Impulsas, tampantis pulsu

Helmutas Šabasevičius 2018 07 07 7md.lt, 2018 06 29
Scena iš šokio kompozicijos „NEjuoda“. Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš šokio kompozicijos „NEjuoda“. Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Jau septintą kartą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre surengtas choreografinių projektų koncertas „Kūrybinis impulsas“ - viena iš iniciatyvų, garantuojančių normalią šokio kultūros būtį ir raidą, užtikrinančių, kad daugiau mažiau tolygiai vystytųsi visi ją sudarantys komponentai.

LNOBT baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro sumanymas jau davė apčiuopiamų vaisių: „Kūrybinio impulso“ erdvėje subrendusi Martyno Rimeikio choreografinė kūryba Mindaugo Urbaičio „Procesą“ (premjera 2017 12 01) leidžia suvokti kaip ryškiausią ne tik šio teatrinio sezono, bet kur kas ilgesnio Lietuvos šokio kultūros laikotarpio gairę.

Septyni „Impulsai“ jau gali būti vertinami kaip septyni Lietuvos choreografijos tapatybės kūrimo metai, per kuriuos impulsas tapo pakankamai ritmingu pulsu, ugdančiu šio projekto dalyvių pasitikėjimą ir ambicijas, skatinančiu reaguoti ir į praeities, ir į dabarties iššūkius, pasijausti lygiaverčiais šiuolaikinio kultūros diskurso dalyviais.

Septintajame „Kūrybiniame impulse“ pristatytos aštuonios kompozicijos skiriasi idėjomis, muzikiniais ir vaizdiniais pavidalais, trukme, choreografine stilistika. Jos atspindi dabarties įvairovę - su jos tikrumu ir tuštybe, turiniu ir fasadu, istorinės ir kultūrinės atminties rezonansais, akivaizdžiomis tapatybės transformacijomis.

Daugeliui šiuolaikinės Lietuvos kultūros kūrėjų savo idėjoms įvardinti akivaizdžiai nebepakanka lietuvių kalbos - tai būdinga ir dabartiniam Lietuvos verslui, naiviai besitikinčiam, kad angliškas pavadinimas pagelbės greitai susigrąžinti investicijas ir užtikrins pelną. Prekybos centre „Panorama“ žaižaruoja salonas „Flower Couture by Mantas Petruškevičius“, o choreografė Kristina Tarasevičiūtė bent jau klausia: „Love is just a xoxo?“ Kokį papildomą prasminį sluoksnį šis pavadinimas suteikia kūriniui, lydimam vaizdo projekcijos, primenančios vėlyvą vakarą rodomą reklaminį siužetą? Skambant Ishome „Ken Tavr“ įrašui šokančio dueto choreografiją užgožia artimi projekcijos planai (jos autorė - Emilija Petkūnaitė), rodantys iš anksto nufilmuotų šokėjų Kristinos Gudžiūnaitės ir Igno Armalio veidus ir kūnus. Kostiumų dailininkė Liuka Songailaitė paryškino ir net pakeitė atlikėjų įvaizdį, tačiau konceptuali distancija tarp šio kūrinio savitumo ir blizgiosios kultūros nebuvo išartikuliuota, o choreografės klausimas taip ir liko retorinis.

LNOBT jau keletą metų dirbanti armėnų kilmės baleto solistė Gohar Mkrtchyan sukūrė nepretenzingą kompoziciją „Blossom of her soul“, kurią šoko Urtė Bareišytė, Vilija Montrimaitė, Haruka Ohno, Marta Rueda, Margarida Triqueiros. Skaidrių moteriškų jausmų sklaidą „Impulse“ debiutuojanti choreografė perteikė sklandžiais, aptakiais judesiais, pasitelkusi Belgijoje kuriančios grupės „Arax“ muziką, kurioje skamba armėniškų melodijų motyvai. Etnografinių niuansų epizodui suteikė ir kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė, o vaizdo projekcijos autorius Luisas Velesco pasirūpino pavadinimą iliustruojančiais žiedų ir granato vaisių vaizdiniais.

Jau kelintą kartą „Impulse“ prisistatanti choreografė Daria Olefirenko sukūrė dviejų dalių choreografinę novelę „Wait for me and I´ll come back“, savaip primenančią Salomėjos Nėries eilėraštį „Grįšiu“. Tai naratyvinis kūrinys, jame šokis yra pagalbinė priemonė papasakoti istorijai ir perteikti jos veikėjų būsenoms, susijusioms su karo akivaizdoje patiriamais išgyvenimais ir netektimis. Sudomino abstrakčioji šio kūrinio choreografijos dalis, daugiau klausimų kėlė karo situacijas ar veiksmus (pavyzdžiui, šaudymą) iliustruojantys judesiai ar režisūriniai sprendimai (butaforinė žvakė, sunkiai įžiūrima memorabilia, kurią mirštantis kareivis įspraudžia į rankas savo bičiuliui, žuvusiojo šmėklos su baltu apsiaustu pasirodymas) - tokia stilistika priminė XX a. paskutinių dešimtmečių choreografiją. Tačiau šis kūrinys tiek muzikiniu (jis sukurtas pagal Frédérico Chopino preliudus op. 28 Nr. 15 ir Nr. 4), tiek vaizdiniu (kostiumų dailininkė Viktorija Zaiats) požiūriu pasirodė nuoširdus ir daugeliui žiūrovų patiko, juo labiau kad ir artistai Ernestas Barčaitis, Aistis Kavaliauskas ir Olesia Šaitanova įsijautę išgyveno minorinį pasakojimą.

Praėjusių „Impulsų“ prisiminimai skatino laukti naujausio Vaidos Šniurevičiūtės darbo - šį kartą tai buvo „NEjuoda“ pagal Jóhanno Jóhannssono muziką. Vaizdinis epizodo sprendimas išryškino abstrakčiąsias choreografės intencijas, šokėjus paversdamas geometrinės projekcijos fone judančiais juodais siluetais. Pirmoji kūrinio dalis daugiau priminė ekrane projektuojamų dinamiškai besikeičiančių elementų choreografiją (projekcijos autorius Domas Verikas), į kurią integruoti šokėjai atrodė kaip tapatybę praradę ženklai. Foniniam vaizdui nuslopus, išryškėjo Antano Gudyno aprengti šokėjai Mel Bombardo, Voicechas Žuromskas, Marija Kastorina, Jonas Laucius, Marta Navarro ir Julija Stankevičiūtė, formuojantys perdėm aktyvų įvairiausių choreografinių formų reginį, kurio suvokimą dar labiau apsunkino vyrų plačkelnės ir merginų vertikaliomis juostomis sukarpyti sijonai. Daugiau plastinio aiškumo atsirado trečiojoje dalyje, tačiau čia vėl buvo naudojama dekoratyvi kaleidoskopinė projekcija, savo virsmais konkuruojanti su choreografiniais sprendimais.

Choreografės Viktorijos Bobinaitės „Penkios atminties kryptys“ pagal kompozitorės Monikos Sokaitės muziką pristatė ne tik kūrinį, bet ir savotišką emocinių šokėjų išpažinčių tyrimą, kuris neturėjo tokiais principais sukurtiems kūriniams būdingo egzistencinio nerimo. Imanto Boiko vaizdo projekcijoje matomos joms artimoje aplinkoje - LNOBT fojė - nufilmuotos šokėjos Mel Bombardo, Vilija Montrimaitė, Marta Navarro, Julija Stankevičiūtė ir Julija Šumacherytė, apsivilkusios kasdieniais drabužiais, neturi galimybės žodžiais išsakyti joms rūpimų dalykų, tai paliekama judesiui, kuris, projekcijai užtemus, lieka svarbiausia dialogo su žiūrovais priemone. Racionalios, grafiškos sinchroniškai atliekamų judesių grupės, kurias padeda išryškinti lakoniški, šokėjų figūras išryškinantys Jolandos Imbrasienės kostiumai, derinamos su asmeniškais, smulkiais, automatiškais gestais, tačiau lieka neaiški šių skirtingos prigimties plastinių elementų proporcijų koncepcija, kaitos motyvai ir argumentacija, pradeda vyrauti improvizacinis pradas, kuris grasina sutrikdyti choreografinį sumanymą, pažeidžia kūrinio vientisumą.

Choreografė Živilė Baikštytė šiam „Impulsui“ sukūrė neilgą epizodą „Leliumoi“ pagal Kristinos Juškevičiūtės aranžuotą Spanxti „Leliumoi“ muziką. Choreografinei koncepcijai taip pat prisireikė vaizdo projekcijų - jas, remdamasis animuotais archajiniais baltiškais elementais, sukūrė Imantas Boiko. Kompoziciją įsijautusi į muziką, išraiškingai atliko M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokinė Barbora Gudavičiūtė, Jolandos Imbrasienės apvilkta paprasta kelius siekiančia suknele plačiomis rankovėmis. Apsuptos griežtų, šimtmečius gludintų vizualinių motyvų, pavirtusių simboliniais ženklais (projektuojama ir scenos gilumoje, ir ant permatomos uždangos priekyje), tirštais jausmais persmelktos judesių formos atrodė pernelyg gaivališkos, ekspresyvios - o gal kaip tik ši įtampa ir sukūrė pastebimai gyvą „Leliumoi“ ir žiūrovų kontaktą.

Vizualinių menų kūrėja Greta Bernotaitė savo choreografiniam debiutui pasirinko rytietiškais motyvais paryškintą kompoziciją, sukurtą pagal garso instaliacijų, garso ir muzikinių performansų kūrėjo Reeso Archibaldo muziką, pavadintą „Awakening“. Rafinuotoje šio epizodo vaizdų sistemoje svarbią vietą užėmė ryškiaspalviai stilizuotų rytietiškų siluetų kostiumai, juos papildantys galvos apdangalai-perukai (pastaruosius sukūrė pati choreografė, kuri šoko kartu su baleto artistais Charlotte Lejeune, Mantu Daraškevičiumi, Marta Rueda). Atsargiuose, kovos menų pozas primenančiuose judesiuose buvo telkiama rafinuota meditatyvi energija, kurią kartais atsverdavo dinamiški sinchroniški šokėjų šuoliai. Savo prasmėmis talpus pavadinimas epizodui nesuteikė konceptualaus karkaso, pavertė formaliu performanso eksperimentu, kurio įtaigą nulėmė ne tiek choreografiniai, kiek režisūriniai elementai (efektingas šokėjos - pačios choreografės - kilimas aukštyn prisitvirtinus prie iš viršaus nuleisto lyno).

Vakarietiškos, krikščioniškos civilizacijos ženklai dominavo kompozicijoje „Adomo sukūrimas“ (idėjos autorė, režisierė ir scenografė - Jelena Lebedeva). Jau ne pirmą kartą ji remiasi vizualiniais Renesanso epochos motyvais, o judesius įgarsina pasitelkdama Giedriaus Puskunigio muziką. Pradžios knygoje aprašytas Adomo - žmogaus - sukūrimas tirštai iliustruojamas pačiais įvairiausiais Michelangelo kūriniais ir pačiomis skirtingiausiomis - grafinėmis, fotografinėmis - jų vizualinėmis formomis (projekcijų autorius - Imantas Boiko). Tai ir pats masiškiausias šio „Impulso“ kūrinys, jame pasirodė net trylika šokėjų: Olga Konošenko, Olesia Šaitanova, Haruka Ohno, Urtė Bareišytė, Eimantė Šeškutė, Igoris Zaripovas, Jonas Laucius, Romas Ceizaris, Viktoras Coffy, Ignas Armalis, Gediminas Švendravičius, Marius Miliauskas. Režisūrines schemas (personažų išdėliojimą ant scenografinių pakylų, šviesa išryškinamas skulptūriškas kompozicijas) gaivino choreografė Edita Stundytė, atskleisdama ir šokėjų techninius privalumus. Pasitelkus kostiumus (juos sukūrė Lebedeva ir Imbrasienė) sukurtas rafinuotas, estetizuotas reginys, kurio paveikumui vis dėlto trukdė vienas kitą dengiantys vaizdiniai, nelengvai iššifruojama jų dramaturgija.

Tebeformuojantiems savo, kaip choreografo, tapatybę kūrėjams, taip pat ir šioje srityje debiutuojantiems šokio menininkams nelengva nustebinti tuos, kurie kelis dešimtmečius kaupė vizualinių šokio įspūdžių archyvą. Bet choreografijos, kaip savarankiškos kūrybos formos, tvarumo užtikrinimas - pati svarbiausia „Kūrybinio impulso“ vertybė, kurios nepaneigs netolygi meninė ir išliekamoji atskirų kūrinių vertė. O ir netolygumas - sąlygiškas dalykas, labiau susijęs su dabartinės kultūros formų ir prasmių įvairove, jos refleksijos specifika. Tai dabarties kūryba, visų pirma adresuota amžininkams, tos pačios kartos žiūrovams, kurie geriausiai gali suvokti atvirus ir pusiau slaptus kūrėjų tikslus. Reikėtų tik neprarasti savikritiškumo ir nepaisant artimiausios aplinkos entuziazmo nuolat tikrinti savo idėjų prasminį svorį ir joms įgyvendinti pasirenkamų meninių priemonių adekvatumą.

7md.lt

Komentarai