Triumfo užsienyje dekonstrukcija. Apie tai, kaip veikia nuomonės

Monika Jašinskaitė 2018 08 31 menufaktura.lt, 2018 08 31
„Dansemos“ spektakliai „Spalvoti žaidimai“ ir „Mozaika“, parodyti Edinburgo Fringe festivalyje, pelnė keturias žvaigždutes – taip Birutės Banevičiūtės kūrinius įvertino Jungtinės Karalystės laikraščio „The Times“ šokio apžvalgininkas. Asmeninio archyvo nuotrauka
„Dansemos“ spektakliai „Spalvoti žaidimai“ ir „Mozaika“, parodyti Edinburgo Fringe festivalyje, pelnė keturias žvaigždutes – taip Birutės Banevičiūtės kūrinius įvertino Jungtinės Karalystės laikraščio „The Times“ šokio apžvalgininkas. Asmeninio archyvo nuotrauka

aA

Jei prisimintume Lietuvos teatro istoriją, gali pasirodyti, kad trokšti pripažinimo Vakarų pasaulyje - mūsų besitęsiančios postsovietinės būsenos apraiška. Juk daugelis nepamiršo Oskaro Koršunovo debiuto 1990-ųjų Edinburge, kur gavus pagrindinį prizą „Edinburgh Fringe First Award“, jam atsivėrė durys Lietuvoje ir už jos ribų: spektaklis „Ten būti čia“ buvo įtrauktas į Jaunimo teatro repertuarą bei pakviestas dalyvauti įvairiuose festivaliuose užsienyje. O Vaidas Jauniškis primena ankstesnius laikus, kai 1984 metais Belgrado tarptautiniame teatro festivalyje BITEF buvo parodytas Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Pirosmani, Pirosmani...“ ir 1988-aisiais - šio režisieriaus „Dėdė Vania“, pelnęs pagrindinį BITEFo prizą; įsimintinos ir 1988 metų Jaunimo teatro gastrolės JAV, kur minėti darbai pristatyti amerikiečių publikai. Tai - pirmieji kartai, kai sovietinėje sistemoje uždarytas lietuvių teatras pateko į visiškai kitą teatro kontekstą ir buvo įvertintas anapus geležinės uždangos veikusių teatro profesionalų.

Tačiau su atsivėrusiomis sienomis gyvename jau beveik 30 metų, tad kodėl triumfo užsienyje lūkestis mūsų teatralams vis dar toks svarbus? Galbūt vis dar kažkuo skiriasi Lietuvos ir užsienio teatro sistemos? O gal yra kitų priežasčių, kodėl Lietuvos teatras negali pasiekti tokių aukštumų kaip anksčiau?

Pamąstymus apie lietuviškąjį ir tarptautinį teatro lauką tęsia teatro kritikas Vaidas Jauniškis, prodiuseris Donatas Tarasevičius (Tarptautinių teatro rezervacijų kompanija „Aurora Nova“ ir „AAT|Artūro Areimos teatras), bei kultūros vadybininkė Gintarė Masteikaitė (Lietuvos šokio informacijos centras, festivalis „Naujasis baltijos šokis“ bei šokio teatras „Dansema“).

Teatro kritikos ir vadybos ryšys

Ankstesniame tekste Gintarė Masteikaitė tvirtino, jog „visi Lietuvos menininkai puikiai supranta, kad bet koks geresnis įvertinimas užsienyje atneša daug naudos Lietuvoje, nes mūsų žiūrovas neturi kitų įrankių kūrėjo svoriui įvertinti“. Žiūrovų poreikis turėti tokius įrankius lėmė, kad kartu su populiarėjančia periodine spauda atsirado bei išsivystė ir teatro kritika. Iš pokalbių su vadybininkais galima spręsti, kad ir šiandien šis poreikis aktualus.

Donatas Tarasevičius: „Išgyventi iš savo kūrybos gali tik tarptautinėje rinkoje, todėl tarptautinis pripažinimas turi labai didelės reikšmės. Bet svarbu ne vien tai. Kai menininkas išvažiuoja į stambius festivalius, jį vertina pagal tai, kokį dabar jį mato. Ne pagal tai, koks buvo jo pirmas spektaklis, ar ką jis pasakė spaudai - ne. Kritikai vertina tik menininko darbą, visiškai ištrauktą iš bet kokio jo konteksto. Dėl to recenzijos gali būti gerokai įvairesnės negu pas mus, kai kritikas vertina darbą, pavyzdžiui, ankstesnių kūrinių kontekste ir reikalauja naujumo“. Taigi, jo manymu, užsienio festivaliuose menininkas gali tikėtis objektyvesnio savo kūrinio įvertinimo kitų užsienio kūrėjų darbų kontekste.

Didelę recenzijų svarbą mato ir Masteikaitė, tačiau pateikia kiek kitokias priežastis: „Kartais reikia būti tam tikruose renginiuose vien dėl to, kad sulauktum tam tikro įvertinimo. Pavyzdžiui, trupės važiuoja į Edinburgo Fringe ar Avinjono OFF, kad jų spektaklius recenzuotų „The Scotsman“, „The Times“ ar kiti leidiniai. Pripažinto kritiko rašytinis įvertinimas gerame tarptautiniame leidinyje padeda parduoti savo produkciją arba bent jau prisikviesti į spektaklį kitus prodiuserius, programų sudarytojus. Tai veikia kaip kokybės dokumentas. Neįsivaizduoju situacijos, kai užsienio teatro profesionalui parodoma išversta lietuviško leidinio recenzija ar straipsnis - tokia rekomendacija neturi jokio svorio.“

Tarasevičiaus nuomone, kritika, žvelgiant iš vadybos perspektyvos, yra labai svarbi, nes „Avinjono OFF programoje šiemet buvo pristatyta 1700 spektaklių.  Edinburge - dvigubai tiek. Pagal ką rinktis žiūrovui? Recenzijos reikšmingos dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, tai padeda pardavinėti spektaklį čia ir dabar: atsiradus tekstui, iškart padidėja parduotų bilietų kiekis likusiems spektakliams tame festivalyje. Taip pat, turint recenzijas, lengviau įkalbėti programų vadovus ir prodiuserius skirti laiko pasižiūrėti būtent tavo siūlomą spektaklį. Galiausiai, recenzijos veikia ir vėliau, kai festivalis baigėsi, o spektaklį reikia pristatyti jo nemačiusiems žmonėms, su kuriais norima dirbti ar iš kurių prašoma paramos.“

Nors vadybininkų darbo rezultatams kritikai neturi tokios tiesioginės įtakos, kaip prodiuseriai ir programų sudarytojai, Masteikaitė pastebi, kad „Edinburge kritikų įvertinimus ir „programerių“ dėmesį sieja tiesioginis ryšys, nes kritikos nuomonė yra pelniusi didžiulį pasitikėjimą. Gera recenzija reiškia išparduotus bilietus ir tai, kad kiti prodiuseriai bei programų sudarytojai mes kitus spektaklius ir eis žiūrėti taviškio. Todėl čia pirmosiomis dienomis mes labiausiai stengdavomės pritraukti žurnalistus, kritikus. Vėliau - „programerius“. Kiti Europoje ar Azijoje vykstantys festivaliai dažniausiai būna daug trumpesni, nuo kelių dienų iki savaitės ar dviejų, todėl recenzijos pasirodo jau jiems pasibaigus, ir, nors man visada svarbu, kad kas nors parašytų apie mano pristatomos trupės spektaklį, kituose festivaliuose labiausiai dirbame su profesionalais, kurie gali pakviesti kitam pasirodymui.“

Tuo tarpu Lietuvoje, kaip pastebi abu vadybininkai, kritika nėra įtakinga. Tarasevičius: „Kažkodėl tai, kad tave įvertino užsienyje, lietuviams žymiai svarbiau nei tai, kad tave įvertino Lietuvos kritikai. Net pradedama nekreipti dėmesio į tai, kokia nuomonė sklando Lietuvoje, jei tave įvertino užsienis,  Pas mus neveikia mechanizmas tarp žiūrovo, kritiko ir menininko. Žiūrovui nesvarbu, ką rašo kritika. O kritikams žiūrovas taip pat nesvarbus. Taipogi beveik nėra trumpų, paprastų, aiškių tekstų, kaip pavyzdžiui recenzijos žurnale „370“, kurie pristatytų žiūrovams spektaklius ir, juos paskaitęs, žmogus galėtų nuspręsti - eiti ar neiti pasižiūrėti.“ Jam pritaria ir Masteikaitė: „Tai, kas rašoma Lietuvoje, neturi jokios įtakos karjerai užsienyje, nes mūsų kultūrinės spaudos užsienyje niekas nežino, neturime nei tokių asmenybių, nei tokių leidinių, kurie turėtų gerą vardą, būtų įtakingi. Mūsų rinka maža, o leidinio, kuris išeitų į platesnes rinkas, neturime. Taip pat nėra tokio kritiko, kuris rašytų užsienio leidiniams iš įvairių pasaulio vietų. Taigi, kritika yra labai lokali, o mūsų menininkų vertė yra nustatoma pagal užsieniečių vertinimą.“

Sprendžiant iš prodiuserių minčių, galima teigti, kad Lietuvos menininkams sėkmė užsienyje yra svarbi ir dėl to, kad Lietuvos kritika nėra pakankamai stiprus įrankis vertinti menininkų darbus. Kaip tai pakeisti - į šio straipsnio apimtį nepatenkantis klausimas. Vis dėlto kritika taip pat yra meno ar kultūros industrijos dalis, todėl, vis daugiau tarptautinėje plotmėje veikiant menininkams bei vadybininkams, čia greičiausiai taip pat turėtų atsirasti ir rašantieji teatro meno vertintojai.

Padėties Lietuvos meno lauke ir teatro produkcijos ryšys

Nors pastaraisiais metais apie užsienyje sėkmingai pasirodančius šalies teatro menininkus girdime vis dažniau, vis dėlto jų pavardžių dar nėra daug, o žodžiai „Lietuvos teatras“ ne visada kelia asociacijas netgi tarp teatro srityje dirbančių užsieniečių. Taigi, su pašnekovais pamėginome pasvarstyti, ko trūksta Lietuvoje, kad užsienyje triumfuojančių menininkų būtų daugiau.

„Nemanau, kad mūsų menininkai blogesni už kitus,“ - sako Donatas Tarasevičius. Tačiau Gintarė Masteikaitė į šį klausimą žvelgia kiek kitaip: „Lietuvoje turime mažai produkcijos, kuri verta užsienio turų - geros, kokybiškos produkcijos. Trūksta idėjų, temų, aktualumo, formų, techninių sprendimų... Maža kūrėjų, kurie išvysto ir idėją, ir techniką, dažni mažo formato darbai, į kuriuos investuojama mažai laiko. Žinoma, tai susiję su finansais, su tuo, kad menininkai neišgyvena, turi dirbti per kelis darbus ir negali užsidaryti 2-3 mėnesiams, kad vystytų tam tikrą idėją. Šokio premjeros rodomos darbo nepabaigus iki galo, lyg tai būtų tik work in progress pristatymas. Yra techniškų šokėjų, bet mažai spektaklių statymo, choreografijos patirties. Taip pat nėra komandinio darbo patirties, trūksta techninių darbuotojų, ypač apšvietėjų“.

Taip pat Masteikaitė atkreipia dėmesį, kad „trūksta gerų prodiuserių - agentų, kurie galėtų pristatinėti menininkų darbus. Pardavimais reikia užsiimti“. Vadybininkės mintims pritaria Vaidas Jauniškis: „Nesu gerai susipažinęs su vadyba, bet man atrodo, kad pastaraisiais metais ji yra labai sustiprėjusi. Vis dėlto tarptautinis vadybininkas turi gerai orientuotis meno rinkoje, - kalbu apie šiuolaikinį meną tarptautiniame kontekste. Tai gerokai plačiau nei Lietuvos rinka ir nei scenos meno rinka.“

Kalbintųjų teigimu, gera orientacija meno rinkoje praverstų ir patiems menininkams. Masteikaitė: „Visi turime kelti savo supratimą. Menininkai daug keliauja, bet turi dar daugiau pamatyti. Jie turi suprasti, kas vyksta pasaulyje, kas gali būti įdomu kūrybinėje plotmėje. Labai naudinga pažinti scenos meno festivalių virtuvę. Juk net kai kurių kultūros produktų sėkmė priklauso nuo poreikio - ko reikia festivaliams, erdvėms: štai, visur mažėja finansinė parama kultūros sektoriui, teatrai, festivaliai turi generuoti pajamas, todėl, pavyzdžiui, „Dansemos“ spektakliai, kuriuose gali dalyvauti mažai žiūrovų, labai sunkiai parduodami, - vadinasi, reikia kurti tokius, į kuriuos gali ateiti daugiau žmonių. Mūsų baleto šokėjai dirba sistemoje, kurioje jie nieko negali pamatyti - nebent pirmadieniais, kai kultūrinis gyvenimas nevyksta. Tad iš ko jie gali gauti įkvėpimo kūrybai? Analogiška situacija yra su aktoriais teatre.“

Jauniškis pastebi, kad mūsų teatro kūrėjams reikėtų daugiau domėtis kitomis kultūros sritimis: „Lietuvos scenos menininkams kartais trūksta orientacijos, kas vyksta dabartiniame meno lauke. Manau, Romeo Castellucci - puikus tai išmanančio menininko pavyzdys. Kokios yra meno madų ar apskritai pasaulėžiūros tendencijos, estetikos kryptys, apie ką ir kaip kalba literatūra, kinas, šiuolaikinis menas. Nesakau, kad būtent į ten ir pačiam reikia krypti - tai būtų pernelyg dirbtina, tačiau žinojimas suteikia savirefleksijos. Lietuvių menininkams dar trūksta drąsos mestis į kitas sritis. Tam tikra prasme Oskaro Koršunovo spektakliai „Dugne“, „Žuvėdra“ yra geri tos transgresijos - nors kalbame vien apie scenos meną, bet jau kitokią kryptį - pavyzdžiai. Ypač „Dugne“, kuris mums pristatė vaidybos performatyvumą, pataikė į pasaulinę bangą ir puikiai keliavo per įvairias šalis. Apskritai, režisierius turėtų būti labiau menininkas nei vien teatro menininkas - kaip, sakykime, Williamas Kentridge´as, Alainas Platelis ar kiti flamandų menininkai. Šiuolaikiniame šokyje ir šiuolaikiniame cirke tai sėkmingai daroma.“

Tarasevičius atkreipia dėmesį ir į finansines menininkų problemas: „Lietuvoje Kultūros taryba yra kone vienintelis finansavimo gavimo šaltinis ir čia nėra galimybės prašyti pinigų projektams, kurie vyks po 2-3 metų. Štai, turime konkretų kvietimą į festivalį Italijoje, bet viskas priklausys nuo Kultūros tarybos - ar jie mus finansuos. Norėčiau ateityje turėti 4-5 finansavimo šaltinius, kad vienam nutrūkus, veikla nesustotų. Dabar menininkams ne tiek reikalingos pavienės injekcijos, kiek svarbu užtikrinti stabilumą. Daugelis gyvena nuo projekto iki projekto. Dažnai teikiamos paraiškos keliems projektams, nežinant, kuriuos labiau įvertins taryba, vėliau gaunamas finansavimas vienam ar dviem, ir visiškai nebūtinai tiems, kurie yra prioritetiniai pačiam menininkui ar teatrui“.

Taigi, nors kūryba neatskiriama nuo pačių menininkų talento, įdirbio, amato išmanymo, kūrybiškumo ir kitokių gana asmeninių faktorių, vis dėlto teatro kūrėjai yra priklausomi nuo bendros situacijos kultūros lauke. Čia nereikėtų pamiršti, jog iki 1990-ųjų Lietuvoje buvo susiklosčiusi vienaip kūrybos sąlygas lėmusi sistema, o šiuo metu ji yra visiškai kitokia. Galvojant apie perspektyvas, reikėtų pastebėti, jog vieni pokyčiai - kaip domėjimasis tarptautine teatro rinka ar kitų sričių menais - priklauso nuo paties menininko, kiti - kaip techninio aptarnavimo specialistų trūkumas ar stabilaus finansavimo užtikrinimas - yra labiau sisteminiai ir vargu ar gali būti pakeisti pavienių menininkų arba teatrų. Tam reikalingas bendras viso kultūros lauko žmonių darbas - nuo atskirų menininkų iki kultūros ministerijos tarnautojų, nuo projektų rašytojų iki aukštųjų mokyklų vadovų.

Tarptautinis triumfas anuomet ir šiandien

Nors iš Lietuvos teatralų vis dar tikimasi visuotinai skambančio triumfo, reikia neužmiršti, kad nuo Eimunto Nekrošiaus sėkmės BITEF´e bei Oskaro Koršunovo debiuto Edinburge praėjo daug laiko ir pasaulis smarkiai pasikeitė. Pasak Donato Tarasevičiaus, po pasirodymo Avinjono OFF programoje AAT jau planuoja 5-7 išvykas 2019 metais, yra gavę pasiūlymą tarptautinei koprodukcijai ir kvietimus į keletą rezidencijų. Tuo tarpu Gintarė Masteikaitė pastebi, kad ji šiuo metu dirba, jog „Dansema“ būtų žinoma aukščiausioje tarptautinėje lygoje, o pagal savo metodiką dirbanti Birutė Banevičiūtė būtų pripažinta kaip choreografė tarptautiniu mastu. „Šiuo metu, - teigia Masteikaitė, - ji yra vienintelė choreografė iš Lietuvos (nekalbu apie lietuvius, gyvenančius užsienyje), kuri yra kviečiama statyti spektaklius užsienio trupėms“. Norintieji tarptautinės sėkmės dirba žingsnis po žingsnio. Tad kyla klausimas, ar pasaulinį pripažinimą vis dar įmanoma pasiekti vienu ar keliais pasirodymais tarptautinėje scenoje?

„Kalbant apie pasaulinį pripažinimą, superžvaigžde per vieną vakarą gal ir negali tapti, - sako Vaidas Jauniškis, - bet, atsidūręs „tinkamoje vietoje, tinkamu laiku“, gali gerai suspindėti. Didele parama užtekėti Asmik Grigorian žvaigždei, manau, buvo Romeo Castellucci, nors nekvestionuoju jos kaip dainininkės talento, jį liudija operos recenzentai. Bet Castellucci yra pasaulinė žvaigždė, jo kontroversiškumas nuolat skatina jo kūrybą sekti ir domėtis, Ir galbūt lygiai taip pat puikiai sudainavus kito režisieriaus „Salomę“ su kita režisūrine mintimi, nebūtų tokio efekto. Dar vienas itin svarbus dėmuo - Zalcburgo festivalio scena. Čia panašus derinys, kaip Violeta Urmana, atliekanti Wagnerį Bairoto festivalyje.“

Tuo tarpu Donatas Tarasevičius prisimena gana įtikinamą pavyzdį: „Nežinau, ar staigi pasaulinė sėkmė gali aplankyti teatro srityje, bet yra toks pavyzdys šiuolaikiniame cirke. Australų trupė „Gravity and Other Myths“, netgi neturėdami savo vadybininko, gavo Australijos Menų tarybos finansavimą atvykti į Edinburgo Fringe. Čia jie rodė spektaklį „A Simple Space“ (šį darbą rugsėjo mėn. pradžioje galės pamatyti ir Vilniaus publika festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“ - M.J.) ir jau ketverius metus be sustojimų keliauja po įvairius festivalius. Trupė turi iš anksto nustatyti datas, kada jie nenori pasirodymų - pavyzdžiui, ketina atostogauti.“

Apibendrinant pašnekovų mintis, peršasi išvada, jog tarptautinei sėkmei ne visada pakanka atskiro menininko talento, meistriškumo ir kūrybiškumo. Nepaisant pačių kūrėjų indėlio, šiandien Lietuvos scenos menininkai turi silpnesnes galimybes konkuruoti su užsienio kūrėjais, nes nepakankamai stipriai išsivysčiusios teatro produkciją lydinčios sritys - kritika, techninio personalo (garso technikai ir apšvietėjai) baras, ryšiai su užsieniu ir kitos. Taip pat - o tai jau švietimo sritis - reikėtų daugiau dėmesio skirti teatro menininkų ir vadybininkų išsilavinimui, kad kuo daugiau jų gautų ne tik amato, bet ir platesnes kultūrines žinias. Galiausiai, daugiau galimybių Lietuvos teatro menininkams suteiktų ir kiti menininkų finansavimo mechanizmai, kuriuos būtina mėginti išvystyti ir smulkesniu atskirų menininkų/teatrų vadybos, ir stambesniu valstybiniu mastu.

Komentarai