Opera be išrinktųjų

Viktorija Vitkauskaitė 2018 06 18 IQ, 2018 06 16
Operos režisierius Graham Vick „Idomenėjo“ spaudos konferencijoje. Martyno Aleksos nuotrauka
Operos režisierius Graham Vick „Idomenėjo“ spaudos konferencijoje. Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Radikaliu operos reformatoriumi vadinamas Grahamas Vickas į Vilnių atvyko su „Idomenėju“ -jau ne kartą paties statyta Wolfgango Aamadeus Mozarto opera. Prieš premjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Viktorija Vitkauskaitė su britų režisieriumi aiškinosi, kur glūdi jo radikalumo šaknys.

2016 m. rugsėjį Geteborge (Švedija) įvyko jūsų režisuotos operos „Idomenėjas“ premjera. Tai buvo trečias kartas, kai statėte šį kūrinį. Vadinasi, spektaklis Vilniuje -jau ketvirtas?

Sakyčiau, Vilniuje bus trečias kartas su puse. Florencijoje, Birmingame ir Geteborge pastačiau tris visiškai skirtingus „Idomenėjus“. Vilniuje iš esmės pamatysite spektaklio, kurį sukūriau Švedijoje, adaptaciją. Beje, pagrindinę Idomenėjo partiją premjeroje atliks britų tenoras Paulas Nilonas, dainavęs šioje operoje ir Geteborge.

Kuo jus taip traukia ši Mozarto opera, kad nuolat prie jos sugrįžtate?

Tai labai sudėtingas kūrinys režisūriniu atžvilgiu. Kaskart dirbdamas atnaujinu savo požiūrį į jį. Kiekvieną sykį jaučiu, kad pavyksta panerti vis giliau. Ir man tai labai patinka. Manau, kad visuomet jausiuosi laimingas galėdamas grįžti prie šio kūrinio.

Mozartas buvo sumanęs šią operą baigti dešimties minučių baleto scena. Ar jūs tos idėjos neįgyvendinsite?

Pirmuosius du kartus dariau taip, kaip buvo sugalvojęs kompozitorius. Bet niekada daugiau to nekartosiu. Visgi baletas nėra tinkamiausias būdas užbaigti operą. Iš šio spektaklio išėmiau tris nedideles scenas. Tarp jų - ir finalinę baleto sceną.

Sutrumpinote, nes šiandien publika nebe tokia kantri kaip anksčiau?

Tiesą sakant, rašydamas „Idomenėją“ Mozartas pats ne kartąjį trumpino. Galutinės, aiškios šios operos versijos net nėra. Kompozitorius buvo labai kūrybingas, turėjo daug idėjų, tad opera išėjo kiek per ilga. Tačiau XVIII amžiaus publikai nereikėjo dirbti tam, kad pragyventų. Mūsų laikais žiūrovai ateina į teatrą po ilgos darbo dienos. Tam reikia parodyti pagarbą.

Ar opera turėtų būti pramoga?

Be abejo. Visas teatras turėtų toks būti - tai viena esminių jo egzistavimo priežasčių. Jis neturi būti vien pramoga. Bet privalo būti ir pramoga.

O kaip dėl dramų, nelaimingų meilės istorijų, šeimos tragedijų, kurias taip mėgstame žiūrėti?

Kokia gali būti didesnė pramoga nei tai, ką išvardijote? Juk pamatę gatvėje ant banano žievės paslydusį žmogų imame juoktis. Stebint tragedijas mus žavi tai, ką galima pavadinti palengvėjimu, kad blogi dalykai nutiko ne mums. Žiūrint lyno akrobatų pasirodymą iš esmės mums smalsu, ar jie nenukris žemyn. Tas pats tinka ir kalbant apie tragedijas. Bet pabrėšiu, kad „Idomenėjas“ nėra tragedija. Jis baigiasi laimingai, tai labai pozityvus kūrinys.

Kaip istorija apie Trojos karo padarinius sudominti jaunimą, kuriam pirmiausia skiriate šį savo pastatymą?

Tam tikra prasme tai labai paprasta. Jaunimas suvokia karo keliamą įtampą pasaulyje, kultūrinius konfliktus, religinius skirtumus. Jie pakankamai daug žino apie problemas su tėvais, kartų kovą. Taigi šioje operoje nėra nieko, su kuo jaunoji karta nebūtų susigrūmusi. Vienintelis dalykas, kurį turime padaryti - padėti jiems suvokti, kad nekalbame apie kažkokį senovinį pasaulį. Tai istorija apie buvimą žmogumi. Negaliu tvirtinti, kad perkeliu operą į mūsų dienas. Kostiumai šiuolaikiški, bet veiksmui scenoje laikas nesvarbus - tai juk netikras pasaulis. Naudoju daug vizualinių simbolių, citatų, nuorodų, kurie turi ryškią politinę potekstę, netgi nurodo į seksualinę politiką. Bet svarbiau už viską mano pastatyme yra kartų kova, su kuria susiduria pusė pasaulio religijų. Kalbant metaforiškai, sakyčiau, kad tai amžinas klausimas: ar mes nužudysime savo tėvus anksčiau, nei jie spės užmušti mus?

Dažnai akcentuojate, kad norėdama išlikti opera privalo radikaliai keistis. Kodėl?

Apie tai kalbu jau labai ilgai. Laikui bėgant pokyčių šiek tiek padaugėjo. Opera privalo keistis, nes jos auditorija neatspindi visų konkrečios vietovės gyventojų grupių. Šio žanro žiūrovai paprastai yra išsilavinę ir turtingi žmonės. Bet opera gali pasiekti savo tikslų, perduoti vertybes ir neturint pinigų - jei bilietai pakankamai pigūs, ir be išankstinio žiūrovo pasiruošimo - jei pastatymas tikrai geras. Su ta pačia problema susiduria bažnyčia. Joje lankosi daugybė pasiturinčių žmonių. Bet niekam nekiltų mintis, kad bažnyčia nėra skirta ir vargšams. Tas pats ir su menu. Tai irgi yra dvasinė erdvė, kur gali peržiūrėti savo gyvenimą. O to reikia visiems - ir turtingiems, ir nepasiturintiems.

Bet vis dar egzistuoja konservatyvesnė auditorijos dalis, kuriai eiti į operą reiškia išsitraukti vakarinius drabužius ir nepagailėti solidžios sumos už bilietą. Ar manote, kad šis operos pasaulis jau dingęs?

Ne, nedingęs. Aš jo niekada nemėgau, tiesą pasakius nekenčiau. Man atrodo, kad toks požiūris paverčia meną diletantiška pramoga, vakaro pasilinksminimu. Bet operos įvaizdis iš tiesų visuomet siejosi su prabanga ir elitu. Tai mane įžeidžia. Esu darbo klasės atstovas, kuris rado savo kelią į operą ir tai neturėjo nieko bendro su minėtais dalykais. Įsivaizduokite, kad galėčiau dirbti šioje srityje, turėjau atsikratyti savo akcento. Anksčiau kalbėdavau su labai ryškiu Liverpulio akcentu, bet koledže persilaužiau. Dabar pasaulis šiek tiek pasikeitęs, manau, ir akcentas man taip netrukdytų. Bet prieš 40 metų tai buvo neįmanoma.

Nes akcentas rodė jūsų kilmę, kuri buvo laikoma trūkumu?

Taip. Išgirdę jį, žmonės šypsodavosi, juokdavosi, manydavo, kad tai žavinga ar miela. Bet niekas nežiūrėjo į mane rimtai. Tačiau pasaulis keičiasi. Štai Didžiojoje Britanijoje turime tamsiaodę hercogienę - tai didelis žingsnis.

Vis dėlto net ir besikeičiančiame pasaulyje finansai tebėra problema - kas mokės už operą? Puiku, kad Vilniuje esantį operos teatrą daugiausia finansuoja valstybė. Bet tai reiškia, kad privalote užtikrinti, jog teatro auditorija atstovauja visiems miesto gyventojų sluoksniams. Būtų paradoksalu turėti biudžeto lėšomis finansuojamą teatrą ir pritraukti į jį tik vieną žiūrovų segmentą. Taip, tiesą sakant, yra Didžiojoje Britanijoje. Štai mes subsidijuojame Kovent Gardeną (angl. Covent Garden), į kurį dauguma žmonių negali nusipirkti bilieto. Tai kodėl jį remiame? Londone gyvena nemažai turtingų žmonių - jie tikrai galėtų išlaikyti tokį teatrą.

Suprantu, kad Lietuvoje situacija kitokia. Jūsų uždavinys - rasti žmones, kuriems neatstovaujama. Priartinti dirbančiuosius scenoje prie tų, kurie gyvena parkuose ant suoliukų. Svarbu matyti silpniausius visuomenės narius ir investuoti į kultūrą. Jei to reikia - vadinasi, reikia visiems. O jei ne - tai kodėl mes tuo išvis rūpinamės?

Baiminamasi, kad nulipusi nuo pakylos ir išėjusi į parkus bei gatves opera neišlaikys savo aukštų standartų, kris solistų meistriškumas. Ką apie tai manote?

Manau, kad žmonės amžinai slepiasi už tų aukštų standartų. Pažvelkime kad ir į nacionalinį britų turtą - Williamą Shakespeare´ą. Mes dėstome jį mokyklose, perrašinėjame, verčiame į suahilių kalbą, trumpiname, kuriame beprotiškas interpretacijas, statome spektaklius su neprofesionaliais aktoriais. Ir tai nuostabu, nes Shakespeare´as išgyvena viską. Mozartas irgi nenukentės - dėl to nesijaudinu. Svarbiausia, ką opera ar bet koks kitas kūrinys kalba man, žiūrovui, - čia irgi būtina kokybė.

Beveik visos profesionaliojo meno formos kilo namuose. Bauginančios sakmės, dainos - fundamentali žmonijos istorijos dalis. Todėl mes atsiliepiame į sakmes, pritariame dainoms ir gerai jaučiamės, kai šokame. Tam tikrame evoliucijos etape šokiai išaugo į klasikinį baletą - tai puiku, bet prieš tai šokiai buvo tiesiog laisvalaikio leidimo būdas. Didžiulė problema nuo XVIII a. pradžios yra takoskyra tarp aukštosios ir elitinės kultūros. Toks skirstymas yra labai žalingas abiem pusėms. Manau, laikas suprasti, kad visi esame vienodi.

Grįžtant prie operos kokybės - aš į ją einu ne tam, kad ką nors pagarbinčiau ar vertinčiau lyg teisėjas. Man svarbu, kad kūrinys paliestų, sujaudintų. Mes saugome save operoje apsistatydami barjerais ir vadindami tai kokybe. Aš kokybę dažniausiai suvokiu kitaip. Mes teikiame pirmenybę ir reikalaujame tik garso, bet ne komunikacijos kokybės.

Jeigu opera vis dėlto nesikeis, ar ji žlugs?

Ne, manau, kad operos žanras bet kuriuo atveju išliks. Tačiau būna nuosmukių, žingsnių atgal. Pavyzdžiui, prieš 40 metų opera mano šalyje buvo demokratiškesnė. Dabar suskaičiuoju bent aštuonias organizacijas, kurių pastatymai skirti vien turtingiesiems. Reikia turėti pažinčių, kad patektum į tą ratą ir galėtum nusipirkti ypač brangius bilietus. Dauguma operų skirtos britų turtuoliams ir tik labai mažai jų prieinama nepasiturintiems. Šiuo atžvilgiu situacija per 40 metų tik pablogėjo. Galite įsivaizduoti, kaip tai mane liūdina. Juk visą laiką dirbau priešinga kryptimi. Bet, kita vertus, kai ko pasiekėme. Mano įkurtos Birmingamo operos trupės auditorija unikali. Niekur kitur tokios nėra. Pavyzdžiui, atėję į Kovent Gardeną scenoje matysite tik baltuosius, kaip ir orkestre bei auditorijoje. O Birmingame apie 40 procentų auditorijos sudarys azijiečiai ir juodaodžiai, tokia pati dalis jų bus orkestre, o dar didesnė - scenoje.

Kaip tuomet jaučiatės dirbdamas Vilniuje?

Čia situacija kitokia. Teatre atmosfera puiki, nejaučiu jokio protekcionizmo - tik sunkų darbą ir norą kalbėtis su pasauliu. Manau, jei gyvenčiau Vilniuje, prieš žengdamas pro Operos ir baleto teatro duris dukart pagalvočiau. Kol esi viduje, viskas atrodo labai gerai. Už teatro durų atmosfera man neatrodo labai svetinga. Joje tebeglūdi kažkas iš sovietinės praeities.

Beje, problema dar ir ta, kad žmonės iki šiol painioja operą kaip žanrą ir operos pastatą. Pastatas neturi nieko bendro su opera - tai tik plytų krūva. Tačiau kai tas pastatas pritraukia tik turtingus, išsilavinusius žmones, kitokie į jį neina, nes mano, kad jiems ten ne vieta. Todėl labiausiai norėjau, kad Birmingame į teatrą atėję žiūrovai jaustųsi esantys tarp tokių pačių žmonių. Čia pamatai, kad nepaisant rasinės ar etninės kilmės kiekvienas gali tapti dirigentu ar operos solistu.

2008 m. į „Idomenėjo“ pastatymą Birmingame įtraukėte ir publiką...

Taip, mūsų trupės spektakliuose auditorija visada įtraukiama į veiksmą. Prasidėjus veiksmui durys buvo užrakintos ir apnarpliotos virvėmis, kad niekas negalėtų ištrūkti. Kažką iš auditorijos ištempė į sceną ir „paaukojo“ ant altoriaus. Kai trojėnai pagal siužetą buvo išlaisvinti, „išlaisvinta“ buvo ir publika. Man tai tiesiog patinka. Pavyzdžiui, per „Fidelijų“, Florestanui patekus į kalėjimą, žiūrovai ant galvų turi užsidėti gobtuvus ir devynias minutes stovėti aklinoje tamsoje, pasikliaudami vien klausa.

Nutarėte liautis apsimetinėjęs, kad auditorija neegzistuoja?

Būtent. Tai graži iliuzija, bet iš tiesų publika lemia pusę pastatymo sėkmės. Jei žiūrovai ir artistai neapsikeičia energija - nieko neįvyksta.

O jeigu žiūrovas nori žiūrėti spektaklį saugioje anoniminėje tamsoje?

Tuomet jis ras būdų tai padaryti. Galima stovėti kampe, atsiremti į sieną, likti tyliu stebėtoju. O galima pulti į veiksmo sūkurį. Tai - patirtis, kurią pasirenka pats žiūrovas. Būtinybė rinktis įtraukia. Priešingai nei tada, kai žiūrovas nutaria, kad nieko nesupranta, ir leidžia veiksmui tiesiog tekėti jo nepaliečiam.

Birmingamo publika labai aktyviai įsitraukia į šiuos sprendimus. Bet ne tik ten. Pernai „Fidelijų“ rodėme Parmos festivalyje, garsėjančiame konservatyvumu. Auditorija ten buvo nuostabi. O aš net gavau specialų prizą, nes komisija nusprendė, kad neatitinku jokios konkrečios nominacijų kategorijos.

Esate sakęs, kad labiausiai savimi jaučiatės būtent Birmingame. Ar šis pojūtis išliko?

Ten dirbama taip, kaip aš tikiu, todėl man geriausiai sekasi įgyvendinti tai, ką sugalvoju. Kuriant operą, kompromisai neišvengiami. Ji - nepaprastai sudėtingas darinys. Bet būtent Birmingame man tenka daryti mažiausiai kompromisų. Myliu šio miesto publiką, nes tai tokie pat žmonės kaip aš. Per tuos tris darbo dešimtmečius susikūriau ten savo utopiją. Be abejo, lyginant su pačia pradžia, sumanymas plėtojosi, kito jo kryptis. Štai sugalvojau įtraukti auditoriją į veiksmą ir tai tikrai prigijo. Visai neseniai su kompozitoriumi Giorgio Battistelli sukūrėme operą „Wake“, įkvėptą Naujojo Testamento pasakojimo apie Lozoriaus prisikėlimą. Tai eksperimentinis, techniškai itin sudėtingas pastatymas, kuriame man pavyko įgyvendinti daugelį savo tikslų. Puikiausia tai, kad bilietus žiūrovai tiesiog iššlavė.

***

Graham Vick gimė 1953 m. Berkenhedo mieste Jungtinėje Karalystėje.

Studijavo Šiaurės karališkajame muzikos koledže Mančesteryje. 1987 m. įkūrė Birmingamo operos trupę, kuriai vadovauja iki šiol. 2009 m. jo vadovaujama trupė pastatė Giuseppe Verdi „Otelą", kuriame pagrindinį vaidmenį atliko juodaodis tenoras.

2012 m. su Birmingamo trupe pirmieji pasaulyje atliko Karlheinzo Stockhauseno „Trečiadienį" iš sudėtingo jo operų ciklo „Šviesa". Bendradarbiavo su pripažintais šiuolaikiniais kompozitoriais Luciano Bėrio, Ravi Shankaru, Georgu Friedrichu Haasu.

Tarp svarbiausių apdovanojimų: septynios „Abbiat" premijos, Ispanijos „Premio Compoamor" ir Didžiosios Britanijos „South Bank Show Avvard for Opera" apdovanojimai, Prancūzijos Meno ir literatūros ordino kavalieriaus („Chevalier de l´Ordre dės Arts et dės Lettres") titulas. 2009 m. jam suteiktas Britų imperijos ordino Komandoro laipsnis. 2016 m. tapo Karališkosios filharmonijos asociacijos garbės nariu.

IQ

Komentarai