„Naujasis Baltijos šokis 2019“: ribos - savos ir svetimos

Aušra Kaminskaitė, Rima Jūraitė 2019 05 21 menufaktura.lt
Lukas Karvelis, „Blank Spots“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Lukas Karvelis, „Blank Spots“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Balandžio 29 - gegužės 12 d. vyko 23-iasis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Festivalyje pristatytą užsienio kūrėjų programą apžvelgia scenos menų kritikės Aušra Kaminskaitė ir Rima Jūraitė.

Aušra Kaminskaitė: Koks tau pasirodė 2019-ųjų „Naujasis Baltijos šokis“?

Rima Jūraitė: Šiemet buvo daug įvairovės ir ji man paliko fragmentiško festivalio įspūdį: vieni darbai buvo įdomesni, kiti - mažiau įdomūs arba apskritai manęs nepalietė. Pasigedau bent vieno ypač stipraus ir įsidėmėtino spektaklio, kurį ir vėliau galėčiau prisiminti kaip išskirtinai kokybišką, pagaulų ir įtikinusį (čia turiu prisipažinti, kad nemačiau dviejų užsienio programos spektaklių, todėl negaliu tvirtinti, kad tokio darbo šiemet nebuvo). Galbūt tai iš dalies susiję ir su kameriškesnėmis festivalio erdvėmis, nes šįkart visi renginiai vyko mažose salėse. Nors vis dėlto labiau tikiu tuo, kad ne salės dydis nulemia tikrąjį spektaklio mastą. Tad labiausiai pasigedau bent vieno išties įsimintino darbo, o tokių anksčiau „Naujajame Baltijos šokyje“ visada atrasdavau. Iškart atmintyje iškyla 2012 m. festivalyje pristatytas choreografės Tatjanos Baganovos ir šokio trupės „Provincialnyje tancy“ iš Jekaterinburgo spektaklis „Svadebka“ arba pernai Menų spaustuvės Juodojoje salėje rodytos Ivo Dimchevo „Skulptūros“.

Taip pat tikriausiai būtų sunku įvardyti ir šiemet festivalyje rodytus darbus vienijančią temą, tačiau galima įžvelgti užsienio spektaklių programą siejančių aspektų.

A.K.: Kokius aspektus išskirtum?

R.J.: Gal nebūtų tikslu įvardyti to kaip humoro ar komiškumo, tačiau daugelyje spektaklių būta sąmojo elementų. Taip pat daugumoje darbų buvo kvestionuojamos ribos. Vienur jos atsiskleidė kaip spektaklio tema, kitur reiškėsi jo formoje. Pavyzdžiui, olandų spektaklyje „Dar blogiau“ šokėjai aiškinosi žmogaus atkaklumo ir bandymų ribas, o kanadiečio pasirodyme „bang bang“ ribos bylojo daugiau apie kūno galimybes, jo ištvermę. Mano manymu, aštriausiai žiūrovų ribas išbandė festivalio atidarymo spektaklis „Iš dramblio kaulo ir mėsos - skulptūros irgi kenčia“: gyvuliškas šokėjo įsiveržimas į žiūrovų salę, jo elgesys „be ribų“ buvo nemalonus, tačiau paskutiniu centimetru neperžengė mano ribų. Kalbu ne apie tai, kad menas privalo būti malonus (nes jis anaiptol toks būti neprivalo), bet, mano manymu, ši atlikėjo provokacija - nei įdomi, nei itin veiksminga.

A.K.: Ribų tema labai populiari cirko spektakliuose.

R.J.: Galbūt tai apskritai labiau būdinga spektakliams be žodžių, teksto. Štai ir prancūzų „Origamis“ - ne tik apie kūno, bet ir rizikos ribas.

A.K.: O man atrodo, kad nemažą dalį šiame festivalyje pristatytų darbų vienijo spektaklio kaip tyrimo idėja. Tarsi dauguma darbų būtų prasidėję nuo idėjos ar temos, vystytos mąstant, improvizuojant ir stebint poveikį pačiam sau. Ir galiausiai toks tyrimas atvedė prie to, kas parodyta scenoje. Todėl ir pačiuose spektakliuose atradau daug proceso apraiškų, nesiekiant pateikti galutinio rezultato ar atsakymų. Gali būti, kad tai susiję su tavo minėtu ribų tikrinimu. Baigtiniai, į rezultatą orientuoti darbai yra saugesni. O scenoje išgyvendamas ir perteikdamas procesą nuolat bandai plėsti savo ir turbūt stebinčiųjų ribas. Tokių minčių kelia ir spektaklių forma: šįmet festivalyje nemažai darbų rėmėsi vien kūno raiška, išsidėstymu erdvėje. Čia man kilo klausimas - kaip priėmei festivalyje rodytus šokio monospektaklius, kurių pristatyta net septyni?

R.J.: Mačiau juos dvejopai: kaip stiprius, mane dominančius darbus, arba - ne. Viskas priklauso nuo konkretaus spektaklio. Manau, kad rinktis „mono“ žanrą galbūt yra truputį rizikingiau, nes tokiu spektakliu gali arba laimėti, arba pralošti. Taip manau tikriausiai dėl to, kad tuomet scenoje viskas priklauso nuo vieno žmogaus - atlikėjo. Festivalyje buvo pavyzdžių, koks paveikus gali būti vieno šokėjo spektaklis, pavyzdžiui, Luko Karvelio „Blank Spots“.

A.K.: Kas jame buvo įdomu?

R.J.: Nors programėlėje nurodyta, apie ką šis spektaklis, tačiau džiaugiuosi, kad prieš jį žiūrėdama dar kartą nepaskaičiau ir nesigilinau į tai, ką ten turėčiau matyti, nes pirmiausia tai buvo emociškai labai paveikus darbas.

A.K.: Ar šio spektaklio metu norėjai analizuoti ir interpretuoti?

R.J.: Tikrai ne. Taip nutinka retai, beveik niekada to nepavyksta išvengti dramos spektakliuose. Netgi festivalyje rodytuose graikų „Titanuose“: jų groteskiška forma artėjo prie mums įprastesnių, dramos teatre matytų variantų. Be to, „Titanai“ mane skatino pajungti ir lietuvių kritikams būdingą metaforiško teatro žiūrėjimo, t. y. spektaklio „iškodavimo“ būdą. Tuo tarpu Luko Karvelio „Blank Spots“ leido tiesiog būti ir jaučiausi įsitraukusi į tai, ką mačiau scenoje.

A.K.: Nemažai žmonių, su kuriais teko kalbėti, „Titanus“ įvardijo kaip vieną reikšmingiausių, stipriausių festivalio darbų. Atsiribojusi nuo emocijų, manau, su jais sutikčiau. Pritariu tau, kad teatro žmonėms jį suprasti lengviau: visų pirma - dėl spektaklyje naudojamų mums įprastesnių raiškos priemonių; tai taip pat leidžia jaustis saugiau.

R.J.: Kadangi tai labai vizualus, netgi intensyvus spektaklis - jį lengviau žiūrėti ir interpretuoti. Nors pritariu, kad „Titanai“ yra paveikus, „užkabinantis“ darbas, tačiau jis nėra mano favoritas. Kad ir kaip keista, man artimiausias užsienio programoje rodytas spektaklis buvo olandų „Dar blogiau“.

A.K.: Kuo jis tave paveikė?

R.J.: Nors spektaklis pasirodė kiek per daug ištęstas, tačiau jame iškyla labai sąmojingai perteikiama ribų tema: buvo įdomu stebėti, kaip šokėjai, mėgindami atlikti triukus, kaskart save tarsi „prisimatuoja“ kompanionų akyse. Puikiai suprantu, kad spektaklis yra tiksliai surepetuotas ir išbaigtas darbas, tačiau žiūrėdama „Dar blogiau“ tarsi leidau sau „apsigauti“ ir tikėti, kad scenoje vyksta mokymosi procesas ir atlikėjai neva pirmą kartą išbando triukus. Jų nuolatinis žvalgymasis, pasitikrinimo ir savęs vertinimo momentai suteikė spektakliui gyvybės ir dinamikos.

A.K.: Man šis spektaklis nepaliko didelio įspūdžio. Greitai perpratau, apie ką jame kalbama ir toliau jis nekėlė naujų minčių. Buvo smagu ir juokinga sekti veikiančiųjų tarpusavio santykius, tačiau, kitaip nei tau, daug kas atrodė suplanuota ir suvaidinta. Žinoma, žavi spektaklio humoras. Beje, džiugu, kad pastarąjį aspektą pastebėjai kalbėdama apie visą festivalį. Anksčiau į tai neatkreipiau dėmesio, tačiau prisimenu, kad paskutinis Gintarės Masteikaitės organizuotas „Naujojo cirko savaitgalis” man pirmiausia asocijavosi su juoku, įvairiomis jo formomis. Galbūt tai pasąmoninga Masteikaitės veiklos kryptis? O juk skatinti lietuvius juoktis sveika: juokas gerina savijautą, be to, plečiamos mąstymo ribos, rodant, kad komiški darbai gali būti stiprūs ir gilūs. Čia pat turiu dar vieną klausimą: ar „Naująjį Baltijos šokį” pavadintum populiariu, turinčiu potencialą pritraukti mases, festivaliu?

R.J.: Manau, kad šis festivalis pirmiausia buria bendruomenę. To pastaruosius 7-8 metus labai pasigendu kitame iš, vadinamųjų, didžiųjų festivalių - „Sirenose“. Tikrai nemanau, kad kažkas turi ateiti ir suburti bendruomenę, tačiau „Naujasis Baltijos šokis“ duoda impulsą. Festivalis turi savo auditoriją: man atrodo, kad ji yra tikslinė ir į spektaklius susirenka publika, kuri tikriausiai jau iš anksto žino, kur eina. Be abejo, visuomet atsiranda ir atsitiktinių žiūrovų, norinčių pabandyti „šiuolaikinį šokį“. Plačiau žinomų grandų darbai suburia įvairesnę auditoriją, pavyzdžiui, pernai atvežtas Alaino Platelio spektaklis. Vis dėlto dauguma kūrėjų pavardžių nėra taip stipriai žinomos, ypač jeigu nesi šokio srities žmogus, kuris gal kiek labiau orientuojasi, kas šiuo metu šiuolaikiniame šokyje yra „ant bangos“. Todėl festivalio programa man neatrodo meinstryminė, taip pat ir jo publika.

Mažiau žinomų arba Lietuvoje visai negirdėtų kūrėjų pavardes yra sunku išreklamuoti: šiuo atveju negalioja principas „visi kultūringi matė, tad ir tu turi pamatyti“. Vis dėlto jaučiu organizatorių intenciją, kad pirmiausia festivalio spektaklis turi būtų pagavus, nebūtinai atveriantis kažkokias ypač sudėtingas temas ir prasmes ar labai stipriai įdarbinantis mąstyti. Šiam renginiui apskritai nesvetima festivalio kaip šventės samprata, todėl kai kuriuos užsienio programos spektaklius pavadinčiau galinčiais būti populiariais ir priimtinais daugeliui. Tai nėra trūkumas, nes mūsuose ir taip mėgstama apsisunkinti ir įsisukti į rimtuoliškus svarstymus. Visa laimė, kad per vieną dieną netenka žiūrėti, pavyzdžiui, 3-4 spektaklių apie depresiją - tokią, kokią ją mums mėgino parodyti latvių šokėjos.

A.K.: Ten depresija parodyta išties vienpusiškai: tarsi šia liga sergantys žmonės - išimtinai pavargę, nejudrūs, o ligos simptomai būtų akivaizdūs.

R.J.: Latvių pateikta depresijos iliustracija - pati stereotipiškiausia - ir tai labai nuvylė. Čia svarbu pažymėti, kad latvių spektaklis „Dugne“ priklausė ne užsienio programai, o Baltijos šokio platformos renginiams. Kadangi pokalbis vis peržengia užsienio programos ribas, kas tau šių metų festivalyje buvo didžiausias atradimas?

A.K.: Lukas Karvelis. Kaip jau užsiminiau, stipriausias festivalio darbas man atrodo graikų „Titanai“, tačiau Luko Karvelio spektaklį suvokiu kaip savo širdžiai artimą šokį. Stebėdama patinkantį šokio spektaklį dažnai vertinu įdomias, savitas raiškos kryptis arba, pavyzdžiui, stiprią techniką. „Blank Spots“ vyko dar ir energijos mainai, nuolatinis judėjimas - lyg artistas pasakotų mano pačios istoriją, kurią tuo pat metu ir išgyvenau. Nekalbant jau apie paties šokėjo gebėjimus. Tačiau nebenoriu plėstis, nes apie tai jau kalbėjau kitame tekste.

R.J.: Man taip pat atrodo, kad svarbiausias spektaklis buvo „Titanai“, bet man įdomiausias - „Dar blogiau“, tuo tarpu kiti užsienio programoje matyti darbai nublanksta palyginus su Luko Karvelio monospektakliu („Blank Spots“ priklausė Baltijos šokio platformos renginiams).

Eidama į „Blank Spots“ jau žinojau Luko Karvelio pavardę: prieš dešimt, o gal net ir keliolika metų mačiau jį šokantį - tai buvo soliniai pasirodymai televiziniame vaikų talentų konkurse. Neturėjau jokių lūkesčių, tiesiog buvo labai įdomu pamatyti, kaip šoka tas, į kurį buvo įdomu žiūrėti jam dar būnant vaiku, ir labai tiksliai prisimenu, kad anuomet jo šokis įsiminė emocionalumu ir skleidžiama energija. Todėl labai džiaugiuosi gavusi patvirtinimą, kad visa tai tęsiasi. Juk kažkodėl neretai nutinka taip, kad kuo daugiau žmogus mokosi, tuo labiau jis save pameta. Luko istorija atrodo kitaip: nors mokėsi Lietuvoje ir užsienyje, tačiau aš vėl atpažinau jame tai, ką mačiau ir anuomet. Šis - atpažinimo -  momentas mane labiausiai paveikė ir pradžiugino.

Nuo atskirų darbų grįžkime prie visos festivalio programos. Savo tekstuose vis užsimeni, kad lankantis festivaliuose tau dažnai lieka įspūdis, jog festivalis yra mugė arba tiesiog atsitiktinės užsienio spektaklių gastrolės. Tad kas festivalį paverčia festivaliu ir kiek šių metų „Naujasis Baltijos šokis“ atitinka tavo požiūrį į festivalį?

A.K.: Manau, kad mano požiūris į festivalio fenomeną yra visiškai nesvarbus. Negaliu pasakyti, ar mano vertinimas paremtas objektyviais palyginimais, ar tiesiog man priimtinomis patirtimis, pamačius patinkančią formą: pamačiau, patiko ir nusprendžiau, kad taip turi būti. Tačiau vykstant į naujus festivalius pradeda atrodyti, kad gal viskas ir neturi būti būtent taip, kaip man priimtiniausia.

R.J.: Tuomet kas „Naujajame Baltijos šokyje“, tavo manymu, yra festivališka?

A.K.: Visų pirma - festivalio organizatorė Gintarė Masteikaitė apgalvoja, kaip parinkti spektakliai atrodys visos programos kontekste. Matosi, kad organizatoriai deda pastangas, kad žiūrovams suteiktų galimybę pajusti tęstinumą ir prasmę apsilankyti keliuose spektakliuose. Tai logiška: prabėgus 23 metams, festivalio lankytojai jau šiek tiek susipažinę su šiuolaikinio šokio kontekstu, todėl mažėja poreikis juos šviesti. Žinoma, esame nematę daugybės svarbių ir įdomių reiškinių, tačiau šiuolaikinio šokio lauke jau formuojasi supratimas ir skonis, o ir Lietuvos kūrėjai pristato vis įvairesnių šio meno formų. Todėl festivalyje prasminga kurti visumą, o ne tiesiog edukuoti publiką, kad būna taip, o būna ir kitaip. „Naujajame Baltijos šokyje“ man dažniausiai nesunku atrasti spektaklių programos jungiamąją grandį. Žinoma, visas festivalis niekada netaps nuoseklia istorija - šiuolaikinis šokis paprastai neturi siužeto, tad ir festivaliui to siekti būtų nelogiška.

Nuo tada, kai vadovavimą NBŠ perėmė Masteikaitė, išryškėjo dar vienas festivalio bruožas - poreikis pristatyti vieną ar porą įspūdingų, „žibančių“ darbų, po kurių žiūrovai nebūtinai patirs didelių išgyvenimų, tačiau didelį įspūdį - neišvengiamai. Tokių, kuriuose įspūdis kuriamas labai vizualiomis priemonėmis arba pristatoma specifinė, unikali šokėjo/-ų judesio raiška. Gali būti, kad ir Monika Jašinskaitė, parašiusi tekstą „NBŠ´19: „Iš dramblio kaulo ir mėsos - skulptūros irgi kenčia“. Mėlynųjų kultūros darbininkų šou“, pavadinime paminėtą spektaklį priėmė nemaloniai, nes retą, neįprastą formą, grotesko prisodrintą judėjimą jos organizmas atmetė kaip kažką nemalonaus, erzinančio, netgi šlykštaus, pernelyg intensyvaus ir nepažįstamo. Kartais susidūrę su tokiais vaizdais mes sutrinkame ir nežinome, ką daryti.

Reziumuočiau, kad šio festivalio formatą matau taip: tai yra tematiškai, formos ar kitu aspektu susiję darbai, kurių jungtis (nebūtinai identiškas organizatorių įsivaizduojamoms) turi pajusti žiūrovai; ir būtinai pora „iššaunančių“, į stiprų įspūdį orientuotų darbų, apie kuriuos po to galima daug kalbėti.

R.J.: Lankydamasi Lietuvos ir užsienio scenos menų festivaliuose pastebiu reiškinį, kad vienur (taip nutinka rečiau) programa sudaroma kryptingai - festivalio organizatoriai turi bendrą viziją, o kitur pirmiau surenkami spektakliai ir, regis, tada jau prilipdomas koks nors moto. Ir tai nesunku pajusti. NBŠ kryptingai grynino savo programos kriterijus, o štai „Sirenose“ pastaraisiais metais vis daugiau koncentruotasi į šūkį. Tačiau skambi frazė dažniausiai reprezentuoja tik vieną programos spektaklį ar temą.

A. K.: Nuo temų pereikime prie smulkesnių aspektų. Ar šokyje pasigendi siužeto?

R.J.: Nelabai sutikčiau, kad šokis neturi siužeto, nes net ir šiųmečiame NBŠ nemažai pristatytų spektaklių pateikė istorijas, šokyje dažnai galima perskaityti pakankamai aiškų pasakojimą.

A.K.: Turi minty - linijinį naratyvą?

R.J.: Nebūtinai. Pavyzdžiui, „Titanai“ - spektaklis be linijinio siužeto, bet jo istorija vis tiek puikiausiai persiskaitė, - tad iš dalies galiu pritarti, jog šokio darbuose dažnai nėra siužeto. Vis dėlto noriu patikslinti: siužetas yra, tačiau jis perteikiamas kitaip. O štai visiškai aiškų siužetą, paremtą priežasties-pasekmės pasakojimo būdu, matėme libaniečio darbe „Giliai po oda“.

A.K.: Bet aš kalbu apie siužetą - loginę seką: kas po ko vyksta, t. y. labai konkrečią istoriją, nors ji gali turėti daugybę atšakų.

R.J.: Manau, kad to yra daugelyje šokio darbų. Pavyzdžiui, galima įžvelgti istoriją ir tam tikrą loginę seką net ir ne tokiame nuosekliame spektaklyje „Iš dramblio kaulo ir mėsos“. Tiksliau, į šį spektaklį visai nebūtina, tačiau galima žvelgti ir taip. Ypač tuomet, kai jis byloja apie ribas: apie publikos ribas ir atlikėjo (ar net spektaklio) ribas. Kai atlikėjas įsiveržė į žiūrovų salę - tai jau viena šio spektaklio mikroistorijų.

Beje, man šis spektaklio posūkis buvo nelabai priimtinas, bet tai jau - kita tema. Atlikėjas kopė laiptais ir savo provokacinį „pasirodymą“ baigė vos per žingsnį nuo manęs - neslėpsiu, kad džiaugiuosi, jog šio epizodo kulminacija įvyko tuomet, kai ją galėjau stebėti dar sau priimtinu fiziniu atstumu. Bet žinau, koks būtų buvęs kitas žingsnis, jeigu artistas būtų peržengęs ribas.

A.K.: Ir koks būtų tas žingsnis?

R.J.: Visada galima nedalyvauti, t. y. atsistoti ir išeiti, arba pamėginti sustabdyti, jeigu jauti, kad atlikėjas žengia per tavo ribas, o pats kartu su juo žengti nenori. Na, galbūt ne visada pavyks sustabdyti, bet nelabai tikiu, kad situacija gali tapti visiškai nevaldoma. Kita vertus, gal tokie šokėjo veiksmai kai kurių žiūrovų ir netrikdė, buvo priimtini.

A.K.: Kažin, ar netrikdė - jis gana agresyviai įsiveržė į salę.

R.J.: Matyt, ne šiaip sau norėjosi gintis, - ir tokios provokacijos man nelabai patinka. Nepaisant savo ribų saugumui iškilusios grėsmės, tuo metu spėjau pasvarstyti, kad mūsų žiūrovai dar nelabai moka už save pastovėti. Ypač jeigu patys pirko bilietus į spektaklį - tada jau, regis, yra nusiteikę ištverti viską.

A.K.: Ar šiame festivalyje keitėsi tavo samprata apie šokį? Ar pati sau įsivardiji, kaip turėtų atrodyti šiuolaikinio šokio spektaklis?

R.J.: Manau, kad meno sričių ir žanrų ribos šiais laikais vis labiau susilieja, todėl vis rečiau susiduriame su grynojo šokio apraiškomis. Tad ir šokio festivalyje nekėliau klausimo: ar čia šokis? Matome vis daugiau pavyzdžių, koks jis gali būti įvairus. O jau kitas dalykas - spektakliai arba intriguoja, arba ne.  Galbūt kažkas nustebo, kur tas šokis „Titanuose“, - bet tai priklauso nuo to, kaip kiekvienas supranta šokį.

A.K.: Tai kur „Titanuose“ šokis?

R.J.: Ten šoko visi spektaklio „objektai“ - net ir kiekvienas negyvas objektas scenoje man atrodė kaip šokio dalyvis. Pavyzdžiui, šiukšliadėžė su fontanėliu ar siaučianti putplasčio stichija. „Titanų“ dramaturgija labai plastiška - ji visa, mano pojūčiais, yra apie judėjimą, judesį ir kismą.

A.K.: Tad, galima teigti, kad festivalyje žanro klausimo nekvestionavai.

R.J.: Taip. Manau, kad prieš 10 metų būtų buvę kitaip, t. y. anuomet labiau norėjosi klasifikuoti. Šių metų NBŠ buvo galima pamatyti didelę scenos menų įvairovę: cirko elementų, dramos teatro, šokio ir judesio raiškos. Scenos menuose, kaip ir festivalyje, nebelieka žanrų hierarchijos.

A.K.: O kokie spektakliai šių metų užsienio programoje tau pasirodė mažiausiai įdomūs?

R.J.: Manau, kad ne visuose spektakliuose buvo ištransliuota energija arba ne visi jie turėjo vienodai stiprų emocinį poveikį. Todėl užsienio programoje man mažiau įdomus buvo australo Jameso Batcheloro monospektaklis „Hipererdvė“.

A.K.: Šiame, kaip ir daugybėje kitų šių metų festivalio spektaklių, didelė dalis iniciatyvos - spektaklio priėmimas ir interpretacija - buvo atiduota žiūrovui. Ir jeigu spektaklio forma pasirodė nepriimtina, nesunku jį „nurašyti“ tam, ko tiesiog nesupranti. Nors seniai aišku, kad Masteikaitė pasitiki publika. Gal tiesiog  stebėdama šokio spektaklius lauki įvykio?

R.J.: Spektaklio priėmimas ir interpretacija visada priklauso žiūrovui. Šiuo atveju aš labiau laukiau galimybės būti ir įsitraukti. Spektaklis arba paveikia, arba ne. Sutinku, kad gali būti ir taip, jog ne viskas aišku, suprantama ar net priimtina, bet man būtų kur kas keisčiau, jeigu viskas imtų ir absoliučiai vienodai patiktų.

A.K.: Ar gali pasvarstyti, kodėl tas spektaklis tavęs nepaveikė? Man išties įdomu sužinoti, nes stebėdama save šiame festivalyje supratau, kad man pradeda darytis neįdomu tada, kai laukiu, kad įvyktų kažkas konkretaus. O kai atsipalaiduoju ir stebiu procesą, kai suprantu, kad nebus rezultato ir kad viskas tėra būsena... Manau, toks gebėjimas žiūrėti spektaklius yra labai svarbi, nors ir nelengva užduotis smegenims, kurios jau sužalotos poreikio viską suprasti ir paaiškinti.

R.J.: Kalbant apie Batcheloro pasirodymą, man buvo įdomi spektaklio erdvė, o labiausiai - stebėti žiūrovus, į atlikėją žvelgiančius iš viršaus (esančius MO muziejaus antrame aukšte), tačiau ne artisto judesį, jo kūno raišką.

A.K.: Dėl panašių priežasčių įsidėmėjau Annamarios Ajmone spektaklį „Trigeris“ - žavėjo tai, kaip ji publiką pavertė scenografija ir buvo galima stebėti dirginamų, trigerinamų žiūrovų reakcijas. Čia, matyt, taip pat bandytos publikos ribos: gali pajusti, kad šokėja jau liečiasi, tačiau iš tiesų taip nenutinka. Ji šoko viena ir pati generavo aplinką bei žiūrovų dirgiklius.

R.J.: Bet ji labai gerai valdė erdvę! Todėl jos pasirodymą vertinu visai kitaip negu anksčiau minėtą ir toje pačioje MO erdvėje rodytą Batcheloro darbą.

A.K.: Kaip įdomu, kai spektaklis sukuria situacijas, kurių autorius greičiausiai nesitikėjo: Ajmone sąmoningai susodino žiūrovus vienus prieš kitus, tačiau Batcheloras nekviečia žiūrovų stebėti kitų. Gražu, kai žiūrovo matymas neatitinka kūrėjo numatytojo. Ir paskutinis klausimas: ką naujo sužinojai šiame pokalbyje?

R.J.: Nauja ir netikėta pasirodė tai, ką tu paminėjai: kad spektaklyje dažnai laukiame įvykio. O be jo spektaklis atrodo tarsi „neįvykęs“. Toks darbas išties lengviau pasiduoda vertinimams bei leidžia įvardyti savo santykį su spektakliu.

A.K.: Aš šiame pokalbyje sužinojau, kad šių metų „Naujasis Baltijos šokis” galėjo būti apie ribas - iki šiol man tokia mintis nebuvo kilusi. Ir manau, kad ši tema šiandieninėje Lietuvoje labai svarbi: pastaruoju metu nuolat tikrinamės, kiek ir ko galime pakęsti, kiek kitiems leidžiame lipti mums ant galvų, kiek galime toleruoti netoleranciją, kiek ir ko apskritai toleruoti... Renginys, kviečiantis šias temas kvestionuoti kinestetiškai, yra išties reikalingas. Nes per kūnišką percepciją žmogui lengviau priimti kai kurias situacijas ir įsisavinti idėjas.

Komentarai