - mano karantino malda.

Metų neviltis - Erico Lacascade´o „Balkonas“. Šokiravo visų pirma bordelio atmosferinis minimumas: rodos, daugiau erotikos buvo „Marčios“ troboj, nei šiame viešnamyje. Po spektaklio daug ir liūdnai galvojau apie tai, kad lietuvių teatre niekas nekuria erotinių atmosferų, visi užsiima niekada neįtikinančiu akto teatru (galima prisiminti „Vienos miško pasakas“, „Liučė čiuožia“, „Su(si)tikimą“ ir visus kitus). Panaši išvada kilo ir apmąstant spektaklio mėginimą aptarti geopolitinės situacijos netvarumo, suirutės jausmą: nuvylė pasirinkimas ne jį reflektuoti, bet juo apsimesti.

Metų veidas: didžiausias atradimas - aktorės Benitos Vasauskaitės veidas, žvilgsnis, laikysena, eisena tame pačiame „Balkone“. Retas aktorinis gebėjimas - traukti akis vien savo buvimu, sėdėjimu ant kėdės, nieko nesakymu. Kol visa spektaklio mašina važiavo pro šalį, Benita laikėsi pakilusi, egzistavo kažkur virš vandens. Tai buvo vienas iš giliausių mano matytų moteriškų aš esu pojūčių Lietuvos teatre.

Metų neviltis Nr. 2. Oskaro Koršunovo „Liučė čiuožia“. Anuose laikuose užstrigo ne tik turinys, bet ir forma.

Metų sugrįžimas. Gintaro Varno „Sombras“ pagaliau man priminė Gintarą Varną. Nedovanotinai ilgas, temiškai aktualus kokiems 8 proc. auditorijos, tačiau nenupasakojamai ir nepaaiškinamai gražiai nutapęs didžiulę metateatro freską.

Metų mes. Kaip prieš daug metų pasąmoningai, bet griežtai ėmiau vengti žodžio mumyse (nuo Pakso musyse), taip nuo praėjusio rudens ėmiau reguliariai susilaikyti nuo žodžio mūsiškiai. Kas mums, lietuviams, yra su tais mumis?

---

Aušra Kaminskaitė

Įsivardijusi įsimintinesnius darbus pasidariau išvadas, kad praėjusį sezoną Lietuvos teatro bendruomenei rūpėjo kalbėti apie realybę ir dažnai nutylimus, nepakankamai viešo dėmesio sulaukiančius reiškinius. Tuos, kurie vis dėlto turi didelę įtaką mūsų įpročių, moralės normų ir supratimo apie tai, kas (ne)normalu bei (ne)priimtina formavimui.

Šiuo aspektu nustebino festivalis „Sirenos“, rugsėjo-spalio mėnesiais suteikęs platformą būtent tokiam turiniui, atsiskleidusiam dokumentine medžiaga paremtuose spektakliuose. Žiūrovai pakviesti svarstyti, kaip kiekviename amžiaus tarpsnyje patiriamas senėjimo procesas, kaip iš vaikų lūpų skamba ironiška kritika viską žinantiems ir teisę vadovauti prisiimantiems suaugusiems, kokius žmonių santykius ilgalaikėje perspektyvoje lemia nežinia kam naudingi karai, galiausiai - kas vyksta galvoje moters, kuriai nuo mažų dienų kalama į galvą, jog ji turi susirasti vyrą ir drauge verčiama padaryti viską, kad nesuteiktų mažiausio preteksto priešingai lyčiai įsigeisti ją išprievartauti. Kontekstus plėtė ir po spektaklių vykusios diskusijos, kuriose įprastus meninių sprendimų aptarimus keitė pokalbiai apie visuomenę tiesiogiai veikiančius reiškinius. Tad nors meniniu aspektu nieko ypatingai inovatyvaus nepatyrėme, socialinė festivalio atsakomybė stipriai išaugo.

Iš Lietuvoje kurtų darbų taip pat norėtųsi paminėti atkreipusius dėmesį į temas, kurias aptarinėti nesame pratę, tačiau kurios vaidina svarbų vaidmenį mūsų tautos mentaliteto formavimuisi.

Pirmasis pavyzdys - Artūro Areimos „Mūsiškiai“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Kokybiškai pastatytas, ne stipriau nei dauguma kitų režisieriaus darbų provokuojantis spektaklis nuskambėjo ne vien tarp kultūros žmonių, nes buvo pavadintas taip pat, kaip prieš keletą metų aštrių reakcijų sulaukusi Rūtos Vanagaitės knyga. Nepaisant iš visų pusių pasireiškusios agresijos, spektaklio sukurtas diskursas leido dar kartą persvarstyti Lietuvoje išlikusį antisemitizmą ir lietuvių sunkumus pripažinti bei gedėti praeities klaidų.

Antrasis - Annos Smolar ir didžiulės Lietuvos nacionalinio dramos teatro komandos sukurtas spektaklis „Sulėtintai“, akivaizdžiai ir drauge neakiplėšiškai atsirėmęs į Šarūno Barto priekabiavimo skandalą. Nesileidžiant į ilgas analizes, kurių spektaklis vertas, norisi paminėti jame puikiai atskleistą nejaukią atmosferą ir sutrikimą, į kurį patenka, švelniai tariant, nemalonių istorijų paliestų laukų atstovai, nebežinantys, kaip elgtis su greta ir toliau veikiančiais apkaltintais skriaudikais bei aukomis. Ypatingo dėmesio verta ir spektaklio pabaiga, atskleidžianti, kad ten, kur nieko nebeįmanoma pakeisti, paprastai padeda nuoširdus noras išklausyti.

Dariaus Gumausko režisuota „Mongolija“ kalba apie Dauno sindromą turinčius žmones ir jų teisę būti tarp mūsų nediskriminuojamiems dėl savo prigimties. Tai - siekis pristatyti visuomenei jos dalį, kurią dažnai ignoruojame dėl pačios primityviausios priežasties: vizualiai pastebimo išskirtinumo. Kalbėdami apie konkrečiai apibrėžiamą žmonių grupę kūrėjai suteikė erdvę žiūrovams apsvarstyti veiksnius, ribojančius kiekvieno mūsų asmeninį atvirumą kuo nors nuo mūsų išsiskiriantiems aplinkiniams.

Galiausiai - „Operomanijos“ prodiusuojama garsinė patirtis „Glaistas“, kurios metu nedidelė žmonių grupė, ausinukuose klausanti kūrėjų pokalbių su Holokaustą Lietuvoje patyrusiais žydais, Vilniaus senamiestyje vedžiojama po buvusias žydų gyvenvietes ir kultūros erdves. Jauna kūrėjų komanda kviečia žmones fiziškai pajausti prieš mažiau nei šimtmetį mieste dar plitusios kultūros dalelę. Galimybė simboliškai pabūti istorijoje, regis, kur kas sėkmingiau ugdo empatiją konkretiems reiškiniams nei faktus dėstančios knygos. Nes faktai neleidžia pamatyti žmonių, o „Glaisto“ patirtis suteikia galimybę nors truputį pajusti jų buvimą.

Turbūt tiek. Panašu, kad trumpiausiame sezone spėta sukurti daug prasmės.

---

Rūta Oginskaitė

Nors sezono buvo tik pusė, bet kiek joje visko daug, įvairaus, įdomaus ir įsimintino.

Labiausiai branginu spektaklį „Sulėtintai“ (LNDT, režisierė Anna Smolar, dramaturgija - režisierės, Michało Buszewicziaus ir visų aktorių). Čia dera subtilumas ir aštrumas. Ir seniai išsiilgta ironija. Šitas spektaklis apsieina be plikų aktualijų, bet jis yra pati šiandiena, jo temos tikros, atpažįstamos ir jaudinančios. Puikūs vaidmenys. Martyną Nedzinską, super įtikimai vaidinantį Menininką A, sutikau ir kitame žanre - online pokalbyje, kuriuos rengė LNDT. Talentingas aktorius, įdomus pašnekovas, rūpestingas tėtis, aistringas žvejas, ir viskas natūralu, be jokios įvaizdžio strategijos - tiesiog gyvenimas pripildytas džiuginančios veiklos.

Svarbus spektaklis „Mongolija“ (OKT), gerbiu jo autorių Darių Gumauską už drąsą ne tik kalbėti apie Dauno sindromą, kas tai yra ir kaip priimti tokius žmones. Gerbiu už apsisprendimą kurti spektaklį taip, kaip pačiam to reikia: tegu nevisai sklandžiai ar aiškiai, tegu iš skirtingų dviejų dalių (vaidinimas ir pokalbis su gydytoju), bet aistringai ir kad viskas būtų išsakyta, ir galėtų būti paklausta.

„Operomanijos“ prodiusuotas „Glaistas“ vadinamas garso patirtimi Vilniaus gete. Iš tiesų tai daug daugiau. Vaikštai po Vilniaus žydų istorijos teritoriją, po kiemus, laiptines, ištuštėjusius pastatus, girdi geto žmonių atsiminimų nuotrupas, buvusio miesto garsus, jauti praeitį ir esamąjį laiką, po to visai kitaip esi savame mieste. Sužeidė, praturtino, gyvenk žinodamas. Visa tai sukūrė dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys. 

Itziko Galilio šokio opera „Amžinybė ir viena diena“ (LNOBT) - Izraelio choreografo ir Lietuvos trupės bendra kelionė ten, kur nė vienas iš kūrėjų dar nebuvo. Kartais painu, kartais pretenzinga, bet labai įdomu ir gražu.

„Žuvėdra (remix)“ - aktoriaus Gedimino Rimeikos kūrinys su vaikais „Menų spaustuvėje“. Puiki idėja: vaidina ninos ir treplevai, žiūri arkadinos ir trigorinai.

„Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ Lietuvos rusų dramos teatre: Jono Vaitkaus totalus teatras, Jono Arčikausko totali scenografija, totali visos trupės vaidyba, net nepatogu išskirti, kas labiau.

Eglės Švedkauskaitės „Žmogus iš žuvies“ Jaunimo teatre. Subtili aktorystė, jautri refleksija apie požiūrius į save, į kitą, į gyvenimą.

„Boléro-Extended“, choreografas iš Danijos Palle Granhøjus, Klaipėdos violončelių oktetas ir Agnijos Šeiko šokio teatras. Tobulas šiuolaikinio šokio ir gyvos muzikos spektaklis.

Dokumentinis režisierės Lolos Arias spektaklis „Minų laukas“ festivalyje „Sirenos“: savo likimus ir santykius vaidina / pasakoja buvę priešai, Malvinų / Folklando karo dalyviai, sukūrę bendrą trupę ir roko grupę. Jie tokie geri, kad sunku patikėti, jog ne aktoriai. Arba būti savimi scenoje - irgi aktorystė.

Po pusės metų nutrūksta teatras, atsiranda radijas - LRT Klasika. Įspūdžiais, mintimis, klausimais pakrauna Mindaugo Nastaravičiaus ir Tomo Vaisetos „Pirmas sakinys“, Šarūno Nako laidų įrašai. Ar nerandu, ar nežinau - apie teatrą kas nors kalbasi? Ne anonsais prieš premjeras, bet iš esmės?

---

Daiva Šabasevičienė

Aplink pandemiją

„Sezonas“ buvo taip toli: po normalaus teatro užsidarymo, atrodo, praėjo begalės laiko, nes mes visi buvome užvaldyti įdomių apmąstymų, tiesiogiai nesusijusių su teatru. Tad noriu pasidalinti tuo, kas be jokių pastangų išnyra šios dienos atminty.

Karantino metu labiausiai patiko du žmonės: lėlininkė Saulė Degutytė ir baleto artistas, pedagogas Petras Skirmantas. Degutytė švietė kaip tikra saulė, vaikus budindama kūrybai: kiekvieną savaitę - įdomiausi sugalvojimai, įdomiausios išradingų lėlių mini ekspozicijos. Ji ir techniškai neatsiliko nuo įvairių programų, „prisijungimų“. Sekant jos pramanus, beliko nuoširdžiai džiaugtis šia kūrybiškiausia menininke.

Skirmantas „maitino“ baleto „aukso fondu“. Tai, kuo jis viešai dalijosi, buvo atrinkta ir profesionalia akimi įvertinta. Tai tikros baleto pamokos. Vaizdo siužetai, skirti dideliems ar mažiems kūriniams, įdomiausiems pasaulio baleto artistams, - susitelkus ir atradus tam laiko, tai buvo lyg atskiros baleto studijos. Skirmantas - klasikinio šokio tyrinėtojas, tad maloniai nustebino ir ištikimybė šiam menui: visą savo laiką aukoja tik jo tyrimams ir misionieriškiems pasidalijimams su mumis.

Po karantino šiek tiek praskaidrėjus ir prasivėrus teatro durims teko sudalyvauti savarankiškų aktorinių darbų festivalyje, kuris vyko Rusų dramos teatre vieną dieną, nuo ryto iki nakties, ir kurio metu buvo parodyta dešimt darbų. Krūvis - nežmoniškas, bet jį atlaikius, išryškėjo šio teatro išskirtinis bruožas. Pastarąjį dešimtmetį Rusų dramos teatras, turėjęs stiprų klasikinį repertuarą, ypatingai sustiprino aktorių savigarbą, disciplinuotumą. Dar pandemijos metu jie internetu būrėsi į grupeles ir ruošėsi naujiems sumanymams. Teatro vadovybė bent porą darbų įtrauks į repertuarą, reikalui esant pasitelks ir profesionalius režisierius.

Kai šiandien teatrinių aikštelių stygius bado akis, valstybė teatriniams projektams skyrė neįtikėtiną sumą pinigų. Rudenį turėtų pasipilti sveiku protu nesuvokiamas kiekis premjeryčių. Tik kur jos visos bus sukištos? Rusų dramos teatro Mažojoje salėje minėto festivalio metu vakarop prasidėjo audra. Į salę nuo stogo įvairiose vietose pradėjo bėgti vanduo. Salėje langų nėra, girdėjosi tik gausmas, bet kad teatras visiškai prakiuręs, - baisiai akivaizdu. Teatrinis veiksmas nebuvo sustabdytas: į sceną atnešė kibirus, - šis vaizdas nubloškė į paraštes galvojant, kad per trisdešimt metų nepriklausomybės vyko nuoseklus teatro žlugdymas. Vienas iš įdomesnių Europos teatrų šiandien pasmerktas vaidinti „garažėliuose“.

Kaip išsilavinusios valstybės rūpinasi savo teatru, visai netikėtai teko įsitikinti prieš pat pandemiją atsidūrus Italijos klasikinėje humanitarinėje mokykloje. Repertuare - trys antikiniai pastatymai. Licėjistai „pasimatuoja“ antikinio teatro ištarmes. Patalpos galingos, spektaklių plakatai - profesionalūs, dideli, aukštos poligrafinės kultūros. Mūsuose to net negali įsivaizduoti. Prisiminiau Eimuntą Nekrošių, dar kartą suprasdama, kodėl jo teatrą taip lengvai perskaitė ši tauta. Aukštoji kultūra čia pasiekiama nuo jaunų dienų.

Ir aišku, priešpandeminis įvykis - Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ Maskvos Dailės teatre (MChAT) paliko stipriausią meninį įspūdį, suteikiantį viltį, kad ir mūsuose dar atsiras panašaus lygio spektaklių.

---

Vaidas Jauniškis

Tuo metu, kai pradedu rašyti šį tekstą, Varšuvos „Nowy teatr“ nuotoliniais keliais uždaro savo sezoną Krzysztofo Warlikowskio komedija „Išvažiuojame“ pagal Hanocho Levino kūrybą. Kelios minutės pirmųjų scenų ir suprantu - gana, tenka pačiam uždaryti sezoną anksčiau spektaklio pabaigos. Trys mėnesiai scenos per ekraną veikia anaiptol ne teigiamai, nors ir žiūri, o vėliau tik pagreitintai persuki garsiausių režisierių kūrybą. Dar toks pusmetis, ir nuėjus į teatrą pamatyti gyvą žmogų scenoje ims atrodyti kaip iškrypimas, pažeidžiantis žmogaus sveikatos, komunikavimo ir kitokias teises. Gyvojo meno revizija gali prasidėti visiškai realiai, kaip dabar revizuojamos apraiškos, laikytos tradicinėmis. Ramina tik istorija - Shakespeare´as puikiai žinomas, o kas pamena Didįjį Londono marą ir gaisrus?

O kol to nėra, peržvelgiant sezoną ateina į galvą pirmiausia intymūs spektakliai - tiek turiniu, tiek forma. Eglės Švedkauskaitės „Žmogus iš žuvies“, apgyvendintas Jaunimo teatro „Salėje 99“, kai aktoriai sėdėjo prie ir tarp žiūrovų ir nagrinėjo socialinės apatijos temą, visuotinį sąstingį prieš nuolatos kylančias problemas. Nors veikėjai nebuvo sustingę iš siaubo, jie sėdėdami bėgo į ne-gyvenimą, į ilgus plepėjimus, į žodžius ir santykius per atstumą. Panašiai, tik jau klubinėje atmosferoje ir neva aktyviu negyvenimu dangstėsi, jį aprūkydami ir prašokdami Aleksandro Špilevojaus „12 gramų į šiaurę“ veikėjai. Tikslūs leisgyvės visuomenės skrodimai, reiškiami ne per konkrečius įvykius, bet per nuotaikas, per „tiesiog buvimo“ pjeses. Tačiau net ir tokias aktualijas nušluoja nenumatyti cunamiai, kai realaus gyvenimo virusai pasiūlo arba iš tiesų visuomenei sustingti, arba imti veikti. Trumpam ima rodytis, kad visuomenė nėra tokia jau negyva. Bet ilgainiui, kai pamatysime, kad pasaulis niekuo nepasikeitė, temos sugrįš ir vėl, deja, taps aktualios.

Dar vienas intymus seansas - „Abelaras ir Eloiza“ Menų spaustuvės Kišeninėje (bet Nacionalinio produktas). Gerokai senstelėjusios laiškų formos pjesė buvo radikaliai perrašyta, perkeliant ją į šias dienas, ir nebežinai, ar dar regi repeticiją, ar subtiliai surepetuotą spektaklį. Roko Ramanausko režisūros dėka Elžbietos Latėnaitės ir Povilo Budrio, aktorių ir tuo pačiu veikėjų džiazas nuskabo klišes, naikina trafaretus apie juos pačius ir paverčia scenos figūras gyvais žmonėmis. Dainiaus Liškevičiaus atsieta / atsaini scenografija ir video „išteatrina“ pačią sceną, gestų ir sakinių užuominos naikina dramos įtampas, ir regi puikiausią postdramą, jautrų ir gyvą aktorių žaidimą-šokį.

O sezono pabaiga pažadėjo ateisiant kitą, kuriame savo žiūrovų ieškos tik ką apsigynę magistrinius darbus LMTA studentai. Tyrinėdami augalų vegetaciją, testuodami galimybes susikalbėti su paaugliais ir įkvėpti jiems pasitikėjimo, aiškindamiesi, kas yra profesionalumas teatre ir bet kur kitur jie pareiškė, kad antropocenas scenoje gali būti ne tik tema, bet ir kūrybos metodas. Jų azartas tai tyrinėti ir darbų kokybė buvo šviesiausias ir viltingiausias sezono akcentas, kreipiantis teatro spindulį nuo menininko saviraiškos į gyvą žiūrovą, kviečiamą pokalbiui.

---

Rima Jūraitė

Prabėgęs sezonas atrodo buvęs išimtinai kamerinis - ir ne tik dėl kai kurių didžiųjų salių renovacijos, nes net ir pačioje didžiausioje - Operos ir baleto - buvo daugiau lūkesčių ir maža jų išsipildymo. Turiu minty Sergejaus Prokofjevo „Lošėją": svarų Vladimiro Prudnikovo ir Inesos Linaburgytės vaidmenimis, labai laukta, bet kuklia Asmik Grigorian partija ir, deja, neįsimintina šabloniškų paveikslėlių režisūra. Apmaudu, kad šį sezoną taip ir nesuspėjau pamatyti dar vieno maštabiško darbo - Gintaro Varno „Sombras“ Kaune, kuris lieka kaip pažadas sau ir kito sezono startui.

Tarp matytų kamerinių darbų - ryškiausias buvo Eglės Švedkauskaitės debiutas Jaunimo teatro mažojoje, - apie plepančius, užplepančius, neklausančius, neišgirstus, abejingus ir nesusikalbančius, galiausiai taip ir liekančius neištveriamoje vienatvėje. Nors ir aktoriai nejaukiai arti, tarsi įsigręžę į publiką, ir kalbama kone tiesiai žiūrovui į veidą. „Žmogus iš žuvies“ įprasmintas aktorės Viktorijos Kuodytės gylio - ji šio spektaklio alfa ir omega. Viktorijos Kuodytės asmenybė pažymėjo ir viso Lietuvos kultūros sezono, o gal ir ištiso nepriklausomybės trisdešimtmečio, išvadą: nei pripažinta aktoriaus meistrystė, nei paprasčiausias žmogiškumas nepramuša mūsų biurokratinių „įėjimų“.

Iš tiesų sezonas atrodo dar nepabaigtas. Be svarbių, taip ir neįvykusių premjerų, ir be tradicinio grand finale „Naujojo Baltijos šokio“ - tad telieka tikėtis, kad šiuo festivaliu teatrinį sezoną uždarysiu metų pabaigoje. O kovą kameriniai spektakliai galiausiai persikėlė į kambarinius. Teatrų video repertuarą praleidau neatsitiktinai, nes kone visos operos jau matytos HD formatu kino teatre, o žymiausi dramos spektakliai - ne kartą sukti ir prasukti kompiuterio vaizdo grotuvais, tad žvalgiausi tik į virtualias karantinines ir, beje, beveik ne teatro formas. Be bulgarų menininko Ivo Dimchevo gyvai transliuoto selfie koncerto (Berlyno Hebbel am Ufer teatro ir Tarptautinio scenos menų centro vykdyta programa), įsiminė LMTA Sluškų podcastai. Ypač pirmasis, kuomet kalbinta Viktorija Kuodytė - apie ne aktorines, o naujaip karantino režisuojamas gyvenimo formas.

Kameriškumą ir kambariškumą savaip sukabino „Glaistas“ (prodiuseris „Operomanija“). Nors daugiausia išoriškai vykstantis plačioje miesto erdvėje (laiptinėse, butuose, kiemų užkaboriuose), bet iš tiesų - beveik vien galvoje. Garsinis pasivaikščiojimas buvusiame Vilniaus gete taip stipriai įsismelkė, kad su „Glaistu“ praėjusį sezoną nepajėgė konkuruoti nė viena patogi teatrų kėdė.

Toliau mintys krypsta į rugpjūtį pažadėtą operos „Ana Bolena“ premjerą. Tai ne tik bene stipriausia Gaetano Donizetti opera, daugiau kaip ketvirtį valandos kvapą gniaužianti turbūt įstabiausiu operos istorijoje soprano ir mecosoprano duetu. Ši opera, kaip pati įsimintiniausia patirtis, mane atsiveja iš 2011-ųjų Vienos valstybinės operos: tąkart su neprilygstama Anna-Bolena-Netrebko; ir Džeine Seimur - Elīna Garanča. LNOBT uždarydamas savo 100-ąjį sezoną virtualiai transliuotomis scenomis iš neįvykusių premjerų - sujungtų į koncertinę programą „Nepapasakotos istorijos“ - anonsavo būsimus spektaklius. Iš to, ką pamačiau, nekantriai laukiu Jovitos Vaškevičiūtės kuriamo Smitono.

Tąkart kameros fokusas smigo į pamėkliškai tuščią Operos ir baleto teatro salę. Linkiu tiek atlikėjams, tiek žiūrovams šiuo rakursu ir šitaip jos daugiau nebepamatyti.

Komentarai