Tikresnis už gyvenimą. Teatras

Ingrida Ragelskienė 2018 03 23 7md.lt, 2018-03-23
Scena iš spektaklio „Kasykla“. T. Povilausko nuotrauka
Scena iš spektaklio „Kasykla“. T. Povilausko nuotrauka

aA

„Auksinių scenos kryžių“ komisijos narės įspūdžiai

Šį tekstą išprovokavo noras įamžinti vieną unikaliausių mano gyvenimo akimirkų - 2018 m. vasarį beveik kiekvieną vakarą praleidau įvairiuose Lietuvos teatruose žiūrėdama spektaklius. Iš karto reikėtų patikslinti - buvau dalis „Auksinių scenos kryžių“ komisijos komandos, stebinusios kantrybe, atsidavimu ir nepasotinamu teatro teoretikų bei praktikų smalsumu kiekvieną vakarą žiūrėti, analizuoti, fiksuoti. Ir taip maždaug devyniasdešimt kartų, o jei tiksliau - 93, nes tiek premjerinių praėjusių metų spektaklių buvo pateikta komisijos svarstymui.

Kadangi „7 meno dienos“ šį tekstą supratingai traktuoja kaip patį laisviausią žanrą - impresijas, jaučiuosi laisva išskirti ir užfiksuoti būtent man svarbius ir brangius teatrinius atradimus. Ir pagaliau leisiu sau būti pozityviai - įvairovės dėlei. Šiauliai, Klaipėda, Kaunas ir Vilnius - šiuo metu Lietuvoje turime keturis gyvo, karščiuojančio teatro taškus. Kartu tai ir keturi vektoriai, kuriais juda svarbūs ir autentiški, konkrečiam miestui būdingi teatriniai procesai.

Šiauliai. „Tokiame teatre dar nesu buvęs!“ - cituoju aktorių Juozą Bindoką. Trumpam išėjęs iš mentalinio savo kuriamo senelio Valeko nušvitimo aktorius apibendrina, ko gero, unikaliausią praėjusį sezoną Šiaulius ištikusio režisieriaus Artūro Areimos spektaklio „Kasykla“ atmosferą. Šiame mieste gimęs Areima trisdešimtpenkmečio proga patyliukais pasidovanojo kompaktišką, asketišką, tyrą ir skambų kaip krištolas, tebesaugomas mūsų tėvukų sovietmetį menančiuose bufetuose, šedevrą. Į Šiaulius, į „Kasyklą“ - taip ir norisi nurodyti kryptį nuo visko ir ypač nuo savęs pavargusiems sostinės teatrinio meno gurmanams.

Į šį spektaklį žiūrovus iš didžiųjų Lietuvos miestų būtų galima vežti autobusais - dardėtų pilnutėliai, kupini jau įprasto ribinio, intelektualumą ir metafizinę masturbaciją imituojančio AA teatro gerbėjų. Šie išliptų Šiauliuose ir dar teatro prieangyje pajustų - šis miestas turi visai kitokį vidinį ritmą, jo turinys nevaldomai veržiasi per kraštus ir laikas čia spirale veržia praeivių kaklus. Šiame gimtosios šalies regioniniame mieste nereikia apsimetinėti, kad esi jaunesnis, sėkmingesnis, apsiskaitęs, pakantus ir dar kitoks... Užtenka būti tuo, kuo esi; čia kiekvienas nevykėlis, kekšė, menkysta, veidmainis, sadistas ir kiti turi teisę į savo šlovės minutę scenoje. Ji ištinka „Kasyklos“ herojus ir sutampa su netramdomu, tiesiog ribiniu diarėjos, orgazmo, įniršio arba senatvinės silpnaprotystės priepuoliu.

Ką čia slėpti - įsimylėjau tą beprotišką šiauliečių ir Artūro Areimos „Kasyklą“. Apstulbau pagaliau aptikusi mūsų, keturiasdešimtmečių lietuvių moterų, alter ego - tikslų ir negailestingą apibendrinimą ir diagnozę kaip aktorės Jūratės Budriūnaitės vaidinamą Moterį, arba Adziko motiną. Ši kovinė meilės meno mašina, raižanti scenos parketą plienu kaustytais aukštakulniais, negailestingai primena, kokios besotės ir užmaršios mes tapome. Budriūnaitės kuriamas personažas išsižada savo gyvenimo realybės pačiu banaliausiu ir pažįstamu būdu - pilietės pasas su jame įrašytais metais sudegintas, sijonas išmestas, nes trukdo sueičiai su visais ir kiekvienu, o egoizmas - tarnystė savo menkumo įgeidžiams - puoselėjamas iki absurdo, juoko pro ašaras. Taip atpažįstama, suprantama ir netikėtai priimtina.

Jei „Kasyklos“ pasirodys maža nėrimui į lietuviškos dabarties tirštumas ir plūduriavimui jose, galima susirasti apleistą ir nuniokotą buvusią vidurinę mokyklą, tiksliau, jos išnarą, vėjo gairinamą viename iš miegamųjų Šiaulių rajonų, šalia VMI regioninės būstinės. Čia Godos Palekaitės ir Aarono Kahno kūrybinio dueto bei Valstybinio Šiaulių dramos teatro pastangomis atgyja „Dumblas“ pagal María Irene Fornés pjesę. Akimirksniu sulietuvintas, kliuksintis, drėgme ir puvėsiais pradvisęs, gyvastimi knibždantis, galvą kaitinantis, kojas šaldantis ir klausą aižantis „Dumblas“. Aktorių Monikos Šaltytės, Antano Venckaus, Aido Matučio asmeninis, iškarščiuotas ir maksimaliai išsemtas „Dumblas“. Galima juos vadinti beraščiais dvikojais galvijais, padugnėmis arba dieviškos, neišvengiamos ir visuotinės tragedijos herojais. „Dumblo“ personažai nepasiduoda apibrėžimams, jie atstumti ir kartu lanksčiai prisitaikantys, nesiliaujantys mutuoti arba progresuoti iki mirties taško.

Didžiausia pagarba kūrėjams, mus atvedusiems ir savotiškai įkalinusiems toje unikalioje vietoje - apšnerkštoje, mūsų socialinio abejingumo sudarkytoje buvusios mokyklos buvusioje aktų salėje. Trys homo paribiniai iš šiukšlių čia sukuria teatro mikrokosmosą, kuriame atlieka patį brutaliausią ir nuoširdžiausią tikrovės apvalymą menu, hiperrealizmu ir akistata su būties, proto ir vaizduotės chimeromis. „Dumblas“ - tai spektaklis sindromas; slebizavojam prieš, per, po ant programėlės skiautės surašytą tiesą, dėdami raidę prie raidės, mykdami, klupdami už jų, painiodamiesi ir rydami prigimtinės gėdos buvimo kitokiam ašaras, pagiežą ir gerumą. O įkaitusiose smegenyse aidi priesaika vėl grįžti į Šiaulius, pripulti prie nepažintos, neišsemiamos, tokios savos ir atliepiančios teatrinio gaivalo versmės. Pasisotinti tokiu teatru kaip malda ir duona kasdiene. Kad ištvertum.

Klaipėda. Čia nurimsta Lietuvos šiaurėje įaudrinti vidiniai ir išorėje siaučiantys demonai. Uostamiesčio teatrinė kasdienybė gausi, harmoninga ir struktūruota. Teatrinis avangardas visada buvo Klaipėdos savastis, rodos, net mažieji klaipėdiečiai keisčiausius teatrinius eksperimentus priima kaip kasdienę duotybę, organiškai tenkinančią jūrinio klimato stichijų išlavintas jusles. Racionalumas, analizė, tikslus ir tikslingas emocijų dozavimas, abstraktaus sprendimo precizika ir lakoniškumas - tai būdinga dažnam naujausiam Klaipėdos teatriniam pastatymui. Klaipėdos lėlių teatre matytas „Tėtis ir jūra“ - spektaklis grynuolis, kuriantis šešėlių, atspindžių ir klasikinės muzikos dermę. Estetinis grynumas ir net asketiškumas yra tikra atgaiva po dažnai sostinės lėlių ir objektų teatre sąmoningai kuriamo atsainaus chaoso ir netvarkos.

Kad ir kaip būtų keista, daugiausia racionalumo ir estetiškai suvaldyto emocionalumo galima rasti užklydus į visai ne Klaipėdos centre dunksinčius Žvejų kultūros rūmus. Savo išore vis dar klasikinį sovietmečio darbininkų mikrorajonams pritaikytą kultūrnamio bastioną primenantys Žvejukai viduje atrodo pasitempę ir žaviai pasipudravę. Gerosios interjero permainos susijusios su laikinus namus čia radusio Klaipėdos muzikinio teatro veikla. Miuziklas „Čikaga“, šokio spektaklis „Karmen“ vis dėlto byloja apie ambicingą kūrėjų siekį suvaldyti ir išreikšti stichijas. Abiem atvejais - tai sėkmingas moteriškos energijos, emocinio ir prigimtinio gaivališkumo racionalizavimas, t.y. įžeminimas scenos meno priemonėmis. Savotiškai pavydu, kad klaipėdiečiai gali sau leisti, metaforiškai sakant, kartkartėmis išsimaudyti gero šampano vonioje už ganėtinai protingą kainą. Nieko keista, kad lietuviškas pajūris tampa vis patrauklesnis didelėms ir esminėms kultūrinėms investicijoms: galima prisiminti sėkmingai iš Vilniaus į Klaipėdos jaunimo teatrą emigravusį Valentiną Masalskį arba kiekvienam lietuviui privalomą pamatyti Eimunto Nekrošiaus ir Sauliaus Šaltenio spektaklį „Kalės vaikai“ Klaipėdos dramos teatre. Nuo šiol klaipėdiečiams galima pavydėti ne tik ledinės jūros, bet ir kokybiško teatro.

Kaunas. Visa tiesa apie mūsų amžiną laikinąją sostinę ir slėpiningus lietuviško mentaliteto bei genofondo vingius atsiskleidžia pravėrus Kauno muzikinio teatro paradines duris. Pirmą kartą per spektaklį stebėjau kuklų muzikantą, jaukioje orkestro duobėje stropiai atliekantį savo funkciją, o tarpus tarp muzikos atlikimo užpildantį korektišku, bet visiškai įtraukiančiu naršymu išmaniajame telefone. Stropiai atlikta, sustatyta nepersistengiant, save patausojant, bet jei jau nuneša į šoną, tai visa galva - spėkite kas? Dažną vakarą lankydamasi įvairiuose Kauno teatruose vis prisimindavau meninio pasigėrėjimo stabo ištiktus mažųjų kauniečių veidus to paties Muzikinio teatro naujausiame miuzikle „Adamsų šeimynėlė“. Ir šį sezoną tai buvo išties meniškai solidžiausias, smagiausias ir turbūt labiausiai pamokantis, vaikų anaiptol nežalojantis teatrinis pastatymas, skirtas visai ne vaikams.

Rodos, Lietuvoje nebeliko tikslingai ir atsakingai kuriamo profesionalaus teatro, skirto vaikams, mąstant apie vaikų psichologiją, meninius ir edukacinius poreikius. Pastatymų yra, tačiau dauguma jų, ak, kaip ironiška, purena, matyt, šiuo metu finansiškai pelningiausius ir meniškai saugiausius kūdikių teatro dirvonus. O kadangi dar švenčiame šimtmetį, tarmių ir atgimstančio „nacionalinio pasididžiavimo“ bei tikrųjų vertybių metus, vyrauja iš skurdžiojo teatro priemonių sukalti teatrinio meno vaikams „greitukai“. Tokių mobilių ir įvairioms viešosioms erdvėms akimirksniu pritaikomų teatrinių produktų Vilniaus rinka tiesiog pertekusi. Kas belieka mums, tėvams, - išpuošti savo atžalas, prisitepti sumuštinių ir surengti puikią išvyką greituoju traukiniu į Kauną. Jei pavyks gauti bilietų į jau minėtą „Adamsų šeimynėlę“ arba „Žydrąją paukštę“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre, prie geriausio didaktines tradicijas puoselėjančio teatro pridėjus apsilankymą muziejuje, pasivažinėjimą funikulieriumi ar tiesiog pasivaikščiojimą tarp art deco architektūrinio paveldo, sėkminga investicija į atžalų kokybišką teatrinę edukaciją garantuota.

Vilnius. Net neketinu plėstis. Tik išskirtinai su jums galiu pasidalinti nuojauta: tvirčiau įsikibkite savo daug mačiusių teatro piligrimų kelioninių lazdų, purtykite dulkes nuo miegmaišių, dosniau praverkite pinigines... Nauja, jauna, stipri ir beatodairiška teatrinė jėga bunda ten, kažkur - „Meno forto“ užkaboriuose. Pasitikite. Nes laikas apsuko dar vieną, negailestingą ir dosnų savo spiralės lankstą.

7md.lt

Komentarai