Teatras be ribų (II): fototeatras ir fake teatras

Julijus Lozoraitis 2020 06 09 7md.lt, 2020-06-03
Režisierius Eimuntas Nekrošius per festivalį LIFE repetuoja spektaklį „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1996). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Režisierius Eimuntas Nekrošius per festivalį LIFE repetuoja spektaklį „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1996). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Gyvuoja chrestomatinė trijų dešimtmečių senumo istorija, kaip vienas toks vieno teatrinio instituto studentas režisierius (vardas ir pavardė autoriui žinomi) apsigynė neegzistuojantį diplominį spektaklį. Jis pateikė diplominio egzamino komisijai visą komplektą privalomų dokumentų: spektaklio afišą, spektaklio recenziją ir, svarbiausia, šūsnį labai įspūdingų spektaklio nuotraukų. Tad egzaminas praėjo sėkmingai, studentas tapo diplomuotu režisieriumi. Fenomeno esmė ta, kad tasai spektaklis apskritai niekada neegzistavo. Buvo išspausdintas tik tas vienintelis komisijai pateiktas afišos egzempliorius. Neegzistuojančio spektaklio recenziją mašinėle parašė sunkiai įkalbėtas studentas teatrologas. O spektaklio nuotraukose tebuvo užfiksuotos dviejų aktorių išraiškingos pozos, neegzistuojančio vaidinimo „stop kadrai“.

Pasirodo, kad teatrinė fotografija gali ir efektingai pateikti labai blogą spektaklį, ir net suteikti egzistavimo legendą spektakliui, kurio nebuvo. Tai kas yra toji teatrinė fotografija - menas ar jo imitacija? Ar ji atspindi realų teatrą, ar kuria savąjį fototeatrą? Tokios mintys savaime kyla susipažinus su Dmitrijaus Matvejevo teatrinės fotografijos paroda „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“.

Teatrinės meninės fotografijos istorija - itin turtinga ir plati tema, tad čia bus pateiktos tik kelios individualios mintys šia tema ir akcentai, susiję su asmenine patirtimi. Kalbant apie mūsų teatrinės fotografijos, kaip savarankiško meno, atsiradimo istoriją, atmintyje visų pirma iškyla dviejų fotomenininkų - Vito Luckaus ir Audriaus Zavadskio - vardai. Pirmasis iš jų, kaip žinoma, savo kūrybą skyrė daugiausia Modrio Tenisono pantomimos trupei. Zavadskio temų spektras buvo kur kas platesnis, apėmė kelis teatrus ir reiškinius. Bet abu užsiėmė daugiausia „pastatyminės fotografijos“ žanru, tai yra fiksavo specialiai surežisuotus nejudamus kadrus („stop kadrus“). Luckaus ir Zavadskio atvejais tai buvo atskira meninės fotografijos rūšis. Ji iš esmės skyrėsi nuo visos ligi tol egzistavusios teatrinės fotografijos, kuri taip pat buvo „pastatyminė“ ir kurios tikslas bei funkcija buvo labai siauri ir konkretūs: sukurti ir išsaugoti fotografinius dokumentus apie praeities spektaklius.[i] 

Su šia tema susijęs itin įdomus ir vertingas neseniai per Lietuvos nacionalinio dramos teatro tinklalaidę paskelbtas teatrologės Daivos Šabasevičienės ir fotografo Gintaro Zinkevičiaus pokalbis.[ii] Iš jo išryškėjo keli svarbūs dalykai: kaip teatrinės fotografijos meniškumą inspiravo režisierius Jonas Vaitkus (tai susiję visų pirma su Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ pastatymu LVADT 1990 m.) ir kaip režisierius Oskaras Koršunovas formavo, formulavo ir diegė reklaminės teatrinės fotografijos principus (tai susiję su jo tuomet režisuotu spektakliu „Ten būti čia“). Prabėgus trims dešimtmečiams, iš retrospektyvos matyti, kad šie du veiksniai - „vaitkiškas meniškumas“ ir „koršunoviškas reklamiškumas“ - praktiškai suformavo mūsų dabartinės teatrinės meninės fotografijos principus.

Bet grįžkime prie Matvejevo ir jo parodos, skirtos Eimuntui Nekrošiui. Fotografas pasakojo, kad teatrinės fotografijos ėmėsi beveik atsitiktinai, paskatintas savo kolegos ir mokytojo Michailo Raškovskio. Šis pasuko operos ir baleto link, o Matvejevas daugeliui metų tapo Lietuvos rusų dramos teatro, po to ir kitų teatrų, pagrindiniu fotografu ir fotometraštininku.

Apie operos ir baleto fotografiją, apie Raškovskį, Martyną Aleksą ir kitus šios srities fotomenininkus dera kalbėti ir jų kūrybą nagrinėti atskirai. O Matvejevo dramos teatro meninė fotografija ypatinga dar ir tuo, kad per jo patirtį atsispindėjo ir esminis teatrinės meninės fotografijos lūžis, kai buvo pereita nuo juostinės prie skaitmeninės fotografijos. 

Pats fotografas šį perėjimą vertina skeptiškai ir gana skausmingai. Jis su miela nostalgija prisimena tuos laikus, kai fotografuodavo spektaklius, naudodamas kokybišką itin jaurią fotojuostą, tokią kaip „Kodak Portra“, ir pan. Apie 2005 m. perėjo prie skaitmeninės teatrinės fotografijos, iš pradžių naudodamas fotoaparatą „Nikon D70“, vėliau, jo vertinimu, itin nesėkmingą „Nikon D200“ ir galų gale „Nikon D700“, pateisinusį jo lūkesčius.

Sulig perėjimu nuo juostos prie „skaitmenos“ visoje teatrinės fotografijos srityje įvyko tikra revoliucija. Šią revoliuciją dar labiau pagreitino interneto, informacinių portalų ir socialinių tinklų reklaminės galimybės.[iii]

Čia dera paminėti keletą specifinių teatrinės fotografijos savybių. Labai svarbu tai, kad scenos apšvietimas per spektaklį sukuria fotografavimui itin nepalankias sąlygas. Negalima naudoti blykstės, fotografuojami objektai nuolat juda, o scenovaizdis būna apšviestas netolygiai, dėl to aktorių veidai būna pernelyg ryškūs, o fonas - pernelyg tamsus. Visus šiuos sunkumus būdavo lengviau įveikti per specialias fotosesijas fotografuojant surežisuotas statiškas scenas, „stop kadrus“. Tuomet fotografai tardavosi su teatrinių šviesų meistrais dėl jiems patogaus apšvietimo arba apskritai naudodavo savo apšvietimo aparatūrą. Vėliau skaitmeninė technika padėjo teatro fotografams įveikti šiuos sunkumus. Dabar yra įprasta fotografuoti spektaklio metu, fiksuojant ir aktorių stambaus plano portretus, ir dinamiškus judesius, ir spalvingą scenovaizdį.

Sulig skaitmeninės fotografijos įsigalėjimu iš esmės pasikeitė ir reklaminis teatrinis fotografavimas. Vietoj kelių juostinių vieno spektaklio nuotraukų, išspausdintų ant fotopopieriaus, žiniasklaidos redakcijas ir reklamos agentūras užplūdo šimtai skaitmeninių vaizdų iš teatro spektaklių. Anksčiau vienas ar kitas efektingas kadras būdavo fotografo sėkmės ar meistrystės reikalas, o dabar geriausią nuotrauką nesunku atrinkti iš to paties vaizdo daugybės „paspaudimų“ variantų. Dėl skaitmeninių technologijų teatrinė fotografija iš pagalbinės reklaminės priemonės tapo pagrindiniu teatrinės reklamos įrankiu. Anksčiau įprasta būdavo spaudoje skelbti dvi tris spektaklio nuotraukas, dabar informaciniuose portaluose ne retenybė keliolika ar net keliasdešimt spektaklių fotografinių vaizdų. Žiūrovas susikuria įspūdį apie būsimą reginį dar prieš apsilankydamas jame, o galbūt kartais net ir vietoj to?

Režisieriaus Vaitkaus inspiruotas meninės teatrinės fotografijos principas - pasitelkiant ją gilintis į teatrinių vaizdinių kūrybos gelmes ir subtilybes - pasiekė ligi šiol neregėtą gylį ir mastą. Režisieriaus Koršunovo nuo pirmų spektaklių deklaruotas teatrinės reklaminės fotografijos principas - per teatrinę fotografiją kurti patrauklią, viliojančią, gundančią spektaklio reputaciją, gaminti savotišką antrinį reklaminį fotografinį teatrą - dėl skaitmeninės fotografijos tapo dominuojančiu šios srities dėsniu.

Tai prisiminę ir apmąstę vėl sugrįžtame prie to, nuo ko pradėjome, - prie klausimo, ar teatrinė fotografija kuria savarankišką „fototeatrą“, ir prie minėtos Matvejevo parodos. Pats fotografas pasakojo, kad jaunystėje jam yra tekę nemažai vaidinti mėgėjų spektakliuose, dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, pelnyti nemenką artistinį pasisekimą. Tad įtarimai, kad fotografas turi tik jam būdingą teatriškumo jausmą, visiškai pasitvirtino. Taip, tai, kas per ketvirtį amžiaus jo nuveikta teatrinės fotografijos srityje, yra firminis Matvejevo fototeatras, ir jį visuomet galima atpažinti. Ir tai nėra nei blogai, nei gerai - tai tėra realybė.

Kita vertus, kiek pats fotografinis atvaizdas atkartoja realybę ir kokia to atkartojimo esmė? Pavyzdžiui, paprastam vartotojui visiškai nerūpi, ar vaizdas yra skaitmeninis, ar iš juostos. O iš tikrųjų tas skirtumas labai svarbus. Jeigu lygintume fotografinį atvaizdą, sukurtą iš fotografinės juostos fotopopieriuje, su skaitmeninio atvaizdo atspaudu, juolab su jo elektroniniu atvaizdu internete, tai skirtumas būtų maždaug toks, jeigu lygintume Rodino skulptūrą, iškaltą iš marmuro, su tos pačios skulptūros kopija, atspausdinta kompiuteriniu 3D spausdintuvu.

Maža to, kad teatro fotografai kuria ir tiražuoja savąjį „fototeatrą“, sukurtą iš tikro teatro realių vaizdų, jie tai daro sintetinėmis priemonėmis. Šios priemonės yra tokios tobulos ir įmantrios, kad jų sintetiškumo nesugeba įžvelgti net geriausi teatro profesionalai. Vėl grįžkime prie Matvejevo parodos. Joje eksponuojamos skirtingų technologijų nuotraukos, ir darytos iš juostos, ir skaitmeninės. Nespalvotos darytos iš nespalvotos juostos arba... Arba iš spalvoto skaitmeninio vaizdo, paverčiant jį nespalvotu, techninėmis priemonėmis jį supaprastinant, kitaip sakant, imituojant nespalvotą juostą. Jeigu manysime, kad fototeatras yra fotografo asmeninis teatras, tuomet šiuo atveju turime ir fotografinį „apgaulės teatrą“, fake photo theatre? Ir kas tai - menas ar manipuliacija?

Labai svarbu, kad skaitytojas ties šia teksto vieta, jeigu sugebės iki jos ištverti, žinotų, jog autorius jokiu būdu nesiekia moralizuoti, ką nors smerkti ar pernelyg šlovinti. Čia tik siekiama analitiškai išnagrinėti šiuolaikinio teatro esmę unikaliu dabarties momentu per įvairias šalutines teatro, „teatro plačiąja prasme“, apraiškas, viena iš kurių yra ir teatrinė meninė fotografija.

Iš pradžių čia buvo teigiama, kad Matvejevo paroda „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“ brėžia raudoną liniją ne tik jo kūrybinėje biografijoje, bet ir visoje mūsų meninėje teatrinėje fotografijoje. Maža to, dabar tenka konstatuoti, kad ši paroda, kaip ir visas LTMKM renginys „Kvadratas“, skirtas Nekrošiui, brėžia ryškią raudoną liniją tarp dviejų mūsų teatro tendencijų, tarp tikro teatro ir fake theatre. Ši priešprieša tapo ypač aktuali dabar, kai tikras teatras iškovoja vis platesnes erdves už formalių teatro ribų ir kai formaliose teatrų struktūrose vis labiau karaliauja fake theatre, t. y. teatro imitacija, teatro pakaitalas, surogatas.

O Matvejevas dabar ypač daug fotografuoja Nacionalinėje filharmonijoje - koncertus ir muzikus. Teatrai ir spektakliai, anot jo paties, dabar jau pasiglemžia menkesnę jo fotografinės aistros dalį nei muzika. Muzikinė meninė fotografija - dar viena šio iškilaus fotomenininko kūrybos teritorija - irgi nusipelnė ir specialistų dėmesio, ir įvertinimo.


[i] Teatrų spektaklių dokumentinę fotografiją kūrė uolūs šios srities entuziastai, pvz., aktorius Kazys Vitkus Panevėžio dramos teatre, aktorius Juozas Bindokas Šiaulių dramos teatre ir kt. Dažnai teatrų spektaklių dokumentinės fotografijos kūrėjai net nesivargindavo fiksuoti savo autorystės, nes neturėjo jokių meninių ambicijų. Tačiau jų atliktas darbas yra labai vertingas ir svarbus.

[ii] Prieiga per internetą: https://www.podbean.com/eu/pb-mzdxx-cd0fd1.

[iii] Pvz., internetinės žiniasklaidos gigantas „Delfi“ pradėjo savo veiklą Lietuvoje 2000 m. vasarį, „Facebook“ čia pradėjo plisti 2008 m., o kadaise buvusi itin populiari svetainė one.lt baigė savo gyvavimą apie 2010 m.

7md.lt

Komentarai