Rudens paaštrėjimai (I)

Alma Braškytė 2018 11 02 7md.lt, 2018 10 19
Scena iš spektaklio „Saigonas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Saigonas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

„Sirenos“ visada ateina kartu su rudens paaštrėjimu ir geriausiomis savo akimirkomis yra su paaštrėjimais susijusios. Šaltis nutvilko spalio pradžios vakarus, uoslė iš šalčio iškristalizuoja aitroką dūmų kvapą (iš kur jis mieste?). Taikliai ir aštriai nuveria medžių spalvos. Vakaro apšvietime paaštrėja veidų bruožai ir rankų gestai. Šešėlių ir pustonių laikas baigiasi, stoja aštrus jausmų metas, savęs ir vienas kito netausojimo laikas - vakarinės teatro valandos. Sielos ramybė laikinai netenka vertės. Vertingiausia tampa tai, kas įduria, nusmelkia, pravirkdo. Paaštrėjusios juslės pasiruošia emocijų dozei. Tam skirtas koncentruotas „Sirenų“ spalis. Šiemet penkioliktosios „Sirenos“ emocijas pasirinko festivalio tema. Emocijos iš arti arba Emocijos stambiu planu (Close-up on Emotions).

Raketa nešėja, iššovusia šių metų užsienio programos salvę, tapo ukrainiečių „Dakh Daughters“ - penkių merginų kabaretas. Taip, gerokai panašu į andainykštę Ruslaną iš Eurovizijos, tik padauginta iš penkių ir išdalinta į daugybę skirtingo žanro numerių (pasinaudosiu sudarytojų programėle: „juodojo kabareto, burleskos, baleto, elektronikos ir folko su pankroko elementais“), keičiantis vaizdui scenos gale, merginoms keičiant kostiumus ir didžiule energija išsviedžiant į sceną teatrališkus muzikinius „gabalus“ pagal geriausių poetų eiles. Visos penkios (paprastai jų septynios) šoka, dainuoja įvairiais žanrais ir, tarsi to būtų maža, griežia kiekviena keletu instrumentų, yra krikštytos Maidanu ir šalia muzikinio turinio transliuoja, be abejo, ir politinį. Salė atsiliepia ir į pašėlusią energiją, ir į solidarumo kreipimąsi. Ukraina nuo Rusų dramos teatro scenos - rožės („Rožės“ vadinasi ir vakaro programa), tūkstantis juodų rožių. Tragedija šiek tiek tolėliau, laisvės kovos atgręžusios gražiausią savo pusę: energijos koncentraciją, dainavimo kartu euforiją, panašaus likimo išgyvenimo vienijančią galią. Dabar, kai rašau šitą tekstą, negaliu negalvoti apie savaite vėliau Vilniuje iškilmingai palaidotą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir tą absoliučios vienatvės ir visiško apleistumo jausmą, kurį jis turėjo patirti prieš mirtį KGB kalėjime. Ir viltį, kad kažkokiu nesuvokiamu būdu jis savo danguose girdėjo viską, ką jam tą šeštadienį griežė orkestras universiteto kieme ir pakeliui į Katedrą. Ir matė ne tik visus jo palydėti susirinkusius, bet ir rudenėjantį miestą nutvieskusią saulę, ir buvo kažkur netoli Senamiesčio, kur tą vakarą buvo dainuojamos, spontaniškai susirinkus, partizanų dainos. Vlado Troickio, DAKH šiuolaikinio meno centro įkūrėjo, režisieriaus ir meno vadovo, suburtos „Dakh Daughters“ - ne visai apie tai. Bet apie tai irgi.

Pasaulyje, kuriame globalizmo, daugiakultūriškumo ir panašiomis sąvokomis dažnai tingiai įvardijame kompleksišką ir komplikuotą tikrovę, tomis sąvokomis daugiau paslėpdami nei atskleisdami, prancūzų „Saigonas“ (2017) imasi žiūrėti į tos tikrovės fragmentą - vietnamiečius ir vietnamiečių kilmės prancūzus Paryžiuje - iš arti, su didžiausiu dėmesiu ir empatija. Šiuo atveju ne tiek svarbu, kad tai, ką vadiname globalizmu ir daugiakultūriškumu, turi šiek tiek kitas šaknis ir dažniausiai yra siejama su kitomis priežastimis, nei vietnamiečių atvykimas į Prancūziją kolonijiniam prancūzų valdymui pasibaigus 6-ojo dešimtmečio viduryje. Svarbiau tai, kad tokių nuo savo namų, nuo užsimezgusių meilės istorijų, nuo niekur kitur neatkuriamų gimtosios kalbos aplinkybių atplėštų žmonių pasaulyje (arba kalbėkime apie tai, kas arčiausia, - Europoje ir jau Lietuvoje) yra daugybė ir kad kasdienis gyvenimas ir jį nusakanti kalba į tai nekreipia dėmesio, tiesiog pražiūri. Kad matydami kitokio gymio veidus, lankydamiesi egzotiškose krautuvėlėse ir restoranuose turėtume galvoje galimas potekstes: emocinį padalinto gyvenimo peršulį, savaitgaliui (kad netrukdytų kasdieniam funkcionavimui) atidedamą ilgesį, egzotiškų interjerų, jausmingų dainų ir suvenyrinių niekučių ne vien komercinius tikslus. Ir kad kalba - tiek pramokta svetima, tiek prie kūno kalbos priaugusi gimtoji - nėra tik savaiminė, spontaniškai naudojama komunikacijos priemonė. Kad tai dvi skirtingos vietos ir du skirtingi būdai būti. Caroline Guiela Nguyen, prancūzų trupės „Les Hommes Approximatifs“ režisierė (ir viena iš įkūrėjų), pati kilusi iš vietnamiečių ekspatriantų šeimos, su pagalbininkais surinko vietnamiečių Prancūzijoje liudijimus ir sukūrė trijų valandų trukmės spektaklį, kuriame kiekvienas veikėjas yra tokio skilimo pažymėtas ir suformuotas.

Naujausių laikų Vietnamo istorija šitame spektaklyje - kaip ir jo veikėjų likimuose - atsispaudusi pačiu subjektyviausiu būdu, tik kaip Vietnamo santykių su Prancūzija punktyras. Svarbios datos dvi: 1956-ieji, kai panaikinus kolonijinį valdymą su prancūzais kaip nors susiję vietnamiečiai emigravo į Prancūziją, ir 1996-ieji, kai Vietnamas leido jiems grįžti. Veiksmas vyksta kukliame restoranėlyje „Saigonas“, kuris, spektaklio įvykiams retrospektyviai išskleidžiant jo veikėjų priešistores, yra čia Paryžiuje, čia Vietname. Į tą restoranėlį galima užbėgti pietų, kavos ar pokalbio, ant jo metalinių stalų gali atsirasti baltos staltiesės ir vestuvių vaišės, gėlės ir balionai, užsižiebti nedidukė scenos pakyla - kuklių to scenovaizdžio transformacijų visiškai užtenka, kad būtų suvaidinti keli tarpusavyje susipynę ir dvi šalis siejantys likimai. Arba kitaip: keli dviejų šalių santykių suaižyti likimai. Dvi meilės istorijos, abi savaip nelaimingos: prancūzams dirbusio jauno vietnamiečio Hao, kuris buvo priverstas išvykti paskui juos į Prancūziją ir palikti mylimąją, kuri, jo nesulaukusi, dingsta be pėdsakų, ir prancūzą kariškį įsimylėjusios vietnamietės Linh, atlydėjusios jį į Prancūziją, kad čia būtų jo šeimos atstumta. Dviejų motinų ir jų suaugusių sūnų istorijos: restoranėlio savininkės Marijos Antuanetės, po daugelio metų laukimo sužinojusios, kad jos sūnus žuvo per karą prancūzų fabrike, ir minėtos vietnamietės Linh, iš pažiūros susitaikiusios bei prisitaikiusios prie naujosios tėvynės, ir jos sūnaus, jauno architekto, santykių istorija. Tik vėliau paaiškėja, kad nors ir labai stengiasi, ji nepajėgia mylėti į savo jau mirusį tėvą panašaus ir jos meilės skausmingai siekiančio sūnaus. Jaunystėje patirta atstūmimo trauma ir žlugusios viltys išmokė ją nieko nesitikėti ir pasikliauti tik savimi. Ji atsisako ir sūnaus siūlomos kelionės į Vietnamą 1996-aisiais. Bet į tokią kelionę leidžiasi senukas Hao, vildamasis atrasti ten prarastąjį rojų. Ar bereikia sakyti, kad to negali būti, nes to negali būti niekada?

7md.lt

Komentarai