Teatras per socialinį atstumą - koks jis galėtų būti?

2020 05 21 menufaktura.lt
Akimirka iš lėlių spektaklio medžiuose „Ieškoma: teisybė“ Klaipėdos skulptūrų parke (2016). Nuotrauka iš Klaipėdos lėlių teatro archyvo
Akimirka iš lėlių spektaklio medžiuose „Ieškoma: teisybė“ Klaipėdos skulptūrų parke (2016). Nuotrauka iš Klaipėdos lėlių teatro archyvo

aA

Teatro pasauliui COVID-19 tebekelia iki šiol nepatirtus iššūkius ir, be abejo, nuostolius. Po pirmojo šoko, žlugusių planų ir lūkesčių, viso pasaulio teatrai privalo persiorientuoti ir kurti naujus, kad ir trapius, rizikingus, nežinios lydimus planus. Žymaus britų teatro prodiuserio sero Camerono Mackintosho teigimu, Londono West Endo teatras neatnaujins savo veiklos iki 2021 m. O pasaulio žiniasklaidoje pasirodo teatralų dvejonių, ar pasibaigus karantinui ir vyriausybėms leidus vėl atidaryti teatrus ir rodyti spektaklius, žiūrovai puls į juos grįžti, - ar jų nebaugins taip arti, kaip jau šimtus metų įprasta teatre, sėdintys kaimynai. Būta spekuliacijų, esą teatras visgi gebės numalšinti žiūrovų baimes net ir laikantis socialinės distancijos, kuri turėtų tapti įprastu dalyku: būtų rodomi tik sėkmę (ir pelną) garantuojantys, laiko patikrinti spektakliai, arba žymių aktorių monologai, atsipirksiantys net kai žiūrovai teužims trečdalį salės. Nors kai kurie teatro mylėtojai tam gal ir neprieštarautų, vis dėlto ar toks liūdnas, apdairus kompromisas yra geriau nei rizikingas, bet kūrybiškas pasirinkimas?

O jeigu teatras šį metą išnaudotų į priešakines linijas iškeldamas „paribių“ kūrėjus? Jei skirtų pirmenybę eksperimentavimui ir suteiktų didesnes platformas gyvo teatro bei naujų scenos menų formų kūrėjams, kurie diegti naujoves bandė jau dešimtmečiais?

Štai keletas alternatyvių vizijų, kaip ir koks teatras galėtų būti artimiausius mėnesius ar net metus. Matyt, jų įgyvendinimas neatneštų milžiniškų pajamų, reikalingų užkamšyti nuo viruso pradžios atsivėrusias ir žiojėjančias finansines teatrų skyles, tačiau ateities žiūrovams skelbtų žinią, kad teatras yra tai, ką bet kokia kaina reikia saugoti, ko verta laukti; teatras - tai neatidėliotina būtinybė.

Drive-in, tik be automobilių

Kai kuriose šalyse teatro, operos pasirodymai jau planuojami rengti gryname ore. Vis dėlto vertėtų nepamiršti, kad vienas gerųjų karantino padarinių - ženkliai švaresnis oras, o švelninant karantiną tuo, matyt, džiaugsimės nebeilgai - automobiliai neišvengiamai grįžta į gatves. Tad galbūt toks drive-in teatras galėtų būti pritaikytas dviratininkams, neįgaliesiems įprastuose ir elektriniuose vėžimėliuose, taip pat važinėjantiems paspirtukais, o žiūrovus skirtų neįmantrios pertvaros?

Teatras apleistose automobilių aikštelėse, pievose, atvirose erdvėse

Tokio teatro žiūrovams nereikėtų jokių transporto priemonių, o organizatoriams neliktų rūpesčio dėl pertvarų. Įprasta, kad teatre spraudžiamės vienas prie kito ir pasirodymo vyksmą išgyvename išties kaip „vienas kumštis“. Tačiau ausinės galėtų užtikrinti, kad ir toliausiai esantys žiūrovai tikrai girdėtų, kas vyksta scenoje (tam kartui pastatytoje ar improvizuotoje), o vietas reikiamais atstumais pakaktų sužymėti kreida, dažais ar tiesiog kuoliukais. Imant pavyzdį iš didelių koncertų, galima būtų naudoti ir didelį ekraną, kuris transliuotų kas vyksta scenoje - toliau sėdintieji ar stovintieji neliktų nuskriausti.

Lietuvoje kaip tik šiltuoju metų laiku „teatrą po dangumi“ pristato „Meno ir mokslo laboratorija“ - tai spektaklis-atmosferinis dangaus stebėjimas „Signalai“, naktimis kviečiantis užversti galvas ir stebėti žvaigždynus bei „gaudyti“ signalus.

Teatras per žiūronus

Tokiems pasirodymams žiūrovai būtų palydimi į labai tikslias, viena nuo kitos (ir nuo scenos) nutolusias vietas didelėse atvirose gamtos teritorijose. Žiūrovams būtų išdalijami žiūronai ir ausinės. O gal einant į tokius pasirodymus net reikėtų naudotis žemėlapiais ir kompasais? Kodėl gi ne.

Ilgi besikartojančio veiksmo pasirodymai

Tokio „spektaklio“ ar teatrinio vyksmo pavyzdį neseniai turėjome ir Lietuvoje - 2019 m. ant MO muziejaus laiptų rodytas 33 valandų trukmės spektaklis „st. One 33“. Tai galėtų būti ir 24 valandas, su pertraukėlėmis, vykstantis pasirodymas, kurio metu vis kartojamas tas pats veiksmas, scena ar jų variacijos. Žiūrovams nereikėtų spraustis vienam prie kito: ilgos trukmės cikliško pasirodymo žmonės eitų pasižiūrėti skirtingu metu, būtų išvengta spūsčių, be to, migruojanti publika nejaustų nusivylimo, kad „kažką svarbaus praleidžia“. Argi ne raminamai veikia žinojimas, kad spektaklis vyksta ir iki tau atėjus, ir toliau vyks tau išėjus, kad jis - lyg amžinasis variklis?

Pasivaikščiojimų ir įvietintas teatras

Tokio teatro pavyzdžių taip pat jau turėjome Lietuvoje - 2015 m. „Sirenų“ festivalyje vykęs „Remote Vilnius“ ir jau keletą metų, esant geram orui, Klaipėdos Skulptūrų parke rodomas Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Ieškoma: teisybė“. Apie pasivaikščiojimų ir įvietinto (angl. site-specific) teatro populiarėjimą byloja ir kiti naujausi tokio pobūdžio kūriniai Lietuvoje: Šeiko šokio teatras pristato poetinį pasakojimą-kelionę po Nidos kopas „Užpustyti“, o prodiuserinė kompanija „Operomanija“ siūlo ypač mažomis grupelėmis patirti „Glaistą“ - garsinį pasivaikščiojimą po buvusio Vilniaus geto teritoriją.

Jei į teatrų sales negalėtume grįžti dar ilgai, tokio tipo spektakliai - kai vaikščiojama po vieną ar nedidelėmis grupelėmis saugiu atstumu mieste, parke, miške, naudojantis ausinėmis (taip pat galima sekti paskui aktorius ar sutikti juos kelyje) - tai būtų saugus ir, tikėtina, interaktyvus būdas nenutolti nuo teatro meno. Kartu tai nuostabi galimybė geriau pažinti gimtąjį miestą, jo slėpinius, gamtos priebėgas, kartu patiriant teatrinį vyksmą, galbūt naujai išgyventi gerai pažįstamą klasikinį dramaturgijos kūrinį, be to, visa tai patiriama ne tik iš stebėtojo, bet ir iš spektaklio dalyvio pozicijos.

Pas žiūrovą ateinantis teatras

Kadaise aktorių trupės keliaudavo po miestus ir rengdavo pasirodymus pagrindinėje miesto aikštėje. Dabar trupės galėtų atkeliauti į daugiabučių kiemus! Prieš prasidedant spektakliui, gyventojai stoja prie langų arba išeina į balkonus ir mato spektaklį, nė neiškeldami kojos iš namų, be to, laikydamiesi saugaus atstumo. Čia aktoriai gali vaidinti su mikrofonais, kurie būtų nustatyti taip, jog įsijungę tam tikrą radijo dažnį, galėtume girdėti net ir tyliausius spektaklio niuansus.

Jau dabar daugiabučių kiemuose ar skveruose šokio pasirodymus gali žiūrėti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojai. Ar tokių iniciatyvų sulauksime ir daugiau?

Live transliacijos neiškeliant kojos iš namų

Pastaruoju metu daugelis Lietuvos teatrų pamalonino žiūrovus spektaklių įrašų transliacijomis internete, bet juk jos galėtų vykti ir gyvai - net ir naujų spektaklių premjeros. Perkant bilietą, žiūrovas gauna unikalų kodą, kuriuo konkrečią dieną tam tikru laiku prisijungia prie teatro paskyros ir žiūri spektaklį gyvai. Taip, teatrams tektų daugiau investuoti į filmavimo kokybę, kamerų skaičių, itin svarbus taptų operatoriaus darbas, tačiau žiūrovas matytų ne įrašytą, o gyvą veiksmą, kuomet, nors ir ne visai taip, kaip žiūrovų salėje, bet vis dėlto galima pajusti teatro „gyvumą“, „čia ir dabar“ atmosferą.

Virtualios realybės teatras

Kodėl gi ne? To išties nereikėtų vertinti pernelyg skeptiškai, klausiant, ar tai išvis būtų teatras. Verčiau žvelgti į tai kaip į dar vieną iššūkį menininkams (pa)tyrinėti kino, teatro ir vaizdo žaidimų (su)vienijimo galimybes.

Pagal užsienio spaudą parengė Diana Gancevskaitė

Komentarai