„Šoku turguje, teatre, Šanchajuje arba Alytuje“, – sako šiuolaikinio šokio šokėjas kaunietis Marius Pinigis. Neseniai su „Dansemos“ šokio teatru iš Palestinos grįžęs menininkas vis rečiau lieka Kaune: jo keliai veda į užsienį, Vilnių arba Klaipėdą. Kurti ir augti Kaune laisvai samdomiems menininkams nėra galimybių, įsitikinęs 2016 metais „Auksiniam scenos kryžiui“ nominuotas šokėjas.
Mariui Pinigiui šie metai – intensyvūs. Kartu su Mariumi Paplausku ir Andriumi Stakele iš „Nuepiko“ trupės jie gastroliavo Meksikoje. Čia kauniečiai rodė šiuolaikinio šokio spektaklį „Ground zero“ ir vedė judesio bei šokio dirbtuves.
„Tai buvo keturi spektakliai, aštuonios dirbtuvės. Kartu dalyvavome ir judesio dirbtuvėse Ispanijos kalnuose, kurias vedė Europoje ir pasaulyje pripažintas judesio praktikas Bruno Caverna“, – sakė Marius Pinigis.
Šiuolaikinio šokio spektaklį kartu su kolegomis – trupe „Nuepiko“ – šiuo metu kuriantis Marius Pinigis sako, kad nežinia, kur jį reikės rodyti, mat Kaune stinga laisviesiems menininkams skirtų erdvių, teisingiau – jų iš viso nėra.
„Nuepiko“ dar iki šiol rodo ir populiarumo sulaukusį spektaklį „Groud zero“, kurį matė ne tik Lietuvos publika. Šią vasarą dalyvavote didžiausiame scenos menų renginyje pietų Izraelyje, vėliau – Meksikoje. Kaune jūsų spektaklį mačiau turguje.
Taip, Kaune mūsų eina žiūrėti į turgų. Kartais sakau, kad mus reikia atsargiau komunikuoti, nes taip mes siunčiame signalą: ko mums dar reikia, jei galim šokti turguje?
Šokti įvairiose netradicinėse vietose nėra blogai. Tačiau mūsų atveju alternatyvos atsiranda ne vien iš kūrybiškumo, bet ir iš desperacijos, nes nėra kur kūrybos realizuoti. Aš nenoriu galvoti kūrybiškai, kur mes rodysime spektaklį. Noriu savo kūrybiškumą nukreipti į spektaklio pristatymą. Erdvė turėtų atsirasti savaime.
Nekalbu tik apie šokį, bet ir apie erdvę apskritai kultūrai, dialogui, kur susitinka kultūros žmonės. Sakoma, kad kai miestas neturi humanitarinio universiteto, tai jis pasmerktas neturėti inteligentijos.
Pavyzdžiui, Šiauliuose, Panevėžyje yra teatrai, bet inteligentijos sluoksnio yra mažai, nes trūksta humanitarinio mąstymo. Kaune paraleliai tai yra atsitikę: turime stiprų teatrą, institucionalizuotas erdves, bet neturime visiškai nepriklausomiems menams erdvės, laisvės kūrėjams.
Nėra alternatyvos, ir tai yra labai didelė problema, nes kiekvieną kartą turime galvoti, kur mes šoksime, kokia tai bus erdvė. Taip ir atsiranda šokiai turguose. Tai yra nuostabu. Tačiau tai neturi būti vienintelė vieta, kur mes galime šokti.
Kaune yra tradicinių teatrų, tačiau nėra alternatyvių, nepriklausomų teatrų. Tada teatras pasidaro labai drungnas. Žiūrovas negali keisti savo požiūrio, jis eina vis į tą pačią vietą. Kaune žiūrovas eina ne į spektaklį, o į instituciją.
Vytauto Didžiojo universitetas kiek seniau turėjo aktorių studijų programą, tačiau ji neišsilaikė – baigę aktoriai neturi kur eiti.
Man labai gaila, kad Kaune nebeliko režisieriaus Artūro Areimos, kuris kuria alternatyvų teatrą. Jis iš Kauno išvažiavo.
Kokia situacija yra kituose miestuose?
Vilniuje yra „Menų spaustuvė“, Klaipėdoje – „Kultūros fabrikas“, net gerokai mažesni Anykščiai turi „Menų inkubatorių“. O Kaune nėra nieko.
Į Kauną apskritai šiuolaikinio šokio spektakliai nevažiuoja, nes nėra kur jų rodyti. Jiems netinka didžiosios scenos, nes ten nuoma, visų pirma, yra labai didelė. Jie rodomi tarpinėje erdvėje – tarp didžiosios ir kamerinės.
Pavyzdžiui, į Vilnių atvažiuoja nemažai menininkų iš užsienio, kurie ten reziduoja ir kuria, žmonės susipažįsta su šiuolaikiniu šokiu. Vienam savo darbui norėjome kviesti ispanų dramaturgą, tačiau paskui pagalvojome – o kur?
Kaunui atstovauja tik „Auros“ šokio teatras, kuris kasmet surengia šiuolaikinio šokio festivalį – tiek kauniečiai su šiuolaikiniu šokiu ir susipažįsta.
Tačiau erdvė laisviems menininkams būtų naudinga ir pačiam miestui, jo žinomumui, juolab, kad 2022 metais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Kalbant apie erdves, jaunus ir nepriklausomus kūrėjus miestas yra užsikonservavęs.
Aš pats kiekvieną savaitę po 2-3 kartus važiuoju į Vilnių repetuoti. Kaune nėra kur. Jei ne šeima – matyt, iš šio miesto iš viso išvažiuočiau.
Kartais man net juokinga, nes jaučiuosi tik pats sau įdomus. Taip, mes galim spektaklius rodyti turguje, tačiau tada patys – kaip menininkai – nebeaugam, netobulėjam.
Manau, kad ir „Žalgirio“ komandai sėkmės prideda tai, kad jie turi areną. Kaip tu treniruojiesi, kokioje infrastruktūroje esi – tai yra svarbu.
Sakai, kad Kaune nėra erdvių ir galimybių, tačiau jūs jų ieškote kitur, ir ne tik Lietuvoje?
Neseniai grįžau iš Palestinos, kur su šokio teatru „Dansema“ dirbome su palestiniečių vaikais. Šokame kūdikiams įvairiose pasaulio vietose.
Tai labai įdomi niša ir, profesionalumo prasme, mažai išplėtota. Tik atrodo, kad iki trejų metų vaikas nieko nesupranta. Atvirkščiai – tuo metu vyksta patys svarbiausi procesai ir sparčiausiai vystosi smegenys. Kas įvyksta per pirmuosius dvejus metus, turi įtakos visam mūsų likusiam gyvenimui. Kultūrinis veiksmas su šia auditorija yra lygiai toks pats svarbus, kaip ir su vyresne auditorija. Kuo anksčiau pradedi apie tai galvoti ir kultūrinti vaikus, tuo geriau jie vėliau supras meną ir kultūrą. Mūsų žmonės kartais neina į teatrą, į parodas, nes sako nesuprantantys meno. Tai yra puiki priemonė padaryti meną prieinamą ir tuo pačiu – neatsiejamą nuo mūsų gyvenimo.
Daug dirbame su kūdikiais ir jaučiame, kad šioje srityje galime nemažai pasiekti. Kiti metai jau yra suplanuoti – žinom turų, pavienių pasirodymų datas ir vietas.
Mariau, šiuolaikinis šokis tau atvėrė pasaulio duris. Antra vertus, išgyventi laisvai samdomam menininkui, matyt, nėra labai paprasta?
– Kai man buvo 20 metų, atėjau į šokio teatrą „Aura“. Jei ne „Aura“ – aš apskritai nebūčiau šokęs. Taip, laisvai samdomu šokėju būti nėra lengva. „Auroje“ praleidau septynerius metus. Ten suformavo mano – kaip šokėjo – stuburą, pamatinius dalykus: kas šokyje yra kokybiška, ko reikia siekti. Birutė Letukaitė yra geriausias pavyzdys, ir ji iš tavęs reikalauja itin daug.
Kai atėjau į „Aurą“, sakiau draugams: jei stovėtum prie jūros ir matytum bangą, žinotum, kad, būdamas krante, sušlapsi tik kojas. O būdamas „Auroje“ stovi ir matai, kad į tave ritasi dvidešimties metrų aukščio banga. Turi iš savęs reikalauti maksimumo.
Po septynerių metų, išėjus iš „Auros“, man nesinorėjo prisirišti prie jokios trupės ar teatro, nors turėjau pasiūlymų šokti net užsienyje.
Taip, išgyventi laisvai samdomam menininkui nėra paprasta.
Šoki kūdikiams, šoki turguje. Keistas tu žmogus.
Dar vedu paskaitas, mokymus ir man tai labai patinka. Esu dėstęs ir Pekino šokių akademijoje. Beje, gruodžio 23 dieną „Ground zero“ rodysime Kauno kameriniame teatre – tai reta proga pamatyti mus ne turguje.
Tai iššūkių ieškojimas, bandymas save realizuoti. Dirbu su skirtingais žmonėmis, atsiduriu skirtingame kontekste. Jei tu visą laiką matai juodą spalvą, galiausiai nesupranti, kad tai juoda. Tada tau reikia baltos tam, kad iš naujo atrastum juodą. Arba kokią kitą spalvą. Visada reikia priešingo arba kitko, kad galėtum į dalykus, kuriuos žinai, pažiūrėti naujai.
