Keturios neįpareigojančių pokalbių rūšys

Milda Brukštutė 2018 05 28 15min.lt, 2018 05 25
Alain Platel / „Les ballets C de la B“ (Belgija) spektaklio „nicht schlafen“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Alain Platel / „Les ballets C de la B“ (Belgija) spektaklio „nicht schlafen“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Pokalbis-žaidimas yra meno kūrinys. Jis kartais reikalauja aukoti mintį. Karšto būdo žmogus paprastai tokį pokalbį sugadina. Jis visu rimtumu ima neigti paviršutiniškus argumentus; laikosi įsikibęs jau išsemtų temų. O žaidimo taisyklės reikalauja bet kokį kamuolį sugauti ir negailint mesti tolyn. (Andrè Morua „Apie pokalbį-žaidimą“)

Paradoksalu, kad kaip tik šiais metais, kai Naujajame Baltijos šokyje buvo beveik išvengta žodžių - dauguma kūrinių, ar tiesiog bendras jų vaizdas labiausiai panėšėjo į žaidimą-pokalbį. Lengvo pobūdžio bendravimas, neįpareigojantis buvimas kartu šiam festivaliui, panašu, apskritai yra labai svarbi dalis: prieš renginius ir po jų „Menų spaustuvės“ kiemelis mirgėte mirgėjo įvairiausiomis šokio mylėtojų grupelėmis, o festivalio fotografas Dmitrijus Matvejevas negailėjo akies ne tik parodytiems kūriniams, bet ir visiems tiems atsitiktiniams pokalbiams...

Festivalio spektakliams, regis, taip pat svarbiausia buvo ne išsakyti vieną ar kitą mintį, bet pakviesti žiūrovus pasimėgauti vienokiu ar kitokiu drauge buvimu. Ir jei bandytum tempti sceninį vyksmą prie vienos ar kitos temos, jei kaip įmanydamas atskiruose judesiuose ieškotum prasmių, galimas daiktas, liktum sutrikęs ir praradęs tai, kas juose buvo svarbiausia: nepasimėgautum šiuo neįpareigojančiu, bet paslapčia (t.y. nereikalaujant pastangų) skatinančiu pažinti kitą, buvimu. Tokie susitikimai, pokalbiai turi daugybę skirtingų atspalvių ir negali likti sumesti į vieną krūvą. Kalbant apie Naujojo Baltijos šokio´18 programą, norisi išskirti (leidžiant sau praleisti kelis matytus spektaklius) keturis jų variantus.

Draugiškas / bičiuliškas susitikimas

Galima pradėti nuo festivalio atidarymo, kuriam pasirinktas Omar Rajeh / „Maqamat“ šokio teatro (Libanas) spektaklis „Beytna“ (Mūsų namai). Tai labai aiškus, visiems suprantamas kvietimas priimti ir pažinti kitą. Tradiciniu, ritualiniu būdu: per muziką, choreografiją ir vaišėmis nuklojamą (ne „nuklotą“, nes jos kaip tik ir ruošiamos spektaklio metu) stalą. Šėlstant, atsiveriant bei darbuojantis skirtingų kultūrų atstovams, sklindant energingai pjaustomo maisto kvapams, esame kviečiami suvokti atskirų žmonių panašumus bei skirtumus, o galiausiai, pasirodymui dar nepasibaigus, keliaujame ant scenos, vaišintis. Reikia pripažinti, kad toks bičiuliškas kvietimas pabūti kartu, iš tiesų nieko nekeičia. Jį tegali priimti tuomet, kai esi tam pasirengęs, kai ir be to esi nusiteikęs bendrauti. Ir labiausiai čia sužibės tie, kurie slepia savyje ne norą analizuoti ir suprasti, o norą atsipalaiduoti ir linksmintis.

Agnietės Lisičkinaitės „Z+“ - choreografinis kartų dialogas. Šokėjas - Sigitą Juraškaitę, Gretą Grinevičiūtę ir Airidą Gudaitę galima stebėti per savo telefonų ekranus taip prisiliečiant prie Z kartos kasdienybės. Pačios šokėjos savo apranga ir judesiais pasiduoda paaugliškai nuotaikai. Galiausiai visa erdvė, kurioje iš vietos į vietą persikėlinėja tiek atlikėjos, tiek ir išmaniuosius iškėlę žiūrovai, darniai surobotėja. Ir nėra tame jokio moralo, vertinimo: tiesiog kitokiu - vieniems be galo įprastu, kitiems juoką ar siaubą keliančiu būdu (fiksuojant, o ne stebint viską, kas pasitaiko kelyje) pabūnam kartu.

Vilmos Pitrinaitės / „We cie“ (Belgija / Lietuva / Prancūzija) spektaklis „Somaholidays“ - apie darbą, atostogas ir draugystę. Apie tam tikros trukmės nuolatinę trintį vienas su kitu. Šiame spektaklyje žiūrovas nėra interaktyviai įtraukiamas, kaip kituose dviejuose, bet tam tikra prasme, jis, vien tik stebėdamas sceną, turi galimybę atsidurti labai arti matomų žmonių. Nes stebi jis tarytum pro rakto skylutę ir mato, nors ir ne itin savo atvirumu įpareigojančius, bet, vis dėlto, užkulisius. Ir visa tai, vėlgi, paperka kaip tik savo paprastumu. Šokio dalis - gana klubinė, užkrečianti, nesuvaržyta. O ją įrėminantis video - atlikėjų braidymas po pievą ir repeticijų laiko planavimas - komiška, daugybę mūsų, pačių planuojančių savo darbo ir poilsio valandas, užgulusi pasirinkimų našta. Tad visuose šiuose spektakliuose galime pajausti tą pirminį žmogišką ryšį: bendrumą dėl aplinkybių, dėl ganėtinai paviršutiniškų priežasčių.

Komplikuotas / frustacinis bandymas priartėti

Ne kiekvienas pokalbis šiame festivalyje, kaip kad nutinka ir gyvenime, buvo šventė. Visuomet atsiranda pašnekovų, įstengiančių net ir kiekvieną nereikšmingą smulkmeną komplikuoti. Alexander Vantourhount (Belgija) su savo tragiška kūno autobiografija „Aneckxander“ bendravimui, buvimui tiek atviru, tiek ir visiems priimtinu, rodos, atiduoda neįmanomą kiekį pastangų. Šis šokėjas, taip pat ir šiuolaikinio cirko atstovas Kišeninėje „Menų spaustuvės“ salėje prieš mūsų akis veikia, tyrinėja ir kankina save visai nuogas. Bet tai nėra tik bandymas peržengti savo kūno ribas (nors šios ir peržengiamos ne kartą) - tai bandymas išgauti iš savęs kažką, ko neturi; kad ir bokso pirštinėmis ar paaukštintais batais, pabrėžiančiais ir prailginančiais galūnes, kad ir netikru, be galo ištystančiu liežuviu. Jis žiūri į mus, eina prie mūsų ir nori būti maloniai sutiktas, priimtas. Jo akys tarytum klausia, ar jau gana, ar tiek gebėjimų, tiek atvirumo, tiek pastangų pakanka tam, kad jį apkabintume. Bet jis šlapias nuo prakaito ir niekas nenori eiti artyn... Čia mes susiduriame su kvietimu, niekaip neperžengiančiu uždaro pasaulio ribų, neprasiveržiančiu į išorę. Žmogumi, norinčiu būti matomu ir susitelkusiu į šį, savaimę nieko nereiškiantį tikslą, trukdantį jam pačiam ką nors pamatyti.

Pastangos ne tik būti pažintam, bet ir pažinti kitą matėsi Lizos Baliasnajos ir Sidney Barnes (Lietuva / Belgija / Didžioji Britanija) Kišeninės salės pasirodyme „Figūros“. Visiškoje tyloje keitėsi, jungėsi dvi - vyro ir moters figūros. O jų didžiulis noras priimti vienas kitą atsispindėjo varvančiu prakaitu ir netikėtai pratrūkstančiais šūksniais. Tai, kas iš šalies gali atrodyti rami figūra - viduje reikalauja labai daug darbo, sukelia labai daug prieštaravimų ir maišaties. O mes matome ne rezultatą, bet nenušlifuotą to darbo paviršių. Šie spektakliai labiausiai ir atsispyrė nuo pačių pastangų būti, o ne nuo buvimo, analizės.

Šarados: atspėk kas esu

Bent jau man sunkiausiai sekėsi stebėti tam tikras konkrečias situacijas vaizduojančius spektaklius. Visi jie priminė ne kažkokį turinį slepiančią dramą, o žaidimą „šarados“, skatinantį tiesiog atspėti vieno ar kito veiksmo reikšmę. Tai Claros Furey ir Peterio Jasko (Kanada / Belgija / Slovakija) „Nesusiję pasakojimai“ - užgulantis savo rimtu lėtumu kūrinys, kuriame analizuojama pasaulio tamsa ir dviejų būtybių (šiuolaikinių Jonuko ir Grytutės) bejėgystė. Florencia Demestri ir Samuel Lefeuvre (Prancūzija / Belgija) „Le Terrier“ (Ola) - sceninis žaidimas, kuriame įvairiausios fantazijos azartiškai keičia viena kitą ir tarytum teikia vilčių, kad tai prie ko nors prives, kad gims kažkokia prasmė... Bet iš tiesų tas žaidimas, ta nebyli vaidyba, o ne iš to išplaukiančios idėjos ir yra pagrindinė šio spektaklio esmė, nes nėra ką laimėti ir belieka tik žaisti. Bei Ievos Kuniskis (Lietuva / Didžioji Britanija) „Jie gyvena šalimais“, kuriame du atlikėjai Mark Boldin ir Nicholas Minns nostalgiškos muzikos ritmu demonstruoja dviejų būtybių tiek buitinį, tiek romantinį, tiek ir kupiną konfliktų gyvenimą.

Pažinimas per geismą / seksualumą

Kūnai, alsuojantys geismu (nė nesvarbu kam jis skirtas: ar jums, ar kitam, ar gyvenimui), prašosi būti pažinti nelaukiant jokio žiūrovų sutikimo. Jie neabejoja nei savimi, nei į juos nukreiptais žvilgsniais. Tai tiesioginė pažintis: užtenka mesti akį ir tu - jau savas, priklausai jam. Tokių pasirodymų buvo du: I-VO (Bulgarija) „Skulptūros“ ir Alain Platel / „Les ballets C de la B“ (Belgija) „nicht schlafen“ (nemiegokite).

I-VO koncertas, kaip pats teigia, su tobula choreografija - lengva ne tik pop muzikos, bet ir seksualumo parodija. Nuolat pabrėžiamas Ivo Dimchevo nuobodulys ir atsainumas, kartu su jo ir šokėjų seksualumu, sukuria kūniškumo, prieš kurį visa kita nublanksta, svarbos aurą. Visgi Dimchevas pats labiausiai džiaugiasi savimi, o mes esame to džiaugsmo, to geidulingo nuobodulio liudininkai.

Tuo tarpu visą festivalį apvainikavęs „nicht schlafen“ - kerintis ritualas, kurio dalyviai, pagrinde vyrai, yra pernelyg energingi ir užimti tos energijos iškrova, kad patys savimi mėgautųsi. Tai vyriškas, laukinis pasaulis, susijungęs su klasikine Gustavo Mahlerio muzika. Čia susiduria kultūra ir žiaurūs žaidimai. Čia pirminiai instinktai nugali visas aukštesnes, išprotautas idėjas. Ir visa tai - pavojingai gražu. Vienintelė moteris taip ir lieka nepažinta ir nepaaukota. Vietoj jos aukojamas vyras. Tai, ko lauki ar ko bijai, gali būti tik tau vienam įdomu. Čia, šioje kultūringoje erdvėje, išlikti galima tik laukiniu, gamta alsuojančiu būdu; šis, apėmęs visą teatrą, galiausiai, po visų festivalio bandymų (iš)būti kartu, atneša palengvėjimą. 

15min.lt

Komentarai