Cirko šiaurė ir pietūs

Ieva Tumanovičiūtė 2018 09 27 7md.lt, 2018 09 21
Scena iš cirko spektaklio „Erdvė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš cirko spektaklio „Erdvė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Šių metų „Naujojo cirko savaitgalio“, tiksliau, jau savaitės, programoje rugsėjo 4-9 d. „Menų spaustuvėje“ buvo parodyti septyni šiuolaikinio cirko spektakliai. Du iš jų - „Erdvė“ ir „Sužeisti gyvūnai“, pasak festivalio vadovės Gintarės Masteikaitės, lėmė programos sudarymą. Pirmajame pasirodyme vyrauja akrobatika, antrajame - žodinis pasakojimas, o tarp šių cirko žemėlapyje nutolusių taškų rikiuojasi kiti festivalio kūriniai.

„Erdvėje“ septynių atlikėjų komanda iš Australijos šiuolaikinio cirko trupės „Gravity & Other Myths“ valdo savo kūnus ir protus taip, kad iš trijų pusių scenos aikštelę apsupę žiūrovai ne tik stebi ir stebisi, bet ir plojimais bei ovacijomis palaiko akrobatus. Šie stovi ant rankų, balansuoja vienas kitam ant pečių, sudaro kūnų piramides ir krinta vienas kitam į glėbį, pabrėždami komandinio darbo svarbą. Po to pasirodymas tęsiasi kaip įvairių užduočių ir nedidelių varžybų virtinė. Pavyzdžiui, trys atlikėjai šokinėja per šokdynę, greitindami tempą, - pirmasis susipainiojęs nusirengia drabužį ir žaidimas tęsiasi. Šis paprastas epizodas parodo, kad visas spektaklis turi griežtas taisykles, tačiau jų laikydamiesi atlikėjai gali improvizuoti ir patys nežino, kaip baigsis viena ar kita dalis. Tai suteikia kūriniui gyvumo, kaip ir pavojingi triukai: atlikėjai daro salto, stovi vienas kitam ant pečių, sudarydami trijų žmonių aukščio piramides, mėto ir gaudo vieni kitus ore, - jie juda pagal Elioto Zoernerio scenoje atliekamą muziką, kurdami tam tikrą choreografinį brėžinį. Nors atlikėjai yra itin susikoncentravę, kad galėtų atlikti sudėtingas judesių kombinacijas, žvilgsniais ir šypsenomis jie visąlaik bendrauja su žiūrovais, o kai kuriuos pakviečia dalyvauti žaidimuose. Tarp meistriškų akrobatikos triukų atlikėjai ir juokavo, tarkim, kuo greičiau turėjo pripūsti balioną ir sulankstyti iš jo šuniuką, o dvi trupės narės - Jascha Boyce ir Mieke Lizotte - varžėsi, kuri ilgiau ant rankų išlaikys už jas sunkesnį žiūrovą. „Naujojo cirko savaitgalį“ užbaigusi „Erdvė“ siūlo išgyventi dabarties akimirką, kai, stebint kitų pranašumą, patiriama nuostaba ir susižavėjimas. 

Pirmasis festivalio spektaklis „Šventasis medis“ atskleidžia šiuolaikinio cirko siekį ne tik rodyti atlikėjų meistrystę, bet ir perteikti mintį, jausmą ar papasakoti istoriją. Kitaip nei „Erdvė“, šis labiau primena teatro spektaklį, kuriame nepriklausomą scenos pasaulį iš tolo stebi ženklų prasmes bandantys suprasti žiūrovai. Pirmiausia iš kibirų berdamas smėlį Stefanas Kinsmanas scenoje suformuoja didelį apskritimą, kur Cyro lanke tarsi Vitruvijaus žmogus apskritime suksis Juanas Ignacio Tula. Šis neįprasto dydžio metalinis lankas, kurį cirkui pirmasis pritaikė Danielis Cyras, yra pagrindinis spektaklio triukų ir technikos įrankis. Abu atlikėjai iš Prancūzijos „Compagnie Mpta“ specializuojasi dirbti su sunkiuoju Cyro ratu. Iš pradžių Tula parodo, kaip būnant jo viduje galima suktis, suptis, verstis žemyn galva ar horizontaliai svirti prie grindų. Po to fiziškai išsekęs atlikėjas krinta, o kartu su juo, sukeldamas stiprų trenksmą, - ir Cyro lankas. Mėgindamas prikelti savo scenos partnerį Kinsmanas kilnoja ir formuoja jo suglebusį kūną, į procesą įtraukdamas ir lanką, kurį įsupa aplink save ir Tulą arba paleidžia pavojingai riedėti ratu. Kai Tula „atgyja“ ir juda lanke kartu su Kinsmanu, išryškėja skirtumai tarp jų kūnų sudėjimo, odos ir plaukų spalvos, taip kyla pirmosios asociacijos apie įvairių rasių ir kultūrų santykį. Spektaklio scenos atskleidžia prieštaringas emocijas ir ryšius - draugystės, švelnumo, partnerystės, globos, konkurencijos ir kovos.

Atskirų epizodų nuotaiką kuria muzika - industriniai triukšmai kelia grėsmę, o tango atpalaiduoja. Įvairūs įrašyti garsai, elektroninė ir instrumentinė muzika taip pat palaiko kūrinio ritmą, o dviejų atlikėjų ir Cyro lanko judėjimas erdvėje primena šokį, kurio virtuoziški judesiai perteikia emocijas ir idėjas.

„Šventasis medis“ - kokybiškas kūrinys, kuriame visi profesionaliai sukurti elementai paveikia meistriškumu, ir vis dėlto pasikartojantys judesiai tampa nuspėjami. Tačiau spektaklis veikia vaizdų grožiu, pavyzdžiui, kai virš lanke besisukančio Kinsmano pakyla smėlio debesis, o dulkėms nusėdus ant scenos jose susigrumia įniršę atlikėjai. Bet „Šventasis medis“ baigiasi taikiai, kaip ir ritualai, kuriuos mena kūrinio pavadinimas.

Graikas Alexis Akrovatakis kūrinio eskize „Jostka“ sureikšmina cirko artisto padėtį -pasirodyti prieš publiką ir būti žiūrimam. Iš scenos gelmės jis artėja prie žiūrovų apsivilkęs juodą etniniais raštais išsiuvinėtą drabužį ir užsidėjęs tamsius akinius. Nusirengęs menininkas juda erdvėje, rodydamas neįprastą lankstumą. Nors kurdamas choreografiją pagal puikiai parinktą muziką jis pats demonstruoja savo kūno galimybes ir siekia nustebinti publiką, būtent tai jam kelia pyktį. Ir šią frustraciją Akrovatakis tiria spektaklyje, todėl jo santykiai su žiūrovais įtempti. Pamažu jis tampa priešiškas, net agresyvus - tarp jo ir publikos kyla konfliktas. Scenos erdvėje išdėliotais vaisiais menininkas vaišina žiūrovus ir juos apmėto, o įsipainiojęs į vielinį sijono karkasą tarsi įstringa narve. Iš čia kyla užuominos ne tik į kafkiškąjį Bado Meistrą, bet ir į visus kitus ir kitokius - atskirtus, izoliuotus bei įkalintus, į kuriuos žiūrima ir kurie yra prižiūrimi. Tai dvi galios santykių pusės. Kartkartėmis Akrovatakis klausia: „What?“ - „Kas? Kas yra?“ - piktindamasis, kodėl žiūrovai jį stebi ir kas jiems nepatinka. Pagrindinis Akrovatakio judesys - staigus kritimas ant nugaros, griūdamas ir stodamasi jis eina tarp žiūrovų, bet niekas jam nepadeda atsikelti. Tik pačiame finale išaiškėja, kad jis siekė žiūrovų užuojautos ir norėjo su jais susitaikyti.

Kaip ir „Erdvės“ akrobatai, draugiškai su žiūrovais bendravo Thomas Moncktonas spektaklyje „Kaulai“. Ne mažiau įspūdingai nei Akrovatakis valdydamas savo kūną, jis neverčia žiūrovų jaustis nesmagiai, atvirkščiai, stengiasi juos nuteikti pozityviai, bandydamas paskatinti vaizduotę ir išradingumą, tarsi teigdamas, kad būtent čia slypi džiaugsmas ir prasmė. Virš scenoje nubrėžto metro skersmens oranžinio apskritimo kabo lempa. Šioje nedidelėje erdvėje Moncktonas sukuria daugybę personažų, personifikuodamas atskiras savo kūno dalis ir pasakodamas evoliucijos istoriją. Iš pradžių melsvoje šviesoje juda atlikėjo rankos, hipnotizuojančios plaštakų ir pirštų lankstumu. Po to vaidina Moncktono pėdos ir viena ranka, norinti tapti koja. Toliau eina temperamentingų plaštakų etiudai - įnoringoji nuobodžiauja ir krapšto lentos kraštą, o kita ją tramdo. Homo ludens (žaidžiantis žmogus) Moncktonas kuria komiškus etiudus, kuriuose kas nors nutinka ir įvyksta konfliktas. Jis pademonstruoja plaštakų vesterną ir jų melodramą. Atlikėjas nekuria sudėtingų pasakojimų, tačiau kiekvienas epizodas turi nedidelį siužetą. Jo etiudai paprasti, bet išradingi. Gemma Tweedie atidžiai stebi atlikėją ir, valdydama muziką bei apšvietimą, kuria didelę dalį pasirodymo magijos. Pagaliau Moncktonas iš nugaros pasirodo visu ūgiu - tik be galvos. Atsisukęs jis negali jos nulaikyti, permeta nuo vieno peties ant kito. Kai galva „atsistoja“ į vietą, jis rankomis tarsi molį formuoja savo veidą, nuo kiekvieno prisilietimo neatpažįstamai pasikeisdamas. Atlikėjas meistriškai valdo kūną, finaliniame šokyje parodydamas, kad gali vienu metu skirtingai judinti įvairias jo dalis. Garsų jungimo žaidime, kai, pavyzdžiui, kelis gyvūnų balsus Moncktonas sujungia į vieną, įtraukiami ir žiūrovai, kurie šiame nedideliame eksperimente gali siūlyti savo variantus. „Kaulai“ buvo vienintelis festivalio kūrinys, pasibaigęs netikėtai ir nelauktai.

O to negalima pasakyti apie spektaklį „Karvės meilė“, 2015 m. dalyvavusį Klaipėdos menų festivalyje „Plartforma“, kur taip pat pristatomas šiuolaikinis cirkas, kaip ir sparčiai besiplečiančiame Kauno festivalyje „Cirkuliacija“. Spektaklyje Nanda Suc ir Federico Robledo kuria komiškų nevykėlių porą. Puikiai valdydami savo kūnus atlikėjai be žodžių parodijuoja sportą, koncertus, dainų ir šokių pasirodymus. Ir nors Suc ir Robledo yra charizmatiški, o jų kuriama komiška pora atrodo miela ir nepakaltinama, nebyli perdėta vaidyba, šaržuotos veido išraiškos, garsais iliustruojami judesiai ir dinamiška veiksmo kaita pradeda varginti. Kaip ir „mėtymosi tortu“ humoras ir partnerių varžymasis, kuris pirmas kitam užvoš, trenks, spirs ar kuo nors apipils. Atlikėjai sakosi kuriantys istoriją apie šiuolaikinius Romeo ir Džuljetą, tačiau, nepaisant naivumo ir komizmo, jų santykiai kupini smurto ir patyčių, atitinkantys spektaklio pavadinimą - prancūzišką posakį, reiškiantį „piktą meilę“. Komizmą tyrinėjęs Henri Bergsonas studijoje „Juokas“ pateikė pavyzdį: „Kartą žmogus, paklaustas, kodėl neverkė per pamokslą, kai visi kiti liejo ašaras, atsakė: „Esu iš kitos parapijos.“ Tai (...) dar teisingiau kalbant apie juoką.“ Tad šiai prancūzų trupei pavadinimu „Mažų idėjų apsaugos asociacija“ („Société protectrice de petites idées“) tiesiog priklauso ne visi.

Kaip ir ne kiekvienas žiūrovas gali apsimesti sofa darbo eskize „Sofos projektas“. Iš pradžių ant nedidelio smėlio spalvos minkštasuolio sėdi dama, apsivilkusi juoda suknele ir avinti aukštakulniais. Pašiaušti jos plaukai perspėja, kad ji nenuspėjama. Šią heroję kuria Prancūzijoje klounadą studijavusi Marija Baranauskaitė. Parodijuodama cirko triukus ji pakelia sofą, laiko ją ant galvos ar palenda po baldu. Po to angliškai pasakoja apie kūrinį ir pagrindinę jo įkvėpėją, veikėją ir net žiūrovę - sofą. Ši yra šauni, nes nieko iš žmogaus nereikalauja, o tik palaiko, vilioja prisėsti, prigulti ir atsikvėpti. Kraštutinę sofos filosofiją atskleidžia epizodas, kai atlikėja, apsirengusi chalatu, atsineša alaus su traškučiais. „Sofos projekte“ Baranauskaitė eksperimentuoja su savo galia - bando žiūrovų kantrybę ir stebi, ar jie paklus ir dalyvaus jos žaidime; nesutikę apsimesti minkštaisiais baldais negailestingai išprašomi iš salės. Kadangi Baranauskaitė - šarminga atlikėja, kurios pasitikėjimą savimi ir tuo, ką daro, stebėti įdomu, jai nesunku paklusti, nors ne visada norisi. Tačiau tik atsidavus žaidimui šis iš absurdiško virsta linksmu. Spektaklį užbaigia „sofos meditacija“, sujungianti baldus ir žmones į didelį ratą bei skatinanti pastaruosius atsipalaiduoti ir nežiūrėti į save per daug rimtai.           

Daugiausia prieštaringų emocijų ir minčių sukėlė Angelos Wand monospektaklis „Sužeisti gyvūnai“, parodęs, kad šiuolaikinis cirkas gali kalbėti aktualiomis temomis ir būti politiškas. Iš pradžių pasipuošusi dirbtiniais kailiais ir blizgučiais Švedijoje gyvenanti JAV komikė, parodijuodama scenos karalienę, pasakoja, kokį šou norėtų surengti žiūrovams. Prie Wand scenos manierų reikėjo priprasti, nes kurį laiką jos energija atrodė perdėta, o humoras įžūlus, bet netrukus ji įtikino drąsa sakyti tai, ką galvoja. Nusirengusi ir išdalinusi savo scenos kostiumo dalis žiūrovams atlikėja pradeda išpažintį. Skirtingus jos autobiografinių (ir ne tik) pasakojimų fragmentus režisierius Stephenas Rappaportas susieja Bažnyčios, tikėjimo ir sakralumo motyvais - spektaklis kuriamas kaip išpažintis ir atgaila, o baigiasi malda. Kai atlikėja riedučiais tyloje važinėjasi ratu, taip be žodžių išreiškiama susidūrimo su dieviškumu patirtis. O kai ji meistriškai aplink save plaka rimbais, jų kirčiai simbolizuoja ne bausmę, bet įniršį, kurį jai sukėlė metro nugirstas paauglių pokalbis apie pasiryžimą išprievartauti savo nuo alkoholio apsvaigusias drauges, bet tą kartą Wand užteko drąsos įsikišti.

Vis dėlto pagrindinė Angelos Wand išraiškos priemonė yra istorija. Autoironiškai ir komiškai ji pasakoja apie savo vaikystę Amerikoje, katalikų šeimos aplinką, prieštaringą santykį su religija, emigrantės patirtį politkorektiškoje Švedijoje ir t.t. Jos istorijas sieja kaltės motyvas: ji bloga feministė, bloga vegetarė, bloga klounė. O „bloga“ ji dėl to, kad tapusi vegane ar pritardama feminizmo idėjoms nepamiršo mėsos skonio ir lyčių stereotipų. Ji pati save vadina kloune - juokdare, kuri gali pasakyti tiesą, t.y. atvirai papasakoti apie besikeičiančią asmenybę lydinčius prieštaravimus ir neatitikimą tarp didžiųjų idėjų ir individualios patirties.

Tokia yra šių metų „Naujojo cirko savaitgalio“ kelionė, apimanti ilgą atstumą nuo „šiaurės“ iki „pietų“, t.y. šiuolaikinio cirko priešingas kryptis atspindinčių spektaklių „Sužeisti gyvūnai“ ir „Erdvė“.

7md.lt

Komentarai