Praėjusiais metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatęs dokumentinį spektaklį apie Visaginą „Žalia pievelė“, šį sezoną Jonas Tertelis dėmesį nukreipė į Šalčininkus – kovo mėnesį buvo pristatyta spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ premjera. Interviu 15min.lt J.Tertelis pasakoja apie kūrybos procesą, hipsterišką Šalčininkų estetiką ir akistatą su savo spektaklio herojais.
Abu jūsų LNDT pristatyti spektakliai – tiek „Žalia pievelė“, tiek „Nežinoma žemė. Šalčia“ – reflektuoja labai specifinių Lietuvos miestų, Visagino ir Šalčininkų, gyvenimą. Pirma akivaizdi jungtis tarp jų yra skirtingų tautybių, kultūrų samplaika. Ar šis aspektas jums buvo svarbus, renkantis geografinį lauką, kurio realijas norėjote perkelti į teatro sceną?
Visagine galbūt labiau patraukė pats objektas – atominė elektrinė. Bet, žinoma, kultūrų samplaika yra ir ten. Ir šiandien Visagine, man regis, gyvena 43 tautybių atstovai. Mane domino kultūrinis clashas, atrodė, kad ten turėtų rastis daug įdomių, netikėtų dalykų. Šalčininkuose tautybių klausimas buvo įdomus dėl to, jog jis yra apaugintas klišėmis ir stereotipais. Ir, kaip taisyklė, tie stereotipai nepasitvirtina, kai pradedi kalbėtis su žmonėmis. Žinoma, tų klišių galima rasti kalbant apie politiką, bet bendraujant su žmonėmis apie jų kasdienybę stereotipai dažnai visiškai nepasiteisina.
Abu miestai viešajame diskurse paskui save velkasi savotišką šleifą – Visaginas kaip prorusiškas, Šalčininkai – kaip prolenkiškas miestas. Ar kurdamas spektaklius kėlėte sau tikslą paneigti įsigalėjusius stereotipus?
Tiesiogiai tokio tikslo nekėliau. Nei vienu, nei kitu atveju. Daryti kažkokį kūrinį, dirbti prie jo pusę metų, kad pasakytum, jog kažko nėra… Tai būtų truputį keista. Pvz., kurti spektaklį apie tai, kad Vilnius nėra Kaunas. Kam to reikia?
Lietuvoje aiškiai matyti skirtis tarp miestų ir periferijos. Tiesą pasakius, net tarp miestų ir miestų rajonų, mikrorajonų, viduriniosios, aukštesniosios ir žemesniosios klasių. To susiskirstymo labai daug. Mes labai mažai žinome ir tiesiog susidarome nuomonę, kaip kas yra kitur, bet nei paklausiame, nei nuvažiuojame, nei pasišnekame. Šalčininkuose tapo akivaizdu, kad tos tautinės nesantaikos, kuri dažnai eskaluojama žiniasklaidoje, realiai nėra. Skirstymas, kurie geresni, kurie blogesni, prasideda tada, kai prasideda kalbos apie politiką. Bet kaimynams, bendradarbiams ar klasiokams visai nesvarbu, ar tu lenkas, ar lietuvis, ar baltarusis.
Kuriant dokumentinį teatrą, o juo labiau bandant kalbėti apie ilgą laiką visuomenės susidomėjimo užribyje buvusią žmonių grupę, labai sunku neperžengti ribos, siūlančios egzotizuojantį ir eksploatuojantį žvilgsnį. Kaip dorojotės su šiais klausimais?
Didžiausiu iššūkiu tapo pasirinktas kelias – sugalvojau, kad aktoriai turėtų kurti personažus iš audio įrašų, klausydamiesi herojų ir klausydamiesi jų ilgai. Tame daug rizikos, nes tai gali nuvesti į parodiją, ko, ginkdie, tikrai nesinori. Kiekvienam aktoriui reikėjo savaip rasti būdą, kaip „sirgti“ už tą žmogų. Nežinojome, ar toks sprendimas pasiteisins, nes ir tai įvaldyti yra labai sunku. Man tikrai labai pasisekė su aktoriais, kurie šio proceso metu niekad nekvestionavo, ar tai geras, ar blogas sprendimas, o kėlė klausimą, kaip tai padaryti. O tai jau ir aktorine prasme yra savotiškas lindimas į nežinomą žemę. Mes tikėjomės Šalčininkuose rasti egzotikos. Ir kažkokių to užuomazgų gal ir yra, bet nebuvo taip, kad atvažiavus patektum į kažkokį kosmosą. Tikėjausi, kad ir kultūrine prasme rasime daugiau – papasakosime apie patį miestą, jo istoriją, kultūrų samplaiką. Bet Šalčininkuose žmonės, kaip ir visoj likusioj Lietuvoj, dažnai nedaug žino apie savo regiono ar savo miesto istoriją. Nekalbant apie tai, kad ta istorija šiandien jiems tiesiogiai įtakos nedaro. Kita vertus, galvojau, kaip pats reaguočiau, jei kas atvažiuotų ir prašytų pasakoti. Todėl svarbu galvoti, kaip ir ko klausi, kokį kampą renkiesi, kaip skatini žmogų prisiminti, įsivardinti tas patirtis.
Kiek laiko truko tyrimo procesas?
Pradėjau dar vasarą, kalbėdamasis su žmonėmis, kurie kilę iš Šalčininkų, bet ten jau nebegyvena – norėjau sužinoti, ką jie gali papasakoti apie to miesto kontekstą. Pats važinėjimas į Šalčininkus ir tyrimas ten truko 5-6 mėnesius. Nepasakyčiau, kad laiko visiškai užteko. Į Visaginą iki spektaklio važinėjome beveik metus. – Ar pelnyti šalčininkiečių pasitikėjimą buvo lengviau nei visaginiečių? – Nepavyko lengviau pelnyti šalčininkiečių pasitikėjimo, tačiau pavyko pelnyti individualių žmonių pasitikėjimą. Visagine mes darėme bendrus workshopus, nes vienas iš tikslų buvo ne tik papasakoti jų istoriją, bet ir paruošti žmones scenai, nes jie patys ir turėjo vaidinti. Pirminė idėja buvo panaši ir Šalčininkuose – čia taip pat turėjome rengti workshopus, bet viskas pradėjo strigti ir matydami, kiek turime laiko, nusprendėme pradėti taikytis į tikslines grupes, taip atsirinkdami individualias istorijas. Su dramaturgais sutarėme taisykles, kad naudosime tik tą medžiagą, kurią esame įsirašę interviu. Jeigu ir girdėjom, kad kažkas kažką sakė – prieš tai ar po to – nutarėme to nenaudoti, nes tai jau gali būti netikslu.
Atrodo, kad rinkotės labai žurnalistinį metodą.
Aš net sakyčiau, kad sekėme dokumentinio kino tradicija. Lietuviškame dokumentiniame kine praktiškai nėra užkadrinio balso, o ir montuojant dokumentinius filmus yra tokia frazė: „Ko nenufilmavai, to nenupieši“. Galbūt todėl natūralu, kad negali turėti literatūriškai tvarkingo spektaklio, kurio kai kurie žmonės nori. Aišku, galima viską sutvarkyti gražiai, švariai, saugiai. Bet tai būtų didesnė netiesa. O teatre ir taip labai daug fake´o.
„Žalios pievelės“ dramaturginę struktūrą padiktavo paties miesto ir atominės elektrinės istorija. Šalčininkų kaip miesto pasakojimas yra gerokai komplikuotesnis ir stokojantis bendro vardiklio. Ar dėl šios priežasties kurti „Šalčios“ dramaturginį pasakojimą buvo sunkiau?
Tai buvo dvi absoliučiai skirtingos patirtys. Vienas dalykas, teminis-emocinis lygmuo, kaip judama nuo vienos temos prie kitos, kitas dalykas, kurį man buvo įdomu eksploatuoti kaip teatro praktikui, yra ryšiai ir refleksijos. Dramaturginis tekstas „Šalčioje“ smarkiai surištas su sceniniu veiksmu, ne tik tematine ar emocine plėtote. Turiu omenyje, tas istorijas išrašius į tekstą ir išlaikius visas autentiškas kalbines nuotrupas, atsikrenkštimus, pasikartojimus, nėra taip lengva tai suprasti ir visa tai veikia tik tada, kai aktorius tai pilnai įveiksmina. Šie du dėmenys turėjo savaip rasti savo harmoniją, kuri negali būti griežtai apribota vieno ar kito. Dėl to negalėjo tik sceninis veiksmas diktuoti dramaturgijos ar tik atskiras pasakojimas veikti be sceninio veiksmo. Čia, manau, yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės taip skirtingai tą spektaklį mato.
„Žalioje pievelėje“ savo istorijas teatro scenoje pasakoja patys visaginiečiai, „Šalčioje“ šis darbas patikėtas profesionaliems aktoriams. Kodėl?
Pirmiausia todėl, kad man buvo smalsu. Norėjau išsibandyti šį principą ir nuo pačių pradžių žinojau, kad kursiu „Šalčią“ šitaip. Tuomet iššūkiu tapo aktorių atranka, kai dar neturi medžiagos. Čia jau atskiri viražai. Kaip rasti aktorius, kurie suliptų į grupę? Man patinka į sceną pakviesti žmones, kurie yra mažai arba išvis nedirbę kartu. Vienas dalykas, taip atsiranda dinamika. Kitas dalykas, žvelgiant iš aktoriaus pozicijos, jei nežinau, kaip mano scenos partneris dirba procese, man įdomu tai stebėti, lyginti su savimi. Tame, aišku, gali būti visko. Gali atsirasti labai daug pykčių. Arba tai kaip tik gali įkvėpti.
„Šalčioje“ daug, jei taip galima sakyti, hipsteriškos estetikos, kuri žmonėms, nesusipažinusiems su Šalčininkų realijomis, gali pasirodyti kiek netikėta. Iš kur toji estetika randasi?
Estetiką pakuždėjo kioskas prie kultūros centro, pilnas kažkokių crazy dalykų. Jevsejevas [spektaklio dramaturgas Andrius Jevsejevas – aut. past.] ten prisipirko pusę kambario (juokiasi). Kita vertus, tos šviesos ir neonas spektaklyje atrodo truputį oldschooliškai, o ir pati atmosfera Šalčininkuose yra lyg įelektrinta. Ten nuvažiavus, aišku, nerasi, kad visi namai šviestų neonu, bet, pvz., per šventes yra žmonės, kurie vietoj girliandų ant gyvenamųjų namų lauko pusės naudoja projektorius ir žaižaruoja tie fasadai. Visa medžiaga, kuri spektaklio metu sukasi scenos viršuj, yra nufilmuota Šalčininkuose. Dalis rasta „Youtube“, dalį patys filmavom. O ta įvairialypės medžiagos visuma uždavė toną ir iš muzikinės, ir iš vizualios pusės. Atrodo, kad Šalčininkai mažas miestelis, kuriame nieko nevyksta, bet iš tiesų vyksta. Man atrodė, kad tos šviesos ir ta elektronika yra tai, kas vyksta „rūsy“, kur niekas nemato.
„Šalčios“ pabaigos titruose žiūrovai sužino, jog po premjeros Šalčininkuose dalis vietos gyventojų į spektaklį reagavo skeptiškai, o pats miestas kūrėjams taip ir liko nežinoma žeme. Ar prieš imdamasis šio spektaklio tikėjotės kitokios baigties, kitokio šalčininkiečių ir jūsų paties santykio su galutiniu rezultatu?
Dokumentikoje visuomet jaudiniesi prieš pirmą teismą su herojumi. Jei prieš pradėdamas žinočiau, koks bus finalinis rezultatas, būtų neįdomu. Todėl einu ten, kur nežinau – žiūriu, kur nuves tyrimas. Aišku, gali iš anksto pats sugalvoti spektaklį, tai net nėra sunku. Bet tuomet arba save apgaudinėsi, arba save apvogsi. Keisčiausia, jog per premjerą jaučiau, kad auditorija remia spektaklį, jame dalyvauja, jiems faina. Buvo keista per diskusiją išgirsti, jog viskas buvo visai kitaip, nei man atrodė. Bet suprantu, kodėl šalčininkiečiai taip jautriai priima spektaklį. Aišku, svarbu ir niuansai – kas ir ką kalbėjo. Kartais atrodo, kad jei būtume padarę gražų piarinį spektaklį apie tai, kaip Šalčininkuose viskas puiku, tuomet reakcijos būtų visai kitokios. Bet aš kaip tik ir ėjau į tą pusę, jog yra gražu, kai mieste yra tokių gražių žmonių.
Kita vertus, gavome labai daug palaikymo iš jaunimo, ypač po tos diskusijos. Kitą dieną gavome penkias recenzijas iš jaunimėlio. Jie ne tik nuskaitė didžiąją dalį to, ką mes spektaklyje sudėliojome, bet kaip vietiniai padarė ir savų įžvalgų, apie kurias mes nebuvom pagalvoję. Tai buvo neįtikėtina. Tai, kad atsirado pati diskusija, kas Šalčininkuose svarbu ir kas svarbiausia, manau, padeda mums visiems augti.
Kokių reakcijų sulaukėte iš žmonių, kurių istorijas panaudojote spektaklyje?
Reakcijų buvo įvairių. Tiesa, dar ne visi herojai spektaklį matė. Didžioji dalis priėmė teigiamai, bet buvo ir tų, kurie buvo ne iki galo patenkinti, bet gal irgi daugiau dėl to, kas buvo aptarta diskusijoje – dėl pačios retorikos, kalbant apie miestą. Turėjau pokalbį telefonu su vienu žmogumi, kuris iš pradžių buvo nusiteikęs skeptiškai, bet paaiškinus, kodėl viskas spektaklyje yra taip, kaip yra, jis ir pats sakė, kad gal žmonės reaguoja per jautriai. Manau, tai, kad kai kurie miestiečiai taip jautriai reaguoja, yra natūralu ir sveikintina. Aišku, matyti save scenoje vaidinamą kito žmogaus visada yra šokas. Kartais juk ir į veidrodį sunku žiūrėti, ką jau ir kalbėti, kai kas nors kitas tave imituoja.
Ar spektaklis bus rodomas ir kituose Lietuvos miestuose, ne tik Šalčininkuose ir Vilniuje?
Su spektaklio sklaida dirba teatro administracija, tad klausti reiktų jų, bet visada planavome sukurti pakankamai lankstų spektaklį, kad jis galėtų būti rodomas skirtingose erdvėse. Manau, kad „Šalčia“ tikrai važinės po Lietuvą.
