Kaip užsiauginti kamuolį

Dovilė Zavedskaitė 2019 01 25 menufaktura.lt
Spektaklis-instaliacija kūdikiams „Paslapčių sodas“ atidarė KITOKS’19. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spektaklis-instaliacija kūdikiams „Paslapčių sodas“ atidarė KITOKS’19. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Šių metų festivalyje KITOKS´19 tyrinėjau, kada teatre vaikams, būdamas ne vaikas, pamiršti, kur esi. Supratau, kad tai nebūtinai susiję su tuo, kiek viduje dar likę „neužsukto“ vaikiškumo, arba su tuo, turi vaikų ar ne. Išėjus iš gero spektaklio vaikams, galvoje nebebūna minties, kad žiūrėjai spektaklį vaikams. Jis būna skirtas tau, kiek tam tau bebūtų.

Vaikai priima informaciją tiesiogiai. Kai klausi jų, ką pastebėjai spektaklyje, jie sako: pastebėjau, kaip išliejo vandenį. Yra spektaklių, kuriuose iš tiesų tik išliejo vandenį - už triukų, daiktų ir žmonių nieko nepaslėpta. Yra tik žaidimas, veiksmas, o toliau - tyla. Tada įdomu vaikams, o suaugusieji įsijaučia į „palydos“ vaidmenį. Ir yra spektaklių, už kurių akivaizdaus siužeto paslėptas galingas fonas. Tada niekas nieko nebelydi - visi eina pasiimti savo ledinuko, nes visiems yra.

Koks buvo šių metų KITOKS´19? Visą programą siejo du dalykai: labai gera muzika ir labai geri veidai (net kilo mintis, kad veidų gerumas yra antras dalykas, į kurį po kokybės žiūri festivalio vadovė Jolita Balandytė). Visi be išimties kalbėjo apie santykius ir visi turėjo žaislų; daug kas ilgėjosi meilės; kai kas žaidė, kol sužaidė viską, ką turėjo, kai kas ruošėsi susprogdinti mokyklą. Visko buvo, ir viską rišo kokybė, esanti per mylių mylias nuo statistinį vaiką kasdien užgriūnančios masinės kūrybinės produkcijos. Kaip maximose vis vaikui kartoji Ne viskas auksas, kas auksu žiba, taip Kitokiame keiti strategiją ir eini į mįsles: Nežiba, bet auksas. Kas? Ispanų „Rankos“!

***

Mažo mastelio, mikrojudesių teatras, atrodo, turėtų kelti ir mikrojausmus. Tačiau absoliutus šių metų festivalio favoritas - El Patio Teatro spektaklis „Rankos“ - vieno kvadratinio metro plote išaugino tokį pilnakūnį žmogelį, kad viduje išsijudino kažkas labai didelio, kažkas, kas tame viduje visada gyvena, tik nevisada juda. Galvoju, gal tai žmogiškumas, kuris apima žiūrint į didelius jausmus jaučiančias mažas molio galveles ir atlėpusias jų ausis; kuris apima matant jų pastangas gyventi vitrinoje ir mokėti tenai nenuliūsti taip, kaip vitrinose nuliūstama; ir kuris apima kiekviename žingsnyje jaučiant švelnų juoką iš visko, iš ko mes kuriame santykius, nė velnio nemokėdami to daryti.

Spektaklio introdukcijoje - molio gabalėliai ir rankos (kūrėjai ir atlikėjai Julian Sáenz-López ir Izaksun Fernandez), iš tų gabalėlių išminkančios tai galvą, tai veidą, tai antrą galvą, tai apkūnią moteriškę, iš kurios pilvo galvą iškiša kūdikis. Šis kūdikis, pasisūpavęs stalelio apačioje pakabintose sūpuoklėse, tose sūpuoklėse per pusę minutės ir užauga, o užaugęs persikelia viršun - į NAUDOTŲ DAIKTŲ KRAUTUVĖLĖS (visi užrašai - lietuviški!) vitriną, kur molingalvį užgriūna gyvenimas. Šitame gyvenime jis išmėgina viską, kas šauna į galvą, - kažką pakibina, kažką pargiauna, įsilipa į cukrinę, pasiplaukioja porceliano gulbėje, sukeičia kainas, plojasi į stiklą, bando užsiropšti viršun, pameta galvą... Bet svarbiausia - jis ieško meilės, gal nesvarbu, kokios, svarbu, kad nesibaigtų, kaip kad viskas vitrinose baigiasi.

Pirmąją šeimyną susistumdo pats - priekin varu atvaręs porcelianinę skrybėlėtą mergaitę, greit susiranda vaikų ir pats atsistoja šalia, staiga virtęs šitų nepažįstamų būtybių tėvu ir vyru. Bet šeimyną išperka, o molingalvis praranda viltį. Ir nutik tu man - vitrinoje pasirodo ką tik išlieta ji - žavi didžiagalvė, atlėpausė, negrakšti, bet tokia savotiška Ji. Toliau viskas - kaip kad būna meilėje, kol kažką nuperka, o kažkas lieka siaubingai vienas.

Nedidukes molines galvas judina rankos, ir šiose rankose slypi didžioji spektaklio vertė. Jos tampa kūnais, kurie, atrodo, ir kvėpuoja, ir skauda, ir pavargsta, ir atsigauna, kurie turi nemažiau išraiškos, nei tikra, pilna žmogaus anatomija. Maža to, atrodo, kad juose yra kažkas daugiau - gal sena siela, gal sunkus gyvenimas. Svarbiausia, kad neišeina atitraukti nuo jų akių - į priekį scena po scenos veja viską persmelkusi jautri, be galo atpažįstama ironija ir visa apimantis humanizmas. Iš spektaklio nesinori išimti nei vieno judesio (taip nutinka retai) - kiekviename yra kažkas, kas keičia tolesnį veiksmo, santykio, charakterio supratimą. Daug duoda ir molines galveles auginančių aktorių būsenos - jie saugo šiuo molingalvius lyg gyvus; veiduose matyti ir reakcijos į situacijas, ir drauge - molinukų nuotaikas papildančios emocijos. Tai yra veidai, kurie lieka galvoje.

Ji vis perbraukia Jo valdomo molingalvio pakaušį pirštų galais, lyg valytų dulkes, taip pažymėdama naują dramaturginį posūkį. Paskutinis posūkis - UŽDARYMO IŠPARDAVIMAS, po kurio Jis lieka vienas. Dar blaškosi, dar ieško, paskui nesiblaško, neieško. Sėdi. Ir lieka sėdėti.

***

Kitas taip pat apie santykius ir meilę kalbėjęs KITOKS´19 spektaklis - prancūzų „Raudonas kamuolys“ (teatras La Balle Rouge). Du lėlininkai, Denis Garénaux ir Franck Jublot (jų ir dramaturgija, scenografija), scenoje kuria beveik stebuklą - kol pirmąsyk nešvysteli minkštus spalvingus kubelius ir kitokias figūras valdančios lazdelės, atrodo, kad visa juda savaime, atsiranda iš niekur, išnyra iš tamsos lyg sniegas. Viskas labai paprasta, jei esi suaugęs, tačiau viskas labai reikšminga, jei esi vaikas: ant juodo stalo - santykiai, kurie skauda, kurie baigiasi, ir kažkas, labai mažas, lieka trečias nereikalingas.

O prasideda viskas džiugiai - mėlynas lankstus, minkštas, pailgas porolono pagalėlis, skambant gyvai akordeono muzikai (kompozitorius Jacques Trupin, atlikėjas Fred Ferrand), sutinka geltoną porolono pagalėlį. Jų santykis kuriamas taip šmaikščiai, kad daugiausia juokiasi tėvai. Šie du pagalėliai, galiausiai susiglaudę ir į pasaulį išleidę dvi šviežias žalias ląsteles, drauge ir pasistato namus, ir žaidžia raudonu kamuoliu, ir myluojasi, ir baladojasi. O savarankiškos ląstelės, spėjusios pažaisti arkliuką, gėlytę, žmogeliuką, galiausiai susijungia ir virsta didžiagalviu dvikoju, kuris iš tėvų perima kamuolį ir pradeda jį auginti.

Dėl to paties kamuolio, kuris žaidimo metu nudaužia keletą namo plytų, tarp tėvų kyla įtampa. Staiga įtampa virsta barniu, kuriame trypiama kojomis, griūnama ir nežiūrima į akis, ir nežiūrima į vaiką. Galiausiai mėlynas pagalėlis pradeda rinktis mėlynas kaladėles ir statytis atskirą namelį. Už išardyto bendro namelio tėvai suranda ir seniai matytą savo didžiagalvėlį. Staiga tarp Jo ir Jos atsiveria bedugnė, virš kurios, ant kamuolėlio, lieka kaboti vaikas.

Regis, nieko neįvyko - tik jiedu susitiko, atsirado trečias, jiedu išsiskyrė, trečias liko vienas. Tačiau svarbu tai, kaip įtikinamai čia kuriami charakteriai, kaip vikriai juda elementariausios geometrinės figūros, ilgainiui apsiveliančios ne tik psichologija, bet ir pasaulėžiūromis, lyčių analize. Be to, ypač stiprus atrodo terapinis poveikis - juk po skyrybų kamuolys nesusprogsta, bet pradeda augti, kol ant jo įmanu ne tik atsistoti, bet ir gyventi.

Kulminacinė scena - kai išnyksta tėvų nameliai, ir ant didelio raudono kamuolio vietoj mažų žalių kojyčių pasirodo žmogaus plaštakos, tada veidas ir visas kūnas. Šis užaugęs žmogus (Denis Garénaux) pastebi žiūrovus ir kviečia juos žaisti. Prisikalbinęs berniuką, parsiveda jį į sceną ir be žodžių išmoko ridenti kamuolį, klausytis kamuolio, kamuoliu vaikščioti pirštais. Galiausiai pakviečia pažvelgti už užuolaidų, kur paslėptas... raudono kamuolio giminaitis milžinas! Šis kamuolys-milžinas ateina, pakyla ir nusklendžia į žiūrovų salę. Dabar mes visi lyg tiesiog stumdome šį milžiną ore, o iš tiesų čiupinėjame šioje lakoniškoje istorijoje kruopščiai išaugintą gal vaiko skausmą, gal jo tvirtybę. Vaikai klykdami žaidžia užaugusiu kamuoliu, o į suaugusiuosius smelkiasi visa nuo pradžios nuosekliai auginta kamuolio sakmė, kuri porolono istorijoje iškilo visiškai netikėtai, tačiau labai reikšmingai.

***

Belgų trupės Tuning People & kinderenvandevilla „Tuščiagalvis“ - dar vienas didelių kamuolių vakarėlis, kurio stiprybė - galingai išreikštas antras dugnas. Tai - objektų spektaklis (režisierius Jef Van Gestel), be galo gyvas ir žaismingas, eksploatuojantis vaikams puikiai suprantamus, visų išbandytus pokštus: aktorius (Roel Swanenberg) klijuoja kramtoškes po stalais, valosi rankas į kelnes, valgo iš šiukšlinės, dukart čiupinėja kaktusą, triskart nusidegina pirštą, laižo lemputę ir net šoka flossą. „Tuščiagalvyje“ gal visko per daug, gal ne viskas dramaturgiškai pagrįsta, tačiau vaikams iki pat galo neatsiranda kada nusižiovauti.

Spektaklyje kuriama žmogaus ir jo masyvios baltos putplasčio galvos istorija. Kiek manyje lieka manęs, kai ant galvos užsidedu didžiulį burbulą, kuris trukdo matyti, girdėti, kvėpuoti, bet leidžia beprotybę, legalizuoja nesąmonę?

„Tuščiagalvio“ galva iš pradžių tuščia kaip popieriaus lapas, todėl dalį spektaklio iš lipdukų, kramtomosios gumos, smeigtukų, popierinių lėkščių, kojinių jai bandoma kurti veidą. Ypatinga galvos gyvenimo akimirka - burnos išėmimas: vienu mostu ištraukęs iešmeliu prismeigtą putplasčio skritulį, aktorius atveria galvai amžinai išsižiojusią burną. Pražiodyta ertmė puola vartoti aplinką - ji valgo, valgo ir valgo, viską, kas nevalgoma (didžiausias pamišimas vaikų auditorijoje kyla dėl suvalgyto pamperso).

Prisivalgęs Tuščiagalvis išeina ieškoti draugų, nes kol kas turi tik vieną - į kairę ir į dešinę iškramtytą, ištampytą ir išpūstą kramtoškę. Turbūt jautriausia ir filosofiškiausia spektaklio mizanscena - kaip radaras Tuščiagalvį kalbėti mokė. Milžiniškas radaras ir jo nesuprantami garsai, žodžiai, dainos plūsta į tuščią baltą galvą, kol ši sunkiai, bet prabyla, ir ima megztis kažkas gal vos vos panašaus į ryšį.

Išmokęs kalbėti, Tuščiagalvis jau susizgrimba, kad reikia gyventi, ir čia pat, ant stalo, susitveria Ją. Ji - tai polietileninis maišelis, Ji - tai oras, plūstantis į maišelį, Ji - tai raudonas balionas, spurdantis maišelio viduje. Plytomis prispaudęs maišo kraštus, Tuščiagalvis laukia, kol Ji atsistos - prisipildys oro ir išsipūs. Tada jau laikas paliesti ranką, apkabinti, pabučiuoti, pamataruoti kojomis ir... suvalgyti. Tokia ta Tuščiagalvio meilė!

Šiame valgymo maratone labai išraiškingai suskamba sėdėjimas prie tuščios lėkštės, pakartojamas dusyk, atliekamas lėtai, ilgai, kad jau tikrai būtų išsėdėtas tas lėkštės tuštumas. Taip švelniai paryškinama nuolatinė žmonijos būsena - aš alkana. Ir būtent čia prasideda minėta antro dugno istorija.

„Tuščiagalvio“ antras dugnas - neįkyriai žaidžiamas vartotojų pasaulis. Niekas čia nieko nebaksnoja ir gyventi nemoko, tik pamažu nyra į įvairiaspalvių plastikinių daiktų pūgą: nei iš šio, nei iš to išbyrantis kamuolėliai, iššaunantys konfeti, atokiai pūstis pradedantis balionas-milžinas ir kiti lyg savą gyvenimą gyvenantys objektai aplink pagrindinį veikėją kuria amžinai judančią nereikalingų daiktų visatą. 

Regint šį antrą dugną, gyvas spektaklis gaudžia ne visai gyvos planetos istoriją, todėl tampa daugiaprasmis, pilnas užkadrinių replikų. Svarbia detale virsta visą spektaklį mikrobangų krosnelėje kepęs pyragas: Tuščiagalvis jo taip laukė, Tuščiagalvis apie jį svajojo, Tuščiagalvis jį ištraukė, atvėsino, pasidalijo su kramtoške ir pagaliau paragavo, o paragavęs... apsivėmė! Didelei baltai galvai pyragas - pernelyg panašus į tikrovę; kokia dar tikrovė, kai jis užaugęs sintetikoje.

„Tuščiagalvio“ planetoje viena po kitos gimsta, kinta, nusibaigia būtybės. Vaikams tos būtybės kelia juoką, tėvams tų būtybių truputį gaila, visi turi ką veikti.

***

Lengvesnis, blankesnis, tačiau švarus, grynas, minimalistinis - švedų Kompani Giraff spektaklis „Tvarkos diena“ (režisierė Viktoria Dalborg). Tik pusvalandis, tik keli daiktai iš NIEKO kategorijos ir dvi akrobatės - Jenny Soddu ir Julietta Birkeland, iš tų daiktų kuriančios mažo kambario gyvenimą.

Ypač gražūs čia du dalykai. Pirmiausia - aktorių tarpusavio jautrus sukibimas ir ryšys su aplinka, kitaip tariant, visas sceninis bendravimas. Jų ramūs, lyg viską pamiršę veidai kuria savotišką atskirą spektaklį: įdomu stebėti, kaip jos fiksuoja viena kitą, aplinką ir žiūrovų akis; visur jų tykūs, švelnūs žvilgsniai spėja; viskas joms kelia vaikišką nuostabą ir yra svarbu, lyg pirmą kartą. Antra ypatinga spektaklio dalis - dviejų akrobačių bendros kūnų skulptūros, sukuriančios tai aštuonių galūnių vabalą, tai šešiakojį mamą-vaiką, tai keturrankį žmogystą. Sukibusių jų kūnų bendras judėjimas - labai savitas, nes kiekvienoje skulptūroje leidžia rastis istorijai, atvirai interpretacijoms, savyje talpinančiai ir santykį, ir nutikimą, ir grožį, ir žaidimą.

Vis dėlto „Tvarkos dienai“ kažko stinga: gal visa vienijančios intrigos, gal vedimo į priekį, gal kažko, slypinčio anapus, tarp daiktų ir vienas kitą keičiančių akrobatinių triukų. Gražu pažiūrėti į jas dvi, balansuojančias ant nestabilios, kopėčiomis paremtos lentos, smagu nustebti, pamačius beveik magišką daiktų nenukritimą nuo ten, kur jau turėtų kristi; bet, atrodo, nėra ko laukti, neaišku, kur link judama. Nors spektaklio pabaigoje padedamas prasminis taškas - iš visų scenos daiktų (kopėčių, šluotos, arbatinuko, stiklo butelio, kibiro, lanko, akmens) pastatomas laivas, įreikšminantis visą veiksmą, tačiau tas laivas plaukia tuštumoje, nes jam nebuvo sukurta akvatorija. Kita vertus, spektaklis primena vaikų žaidimą: padriką, kintantį, jiems patiems nežmoniškai įdomų, gal neturintį intrigos, gal nevientisą, bet išeksploatuojantį erdvę nuo grindų ligi lubų. Ir pasakyk tokiems vaikams - jūs nesukūrėte akvatorijos. Nieko jūs nesuprantate, atšautų jie, primindami, kad KITOKS´19 yra skirtas vaikams (o man jau norisi savintis).

***

Programoje buvo ir spektaklis jaunimui - aštuoniolikmečio pasiruošimą teroristiniam aktui nagrinėjantis švedų „Lapkričio 20-oji“ (Jupither Josephsson Theatre Company). Tai - tekstine raiška paremtas, vizualiai nykus monospektaklis, kuriame nuskamba viena daina ir neateina nė viena kulminacija (režisierė Sofia Jupither). Įdomus čia - geras, tyras, švelnių bruožų būsimojo teroristo veidas (aktorius David Fukamachi Regnfors), kuris stipriai kontrastuoja su būsimo išpuolio siaubu. Pamačiusi jį, visą spektaklį laukiau, kol į šitą veido švelnumą ateis agresija; buvo smalsu, kaip ji pakeis veido suvokimą. Laukiau, bet nesulaukiau.

Atrodo, kad „Lapkričio 20-oji“ serga dažną dokumentinį spektaklį kamuojančia liga - kūrėjai, skęsdami dokumentinėje medžiagoje, nori kuo daugiau jos atnešti į sceną, ir benešdami pamiršta, kad teatrui reikalingas vaizdas ir jausmas. Kaip tik jausmo spektaklyje „Lapkričio 20-oji“ ir nėra, o tai - paradoksalu, nes būsimas teroristas be paliovos kalba apie tai, kaip jaučiasi.

Scenoje regime jaunuolį, kuris yra pasiruošęs teroro aktui savo mokykloje (pjesės autorius Lars Norén). Visa, kas jam liko, - tai tik vaizdo įrašas jiems, arba mums, žodžiu, visiems. Yra ekranas ir kamera, yra krepšių su neaiškios kilmės medžiagomis, yra kartono lakštų ir H&M maišelis. Ir daug savigailos, ir daug paniekos. Štai jis kalba į kamerą, kalba mums, kartais net mus kalbina, tačiau iš didelio atstumo, protarpiais net švediškai; kitaip tariant, kalbina tik iš rašto, iš rašto ir atsako, todėl lieka neaišku, kam apskritai reikėjo kalbinti. Frazė Žmonės yra liga nusako bendrą dramaturginę atmosferą - pjesėje kalbama apie visus, kurie iš Jo tyčiojosi, kurie Jo nemylėjo. Aš lankiau ne vieną klasę - aš lankiau visą mokyklą, - kukliai sako drovus jaunuolis, kuris nori visiems galingai atkeršyti. Labiausiai jis ilgisi laisvės, kurią reikia pasiimti, nes niekas neduoda. O pasiimti galima tik šiuo vienu būdu - išsisprogdinant.

Atrodo, jog tekstualiai ir temiškai yra erdvės sukurti įtampą, grėsmės, teroro pojūtį, gal net baimę, tačiau spektaklis tarytum stovi vietoje. Kodėl? Nes žodžiai lieka žodžiais: Pirmiausia ramiai pasikalbėsim, o tada šaudysim ir visi kiti grasinimai skamba taip sausai, kad vis pagauni save, bandantį įtikėti ta nors pačia mažiausia o tada šaudysim galimybe - taip desperatiškai norisi nors kokio sudirgimo ar bent nejaukumo, nepatogumo kėdėje, kažko!

Kai iki dugno išsiliejęs teroristas nuleidęs rankas eina iš scenos ir sustojęs naiviai teiraujasi, ar kažkas iš mūsų neturi jam ko pasakyti, ar neturi tikrai, o dabar ar dar irgi neturi, pasidaro neramu. Tik ne dėl žmogaus liūdesio, ne dėl terorizmo ir ne dėl mus visus kamuojančio socialinio nerimo. Neramu dėl teatrinių įrankių, kurie čia tik laikomi rankose, bet nieko neoperuoja.

***

KITOKIAME buvau pirmą kartą, ne viską mačiau (paslapty liko švedų spektaklis-instaliacija kūdikiams  „Paslapčių sodas“ (Dalija Acin Thelander). Bet aš jau žinau, ką veiksiu kitą viduržiemį.

Komentarai