Festivalis „Cirkuliacija“ - kasdienybę sprogdinusi bomba

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė 2018 08 28 kauno.diena.lt, 2018 08 18
Festivalis „Cirkuliacija“ šiais metais vyko Šilainiuose. Organizatorių arcyvo nuotrauka
Festivalis „Cirkuliacija“ šiais metais vyko Šilainiuose. Organizatorių arcyvo nuotrauka

aA

Kaune ketvirtus metus rengiamas tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ paliko itin gaivaus vasariškai žaismingo vėjo gūsio įspūdį, kurį jau dabar, praėjus dar nedaug laiko, prisimeni su didele nostalgija.

Festivalis per neilgą laiką spėjo pripratinti prie kūrybiško mąstymo, profesionalumo, netikėtumo bei šiuolaikiškumo dvasios, - visko, ko taip trūksta lietuviškoje kasdienybėje.

Pritraukti ir įtraukti

Šią vasarą festivalis, lyg kokia giliai paslėpta bomba, daugiausia sprogdino Šilainių rajono bendruomenės kasdienybę. Būtų galima išsakyti daug pagyrų festivalio organizatoriams - organizacijai „Teatronas“ su režisieriumi Gildu Aleksa priešaky. Jis ir dar trys jo kolegos, šiuolaikinio cirko fanatikai, negailėdami nei savo laiko, nei jėgų, nei asmeninių lėšų, festivalį organizavo iš dalies finansuojant Kultūros tarybai ir be jokios miesto savivaldybės finansinės paramos.

Suorganizavo taip, kaip ne visada pavyksta ir didesniam, su pakankamu biudžetu rengiamam žinomam festivaliui. Šiuos žmones pavadinti fanatikais būtų tiksliausia - neskirdami sau atlygio, iš savos piniginės dengdami „minusą“ jie sugebėjo pritraukti ir įtraukti daugybę dalyvių. Edukacinis festivalio tikslas buvo pasiektas su kaupu.

Edukacinis procesas vyko ne vienu lygmeniu. Festivalyje buvo galima įvairiais rakursais susipažinti su Lietuvoje dar gana mažai žinomu ir jaunu šiuolaikinio cirko žanru. Ir scenos menų žinovams, ir suinteresuotiems paprastiems žiūrovams, žmonėms su fizine negalia ar įvairiomis socialinėmis problemomis, atsitiktiniams praeiviams bei kūrėjams profesionalams.

Buvo rodomi žinomiausių Europos trupių pasirodymai, užsienio meistrų choreografų vedamos kūrybinės dirbtuvės, organizuojamos diskusijos, koncertai, ekskursijos ir kitos veiklos. Kitaip tariant, buvo kuriama tam tikra bendruomenė. Ir uždara, ir atvira vienu metu. Atėję į renginius kelias dienas iš eilės žmonės jautėsi lyg būtų tapę dalimi komandos, siekiančios pergalės socialinės transformacijos čempionate. Ir nesvarbu, kas esi, kaip atrodai, ką veiki gyvenime, kokios problemos kankina, kur gyveni, kada į renginį atėjai ar išėjai, - visi čia buvo priimami kaip vienodai svarbūs ir būtini šios komandos nariai.

Festivalis įrodė, kad meninės kokybės galima pasiekti ne tik įprastoje teatro scenoje, bet ir visiškai netikėtoje, net nepatogioje visomis prasmėmis miesto erdvėje. Prie cirko scenos ir meno buvo pratinami žmonės, kurie galbūt gyvendami miesto centre ar kitame rajone vargiai atvyktų pasižiūrėti jiems siūlytų pasirodymų. Žodžiu „pratinami“, ko gero, geriausiai būtų galima perteikti procesą, kurio metu vyko komunikacija tarp festivalio organizatorių, atlikėjų ir vietinių Šilainių gyventojų. Pastarųjų reakcijos buvo labai skirtingos, kaip ir biografijos. Nuo grasinimų užmesti alaus butelį ant cirko palapinės iki visiškai atviro įsitraukimo bei nuoširdaus svetingumo. Bet kokiu atveju, šis ryšys atskleidė tai, kad cirkas vis dar suprantamas tradicine prasme - jis yra skirtas vaikams ir jame būtinai savo talentus turį atskleisti išdresiruoti ir meiliai juokingai atrodantys gyvūnai.

Neišvengiamas dialogas

Kad taip nėra, akivaizdžiai įrodė pačios svarbiausios festivalio užsienio cirko artistų pristatytos premjeros. Be užsienio trupių nepamirštamą pasirodymą surengė ir žymioji kauniečių šokėjų komanda „(G)round zero“, jau ne vienus metus skaidrinanti Kauno kasdienybę.

Apie jų pasirodymus jau buvo rašyta ne kartą, tad labiau norėtųsi pažvelgti į tai, ką leido patirti dar nematytos užsienio trupės. Kurių, tenka pripažinti, teko laukti su dideliu nekantrumu, nes prieš festivalį kalbintų kūrėjų žodžiai ir jų kūrybiniai pasiekimai bylojo, kad tai bus itin originali ir unikali pažintis su šiuolaikinio cirko menu.

Pirmiausia ne Šilainiuose, bet Savanorių prospekte, priešais „Žaliakalnio terasas“ stovinčio dvylikaaukščio daugiabučio kieme savąjį spektaklį „Pasirodymas 66-iems balkonams ir vienai terasai“ surengė iš Italijos atvykęs choreografas, režisierius Roberto Magro. Prieš pasirodymą dar kūrybinėse dirbtuvėse kartu su lietuviais ir užsienio artistais pedagogas kūrė gyvenimo lietuviškame daugiabutyje metaforą. Kasdienybės personažus kūrė šie atlikėjai: Džiugas Kunsmanas, Kęstas Matusevičius, Monika Neverauskaitė, Marija Baranauskaitė, Mantas Markevičius, Algirdas Urbonas, Žilvinas Beniušis, Konstantin Kosovec, Camille Guichard, Elena Nechiporenko ir Luca Forte.

Pastarasis dvylikaaukštis - vienas pirmųjų tokio tipo pastatų po Nepriklausomybės Kaune. „Žaliakalnio terasos“ - šių dienų monolitas, dar nebaigtas įrengti ir laukiantis būsimų gyventojų. Žiūrovai pakviečiami liftu pakilti aukštai, ir perėjus dar betonu kvepiančius įrenginėjamus kambarius įsikurdinti erdviuose balkonuose. Savo tapatybės dar neturinčiose terasose, žvelgiančiose į priešais esančio senojo dvylikaaukščio mažesnius balkonus, kuriuose susispaudę stovi jų gyventojai, jau sukūrę savojo namo mitą. Nekantriai lauki tarp namų esančioje žalioje aikštelėje pasirodančių cirko artistų. Pradeda suktis galva. Nuo aukščio, nuo per daug plačiai regimos Kauno panoramos, nuo neišvengiamo dialogo tarp seno ir naujo, tarp to, kas yra ir tarp to, kas galima.

Svaigina ir prasidėjęs pasirodymas, nekviečiantis, o tiesiog verčiantis išeiti anapus kasdienio gyvenimo, pereiti į paralelinį pasaulį, kur atgyja tai, kas nematoma. Apačioje regimi artistai, virtę mažais žmogeliukais, tarsi įkūnija balkone juntamą patirtį bei leidžia pamatyti tai, kuo gyvena priešais regimo namo gyventojai, kai įžengę į namo laiptinę pasislepia savo erdvėse. Spektaklis šį namą, it kokį drabužį, išverčia į išvirkščią pusę. Pasirodyme susilieja ir jį kuria viskas aplink - akrobatikos elementai, šiuolaikinio šokio estetika, muzika, žodis, daina, vaidyba, balkonuose aidintys plojimai, šūksniai ir didelė dozė atsitiktinumo.

Atsitiktinai praeinantys praeiviai, Savanorių prospektu riedančių automobilių garsai, netoliese šviečiantis prekybos centro ženklas, praskrendantis lėktuvas papildo vaidinimą, jį nuspalvindami dar kitais atspalviais, individualiais ir be galo artimais. Nes, ko gero, toks ir yra esamasis šio miesto, o kartu ir jo gyventojo, margaspalvis portretas - konservatyvus ir šiuolaikiškas, melancholiškas ir žaismingas, svetimas ir draugiškas, bailus ir laisvas, pasyvus ir besitvarkantis...

Nesibaigianti šypsena

Šilainiuose prie pilkų daugiabučių stovinčioje ryškioje rožinėje cirko palapinėje buvo pristatyti kelių užsienio trupių spektakliai. Pirmąjį pasirodymą surengė iš Estijos atvykusios socialinę visuomenės gelmę tyrinėjančios Grėtė Gross ir Lizetha Wolk (trupė „Big Wolf Company“), pristačiusios savąjį darbą „Eternal Dinner“ („Nesibaigiantys pietūs“). Tai itin žaismingas ir linksmas vaidinimas, priverčiantis nuoširdžiai šypsotis kone visą laiką, ir ne tik palapinėje, bet visą likusį tos dienos vakarą. Tai kontrolinis šūvis sieloje prisikaupusiai pilkumai, lietuviškam fatalizmui ir liūdesiui. Spektaklis priverčia suprasti, kad nereikia vykti kažkur toli už jūrų marių, laimėti aukso puodą ar atrodyti kaip modeliui, jei nori pasijusti laimingas. Tereikia nesibaigiančios šypsenos. Nebūtinai išorinės.

Esčių pasirodymas susidėjo iš kelių sluoksnių - vaidybos įprasta prasme, su kiek klouniška dvasia ir akrobatikos numerių. Regis, spektaklio idėja labai paprasta ir kasdieniška: artistės vaidina senyvo amžiaus drauges, susitikusias pietų. Susitikimas virsta komedija. Šios draugės - jaunystėje buvusios cirko artistės, dabar vartydamos senas fotografijas prisimena senus laikus bei bando realiai atkartoti čia ir dabar fotoaparato įamžintus pasiekimus.

Artistės demonstruoja ne tik fizinį bei atliekamų triukų meistriškumą, bet ir taikliai, su pagarba bei žaisminga ironija perteikia puikiai atpažįstamą seno žmogaus tipažą, kai neįtikėtinų nesusipratimų sukelia menkiausios smulkmenos. Pavyzdžiui, atsirišęs bato raištelis, kurį užsirišti tampa neįmanoma misija. „Nesibaigiantys pietūs“ ragina peržengti mūsų galimybes ribojančias psichologines, fizines, socialines ribas, kurias labai dažnai susikuriame mes patys, savo tapatybę įrėmindami kažkuriais rėmais, moderniais ar senoviniais, tai nesvarbu. Senatvė spektaklyje tampa šių rėmų taiklia ir efektyvia metafora. Taip stipriai norisi sugrįžus namo, kaip ir šioms senutėms, pasistiebus žengti žingsnį atsistojus ant siaurutėlių butelių.

Dar kiek kitokią šiuolaikinio cirko kryptį pristatė rožinės palapinės savininkai - iš Prancūzijos atkeliavusi tarptautinė cirko artistų trupė „Circus I love you“: Sade Kamppila (Suomija), Julien Auger (Prancūzija), Benoit Fauchier (Prancūzija), Oskaras Raskas (Suomija), Mikkelis Hobitzas Filtenborgas (Danija), Andil Dahlis (Švedija), Thibaudas Rancoeuras (Prancūzija), Saana Leppänen (Suomija). Trupė remiasi utopinio cirko idėja, cirko, kuriančio laimės ir taikos transo pojūtį. Būtent toks jausmas aplanko stebint šį šou. Išgrynintos akrobatikos šou, kuriame iš įvairių šalių Prancūzijoje - šiuolaikinio cirko sostinėje - susibūrę profesionalai pranoksta visus išankstinius lūkesčius, pribloškiantys patirtimi ir kūrybiškumu. Jie atlieka sudėtingiausius triukus, jau matytus klasikiniame cirke, ir kuriamus visiškai naujai. Triukai yra rizikingi, reikalaujantys didelio fizinio lankstumo bei atidos. Negailėdami jėgų jie be jokių žymesnių pauzių žiūrovą panardina į kuriamą dinamišką pasaulį. Tai ne tik cirko artistai, o ir muzikantai, kiekvienas savuoju profesionaliai valdomu instrumentu kuriantys aukšto lygio pasirodymą. Ne tik lynas, virvė ar plaukai tampa pasirodymo įrankiu, bet ir muzikos instrumentai, ir grojantys, ir kartu vaidinantys. Spektaklis primena seną tiesą, kad tikroji laimė kuriama ne pinigais, bet siela, kurią vaidinime simbolizuoja artistų ir muzikos instrumentų santykis.

Apima keistas jausmas, kad visa tai matai ne kokioje nors didelėje arenoje, ne didmiesčio centre, o čia, Šilainių pakraštyje, kur išėjus pasitinka tuščios gatvės ir vieniši neveikiančio Baltų turgaus pastatų siluetai. O ir ilga kelionė lik reikiamos autobusų stotelės, kai atsakymas į klausimą „kas gi yra šiuolaikinis cirkas?“ aplanko pats. Tai mano, tavo, mūsų visų gyvenimas, priverčiantis padaryti neįtikėtinų salto, eiti ištemptu lynu, pakyboti aukštyn kojomis, patirti, kas yra baimė, rizika, trauma ir tai, kas nenumaldomai tave verčia skaudžiai parklupus vėl stotis ir leistis tolyn į dinamiškai žaismingą, ironišką ir utopišką žmogiškąją kelionę.

kauno.diena.lt

Komentarai