Būrys žinomų Lietuvos teatrų ir koncertinių įstaigų gegužės 15 d. kreipėsi į šalies Prezidentą, ministrą pirmininką, kultūros ir sveikatos ministrus siūlydami konkretų planą, kaip galėtų vykti kameriniai klasikinio ir šiuolaikinio meno renginiai etapais birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais.
Planas gimė ne vien iš noro kuo greičiau pradėti veiklą dėl vis didėjančių neigiamų ekonominių pasekmių sektoriui. Kreipimosi autoriai, aukščiausio lygio kultūros profesionalai, teigia: „Be veiklos atnaujinimo plano kyla pavojus padaryti šiam rimtosios kultūros sektoriui nepataisomą ne tik finansinę, bet svarbiausia – profesinę – žalą. Besitęsiant tokiai padėčiai kaip dabar, tūkstančiai ryškiausių ir aukščiausio profesionalumo lygio muzikos (simfoniniai, kameriniai orkestrai, chorai, solistai) ir scenos menų (teatras, šokis, opera) atlikėjų bei kūrėjų atsidurs kritinėje padėtyje, negalėdami išlaikyti savo profesinių įgūdžių tame lygyje, kuris buvo pasiektas per daugelį metų. Mat klasikinio ir šiuolaikinio muzikos ir scenos meno specifika yra darbas grupėje.“
Ir tai tik vienas ekonominis bei profesinis problemos aspektas. Kitas, bene esminis, – tai ryšys su publika, be kurios neįsivaizduojamas gyvas scenos menas.
Kreipimąsi pasirašiusios organizacijos gegužės 22 d. kviečia „visus, kurie brangina savo profesinius įgūdžius, laisvę kurti ir nepasiduoda“ į klasikinio ir šiuolaikinio meno kūrėjų simbolinę akciją Katedros aikštėje. Akcijos tikslas – „atkreipti LR Prezidento ir Vyriausybės dėmesį į tūkstančius įvairių meno sričių kūrėjų, paliktų nežinioje be galimybės vykdyti savo profesinę veiklą ir paskatinti Vyriausybę sudaryti planą dėl galimybių organizuoti klasikinio ir šiuolaikinio meno renginius atvirame lauke šią vasarą“.
Kreipimesi atkreipiamas valstybės vadovų dėmesys į tai, kad lauko kavinėse, turgavietėse, prekybos centruose jau dabar buriasi neribotas skaičius lankytojų, išsaugant reikiamą socialinę distanciją, o scenos meno renginiuose bet kurioje erdvėje apsilankyti gali ne daugiau kaip 30 žiūrovų.
„Tad susiduriame su akivaizdžiais diskriminacijos pavyzdžiais, kaip antai: šiltą dieną matome daugybę žmonių, sėdinčių lauko kavinėse, neretai vienoje didesnėje lauko erdvėje iki kelių šimtų žmonių. Tokie susibūrimai yra jau senokai leidžiami visuomenei, žmonės gali sėdėti lauko kavinėse ir restoranuose neribotą laiką. Tačiau jeigu toks pats žmonių kiekis sėdės tokio pat dydžio (ar net toje pačioje) lauko erdvėje ir klausysis pianisto Luko Geniušo koncerto ar žiūrės Oskaro Koršunovo spektaklį, tai jau bus draudžiama veikla. Tokiu būdu diskriminuojami ne tik muzikos atlikėjai, teatro kūrėjai, aktoriai ir kiti kultūros atstovai, bet ir pati visuomenė, kuri gauna itin dviprasmišką žinutę apie tai, kas galima ir kas ne, kuriai tokioje pačioje situacijoje leidžiama susiburti ir vartoti vienus dalykus, bet draudžiama mėgautis kultūra, menu.“
Galima pasvarstyti, kas lemia tokią absurdišką situaciją, bet peršasi nusibodęs paaiškinimas – kultūrinė veikla valstybei vadovaujantiems politikams nėra ypatingos ekonominės svarbos reiškinys, „profesinės žalos“ niekaip neišmatuosi, be to, juk patys kūrėjai atranda alternatyvias virtualias veiklos formas, o žiūrovui vasarą kultūros renginių nelabai reikia, tegul žmonės daugiau pabūna gamtoje ir pakeliauja po savo šalį…
Tačiau scenos meno žmonės nerimsta ne vien Lietuvoje. Gegužės 13 d. Europos scenos meno asociacijų lyga PEARLE, vienijanti virš 10 000 organizacijų, išplatinto kreipimąsi, kuriame ragina ES šalių narių kultūros ministrus ir Europos komisijos atsakingus asmenis nedelsiant imtis koordinuotų veiksmų Europos Komisijos ir Europos Tarybos š. m. balandžio 15 d. priimtam dokumentui „Bendras Europos žemėlapis laisvinant COVID-19 izoliacijos priemones“ įgyvendinti kultūros sektoriuje.
Konkrečiai tai reiškia „bendrą subalansuotą požiūrį į etapinį kultūros aikštelių atvėrimą ir renginių pradžią, nustatant maksimalų leistiną žmonių skaičių pagal renginio vietos bendrą vietų skaičių arba kvadratinius metrus laikantis PSO nustatytų socialinio fizinio atstumo taisyklių“.
Matyt, politikams artimiausiu metu vis dėlto teks priimti konkrečius sprendimus dėl kultūros renginių vykdymo tvarkos, nes delsimas gresia ne vien profesiniais ir ekonominiais praradimais, bet ir didėjančiu chaosu visame sektoriuje. Kultūros ministras pranešė, kad šią savaitę paskelbs planą, numatantį preliminarias datas ir sąlygas, kurias įgyvendinus galėtų būti visiškai atnaujinami masiniai renginiai uždarose erdvėse.
Balandžio pabaigoje šalies scenos meno asociacijoms derinti buvo siųstas sveikatos ministro sprendimo dėl scenos menų, kino teatrų ir kitų renginių lankymo būtinų sąlygų projektas. Jame išvardinti sanitarinio pobūdžio reikalavimai iš esmės įvykdomi (žinoma, su papildomom išlaidom). Esminė šio projekto keliama problema yra ne jame minimi ribojimai ir suvaržymai, bet tai, kad nėra numatomas etapinis veiklos atnaujinimo modelis.
Keičiantis pandemijos situacijai realybėje, etapinis modelis yra būtinas tam, kad scenos meno organizacijos galėtų planuoti veiklas ne vien vasarai, bet ir ankstyvam rudeniui. Suplanuoti rudens renginių iki 100 žiūrovų daugeliui organizacijų beveik neįmanoma, nes tai grės ekonominiu krachu. Visi supranta, kad pandemijos situacija neprognozuojama, girdi ir įvertina specialistų perspėjimus apie galimą antrąją jos bangą, tačiau jai ruošiantis, negalima neplanuoti veiklos, kaip ji atrodytų esant stabiliai situacijai. O tai daryti kito kelio, kaip išdiskutuotas ir patvirtintas etapinis veiklos atnaujinimo modelis, iš esmės nėra.
Jo neturint, viskas priklausys nuo ekstremalios situacijos operacijų vadovo geros valios. Apie tai savo kreipimesi į valstybės vadovus rašo šalies teatrai ir koncertinės įstaigos, prašydami į šį klausimą svarstančias darbo grupes įtraukti savo atstovus. Būtent tai Europos kultūros ir švietimo politikus kviečia skubiau bendrai spręsti scenos meno asociacijų lyga PEARLE.
Tačiau kad ir koks geras planas būtų, jis neišspręs sektoriaus veiklos atnaujinimo problemų. Įvairių kultūros renginių organizatoriai tikriausiai supranta, kad veikla negalės stabiliai vykti tol, kol nebus sukurta ir visiems prieinama vakcina nuo COVID-19. PSO skelbia, kad tai neatsitiks anksčiau kaip po metų. Tačiau nėra mokslinės garantijos, kad vakcina bus visiškai veiksminga. Tai ir yra kitas pasaulis, į kurį įžengia tokios veiklos sritys kaip scenos menai, kad ir kaip kas kalbėtų apie grįžimą į „normalų gyvenimą“.
Paprastai sakant, kultūros renginių organizatoriams, net ir laikantis apsaugos reikalavimų, į jų renginį perkantis bilietą žiūrovas žinos, kad jis visiškai nėra apsaugotas nuo rizikos. Ir atitinkamai turės priimti sprendimą – eiti ar ne.
Taip pat gali pasielgti ir aktorius arba atlikėjas, pabūgęs galimo užkrato iš kolegų. Jokių tokio pobūdžio kultūrinių veiklų organizatoriai nežino ir negali žinoti, kaip elgsis žiūrovai ateinančiais šių metų mėnesiais. Taip pat neaišku, kaip atrodys pats renginių planavimas, jeigu juos teks atšaukti dėl vieno ar kito jų dalyvio pagrįstų ar nepagrįstų baimių, nekalbant jau apie slogos simptomus. O kaip aktoriams laikytis leistino socialinio atstumo režisierių sukurtose mizanscenose?
Todėl iš esmės scenos meno sektoriaus veiklos rezultatų planavimas, kokį pastaruoju metu taiko ir pagal kurį įstaigas vertina Kultūros ministerija, dabar yra neįmanomas. Žinoma, tai neatleidžia teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų nuo atsakomybės daryti viską, kas įmanoma, kad jų veikla nestotų. Tačiau tokioje situacijoje nurodymai antroje metų pusėje numatyti papildomus veiksmus siekiant įgyvendinti 2020 m. suplanuotus rodiklius skamba kaip „šviesaus rytojaus“ palinkėjimai.
Todėl politikai, planuodami paramą pandemijos paveiktam kultūros sektoriui, turi įvertinti ne tik pastaraisiais mėnesiais viso sektoriaus ir atskirų menininkų patirtą prastovų ir negautų pajamų žalą, bet ir netolimos ateities aplinkybes, kurios, tikėtina, išryškės šių metų rudenį ir lems dabar sunkiai prognozuojamą veiklos deficitą. O juk be pajamų iš veiklos bus neįmanoma ne tik mokėti atlyginimų, bet ir įgyvendinti 2021 metų kūrybinių projektų.
Tiesą sakant, ne visi scenos meno kūrėjai pasaulyje dabar išgyvena liūdesį ir desperaciją. Pirmieji pandemijos mėnesiai paskatino įvairias virtualaus teatrinio bendravimo formas – skaitymus, vaidybinius dialogus, tiesiogines transliacijas iš „veiksmo vietų“ ir pan. Šių eksperimentų ėmėsi daugelis įvairaus plauko teatrų ir pavienių menininkų. Visada įdomu pasižiūrėti, kaip eksperimentuoja aukšto lygio profesionalai skirtingose šalyse.
Tiesą sakant, matyti eksperimentų rezultatai nebuvo kažkoks atradimas. Vertingiausi atrodo dokumentinio pobūdžio projektai – kūrėjų inicijuoti reportažai, pokalbiai su įvairių sferų specialistais. Jie vertingi etiniu požiūriu. Estetiniai eksperimentai atrodo jau kažkada ir kažkur išbandyti, išnaudoti pritaikant teatriniams įvykiams virtualios realybės formas. Bet ne tai svarbiausia. Gerai, kad virtualūs eksperimentai su teatru tęsis, ir jie kažkaip turėtų būti remiami. Tačiau nevadinkime to teatru. Tai ne vien daugeliui įgrisusios diskusijos apie estetinę teatro sampratą klausimas.
Esminis klausimas – kokią žinią į virtualią erdvę pereinantis teatras siunčia kultūros politikams? Ji paprasta – teatrą galima kurti ir pristatyti su gerokai mažesnėm sąnaudom ir visiems saugiu būdu. Juk dalis pasaulio ekonomikos pereina prie virtualių organizacinių formų, tai kodėl negali būti virtualių spektaklių ir koncertų?
Nesakau, kad tokia žinia privers uždaryti teatrų pastatus, tačiau ilgalaikė tendencija gali tapti šios, nepigios ir dabar dar nesaugios meno srities, veiklos rėmimo mažinimas, didinant paramą įvairioms virtualioms formoms ir platformoms. Jau matome šios tendencijos pradžią. Nesiginčiju, kad svarbu gerai nufilmuoti teatrų spektaklius tam, kad jie ne tik išliktų istorijai, bet ir būtų transliuojami, tačiau nebūsiu originalus pabrėždamas, kad net ir kokybiškiausiai nufilmuoti spektakliai (o tam reikia nemažai sąnaudų ir aukšto filmuotojų profesionalumo) negalės pakeisti gyvos teatrinės patirties.
Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą britų rašytojas ir mąstytojas Aldousas Huxley parašė pranašišką antiutopiją „Puikus naujasis pasaulis“. Tikriausiai jau netrukus, išgyvenę pandemiją, pamatysime pirmuosius to „naujojo pasaulio“ vaisius visuomeniniame gyvenime, kai pasaulio ekonomikos pradės skatinti saugų vartojimą. Scenos meno pasaulyje vienu iš jų galėtų tapti „jutiminis kinas“, pakeisiantis teatrą. O kas žino?
Tuo pat metu, kai Huxley Britanijoje išleido savo antiutopiją, kitas XX a. vizionierius ir pranašas, Antoninas Artaud, Prancūzijoje rašė knygą, kuri apvertė teatro sampratą. Knygoje „Teatras ir jo antrininkas“ yra skiltis „Teatras ir maras“. Su jam būdinga įtaiga ir argumentacija gilindamasis į teatro ir maro reiškinių tarpusavio ryšį, Artaud pastebi, kad „maro metu kolektyviai atveriama milžiniška votis – moralinė ir socialinė“. Todėl „teatras, kaip ir maras, taip pat turi kolektyviai atverti tas votis“.
Mes buvome, esame ir dar būsime liudininkai tų „moralinių ir socialinių vočių“, kurias atveria mūsų laikų maras. Tos „votys“ anaiptol nėra tik uždarame sociume gimstantis negatyvumas ir destrukcija. Jos taip pat atsiveria per žmogaus susidūrimą su izoliuotu pačiu savimi, per pastangas įveikti atskirtį ir vienatvę. Bet atverti jas mūsų pačių suvokimui ir gijimui, anot Artaud, įmanoma tik kolektyviai.
„Teatrą ir marą“ Artaud baigia tokia pastraipa: „Ir klausimas, dabar iškilęs, yra štai koks: ar šiame rizikingame pasaulyje, besiritančiame į savižudybę, atsiras branduolys žmonių, sugebančių įdiegti aukščiausią teatro sampratą, kad mums visiems parūpintų natūralų ir magišką dogmų, kuriomis jau nebetikime, pakaitalą.“
Anot žinomo Shakespeare´o herojaus, „štai klausimas“.
