Mėgstu pasiganyti po spektaklius vaikams, ypač, kai tikrai nežinau, ko laukti. Bet tikrai žinau, kad susidomėję, įsitraukę ir spektaklio apkerėti vaikai skleidžia nenusakomos laimės atmosferą. Kartais atrodo, kad ji priklauso nuo to, kaip aktoriai bendrauja su vaikais, betgi neapsigaukime taip naiviai – veikia spektaklio visuma.
…
Šį sausį, atrodo, tik spektakliuose vaikams ir gyvenau: festivalis KITOKS, „PADI DAPI Fish“ gastrolės, premjeros „Lėlėje“ ir Jaunimo teatre. Įvairovė! Dabar daugiausia po pasaulį keliaujančios „Dansemos“ spektaklio patogiausia ir sulaukti festivalyje. Ir štai pagaliau pamačiau: Birutės Banevičiūtės „Šviesiukai“, sukurti patiems mažiausiems – aktyviai interaktyvus… kas? Jo net spektakliu negali pavadinti – tai greičiau bendravimo ar žaidimo atmaina, naujos patirtys, nes šokėjai Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis scenoje veikia tarp šviesiukų ir vaikiukų. Veikia atsargiai, stebėdami nenuspėjamus partnerius, provokuodami ir pasaugodami juos, tokius užsiėmusius, skubančius visom kryptim it skruzdėliukai. O tie du dideli žmonės – ne tėvai ir ne baugūs svetimieji, jie žaidimo partneriai, kurie ne tik lemputę įžiebia, bet staiga gali ir ant galvos atsistoti. Iš tiesų šokėjai – angelai sargai ir dideli burtininkai, bet jie tarsi antraplaniai, nes scena juk pilna mažųjų veiksmo. Matyt reikia didžiulio talento ir nemažesnės patirties, kad abu pripažinti šokėjai elgtųsi taip santūriai ir kartu intriguojančiai.
Festivalio KITOKS programoje patyriau stulbinantį artistų bendravimo su vaikų publika kontrastą. „Zonzo compagnie“ iš Belgijos spektaklis koncertas „Mailso tonai“ buvo skirtas kūrybiškam kontaktui su jauna publika. Vaikai galėjo žengti į sceną ir „diriguoti“ džiazo improvizacijoms. Muzikantai atsiliepdavo net ne į jų judesius, o į būsenas: vieni vaikai mokėjo žėrėti ir žavėti scenoje, kiti nedrįso patikėti, kad jie valdo muziką, bet kiekvienas atvejis buvo šventiškas – nes štai naujas menininkas su muzikantų grupe! Artistai sugebėdavo išradingai ir taktiškai vaiko – atsitiktinio partnerio – pasirodymą padaryti išbaigtu numeriu. O nedrąsiųjų vis dėlto dauguma. Et, ne su „Dansema“ jie augo. „Šviesiukų“ publika, spėju, bus narsesnė. Tik jeigu jie teatre dažniau susidurs ne su bendraujančiais, o su stabdančiais artistais, tai kažin, kažin.
Keisčiausia, kad stabdantys – „Theatre Madam Bach“ – į festivalį atvyko iš Danijos, progresyvios vaikų teatro šalies, kad parodytų objektų spektaklį „Pasaulio vaizdai“. Menų spaustuvės Juodoji salė buvo nukrauta jų vaidinimo amunicija. Ir gražu, ir traukia dalyvauti, žaisti, būti kartu su tos pasakos sekėjais. O abudu pasakotojai pradėjo nuo barjerų statymo: su dirbtinėm šypsenom, apsimestinai mezgamu kontaktu jie draudė bet ką iš jų trapiųjų artefaktų paliesti. Tas apsimetimas, kad jie čia tuoj sukurs stebuklą, kad jie čia tokie meilūs ir geručiai – tas bjaurių bjauriausias nudavinėjimas ir buvo pagrindinis barjeras. Lauk iš vaikų teatro su tokiom manierom. Apgavikai.
…
„Šlamštastika“! Koks geras vardas spektakliui paaugliams apie planetos šiukšlinimą ir apie ekologinį sąmoningumą. Ir manau, kad tas „Performing Group“ iš Vokietijos vaidinimas yra simpatiškas ne vien dėl to, kad jame nemažai sąmojaus, bet ir dėl artistų, o tai buvo Marie-Lena Kaiser ir Constantinas Hochkeppelis, profesionalūs šokėjai ir ekologiškai sąmoningi piliečiai. Jie sugeba būti ir vaidmenyje, ir greta vaidmens. Spektaklyje, kurio dramaturgija daro kūliavirsčius nuo šiuolaikinio šokio ir klounados iki visuomenės informavimo ir paties vaidinimo kūrybos užkulisių, jie jaučiasi laisvi, savi, o jų charizma – bedugnė. Taip yra ir kai jie juokauja, ir kai „kovoja“ ar užkulisių epizode baiminasi, kad gali būti nuobodūs su savo tiesom. Gal kas ir gali, tik ne jie.
„Šlamštastika“! Koks geras vardas tam tikro lygio spektakliams apibūdinti. Ne, ne to, iš kurio skolinamės pavadinimą, o kitų, kurie ritasi nežinion, apsikraudami (ne)kūrybos dalykais, kaip kad vokiečių spektaklio personažai – vienkartiniais puodeliais, teršiančiais planetą. Danų „Pasaulio vaizdus“ į to vardo lentyną ir dedu. Tuo labiau, kad ir apsikrovę baisiausiai. Ir tuščiausi turinio prasme. Lietuviškas Stalo teatras irgi mėgsta apkrauti savo stalą objektais, ir smagu, kai iš tų objektų, lyg ir pažįstamų, kartais sukuria naują vaizdą, kurio ne teatre nė nepamatytum. Saulės Degutytės „Saliamono turtai“ turi tų įstabių vaizdų, turi improvizuojančią kompozitorę-muzikantę Snieguolę Dikčiūtę, turi net scenos objektų naujoką kinetinį smėlį ir aktorių porą. Tik neturi dramaturgijos, nes sekti pasaką po pasakos, pailiustruojant jas keramikos bei tąsaus smėlio judinimu, nėra nei sumanymas, nei juolab spektaklis. Aktoriai, užuot kūrę (vaidmenis ar bendravimą) kaišo spektaklio skyles savais sugebėjimais: improvizuoti linkusi Edita Zizaitė – narsiau ir patraukliau, ir norėčiau sulaukti laiko, kai atitinkamai narsus bei talentingas režisierius pasirinks neprilygstamąją Editą savo spektakliui vaikams, būtų tiesiog… dabar tikrai neatspėsi, kas, nes šita artistė daro spektaklius kiekviename žingsnyje. O greta jos „Saliamono turtuose“ – partneris ar nusigandęs asistentas? Ir tai kameriniame vaidinime, kur tik du aktoriai, vaidinantys vaikams!
„Lėlės“ teatro scenoje apsireiškė indėnukas Džo su svita. Tai galėjo būti įdomu: vaidina Oskaro Koršunovo išugdyti aktoriai, sudominę kituose spektakliuose, režisavo to paties kurso auklėtinis Karolis Vilkas, debiutavęs spektakliu „Vaikystė“ ir apdovanotas už jį kaip geriausias metų jaunas menininkas. Na gerai, nebūtina kiekvienu kūriniu tik lipti tik aukštyn ir laimėti. Pralaimėkite į sveikatą, grūdinkitės. Bet numatyti naujo spektaklio tikslą, atsirinkti ir išgryninti jo formą – irgi nebūtina? „Indėnuko Džo“ net nesėkme negali vadinti. Profesionalioje scenoje už bilietus rodomas daugių daugiausia eskizas, bandymai, ieškojimai. Daryta, bet nepadaryta. Jauni aktoriai tokioje akcijoje rodo, ką sugalvoję drauge su bendrakursiu režisieriumi. Rodo sąžiningai, iš visų jėgų plūkdamiesi scenoje, prigrūstoje spektaklio dekoracijų, personažų, užuomazgų. Žiūrovai turbūt nujaučia, kas jų laukia, ir „Indėnukas Džo“, kurį mačiau sausio pabaigoje, buvo rodomas pustuštėje salėje.
…
Ingos Kuznecovos šokio spektaklis „Pamirštos princesės“ (teatras „PADI DAPI Fish“) įsiveržė į visiškai tuščią sceną su keturiomis labai skirtingomis kiemo princesėmis, kurioms teko išrasti, kaip žaisti kartu. Ne savo lyderyste prispausti kitą, o sutarti. Paprasta ir net pamokanti istorija, o sušokta kaip detektyvas, suradus stilizuotą judesį kiekvienai herojei apibūdinti. Lyderės judesys turi dominuoti, jos svitos narės turi eiti jos žingsnių ritmu ir persiimti jos plastika, atsisakiusios individualių gestų. Toks žaidimo principas. Skirtingus spalvingus charakterius įkūnija būtent savitas judesys, o pačios žaidėjos vilki tegu nevienodus, bet juodai-baltus kostiumus. Jaunų artisčių šokamas spektaklis buvo įdomus, kai princesės bendravo būtent judesiais, o ne mimika, kurios buvo gal ir per daug, bet ne tiek, kad apnuodytų šokio žanrą. Jokio tiesioginio interaktyvumo, bet mergaičių santykių dėlionė taip įtraukia, kad žiūri ir „sergi“ už savas princeses, t.y. tas, kurios nesiekia dresuoti pagal save. Negi jos liks nugalėtos? Pavergtos? Išmuštruotos? Ir jau kai pati prašmatniausia nuožmiai siekė išlikti pačia svarbiausia, trypdama kitų trijų teisę žaisti savaip, pasigirdo tikslioji spektaklio recenzija, ištarta vaiko lūpomis: „Šita tai bjauri“. Taip, nes mes už įvairovę ir laisvę. Ir pergalė buvo mūsų.
…
Negaliu pamiršti brolių Liūtaširdžių. Būtent brolių, vaidinamų Mato Dirginčiaus ir Karolio Kasperavičiaus. Gražus Jaunimo teatro spektaklis „Broliai Liūtaširdžiai“, įspūdingi 3D ir kiti vaizdai, Kirsten Dehlholm juos kuria meistriškai – „Kosmosas +“ Lietuvos nacionaliniame, opera „Rienzi“ Rygoje, teatro „Hotel Pro Forma“ gastrolės su „Theremin“ pirmojoje Klaipėdos „Plartformoje“ ir taip toliau. Betgi keistas dalykas: atvyksta iš Danijos (vėl iš Danijos!) daug dešimtmečių įdomiai fantazuojanti ekscentriška menininkė, pripildo sceną savo burtų, o įeina į tą sceną publikai nepažįstami, mažai patirties turintys aktoriai – ir nurungia, tiesiog nuneša visą vaizdų pramonę su poezija.
Matas Dirginčius ir Karolis Kasperavičius per „Liūtaširdžius“ ištisas dvi valandas scenoje, jie vaidina su mažyčiais mikrofonais, kad kiekvienas jų balso niuansas girdėtųsi – ir vaidinti jiems tenka daugiausia balsu, it radijo teatre. Judesio – minimaliai. Tos dvi valandos teatre tampa dramos, o ne radijo ar vaizdų teatru kaip tik dėl Mato Dirginčiaus ir Karolio Kasperavičiaus akyvios ir tikros partnerystės. Jokios dirbtinės intonacijos per dvi valandas, jokios apsimestinės patetikos, nors turinys sklidinas grėsmių, žygdarbių ir pasiaukojimo. Ir broliškos meilės, vedančios į mirtį, o iš tiesų – į nemirtingumą. Skrebučio Liūtaširdžio (Matas Dirginčius) charakteryje juntu labai suprantamą jauno žmogaus baimę, kuri palengva sklaidosi, nes greta – brolis Junatanas Liūtaširdis (Karolis Kasperavičius), rūpestingas ir patikimas. Štai toks duetas – nerimo ir sprendimo, pavojaus ir ryžto. Kiek, pasirodo, daug atspalvių turi tos situacijos, jeigu du jauni aktoriai – su vaizdais ir epizodiškai pasirodančiais vyresniais kolegomis – išlaiko dėmesį ir įtampą dvi spektaklio valandas. Tai dar ir aktorinė brolystė, kurios nesuvaidinsi.
Taip, prailgsta. Taip, ten visko per daug (kaip mes tą reiškinį pavadinom?). Taip, aktoriai Kirsten Dehlholm spektakliuose naudojami kaip šnekančios spalvinės dėmės (ir jiems toks buvimo scenoje būdas – kosmosas be pliuso). Ir atsivertus Astrid Lindgren knygą, gali rasti neatitikimų literatūrai beigi neaiškumų, kodėl scenoje ne taip, kaip puslapiuose ir ne taip, kaip skaitantysis susikūrė skaitydamas. Bet „Broliai Liūtaširdžiai“ Jaunimo teatre jau yra Mato Dirginčiaus ir Karolio Kasperavičiaus rankose, ir dėl jų kuriamos brolystės verta tapti spektaklio liudininku. Ir tik po to – dėl atmosferos, kurią Kirsten Dehlholm kūrė turbūt ne kaip foną jaunų aktorių vaiybai, bet šįkart įvyko taip. Situacija apsivertė, kaip Brolių Liūtaširdžių istorijoje: iš pradžių didysis išgelbėja mažąjį, po to ir mažasis sugeba išvaduoti didįjį. Ir taip Liūtaširdžiai savo vaizduotėje keliauja iš vienos pomirtinės (nemirtingumo!) šalies į kitą. O jeigu koks vaikas po spektaklio išpažįsta norą atsidurti tose šalyse, ar tai nereiškia, kad jis nori būti greta tokių brolių kaip Mato ir Karolio Liūtaširdžiai? Kad jo paties širdis tapo kaip liūto?
Tuo galima būtų ir baigti tostą, bet jaunų aktorių profesionalumas man atrodo ypatingai pabrėžtinas, nes jų fonas – ne vien „Brolių Liūtaširdžių“ vaizdinija. Jų fonas – ir kiti spektakliai vaikams. Suteikčiau Liūtaširdžių statusą visiems visų teatrų aktoriams, kurie sugeba pakelti šitą linksmą sunkią naštą – taip, kaip ją pakelia Matas ir Karolis, „Dansemos“ ir „PADI DAPI Fish“ šokėjai, „Performing Group“ ir „Zonzo compagnie“ artistai. O juk ir „Indėnuką Džo“ iš esmės vaidina Liūtaširdžiai, tik ne visi tą žino.
