Besibaigiantys 2019-ieji šokio teatrui „Dansema“ ir jo vadovei, choreografei Birutei Banevičiūtei buvo itin kūrybingi. Per pastaruosius kelerius metus jau tapo įprasta, kad norint šio teatro spektaklius pamatyti Lietuvoje, reikia atidžiai sekti repertuarą, mat šis šokio teatras nuolat gastroliuoja užsienyje. Pavyzdžiui, šiemet aplankė dešimt šalių. Tačiau „Dansema“ nelinkusi apleisti ir Lietuvos žiūrovų – per metus aplankė septyniolika šalies miestų ir miestelių. Na, o B. Banevičiūtė šiemet mažiausiems žiūrovams sukūrė net tris spektaklius: du papildė „Dansemos“ repertuarą, o vienas iškeliavo į Ukrainą.
Šiemet jau antrą dešimtmetį skaičiuojanti „Dansema“ pirmą kartą premjerą pristatė ne Vilniuje. Naujausias šio šokio teatro spektaklis „Laikrodininkas“ buvo kuriamas, tad ir pristatytas Europos kultūros sostine besirengiančiame tapti Kaune. „Dansemos“ repertuarą kūdikiams papildžiusį monospektaklį kartu su choreografe B. Banevičiūte kūrė ir vieni geriausių šokėjų vyrų Lietuvoje – Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis.
Laikrodžio, jo mechanizmo ir detalių įkvėptas šokio spektaklis mažiesiems – tai muzikalus ir ritmingas asociacijų žaismas. Dailininkės Medilės Šiaulytytės sukurtas spalvingas, funkcionalus, skambantis, barškantis ir paslapčių kupinas, daugiasluoksnis Laikrodininko kostiumas ir laikrodžio tiksėjimo ritmui paklūstantys plastiški, bet vis tik gana mechaniški judesiai rankomis ir galva, žingsnius pakeičiantis smulkus tipenimas ir šuoliukai paverčia jį panašesniu į pasakos veikėją nei laikrodžius taisantį ar gaminantį dėdę. Jis pats tarsi laikrodžio dalis, ar net jo gyventojas. Nors scena nukabinėta spalvotais laikrodžiais, kuriuos drąsesni žiūrovai gali prieiti ir apžiūrėti, laikrodis „Laikrodininke“ labiau asociatyvi ir abstrakti sąvoka. Ji atsispindi švelnioje Jurgitos Mieželytės muzikoje, kurią vis papildo tiksėjimo garsai.
Iš visų laikrodžio detalių ir asociacijų daugiausiai dėmesio „Laikrodininke“ skiriama rodyklėms, kurių pilna scena (jos ir ant kabančių žalių ir oranžinių laikrodukų, ir ant po sceną šokėjo stumdomų minkštų stačiakampių, ir ant vieno atlikėjo kostiumo sluoksnių), o ir Laikrodininko rankos ir kojos kartas nuo karto akimirkai tampa rodyklėmis, atkartodamos jų judėjimą ir ritmą. Ropinėtojams ir dar neįgudusiems vaikščiotojams smagu stumdyti minkštas rodykles, o jau drąsiau žingsniuojantiems ir mėginti jas pernešti. O mažųjų ritmo pajautimui Laikrodininkas pasiūlo išbandyti perkusijoje naudojamus mažus, spalvotus kiaušinukus, netikėtai pažyrančius iš paslaptingojo kostiumo. Reta tai, kad mažiesiems suteikiama ne tik galimybė pažaisti, bet ir žaislus grąžinti, o šitai – ne mažiau reta, nes tuo noriai naudojasi dauguma aktyviųjų žiūrovų, priimdami tai kaip natūralią žaidimo dalį.
Kur kas anksčiau ir aktyviau įsitraukti į spektaklio veiksmą mažieji kviečiami ukrainietiškojoje šio spektaklio versijoje, pavadintoje „Tik tak“. Šiuolaikinio šokio spektaklių kūdikiams pradininkė Lietuvoje choreografė B. Banevičiūtė jau kuris laikas dalijosi patirtimi su kolegomis Ukrainoje, o šiuos mainus vainikavo bene pirmasis šioje šalyje šokio spektaklis patiems mažiausiems. „Tik tak“ B. Banevičiūtė sukūrė drauge su ukrainiečių aktoriais Iryna Zapolska, Mykhailo Syromlia ir Tetiana Bielousova. Iš kitų choreografės spektaklių „Tik tak“ išsiskiria muzikinio veiksmo, į kurį įsitraukia ir mažieji, gausa. Pasinaudodama aktorių muzikiniais gebėjimais, B. Banevičiūtė spektaklį papildė gyvai atliekama muzika, o dailininkė M. Šiaulytytė į atlikėjų kostiumus integravo spalvingus metalofonus.
B. Banevičiūtės spektakliams būdingas neprimygtinis kvietimas žaisti. Atlikėjai parodo galimybę, pademonstruoja kaip galima panaudoti vieną ar kitą objektą, tačiau nekiša jų, o kantriai kviečia. Be to, neprieštarauja, jei mažyliai randa kitų žaidimo būdų. Taip ir „Tik tak“ atlikėjai kviečia mažuosius prisijungti išbandyti būtent šiuo jų raidos etapu imančius dominti muzikinius instrumentus.
Spektaklyje „Tik tak“ kur kas daugiau dėmesio skiriama muzikai ir ritmui nei laikrodžio elementų atkartojimui, kuris būdingas „Laikrodininkui“. Aktoriai laikrodžio tiksėjimo ir atskirų jo detalių skleidžiamus garsus paverčia skambesiu, o įtraukę mažylius, ir smagiu, interaktyviu muzikiniu veiksmu. Visa tai vainikuoja švelni ukrainietiška lopšinė, tarsi palydinti jau savarankiškais tampančius mažųjų žaidimus scenoje.
Tiesa, ukrainiečių atlikėjams norėtųsi palinkėti drąsos ir užtikrintumo bendraujant su jiems dar nauja publika. Tikėtina, kad tai ateis su patirtimi. Ar bent jau tokią išvadą galima padaryti stebint skirtumus tarp jų ir su kūdikiais itin įgudusių bendrauti „Dansemos“ šokėjų.
Ne kartą teko susimąstyti, kodėl taip mažai rašoma apie spektaklius kūdikiams ir kodėl tai daryti taip sunku. Vienas iš atsakymų galėtų būti šių spektaklių publika. Nepaisant to, kad „Dansemos“ spektakliuose šoka vieni geriausių Lietuvos šiuolaikinio šokio atlikėjų, vis dėlto suaugusiojo žvilgsnį nuolat traukia ne šokėjų meistriškumas, o jį stebintys vaikai. Mažųjų reakcijos ir (ne)įsitraukimas į spektaklio veiksmą kas kartą stebina, jaudina, žavi. Žinoma, tai natūralu, mat sceninis veiksmas šiuose spektakliuose (kitaip nei tradiciniame teatre vaikams ar kitose pramogose „visai šeimai“) skiriamas išskirtinai vaikams ir ne abstrakčiai, o tiksliai pagal raidos etapus pritaikytas konkrečiai amžiaus grupei. Tad nenuostabu, kad bėgant metams ir „Dansemos“ kūrybinei grupei įgaunant vis daugiau patirties, amžiaus grupės, kurioms adresuojami „Dansemos“ spektakliai, siaurėja. Jei pirmieji spektakliai „Spalvoti žaidimai“ (2015) ir „Mozaika“ (2015) skirti kūdikiams ir vaikams nuo gimimo iki trejų metų, tai „Šviesiukų“ (2017) auditorijos amžius jau brėžiamas nuo 4 mėnesių iki dvejų metų, šiais metais sukurtame spektaklyje „Pievelė“ (2019) laukiama mažųjų žiūrovų ne jaunesnių nei pusė metų, bet ne vyresnių nei pusantrų, o „Laikrodininkas“ (2019) ir „Tik tak“ (2019) jau skirti dar siauresnei amžiaus grupei – nuo 8 mėnesių iki pusantrų metų.
Tai, kad spektaklyje naudojami judesiai, dėmesys mimikai, šokėjų žaidimai su dekoracijomis ar mažiesiems patyrinėti siūlomi objektai parenkami pagal konkrečius raidos etapus, nesunku pajusti stebint spektaklių publiką. Ir „Laikrodininke“, ir „Tik tak“ galima stebėti ir atpažinti ropojantiems ar neseniai vaikščioti pradėjusiems mažiesiems būdingus įpročius ir pomėgius: rinkti, barškinti, slėptis ir pasirodyti (arba kai kas iš suaugusiųjų taip daro), taip pat pralįsti ir išlįsti, džiaugtis galimybe sukelti garsus, tyrinėti naujus, dar nematytus objektus (ir taip, žinoma, vis dar būtinai juos paragauti). Šis choreografės preciziškas dėmesys vaikų raidai ypač išryškėja, kai publikoje pasitaiko vyresnių vaikų, kurių gebėjimai ir interesai skiriasi nuo jaunesniųjų, ir kyla grėsmė spektaklio pasaulio tvarkai ir mažesniųjų įspūdžiams. Nors „Dansemos“ šokėjai gana meistriškai susitvarko su tokiomis situacijomis, bet būtent jos dar kartą išryškina kitokio teatro vaikams kultūrą, kai kuriama ne abstraktiems, bet labai konkretiems vaikams.
Birutės Banevičiūtės išauklėti „Dansemos“ šokėjai, kaip ir Karolinos Žernytės „Pojūčių teatro“ aktoriai, išsiskiria iš kitų mūsų scenos menų atlikėjų savo atida publikai. Jie stebi ir rūpinasi kiekvienu savo aktyviosios publikos nariu („Pojūčių teatre“ akluoju ar užsirišusiu akis, o „Dansemos“ – kūdikiu), apsupa juos dėmesiu, globa ir švelnumu. Jei „Pojūčių teatre“ (žinoma, priklausomai nuo spektaklio temos) galima leisti sau vėl pasijusti vaiku ir leistis į pirminių pojūčių skatinamą vidinę kelionę, tai „Dansemos“ spektakliuose mažieji žiūrovai turi retą galimybę pasijusti pilnaverčiais čia kuriamo pasaulio gyventojais, kur viskas pritaikyta jų aplinkos pajautimui, suvokimui ir pažinimui, švelniai plečiant (bet jokiu būdu neplėšiant) jų ribas.
Šokėjai niekada nepatrauks vaiko, neatims iš jo pasigriebtos dekoracijos ar kostiumo detalės, jie geba visa tai apeiti, adaptuoti judesių seką ir toliau tęsti atsinaujinusią situaciją, o mažylį nebyliai įkalbėti atsisakyti rizikingo sumanymo ar grąžinti gal nevisai laiku išjudintą detalę. Tad vargu ar pavyks pamatyti du vienodus „Dansemos“ spektaklius.
Šiuo aspektu „Laikrodininkas“ taip pat ne išimtis. Mariaus Pinigio (ar Manto Stabačinsko) kuriamas Laikrodininkas nuolat stebi savo auditoriją su švelnia šypsena, gyvai akimis seka ne tik jį scenoje apsupusius drąsesniuosius, bet ir liekančius su tėveliais, greitai ir plastiškai prisitaiko prie mažųjų kuriamų naujų atlikimo sąlygų (perstumdytos scenografijos, tarp kojų ar po ranka netikėtai atsidūrusių aktyvių žiūrovų, nusprendusių žaidimus jiems siūlančiu veikėju pasidomėti iš arčiau), rūpinasi, kad visi jį stebintys mažieji pamatytų jo judesių sekas, atkreiptų dėmesį į pasikeitimus, gautų žaidimui pasiūlytų objektų, jautriai atsižvelgia į savo žiūrovų reakcijas. Nuolat kartojame, kad teatras – gyvas menas, kad kiekvienas spektaklis yra kitoks, nes priklauso nuo jį kuriančių ir stebinčių žmonių, jų nusiteikimo, bendros to vakaro atmosferos ir, kad tai vienkartinis potyris. Tai ypač akivaizdu teatre kūdikiams: kas kartą susirinkusi kita mažųjų kompanija ne tik skirtingai reaguoja į sceninį veiksmą, bet ir skirtingai į jį (ne)įsitraukia, koreguoja ir nuolat moko kūrėjus naujų būdų atrasti ir patirti pasaulį.
