Nes be teatro pasaulis žlugs!

Aušra Kaminskaitė 2018 04 13 7md.lt, 2018-04-13
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. Vakaro vedėjų trio. Donato Stankevičiaus nuotrauka
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. Vakaro vedėjų trio. Donato Stankevičiaus nuotrauka

aA

Rašydama apie „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremoniją turiu prisipažinti, kad ją stebėjau per televiziją. Tačiau tokiu būdu šventę stebi didžioji dalis žiūrovų, tad kalbėti apie transliaciją ne mažiau svarbu nei apie gyvą renginį. Galima klausti, ar verta galvoti apie tai, kas įvyko, praėjo ir nepasikeis, kad ir kokios būtų diskusijos. Tačiau šių metų renginys iškėlė globalesnį klausimą: kodėl jau keletą metų (nuo 2014-ųjų apdovanojimų Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre) teatro žmonės nesugeba surengti smagios ir kokybiškos šventės? Iš kur tas dėmesys reglamentui, diktuojančiam nepaaiškinamą beskonybę?

Šių metų Nacionaliniame Kauno dramos teatre vykusi Vido Bareikio režisuota „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonija tikrai nebuvo išskirtinai nesėkminga. Atrodo, kad ceremonijai palikus Lietuvos nacionalinį dramos teatrą (paskutinį kartą ji ten vyko 2013-aisiais) drauge išėjo ir šventės gyvybė. Ir 2012-ųjų Audronio Liugos režisuotas renginys, kuriame visi nominantai buvo susodinti scenoje prie didelio stalo, ir 2013-ųjų Aido Giniočio režisuota ceremonija, kurioje minėtas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vaidybos ir režisūros katedros jubiliejus, mano akimis, išsiskyrė dviem  labai svarbiais bruožais: (1) turėjo pakankamai neformalumo, kad teatralai prisimintų, jog, nepaisant santykių ar požiūrių, visi esame komuna, siekianti kurti Lietuvoje kuo stipresnį teatrą; (2) kūrė šventę ne tik laimėtojams, bet visiems scenos menų žmonėms. Ką jau kalbėti apie nuoseklią, stilistiškai vientisą renginio eigą, kuri leido pajusti, kad dalyvauji įvykyje, o ne tiesiog dedi varnelę paplodamas komisijos išrinktiems geriausiems.

2014-ųjų šventė Panevėžyje pradėjo naujas renginio tradicijas, kurios tęsėsi Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Klaipėdos dramos teatre ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Pirma - jai būdingas griežtas renginio formatas: oficialus pasveikinimas, poetiškas kiekvienos nominacijų kategorijos pristatymas bei muzikiniai intarpai. Antra - reglamentuotas, politiškai korektiškas renginio vedėjų tekstas, nuolat primenantis, koks svarbus yra teatras (jei kartais salėje susirinkę teatralai tai pamiršo) ir kokios ypatingos kiekvienos teatro specialybės funkcijos. Trečia - ilgos laimėtojų ir jų pranešėjų kalbos. Laimėtojai atranda vis daugiau žmonių, kuriems turi padėkoti, ir tai geras ženklas - pradedame suvokti, kad pasiekimai teatre nebūna individualūs. O apdovanotuosius skelbti pakviesti žmonės vis dažniau savo pareigą supranta kaip jiems skirtą eterio laiką, kai gali rėžti sveikinimus, demonstruoti aktorinius benefisus ir nebūtinai juos susieti su skelbiama nominacija.

Trečiosios tradicijos joks režisierius „neperrežisuos“, o štai pirmąją ir antrąją - įmanoma. Šįmet renginio vedėjų pasirinkimas, pasirengimas ir ypač joms parašyti tekstai lėmė daugybę nesusipratimų. Kodėl šalia aktorės Elzės Gudavičiūtės ir vaidybos studentės Aistės Zabotkaitės pakviesta LRT laidų vedėja Gerūta Griniūtė? Neabejoju žurnalistės gebėjimu vesti renginius, ji - tvarkingai ir solidžiai su tokiu darbu susitvarkanti profesionalė. Tačiau toks pasirinkimas pridėjo renginiui nereikalingo formalumo: Griniūtei teatro laukas svetimas, ji nepažįsta susirinkusių žmonių (o visi kiti renginio dalyviai žino bent pusę esančiųjų salėje), tad jos  galimybės improvizuoti yra mažesnės, ji neturi tokio asmeninio santykio su scenoje pasirodančiais žmonėmis, kokį turi scenos menų atstovai. Galbūt todėl tarp visų trijų renginio vedėjų trūko partneriavimo ir logiško iniciatyvos perėmimo. Kita vertus, smagu buvo stebėti, kaip Gudavičiūtė stengiasi adekvačiai sureaguoti į Griniūtės prakalbą, nors aktorės tekstas akivaizdžiai neleido to padaryti. Tiesa, būtent Griniūtė bandė gelbėti visus grėsusius nesusipratimus, atsiradusius dėl painios šių metų nominantų pristatymo tvarkos. Tačiau jos pernelyg pagarbus tonas sukeldavo daugiau nejaukumo nei teikėjų nesusigaudymas, kada atplėšti voką. O štai pastarąją problemą socialiniame tinkle „Facebook“ puikiai įvardijo teatrologė Sigita Ivaškaitė: „#patarimas tiem, kas kitą kartą režisuos ASK ceremoniją: 1. Nominacija. 2. Nominantų skelbimas. 3. Kviesti teikėją. 4. Paskelbti laimėtoją. Ačiū.“

Tikrai džiugu, kad šįmet atsirado ceremonijos tema - „Laisvė. Tolerancija. Atvirumas“, tačiau kartu vystėsi ir kita - „moterys“. Pirmiausia džiugina, kad renginį vesti patikėta trims moterims - juk iki šiol dažniausiai tai darydavo pora, kurioje vyras buvo protingas ir šmaikštus, o moteris gražiai atrodė, kartais papildydama vyro pokštų eilę. Šįkart moterims atiduota daugiau iniciatyvos. Netgi meninius renginio intarpus patikėta režisuoti vien joms (kaip nurodyta titruose): Kamilei Gudmonaitei, Karolinai Žernytei, Eglei Kižaitei ir Giedrei Kriaučionytei. Nežinau, ar tai sąmoningas sprendimas, ar galbūt taip susiklostė, nes teatro režisūros studijose pastaruoju metu daugėja merginų. Vis dėlto nelengva suprasti, kas renginiui iš to, kad scenoje pristatoma daug moterų. Kad teatre jų daugėja - mes žinome. Kad moterys scenoje gali būti įdomios ir šalia nesant vyrų - taip pat žinome. Pastarojo meto moterų sujudimai dažniausiai siejami su „#MeToo“ tema, todėl keista, kad tiesiogiai prie jos prisiliesta tik labai simboliškai - vienąkart padėkota toms, kurios prakalbo, neminint pavardžių. Labai gaila, kad nepasinaudota tinkama proga garsiai priminti, jog nė vienas žmogus neturi teisės naudotis savo privilegijuota padėtimi tam, kad tenkindamas savo norus pažemintų kitą.

Patikėti scenarijaus ir tekstų rašymą Gabrielei Labanauskaitei, atrodytų, puiki idėja - patyrusi dramaturgė į savo kūrybą nuolat įtraukia socialinę problematiką, kurios vengti šių metų ceremonijoje būtų buvę pernelyg akiplėšiška. Tačiau, kaip minėta, svarbiausios temos paminimos tik labai simboliškai, ir vedėjos grįžta prie pagrindinio scenarijaus pasakojimo apie tai, koks svarbus teatras pasaulio išlikimui ir kokia svarbi teatrui kiekviena nominacijų kategorija. Keista, kad Tarptautinę teatro dieną, kai ne tik visų dramos teatro profesijų, bet ir visų scenos menų atstovai sveikina vieni kitus, pripažindami, jog tai yra mūsų visų diena, „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonijos vedėjos (arba vedėjai, nes tai vyko ir ankstesniais metais) mums vis dar pasakoja, koks neįmanomas teatras be scenografijos, kokia svarbi jam yra muzika ar kokie reikšmingi nepagrindiniai vaidmenys. Tačiau juk tą patį tekstą, tik kur kas jautriau ir natūraliau, susako laimėtojai, pavyzdžiui, ne pirmą savo „Kryžių“ atsiimanti Renata Valčik pabrėžė, kad be didžiulės komandos pagalbos nebūtų sukūrusi scenografijos, už kurią yra apdovanojama. Galbūt scenarijų autoriams pritrūksta idėjų, kaip logiškai pereiti prie kitos kategorijos ir ją pristatyti. Šįmet kaip tik praleista puiki proga. Jeigu Boriso Dauguviečio auskaras šiuolaikinės operos „Į švyturį“ kūrėjoms būtų buvęs įteiktas iškart po arijos „O mio babbino caro“ (iš Giacomo Puccini operos „Džanis Skikis“), pasirodymą būtų buvę galima suprasti kaip ironiją ir džiaugsmą, kad tokios absurdiškos operos statymo tradicijos jau atgyveno ir štai ateina nauji kūrėjai. Tačiau dabar nerandu jokio paaiškinimo, kodėl nutarta operos solistę pastatyti už milžiniško paveikslo ir tarsi besifotografuojančiai turistei liepta dainuoti iškišus galvą pro ertmę jame vaizduojamos moters galvos vietoje. Tarsi to būtų negana, televizijos operatoriai nuolat priartino vaizdą, kad iš arčiau matytume absurdišką solistės padėtį ir žiojinčią juodąją skylę.

„Be kostiumų teatras yra nykus...“ - taip reikėtų pereiti prie renginio vedėjų aprangos temos. Galbūt tai buvo maištas prieš moterų, kaip tiesiog gražių lėlių, pristatymą viešumoje, tačiau ar tai galėtų pateisinti nesėkmingą pirkinį iš „eBay“ primenančias žvynuotas sukneles, močiutės laikų vestuvinį apdarą, plunksnuotą seselės chalatą ir XX amžiaus sekretorių kostiumėlių liniją? Galbūt tokie Aistės Radzevičiūtės kostiumai atitinka kokias nors idėjas, tačiau pamačius tokias puošmenas galvą užpildo milžiniška „WTF?“ nuostaba, neleidžianti įsiterpti jokioms interpretacijoms.

Žiūrint ceremonijos transliaciją antrą kartą ir žinant, ko tikėtis, dauguma dalykų nebeatrodė tokie netikę. Tai padeda suprasti renginių režisūros nesėkmes: repetuojant priprantama prie to, kas pirmą kartą žiūrintiems atrodo absurdiška. Tačiau beveik niekas „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijų nežiūri antrą kartą, tad režisieriaus užduotis - sukurti gerą pirmąjį įspūdį. Kitas svarbus uždavinys - jungti tradicijas su besivystančiomis naujomis formomis, o ne atskirai parodyti viena ir kita. Ceremonijoje egzistuoja keletas natūraliai susiklosčiusių tradicijų, kurių nereikia teisinti: mirusiųjų pagerbimas (tik šįmet per transliaciją buvo neįmanoma įžiūrėti daugumos pavardžių), Boriso Dauguviečio auskaro įteikimas (nors dėl nuolatinių provaikaičio gastrolių sunku palaikyti tradiciją gauti auskarą iš Dauguviečio giminaičio), studentų pasirodymai scenoje (tai - ne kasmetinė tradicija, tačiau jaunieji paprastai įneša sveikos energijos ir daugumai teatralų leidžia prisiminti tai, ką patys patyrė kelio pradžioje). Sunkiau yra sukurti atmosferą, kurioje neglumintų skirtingų kartų atstovų kalbos, varijuojančios nuo nuoširdaus emocijų atskleidimo iki sveikinimų koncerto eilių.

Oficialiai įvardytą renginio temą „Laisvė. Tolerancija. Atvirumas“ geriausiai atitiko šokio numeriai - Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ pasirodymai bei Karolinos Žernytės, Mariaus Pinigio ir Manto Stabačinsko darbas su neįgaliomis moterimis. Ir vėl šokis laisvėja ir atsiveria greičiau nei teatras, kuris kol kas neįgaliesiems negali pasiūlyti net patogaus įėjimo į savo patalpas. Šokti scenoje jiems, pasirodo, lengviau, nei patekti į salę. Minėti pasirodymai, kaip ir Klaipėdos jaunimo teatro merginų grupės „Graži ir ta kita“ finalas, kūrė vakarėlio nuotaiką, kurios stigo didžiąją šventės dalį. Kam skirtas Teatro dienos renginys? Visiems žiūrovams. Tačiau jiems skirti visi teatro renginiai. Tad norėtųsi, kad scenos menų atstovai nors vieną dieną per metus taptų tiksline žiūrovų grupe.

7md.lt

Komentarai