Roberto Wilsono ir Philipo Glasso opera „Einsteinas pliaže“ apvertė operos pasaulį. Alternatyvia laikyta estetika, pasakojimas be linijinio siužeto ir net pagrindinio herojaus, – 1976 m. pristatyta Avinjono ir kituose festivaliuose, ši opera daugeliu aspektų pakeitė žanro sampratą. Ir net trečiąkart prikelta senąja versija beveik po 50 metų, ji tebelieka gyvas imperatyvas mąstyti plačiai ir išradinėti savas meno „bombas“.
Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės opera-performansas „Saulė ir jūra (marina)“ Venecijos bienalėje taip pat sprogo kaip bomba. Ne vien pačia žinia apie suteiktą jam „Auksinį liūtą“ ir ne vien kaip kūrinys, turėtas progos prieš porą metų matyti Nacionalinėje dailės galerijoje.
Daug svarbesnis tapo šios bombos sukeltas pašalinis efektas. Einsteinas, iš Long Ailendo paplūdimio rašęs prezidentui Rooseveltui perspėjimus apie nacių ketinimus išrasti atominį ginklą, inicijavo „Manhatano projektą“ ir JAV ginklavimosi varžybas. Šiandien „Saulės ir jūros“ projektas ne tik tingios pliažo visuomenės paveikslu siunčia perspėjimus dėl mūsų Žemės laikinumo, – jis testuoja reakcijas ir neplanuotai atkreipia dėmesį į keletą svarbių aspektų už paties „siužeto“ ribų.
1. Reikia pripažinti – Lietuvoje ši paroda iki šiol buvo svarbi tik vizualiųjų menų atstovams, ir operos kūrėjas nugalėtojomis šioje srityje iš esmės niekas nelaikė ir to nelaukė (gal tik išskyrus menotyrinį ratelį). Čia ne „Eurovizija“, kurią žiūri, bet nelaukia baigties televizinė visuomenė (vienintele intriga jau kuris laikas čia yra „išsilaikys iki finalo ar ne?“). Todėl plačioji auditorija apie Veneciją net negirdi, o ir žvelgiant siauriau – niekaip nesitikėta prisijaukinti svarbiausios pasaulio meno mugės apdovanojimo šįmet. Nes vizualiųjų-konceptualiųjų paviljonų kontekste šis kūrinys skamba kitaip: gyvas atlikimas, kur kas daugiau sceninio performatyvaus veiksmo ir jokio meno amžiams sustingusiose formose. Bet reikia prisiminti, kad praeitoje bienalėje „Auksinį liūtą“ Vokietijos paviljonui pelnė Anne Imhof ilgo metražo performansas „Faustas“, o istorija primena ir Marinos Abramovič „liūtą“ už performansą „Balkanų barokas“ (1997). Šįmetinis prizas – dar vienas pačios mugės įrodymas, kad ji seniai yra „legalizavusi“ kitų meno sričių invazijas, nes kreipia dėmesį pirmiausia į pasakojimą ir jo kokybę, o ne rūšį.
2. Lietuvai nusiųsti į Bienalę tokį meno kūrinį taip pat reiškė pastebėti šią meno kaitą ir būti drąsiems, ne visai prisiderinant prie standartizuoto mąstymo. Šlovė šio projekto komisarei Rasai Antanavičiūtei ir projektą atrinkusiai bei finansavimą patvirtinusiai Kultūros tarybai (visgi klausimas, kiek stiprūs buvo konkurentai). Netradicinis pasirinktas ir finansavimo mechanizmas, trūkstamiems parodymams panaudojant „sumestinį“, ir tokia netradicijos galia šiandien jau pasiteisino.
3. Kadangi po tokių prizų kaipmat atsiranda norinčių pasišildyti jų spinduliuose ir atsilaužti kokį liūto dantį fraze „jei ne aš, tai…“, norėtųsi atsakyti – kaip tik „nepaisant jūsų“. Vizualiojo meno atstovai nelabai turėtų reikšti pretenzijų į laurus, akivaizdžiai ne jų sferos žmonės atliko operą, o Nacionalinės operos choras irgi nevyko į atrankas. Bet jei kas sugalvotų teigti, kad šitas prizas tęsia ir teigia Lietuvos teatro tradiciją, drąsiai galima sakyti – teatro kaip meno kultūra yra svarbi, bet kūrinys eina prieš visas iki šiol buvusias teatrines tradicijas, kaip tik šiandien tvirtindamas dar vis naują Lietuvos scenai performatyvaus ir įvietinto meno formą. Savo įvairius darbus dirbančios kūrėjos (kompozitorė, rašytoja, režisierė) idealiai sužaidžia „žanrų integracijos“ ir kolektyvinės kūrybos partiją ir pasiekia lūžio tašką (breaking point) šiame sete. O tai jau gali leisti plačiau atmerkti akis įvairių sričių tradicionalistams ir pripažinti, kad scenos menas yra stebėtinai plati ir įdomi sritis, o mūsų kultūros akipločiai atvirkščiai stebėtinai siauri.
4. O taip, „girls power“! Tvirtinama ir ši sfera. Skambus atsakas bet kokiems skeptikams, besivadovaujantiems patriarchalinėmis tradicijomis ir vertinimais. Bet vis tiek laukiu ir entuziastingų radijo vedėjų pasažų „Šiandien pas mus vieši kūrėjos-moterys. Ir kaip gi, merginos, pasiekėte tokių aukštumų?“ Džiaugsmas, nurodantis į tą patį moterų zoologijos sodą, moteris-kūrėjas kaip retenybę. Bet jei vien šįmet prie „liūto“ pridėsime Mirgą Gražinytę-Tylą, Asmik Grigorian ir kitas nebūtinai laureates, – gal tokių klausimų kils vis mažiau ir tai taps norma?
5. Iškart po šeštadienio triumfo pasigirdo balsų, kad kultūros ministras tuoj pat turėtų atverti (nuosavą?) piniginę ir ištraukti iš ten „ne mažiau nei olimpiečiams“. Ministras tylėjo, nes, be abejo, šeštadieniais valstybinės buhalterės tikrai vartosi pliažuose, o ir jos taip lengvai nesurastų reikiamų sumų. Bet jei ministras būtų ištraukęs tą zuikį iš kepurės, visai pagrįstai galėtų kilti triukšmas, iš ko valingai buvo atimta? Iš tautodailininkų ar poetų?
Šiuokart laimėjo Vilniaus meras, lengviau suradęs 50 000 Eur ir įsiamžinęs su kūrėjomis ir premijos čekiu oro uoste. Bet ministras taip pat nepralaimėjo, nenaudodamas progų selfiams ir aiškiai suprasdamas, kad jis prie kūrėjų yra tik atsitiktinė šios dienos persona. Todėl podiumas buvo užleistas pirmiausia laureatėms.
6. Tačiau svarbu, kad Vilniaus čekis (prilygstantis 1,6 Nacionalinės kultūros ir meno premijos) buvo skirtas tam, kad kūrinys būtų rodomas toliau. Vadinasi, jis skirtas mums visiems, t.y. mūsų šalies garsinimui. Ir jokia reklaminė kampanija neatpirks to, ką per pusę puslapio rašė „New York Times“, „The Guardian“, BBC, visos naujienų tarnybos ir daugelis meno portalų. Pasigūglinkite. Daugelis šalių gali pavydėti tokio pozityvaus garso, teigiančio ir mūsų šalies kultūrą, ir progresyvų meno suvokimą. Tad ir kiekvienas iš 70-ies žiūrovų, leidžiamų į vieną operos seansą, tikėtina, taps bent laikinu mūsų kultūros ambasadoriumi. Tokiais jau tapo dainuojantys šioje operoje užsieniečiai ir žaidžiantys ant smėlio venecijiečiai. Tad jei iš kur nors ir būtų teisėta paimti lėšų apdovanojimams – tai pirmiausia iš nežinia kelių šalies įvaizdžio gerinimo programų. Atidirbta už visas ir metams į priekį, tereikia tuo naudotis.
7. Liūto spinduliai visgi apšvietė ir politikus, paskatindami keisti sistemą. Pradėta svarstyti apie „tvarką dėl aukščiausius tarptautinius įvertinimus pelniusių kultūros ir meno kūrėjų apdovanojimų“. Valio, pozityvu, pagaliau – ir drauge kebliau. Sportininkai, beje, taip pat tokios tvarkos neturi, tik pernai buvo susirūpinta pagerbti ir apdovanoti parolimpiečius, tiesa, gerokai menkesnėmis sumomis nei krepšininkus (šie dėl tradicijų, regis, be konkurencijos). Bet sporte dar gali tai apskaičiuoti, rekordai matuojami, fiksuojami, medaliai teikiami, himnai groja. Mene situacija kita.
Jei kalbėtume apie pačius aukščiausius apdovanojimus, tai greta šiemečio „Auksinio liūto“ per visą Nepriklausomybės laikotarpį, regis, tik Audrius Stonys yra pelnęs Europos kino akademijos „Felix“ 1992 m. Vadinamieji įvairių sričių oskarai, kuriais giriamės, vis dėlto ir lieka vadinamaisiais. Nes ne „Oskarai“. Bet kino pasaulyje dar galima būtų išskirti A klasės festivalius, tik Kanų „Palmės šakelė“ kažin ar mums gresia (nors po Venecijos triumfo nebesu toks tikras).
Muzikoje ar balete daug įvairiausių konkursų, kuriais atlikėjai didžiuojasi, nes žiuri čia įmano sulyginti fuetė ar Chopino interpretacijos subtilybes su dar vienu peršoktos kartelės į aukštį centimetru. Bet kaip nustatyti šių „stadionų“ vertę? Teatre situacija kaip tik priešinga – dažnai yra svarbiau būti pakviestam į festivalius, nes scenos ir šiuolaikinio šokio pasaulyje tik prasti ar seni pavargę festivaliai dalina vietas. Tačiau pakvietimas priklauso ne tik nuo meno, bet ir nuo vadybos, ne išimtis ir visiškai atsitiktiniai atvejai ar privačios pažintys. O architektūrai svarbiausias yra Venecijos architektūros bienalės, Mieso van der Rohe ar vis dėlto Pritzkerio prizas? Ir galiausiai – kam ir po kiek? „Audinė“ už Kanus ir „bemsas“ už Kaselį?
Neabejotinai svarbūs daugelis apdovanojimų, juo labiau kai tai yra tikrai prestižiniai meno forumai. Tačiau įklimpti į skirstymų ir gradacijų pelkę galimybių apstu. Kad ir kaip tai būtų išspręsta (o jei dar – pasvajokime – išvengtume ginčų ir sąmokslų!), neabejotinas premijų pliusas yra tai, kad jomis tvirtinama kultūros ir meno svarba mūsų visuomenės, vadinasi, ir valstybės sampratoje. O jei žmogaus vertę kas nors matuoja jo įplaukomis, tai geriau už premijas apskritai nieko nėra (kol kas).
8. Greta to būtų labai svarbu įvertinti ir pačių kūrėjų situaciją: prisiminti, kad meno kūrėjams buvo panaikintos visos jų statuso teiktos naudos. Kad norėdamas gauti stipendiją kūriniui, menininkas knygos ar dailės kūrinio sąnaudas turi mistiškai išmatuoti mėnesiais. O kurdamas stambesnį opusą ir neišsitekdamas stipendijos rėmuose, pusę paramos ar visą ją turi perleisti kažkokiai galerijai ar kitai įstaigai, nes pats tvarkyti buhalterijos negali. Vis dar yra aibės biurokratinių absurdų, varžančių patį kūrėją, ir nebūtinai visi pasiryžta atkakliai gaišti savo laiką ir leisti kaltis talentui per šaligatvio plyteles.
9. Visi šie aspektai kone vieningai sukrenta į didžiulį krepšį, ant kurio parašyta „prieš tradiciją“. Ir prieš tradicinį mūsų skepsį, savivertės stoką, prieš tariamą negebėjimą džiaugtis (pastebėkite, kaip džiugiai buvo ši žinia sutikta socialiniuose tinkluose!). Kas šiandien pasakys, kiek būsimų einsteinų voliojosi Venecijos pliaže ir kūrė „atostogų visuomenės“ paveikslą lietuvių operoje?
