AnnaLina Hertzberg: teatras skirtas bendrauti ir geriau vienas kitą suprasti

Živilė Zablackaitė 2019 02 14 menufaktura.lt
Dramaturgė, dramaturgijos konsultantė, režisierė ir meno vadovė AnnaLina Hertzberg. Festivalio „Dramokratija“ archyvo nuotrauka
Dramaturgė, dramaturgijos konsultantė, režisierė ir meno vadovė AnnaLina Hertzberg. Festivalio „Dramokratija“ archyvo nuotrauka

aA

Sakoma, reikia gerai įvaldyti taisykles, kad galėtum jas laužyti ir sukurti kažką savito. Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“, šiais metais skatinantis pjesės formos eksperimentus organizavo kūrybines dirbtuves su AnnaLina Hertzberg, kurios darbai yra pasirodę Stokholmo miesto, Karališkajame Švedijos teatruose bei Suomijos, Gruzijos ir Baltijos šalių teatrų scenose, ji viena iš šiuolaikinės dramaturgijos laboratorijos ir teatro „DramALH“ steigėjų. Taip pat ji yra vaikų ir jaunimo teatro „jaunoji scena / rytai“ meno vadovė. Pasibaigus trims intensyvioms kūrybinių dirbtuvių dienoms, susėdome su AnnaLina Hertzberg pasikalbėti apie eksperimentus, dirbtuves, teatrą ir mūsų laukiančią ateitį.

Nemažai dirbi su jaunais žmonėmis. Kokios yra jaunų žmonių temos, apie ką jie nori kalbėti Švedijoje?

Sakyčiau, mūsų darbas kuriant vaikams ir jaunimui prasideda nuo dviejų skirtingų požiūrių. Vienas, kas svarbu auditorijai. Ko jiems reikia, ko jie nori. Bet ir kiek menininkas nori apie tai kalbėti. Nėra taip, kad mes klausinėtume vaikų apie ką jie norėtų pamatyti pjesę. Mes prašome menininkų pristatyti savo idėją žiūrovams ir kartu su jais ją vystome. Tad iš vienos pusės, tai yra tai, apie ką nori kalbėti suaugusieji.

Ir žinoma, kai esi jaunas, su metais tai šiek tiek skiriasi, bet išlieka klausimai: „Kas aš esu?“, „Kokia mano vieta?“, „Kaip turėčiau elgtis?“, „Būti vienišam ar ne?“. Tie patys įprasti klausimai, kylantys kiekvienam. Bet Švedijoje  yra ypatinga politinė situacija. Švedija tampa vis labiau nacionalistinė, vis daugiau pabėgėlių atvyksta į mūsų šalį. Tai yra ir vaikų dabartinė realybė bei kasdiena.

Kadangi mūsų pasirodymai vyksta tik mokiniams, tarp žiūrovų sutinkame įvairiausių žmonių. Iš vienos pusės, tai yra gan demokratiška, nes visi vaikai eina į mokyklą, o klasėse dabar yra įvairiausios kilmės vaikų. 

Minėjai politinę situaciją. Kas šiandienos politikoje tau yra pats baisiausias dalykas?

Na... Manau, kad ir Lietuvoje jau kurį laiką yra tokia pati situacija. Švedijoje problema tai, kad jau labai ilgą laiką, beveik šimtą metų, tos pačios partijos yra valdžioje ir šiuo metu stiprėja nacionalistinės partijos. Ir jos daug kam atrodo itin patrauklios. Jos kalba apie vertybes, kurios atskiria tam tikras grupes žmonių. Pavyzdžiui, tų partijų žmonės nori, kad Švedija būtų švediška labai senamadišku būdu. Jie kalba apie kultūrą labai tradiciniu, pasenusiu būdu. Mes turėtume skaityti eilėraščius, kurie buvo parašyti prieš šimtą metų. Mes turėtume dainuoti dainas, kurios taip pat labai senamadiškos ir priklauso nacionalistiniam laikotarpiui, praėjusio amžiaus trečiajam dešimtmečiui.

Sakyčiau, kad jie naudojasi žmonių baime. Žmonės bijo to, kas vyksta, ir dėl to jie nebe tokie draugiški vieni kitiems. Nacionalistai nori uždaryti sienas, jie nori, kad niekas nebeatvyktų gyventi į Švediją, o dabartinius imigrantus nori priversti palikti šalį. Visuomenė tikrai darosi labai nedraugiška.

Ir dar tų partijų veikėjai nori kontroliuoti kultūrą. Galbūt tai ir yra esminis klausimas. Aš manau, kad kultūra turi būti kiekvienam ir neturėtų priklausyti nuo politikos. O politikai labai nori spręsti, kas ką daro.

Kokią savo šalies ir jos kultūros bei teatro ateitį matai?

Na, aš turiu būti optimistė, kitaip neišgyvenčiau. Ir aš, kaip vaikų ir jaunimo teatro meno vadovė, tam tikra prasme galiu kurti tą ateitį. Teatro kūrimas jaunimui ir vaikams man susijęs su tuo, kad pamatę spektaklį jie turėtų tapti kažkuo turtingesni ar turėti daugiau klausimų. Mano tikslas nėra keisti nuomones: „Tu galvoji taip, dabar turi galvoti šitaip.“ Mano tikslas kelti sau klausimus per estetinę patirtį. Tam, kad būtum menininkas, nebūtina kišti politikos. Tai tiesiog gali būti noras išreikšti save vizualiai.

O dauguma vaikų neturi tokio ryšio. Jie ateina iš šeimų, kuriose nesidomima kultūra arba jie niekada nėra matę spektaklio ar jautėsi esą netinkamoje vietoje ir galbūt po to, kai pamatė mūsų spektaklį, jie gali pasakyti: „O, aš galiu su tuo susitapatinti! Tai yra tai, ko dalimi aš galiu būti. Ir niekada anksčiau nesu to matęs gyvenime.“ Tai yra be galo gražu.

Ar dažnai sulauki tokių atsiliepimų?

Sakyčiau, kad taip. Po pasirodymų aktoriai kalbasi su vaikais, ir šie jiems papasakoja tokias istorijas. Taip pat tai galima matyti ir jausti. Kai tokie vaikai ateina su savo klase, tu pastebi, jog jie yra emociškai užsidarę. Tuomet pasirodymo metu jie atsiveria, tiesiog būna laimingi ir dėl nieko nekvaršina sau galvos.

Pernai buvo toks nutikimas. Vieno pasirodymo metu tarp žiūrovų buvo neseniai į šalį atvykusių vaikų. Viena mergaitė Švedijoje gyveno gal mėnesį. Ji stebėjo spektaklį visąlaik kikendama ir juokdamasi. Po pasirodymo aš kalbėjausi su jos mokytoja, džiaugiausi, kokia ta mergaitė miela ir kaip šaunu, jog ji visąlaik juokėsi. O mokytoja man pasakė „Aš niekada anksčiau nemačiau jos besišypsančios.“ Mergaitė buvo visiškai užsidariusi, nerodė jokių emocijų. Spektaklis, kuris vyko greičiausiai jai nesuprantama kalba, leido pagaliau jai atsiverti. Tad tai gali sujaudinti žmones įvairiais būdais.

Kaip įsivaizduoji tobulą visuomenę?

Eina sau. Aš nemanau, kad tokia egzistuoja. Bet man tai būtų visuomenė, kurioje kultūra yra visiems prieinama ir kurioje rūpinamasi, kad visi turėtų galimybę kultūra dalytis. Dar viena mano svajonė - kad mes galėtume sau leisti daugiau klausytis vienas kito ir labiau vienas kitą gerbti. Labai to tikiuosi. Ir dar galėtų būti daugiau šunų. Bet gal ne alergiškiems žmonėms. O kalbant apie šias kūrybines dirbtuves, galėčiau pasakyti, kad tai buvo puiki galimybė praleisti tris dienas iš esmės tik kalbantis, ir tai, manau, davė mums daug gero. Ir niekuo nepakenkė likusiai visuomenei.

Esi dramaturgė, dramaturgijos konsultantė, režisierė ir meno vadovė. Kaip teatras tapo tavo gyvenimo dalimi?

Mano atsakymas į šį klausimą su metais vis keičiasi. Bet viena iš didžiųjų patirčių buvo tai, kad vaikystėje lankiau vaikų teatrą su šokiais. Ten kurdavome mėgėjiškus pasirodymus sujungdami šokį ir teatrą. Mano tėtis dirbo teatre. Nors aš su juo negyvenau, darbas teatre atrodė visiškai normalu. Taip pat manau, jog nemažai įtakos padarė mano mama, kuri dirbo mokytoja ir užsiimdavo tekstilės menu. Tad šeimoje buvo priimtina išreikšti save netradiciniais būdais. Nuo to ir prasidėjo.

Kai baigiau mokyklą, ėmiausi praktinių darbų tėčio teatre - pardavinėjau bilietus, sutvarkydavau sceną po spektaklių. Ir taip tiesiog suaugau su teatru.

Šios kūrybinės dirbtuvės buvo skirtos eksperimentams teatre. Tu pati nemažai eksperimentuoji. Kaip tau kyla idėjos, kas tave paskatina eksperimentuoti? Ar tave tam įkvepia kažkokios teatro patirtys?

Ne vien tik teatras mane įkvepia. Šių dirbtuvių metu mes kūrėme eilėraščius, tapėme, užsiėmėme kitais menais. Mane lygiai taip pat įkvepia pasivaikščiojimas, pasaulio pamatymas. Viskas palieka įspūdį. Tereikia šiek tiek išsukti iš kelio ir pamatyti, kas aplink. Tik dabar aš turiu šeimą, du vaikus, tad nebėra laiko vienu prisėdimu perskaityti knygą ar nueiti į kelių valandų spektaklį. Tad pasikeitė ir mano įpročiai.

Eksperimentams reikia laiko, nes reikia giliau save pažinti, įsigilinti į dalykus, kurių nežinai, ir dalykus, su kuriais neišmanai, kaip elgtis. Reikia turėti keistų minčių. Turi parašyti pjesę ne taip, kaip reikia, ne tokiu būdu, kuris žinai, kad „veiks“. Jei aš kuriu eksperimentą, turiu save nustebinti ir rasti kitokį būdą tai padaryti.

Koks spektaklis ar kitas meno kūrinys nustebino labiausiai?

Nemanau, jog yra man svarbiausias spektaklis, arba aš jį pamiršau. Manau, vienu metu man tiesiog buvo svarbu eiti į spektaklius ir visus juos pažiūrėti. Aš tada buvau dvidešimt dvejų ar panašaus amžiaus. Buvau toks žmogus, kuris visa tai galėjo suvirškinti ir pamatyti. Sendama šiek tiek pavargau ir tapau kritiškesnė teatrui. Su manim labai nuobodu eiti į spektaklį, nes aš vertinu, kaip surežisuota, žiūriu, kur pastatytos šviesos ir panašiai. Tad dabar mane nustebina kitokie dalykai, ne spektakliai.

Kaip pasirenki temas savo pjesėms? Kaip sugalvoji pjesių atlikimo ar rašymo formas?

Įdomus klausimas. Aš galiu pabandyti atsakyti per pjesę, kurią dabar rašau. Ji vadinasi „Bitėdis barsukas“. Nežinau kodėl, bet šis gyvūnas, bitėdis barsukas, man yra be galo įdomus. Pradėjau galvoti, kodėl žmogus turėtų pasiversti ir kaip jis gali save paversti bitėdžiu barsuku. Pradėjau nuo to. Tai gana keista.

Tad dabar rašau istoriją apie bitėdį barsuką, kuris iš tikrųjų yra vaikas. Kiti vaikai tyčiojosi iš jos, ir ji, siekdama save apsaugoti, pavertė save bitėdžiu barsuku. Tad pradedi nuo kitokios situacijos, o ši jau keistesnė nei dauguma ir darosi vis neįprastesnė. Aš gana tradiciškai rašau scenas, jos turi pradžią, vidurį ir pabaigą, bet scenoje pasirodantys žmonės yra gana keisti. Aš įsileidžiu keistus žmones. Spektaklio scena bus mokyklos sporto salė. Vaikams gerai pažįstama patalpa, tik scenoje.

Šiuo metu turiu mažiau laiko rašyti, bet man tiesiog reikia tai padaryti, tad aš tiesiog rašau. Žinoma, reikia ir šiek tiek pagalvoti, bet dabar viskas vyksta labai greitai. Anksčiau, kai nebuvau teatro meno vadovė, tada turėjau laiko ilgiems pasivaikščiojimams, eksperimentams ir rašymo pratimams, kokius darėme dirbtuvių metu. Tad, manau, jog tai keičiasi. Gal turėdama laiko dirbčiau su forma kitokiu būdu. Dabar tai primena išprotėjimą.

Koks tavo įprastinis rašymo procesas?

Dabar vyksta taip: „Gerai, aš turiu dvi valandas pirmadienį. Aš privalau rašyti. Aš turiu tris valandas trečiadienį, tad tuo metu turėčiau parašyti penkias dainas.“ Aš verčiu save dirbti, duodu sau nurodymus. Žinoma, suplanuotu laiku kažkas paskambina dėl labai skubaus reikalo ir man lieka tik penkiolika minučių. Ir aš privalau parašyti pjesės pabaigą per penkiolika minučių. Šiuo metu mano metodas toks. Norėčiau, kad kūrybinį procesą sudarytų ilgi pasivaikščiojimai, norėčiau, kad būtų galima pravalyti galvą, tapti tuo švariu lapu, turėti galimybę leisti mintims laisvai ateiti ir išeiti. Tad tai du skirtingi būdai dirbti.

Nebeturiu šuns. Kai turėjau, buvo labai gerai. Privalėjau jį vedžioti tris kartus per dieną. Tad gal tiesiog reikėtų vėl įsigyti šunį.

Taip, šuo visada išveda pasivaikščioti, ir tai padeda. Ar šios kūrybinės dirbtuvės kuo nors išsiskyrė iš to, ką jums teko matyti kitose šalyse ar Švedijoje? Kas labiausiai įsiminė iš šių dirbtuvių ir jų dalyvių?

Tai, ką kai kurie dalyviai sakė dirbtuvių pabaigoje, buvo labai miela. Jie jaučia palaikymą vienas kitam, nesivaržo tarpusavyje, suteikia vienas kitam erdvės. Aš tikiuosi, jog jie pajuto savo unikalumą, susidomėjimą jų darbais ir palaikymą. Manau, jog tai be galo gražu. Dažniausiai dramaturgai tarpusavyje varžosi ir apkalba vieni kitus. Kai taip yra, tu nesiklausai, kas tau sakoma, ir tai užkerta kelią tobulėjimui.

Kai atvykstu į svečią šalį, ten visada vyrauja kitos aktualijos. Be abejo, tai būna dalykai, apie kuriuos aš nieko neišmanau. Tačiau vienas be galo mane sudominęs dalykas yra lietuvės mamos. Jos mane persekiojo ir dirbtuvių metu, ir man susitikus su draugais iš Vilniaus. Tad, jei reikėtų spėti apie ateities temas Vilniaus ir Lietuvos teatruose, sakyčiau, kad tai būtų pjesės apie Lietuvos mamas. Netradiciniu būdu.

Esi buvusi Vilniuje keletą kartų. Pirmą kartą čia apsilankei prieš dešimt metų. Negaliu praleisti progos ir nepaklausti, kokius Vilniaus, o gal ir visos Lietuvos pokyčius pastebėjai?

Per dešimt metų? Kai lankiausi čia pirmą kartą, visur aplink buvo bankai. Dabar visur yra mėsainiai. Tad, manau, tai būtų didžiausias pokytis. Tada čia atvykau vykdydama su LGBT susijusį projektą, dabar matau, kad kartu su nauja karta įvyko pokyčių toje srityje. Pastebiu, kad dabar iškeliamos LGBT problemos, ir žmonės yra kur kas atviresni nei prieš dešimt metų. Bet, žinoma, dar yra kur pasistūmėti ir darbų, kuriuos būtina atlikti.

Gaila, kad šįsyk negalėjau pamatyti jokio spektaklio. Nors kai lankiausi čia anąsyk, taip pat nebuvau teatre. Būtų buvę smagu pamatyti kuo pasikeitė teatras. Tad tik mėsainiai ir bankai. Ir tai, kad Vilnius renovuotas. Dauguma teatrų taip pat dabar renovuojami ir dėl to negalėjau pamatyti jokio spektaklio.

Reikia tikėtis, kad atsinaujins ne tik teatrų pastatai, bet ir turinys.

Taip!

Jei galėtum grįžti į praeitį, kaip pakeistum savo ar pasaulio istoriją?

Manau, kad sunku pakeisti savo istoriją. Galbūt taip pat sunku pakeisti ir pasaulio istoriją. Žinoma, norėčiau, kad nebūtų tiek žiaurumo visame pasaulyje. Taip pat norėčiau, kad mes išmintingiau elgtumėmės su gamta ir aplinka. Gyvename labai liūdnais laikais. Visi mes mirsime, absoliučiai visi. Na, greičiausiai aš nemirsiu nuo gamtos kataklizmų, aš jau per sena, bet mano vaikai greičiausiai mirs nuo jų. Tad, žinoma, būtų smagu, jei mes būtume protingiau elgęsi ir išvengę tokios situacijos, kokia yra dabar ir tiesiog kelia depresiją.

Gal kiek linksmesne gaida, kaip manai, kodėl žmonės eina į teatrą?

Manau, kad tai skiriasi Lietuvoje ir Švedijoje, pataisyk mane jei klystu. Švedijoje dauguma teatro auditorijos yra vyresnio amžiaus moterys. Spektaklių bilietai Švedijoje yra ganėtinai brangūs ir žmonės nelabai gali sau tai leisti. Salės būna tik puspilnės, tad iš tikrųjų nelabai daug žmonių eina į teatrą. Švedijoje daug kalbama, kodėl taip yra, kaip pritraukti naujų žiūrovų ir panašiai. Man, dirbančiai su vaikais ir jaunimu, auditorijos niekada netrūksta, nes vienu metu spektaklis rodomas vienai klasei. Tad rūpesčių dėl puspilnių salių mes neturim. Kaip ir pusgyvių žmonių auditorijoje problemos. Mūsų žiūrovai nori skleisti garsus, kalbėtis ir užmegzti ryšį su mumis.

Teatras skirtas bendrauti ir geriau vienas kitą suprasti. Aš nežinau, ar tai pasikeis, bet manau, jog turėtų. Žmonėms reikės iš naujo išrasti teatrą, kad pritrauktų daugiau žmonių. Nemanau, kad tai išgins vyresnius žmones iš teatrų. Jie irgi pajus, kad gali būti pralinksminti ir nustebinti naujų raiškos būdų.

Kas tau būtų didžiausias apdovanojimas už tavo darbą?

Per šias paskutines tris dienas?

Ne, apskritai. Na, pavyzdžiui, kai kurie žmonės, ypač dirbantys kine, svajoja apie Oskarą. Kas būtų tavo Oskaras?

Pradėsiu nuo dabar. Didžiulis apdovanojimas man būtų, jei po šių dirbtuvių bent pora iš dramaturgų parašytų pjesę, kuri vėliau būtų pastatyta. Tai tikrai būtų svajonės išsipildymas. Kai pradėjau dirbti su Gabriele [Labanauskaite], jos pjesės nebuvo pastatytos Lietuvoje. Mudvi susitikome kūrybinėse dirbtuvėse Stokholme, kur ji atrado savo temą, aš dirbau su aktoriais, ir ta idėja tapo „Raudonais batraiščiais“, kuriuos rodė Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre. Kai ji man atsiuntė baigtą pjesę, dar prieš prasidedant repeticijoms, tai buvo ypatinga dovana. Mes tris dienas kūrėme dirbtuvėse ir štai - jau pjesė, užbaigtas tekstas, kurį ruošiamasi statyti. Esu toks žmogus, kuriam tai geriausias įvertinimas. Kai kažkoks mažas tavo poelgis tampa kažkuo didesniu ir padeda žmonėms tobulėti.

Norėčiau būti savanaudiškesnė. Norėčiau pasakyti, jog svajoju režisuoti toje ar kitoje scenoje, bet tai būtų tas pats darbas kaip dabar. Žmonės man vis sako „Taigi, statai pjesę, spektaklį klasėje, biudžetas mažas, neturit apšvietimo, tai skirta nedidelei auditorijai...“ Man tai nuostabiausias dalykas. Kai parodai spektaklį dvidešimčiai ar dvidešimt penkiems vaikams, pažįsti juos visus. Ir jie jaučia, kad aktoriai juos pažįsta. Vaikai įgyja naują draugą, kuris gali vėliau gyvenime jiems padėti, o gal jie yra iš šeimos, kurioje niekas jų nepastebi, o čia valandą kažkas juos matė ir jais rūpinosi. Kažką pasakojo, norėjo kažką su jais veikti. Ir kažkam tai gali reikšti visą gyvenimą, viską. Mane tai visada sujaudina.

Tad matai, Nobelis ar Oskaras būtų... Žinoma, būtų smagu, nes atsirastų priežastis įsigyti puošnią suknelę ir batelius, bet iš tikrųjų mane kur kas labiau jaudina ir skatina veikti tai, ką kiti vadina mažais dalykais. Man jie yra dideli.

Ačiū už pokalbį.

Komentarai