Bushas Hartshornas – charizmatiškas Lietuvos šokio informacijos centro svečias, pirmąjį gruodžio savaitgalį į Vilnių atvykęs vesti seminaro ir dirbtuvių „Giving & Receiving Feedback“. Baigęs teatro kalbos mokslus, įvairiose Europos ir pasaulio šalyse dirbęs dramaturgu, atlikėju, teatro programų sudarytoju, šokio kuratoriumi ir meno vadovu, pastaruosius keletą metų dėsto grįžtamojo ryšio gavimo ir davimo scenos menuose metodologiją ir tvirtai tiki, kad dalindamiesi šia informacija kūrėjai ir kritikai po truputį gali tapti daug naudingesni vieni kitiems. „Atėjau iš kartos, tikinčios fraze „skubėk gyventi, mirk jaunas ir būk gražiai atrodantis lavonas“ – pasakojimą apie save pradeda Bushas, o toliau kalbamės apie tai, kaip įdomiausi gyvenimo posūkiai jį atvedė ten, kur yra dabar ir kodėl svarbu mokėti tinkamai išsakyti profesionalią kritiką menininkams, o šiems – ją priimti.
– Labai įdomu vos prasidėjus seminarui išgirsti, kad būdamas septyniolikos metėte mokyklą, gyvenot hipišką gyvenimą, o vėliau dirbote krovininio vilkiko vairuotoju. Kaip gyvenimas susiklostė būtent toks?
Bushas Hartshornas: Mokykloje man niekada nepatiko, bet ten pasilikti mane vertė mokytoju dirbantis tėtis. Škotijoje turėjome tokią egzaminų sistemą, kad po tam tikro etapo, išlaikęs testus, jau turi galimybę stoti į universitetą. Tėtis maldavo, kad išlaikyčiau bent juos, tad vos atsiskaitęs – iškart palikau mokyklą.
– Kodėl taip norėjosi maištauti?
B.H.: Iš tiesų mano jaunystė buvo dar keistesnė nei pasakojau. Mano tėtis mokytoju dirbo blogai besielgiančių ir elgesio sutrikimų, kriminalinės praeities turinčių berniukų mokykloje, kurioje jie ir gyveno. Ten pat gyvenome ir mes patys. Taigi, gyvenau turėdamas tarsi dvigubą vaikystę: vienoje pusėje – tobula šeima, tėvai, išsilavinimas ir gera finansinė padėtis, o kitoje – mano draugai iš minėtos mokyklos, kur vyravo patyčios ir blogas elgesys. Todėl būdamas dvylikos metų aš jau neblogai mokėjau lotynų kalbą, bet taip pat žinojau, kaip pavogti automobilį.
– Kaip atsitiko, kad pasirinkote sėsti būtent už krovininio vilkiko vairo?
B.H.: Vaikystėje gyvenau du skirtingus gyvenimus, tad kažkodėl tai nepasikeitė ir suaugus. Vilkiko vairavimą lėmė tai, kad visą gyvenimą norėjau suprasti, įsijausti į tų berniukų iš mokyklos kailius. Tai buvo tarsi tų laikų visuomenės klasių reikalas: mano šeima buvo viduriniosios klasės atstovai, o berniukai iš mokyklos – darbininkų klasės. O man visada knietėjo sužinoti, pajausti, ką reiškia būti jais, gyventi jų gyvenimą. Todėl palikau mokyklą, palikau namus, tėtis manęs išsižadėjo, o mano dvigubas gyvenimas tęsėsi beveik iki dabar. Įstojęs į menų universitetą, esantį labai toli nuo miesto, ant kalno, pasijutau kaip vienuolyne, kur dirbome ir dirbome, kūrėme ir kūrėme, viskas sukosi tik apie meną. Būdamas intensyviai dirbančiu menininku, tačiau turėdamas visą savo praeities bagažą, net po mokslų dėmesį telkiau į man rūpimą klausimą: kaip tai, ką darau kaip menininkas, yra reliatyvu tiems žmonėms, kurie nėra menininkai, kurie vairuoja krovininius vilkikus ar dirba kitus darbus? Tai mane privertė labai atsakingai žiūrėti į savo kūrybą ir į meną plačiąja prasme, ypač kai už jį iš žmonių imame pinigus. Todėl net vėliau, dirbdamas meno lauke ir turėdamas pakankamai pinigų pragyvenimui, visada darydavau pertraukas ir grįždavau prie vilkiko vairavimo, taip sau primindamas, kad yra ta kita pusė, yra žiūrovas, kuris renkasi mokėti savo uždirbtus pinigus už mano meną ir kad yra kokia nei menininko žiūrovo kasdienybė.
– Norint pažinti savo auditoriją, reikia ja tapti – skamba visai teisingai. Ar manot, kad taip dirbti turėtų ir visi kūrėjai?
B.H.: Niekas veikiausiai nežino, kas yra teisinga, o kas neteisinga. Iš tiesų pažįstu daug žmonių, kuriems liūdna matyti menininkus dirbančius už baro. Jų nuomone, menininkas neturėtų dirbti kitų darbų, koncentruotis tik į savo kūrybą. O aš manau, kad tai yra labai svarbu – darbas tave priverčia išlaikyti kontaktą su žmonėmis, kuriems tu kuri ir taip pat leidžia tau susimokėti už nuomą. Pastaroji priežastis lemia labai svarbų menininkui dalyką – galimybę kurti tada, kai jauti, kad nori, kai turi įkvėpimą tai daryti, o ne tada, kai tau žūtbūt reikia kažką sukurti ir parduoti, kad susimokėtum mokesčius. Tai suteikia laisvę ir galimybę sukurti geriausius savo kūrinius.
– Kaip šios mintys nuvedė jus prie to, ką darote dabar?
B.H.: Tam tikra prasme tai lėmė nusivylimas. Visada tikėjau, kad mene itin svarbi yra komunikacija: labai paprastai tariant, jei esi menininkas – turi tam tikrą požiūrį į pasaulį, savas idėjas ir kurdamas nori tuo pasidalinti su kitais. Pradėjęs dirbti teatro vadovu – žmogumi pristatančiu kitų meno kūrinius, aš pajaučiau didžiulę frustraciją, matydamas tiek daug meno kūrinių, kurie neiškomunikuoja savyje slypinčių idėjų. Supratau, kad noriu padėti menininkams ir auditorijai suprasti vieni kitus. Niekada nenustojau jausti atsakomybės prieš to meno vartotojus, kurių mokesčiai keliauja kultūros išlaikymui. Manau, to nederėtų pamiršti nei vienam menininkui – jausti atsakomybę meną tinkamai iškomunikuoti savo auditorijai. Neplanuotai susipažinau su amerikiečių choreografe, rašytoja ir edukologe Liz Lerman, kurios grįžtamojo ryšio davimo technika tapo pagrindu mano mokymams, kuriuose kalbu apie tai, kaip tinkamai išsakyti kritiką ir kaip ją priimti. Tai labai svarbu vystant komunikaciją tarp kūrėjo ir žiūrovo, kūrėjo ir kritiko – vieniems kitų neįžeisti ir padėti augti.
– Seminare daug kalbate apie tai, kaip meno kritikai turėtų pateikti savo nuomonę, kad iš tiesų padėtų kūrėjams geriau dirbti. Tinkamai išreikštos, profesionalios kritikos trūksta, tačiau mokymuose sudalyvauja tik nedidelė dalis bendruomenės. Galbūt yra kas nors, ką galite pasakyti bendrai visiems, ką reikėtų turėti omenyje kritikuojant meną?
B.H.: Svarbiausia – visada išlikti labai sąmoningu ir pirmiausia savęs paklausit: koks mano tikslas? Ar aš noriu padėti šiam menininkui ar pasirodyti, koks aš apsiskaitęs? Manau, kad išsakant nuomonę ar kritiką kūrėjui apie jo meno kūrinį, visada svarbu turėti tikslą padėti jam sukurti geriausius savo kūrinius. Jie nebūtinai turi mums patikti, atitikti mūsų asmeninį skonį, bet esmė yra pagalba menininkui savo konstruktyvia, argumentuota, pagrįsta ir aiškia nuomone.
– Kai seminare patys pabandėme išsakydami kritiką išlikti labai sąmoningais artikuliuojant kiekvieną savo žodį, kai kurių žodžių atsisakyti, atrodė, teisinga, bet nenatūralu. Nejau žmonės savo pasąmonėje taip pripratę būti nejautrūs vieni kitų atžvilgiu?
B.H.: Galbūt natūraliai mes norime būti jautrūs ir atsakingi už savo žodžius, bet viską lemia mūsų įprotis. Įprotis, kaip kalbame ir išreiškiame savo mintis, ateinantis iš vaikystės, iš tėvų, iš mūsų aplinkos. Todėl tam, kad apčiuoptume tą natūralumą, turime įdėti pastangų ir apgalvoti kiekvieną savo žodį. Geriausias būdas tai suvaldyti – neskubėti, nebijoti pauzių ir skirti laiko sau suformuluoti savo kritiką.
– Visą savaitgalį dirbote su nemaža lietuvių teatro, šokio kritikų ir kūrėjų grupe. Ar pastebėjote kokių nors bendrų bruožų ir panašumų?
B.H.: Iš tiesų seniau galvodavau, kad tie panašumai priklauso nuo šalies, kurioje vedu seminarą, bet supratau, kad kritikos sfera – labai individualus dalykas, labiausiai priklausantis nuo pačio žmogaus. Nepastebėjau nieko išskirtinai neigiamo, bet galiu pagirti už itin greitai įgytą įprotį atsakyti už savo nuomonę ir ją prisiskirti sau, kalbant apie mintis ir jausmus, sukeltus tam tikro kūrinio.
– Atrodo, kad visos jūsų pamokos puikiai pritaikomos ne tik scenos menų srityje, bet ir gyvenime, bendravime su kitais žmonėmis. Gal panašių komunikacijos problemų turi ir žmonės?
B.H.: O taip… Ypač poros. Daugybė kritikos išsakymo ir priėmimo dalykų būtų labai naudinga ir joms! Dažnai nemokame tinkamai išsakyti savo minčių ir jausmų, kaltiname kitus, dėl to kaip jaučiamės patys. Čia ir patarimai galioja panašūs – atsakyti už tai, ką sakai, neskubėti apgalvoti, pabandyti suprasti prieš reikalaujant supratingumo.
