Kur Lietuvos performanso bendruomenė? Pokalbis su Daina Pupkevičiūte

Ugnė Makauskaitė 2017 10 03 literaturairmenas.lt, 2017 09 22
Kristinos Marijos Kulinič performansas, atliktas „Winter CREATurE 4x4“ (Kaunas, 2016). Dainos Pupkevičiūtės nuotrauka
Kristinos Marijos Kulinič performansas, atliktas „Winter CREATurE 4x4“ (Kaunas, 2016). Dainos Pupkevičiūtės nuotrauka

Apie svarbią vietą pasauliniame meno kontekste užimantį performanso žanrą Lietuvoje diskutuojama vis dar yra per mažai. Rugsėjo 14-17 d. Kaune šeštą kartą vyko tarptautinis performanso ir gyvo meno festivalis „CREATurE Live Art“, šiemet įkvėptas kismo, iššūkio ir politikos temų. Pasirodė menininkai iš Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos, Izraelio ir, žinoma, Lietuvos. Šia proga kalbuosi su performanso ir garso menininke, edukatore, viena iš festivalio organizatorių Daina Pupkevičiūte.

Prieš porą metų viename interviu minėjote, jog performanso Lietuvoje trūksta. Ar dar jaučiate stygių?

Sunku kalbėti apie performansą Lietuvoje, nes stygių vis dar jaučiu. Nėra daug specifiškai į performansą orientuotų renginių, galbūt jų ir neturi būti, bet matau dvi problemas. Viena iš jų labiau teorinė - apibrėžtis, kas yra performansas. Tai grynai terminologijos klausimas. Performance gali reikšti ir spektaklį, ir gyvo garso pasirodymą, ir performansą kaip vizualiųjų menų rūšį. Renginių programose dažnai matau parašyta, kad vyks performansas, tačiau atėjusi pamatau, jog tai paprasčiausias koncertas. Todėl atsiranda dviprasmė situacija: atrodo, performanso apstu, tačiau konceptualiojo performanso vis dar maža.

Su festivaliu „CREATurE Live Art“ skaičiuojame šeštus metus ir matom, kad atsiranda naujų performerių, tačiau nėra gyvastingo judėjimo. Kaune performanso meną dėsto Vaida Tamoševičiūtė, Vilniuje - Česlovas Lukenskas, jis skundėsi suinteresuotų studentų trūkumu. Daug kas priklauso nuo to, ar egzistuoja bendruomenė, ar formuojama kokia nors tradicija, ar ne. Pvz., britų mokykla labai gyvybinga ir stipri, performansas ten turi gilias šaknis ir yra legitiminė raiška.

Taigi apibrėžimas iki šiol neaiškus, bet nėra ir performanso mokyklos. Paminėjote, jog performansas pradedamas profesionaliai dėstyti, tad bendruomenė kaip ir turėtų kurtis.

Performansas studijų programose yra pasirenkamasis dalykas. Neįmanoma, kad pilną krūvį turintis studentas pasirenkamam dalykui skirtų labai daug dėmesio. Tad tai tampa tik papildomu užsiėmimu, būreliu, gal kai kurie renkasi vien dėl kreditų trūkumo. Šis aspektas gali būti sisteminis. Edukacijos problemą savo ruožtu stengiamės spręsti organizuodamos edukacinius užsiėmimus „CREATurE“ festivalio rėmuose, slinktį šia linkme rodo ir Kauno menininkų namai - pavasarį performanso meno kūrybinius užsiėmimus vedė Ieva Savickaitė, kitą savaitę juos vesiu aš (dirbtuvės „Kūnas / gėda“ KMM vyko rugsėjo 23 d., - red. past.). Edukacija užtikrina scenos gyvybingumą ir visų jos dalyvių stiprėjimą. Žmogiškieji mainai yra svarbiausias bendruomenės bruožas, aš ją matau kaip ugdančią, saugančią ir auginančią. Tikimės, jog po truputį, gausindami tokių židinių skaičių, ją užsiauginsime. Kaune jau matome užuomazgas, nedidelė bendruomenė taip pat yra Plungėje, ji organizuoja festivalį „Simbolis“. Negaliu pasakyti, kad mums stinga auditorijos. Trūksta naujų lietuvių performerių ar senųjų, kurie iki šiol užsiimtų performanso menu. Todėl „CREATurE“ didžiąja dalimi yra užsienio menininkų festivalis ir geriau žinomas užsienyje nei Lietuvoje. Tai gan keista ir nuostabu. Kaskart kur nors pasirodydami susiduriame su žmonėmis, pasakojančiais, kad norėjo pas mus atvažiuoti. Tai padeda jausti, kad žengiame koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis.

Festivalio programoje išties atkreipiau dėmesį, jog dauguma performerių atvykę iš užsienio. Lietuvoje visai nėra tuo užsiimančių?

Labai nedaug. Dalyvauja performeriai, tiksliau, performerės, kadangi Lietuvoje dauguma performanso menu užsiimančių menininkų - moterys. Tuo labai džiaugiamės.

Kodėl susiklostė tokia situacija?

Negalėčiau atsakyti. Tikrai nemarginalizuojame ir nediskriminuojame vyrų. Man pačiai, kaip performerei, ši meno rūšis atrodo dėkinga priemonė dirbant su lyčių ir socialinėmis temomis. Galbūt natūraliai su šiomis temomis dažniau dirba moterys. Kita vertus, užsienio performansuose vyrų ir moterų yra po lygiai. Šių metų festivalyje, dėliodami pirminį menininkų sąrašą, turėjome praktiškai vien vyrus, todėl sąmoningai ieškojome menininkių moterų, kad būtų atsvara. Bandome atstovauti įvairioms performanso prieigoms ir įvairioms tematikoms.

Teko girdėti, jog lietuvių performeriai dažniau pastebimi ir įvertinami užsienio nei vietinės publikos.

Nežinau, ar tai tiesa. Ieškodami performerių festivaliui, pirmiausia vertiname darbo kokybę. Jei darbas vidutiniškas, negalime jo įtraukti. Šią mintį esu girdėjusi apie visus lietuvių menininkus. Kita vertus, visuomet siūlau pasižiūrėti, kokiuose kontekstuose jie įvertinami. Pvz., jei filmas laimi pagrindinį niekinio festivalio prizą, ką tai sako apie filmą? Manau, kalbant apie lietuvišką performansą, labai svarbu jį kontekstua­lizuoti ir galvoje turėti įvairius rodiklius bei svertus. Apibendrintai kalbėti paprasta, tačiau tai nelabai atspindi realią situaciją. Galbūt Lietuvoje nėra labai daug vietų performansams atlikti, tačiau menininkai, nusipelnę įvertinimo, jo sulaukia.

Esate dirbusi ir rezidavusi užsienyje, galbūt galėtumėte palyginti performanso kontekstą Lietuvoje ir kitose Europos šalyse? Kokie pagrindiniai skirtumai?

Skirtumų yra sisteminių ir institucinių, taip pat pačiose performanso formose, prieigose ir t. t. „CREATurE“ turi labai didelę auditoriją - kartais per vakarą apsilanko daugiau kaip 200 žmonių. Remiantis mano patirtimi, Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje pritraukti tokią publiką į performansą neįmanoma. Paprastai labai džiaugiamasi, jeigu ateina 20-30 žmonių. Šiemet lankiausi festivalyje Sofijoje, ten auditorija, palyginus su tuo, ką turime čia, irgi nedidelė. Teko šnekėtis su kolegomis iš Turino, jie pasakojo, kad galerijos labai nenoriai įsileidžia performerius - performansas yra tarsi nelegitimus meno žanras. O Venecijos performanso savaitė yra visiškai kitokia: kviečiami įspūdingi menininkai pritraukia išties dideles auditorijas. Kiekvienoje šalyje daug vidinių skirtumų, todėl sudėtinga vertinti. Prancūzijoje performansas įgavęs šiek tiek kitokias formas, negu mudvi ir Vaida propaguojame, vis dėlto ir mūsų pristatomo pasirodymų spektras plečiasi - vis daugiau jų artėja prie įvykių, hepeningų ar koncertų. Performanso ir mokyklos, ir sąlygos skirtingos. Štai Berlynas - visiškai nedėkinga vieta performansui: sunkiai pritraukiama pub­lika, kultūrinės veiklos perteklius ir ypač mažas finansavimas.

Man atrodo, šią akimirką geriausia situacija yra Jungtinėje Karalystėje, ten veikia „Live Art Development Agency“. Ši valstybinė institucija vysto gyvą meną, teikia paramą, padeda strateguoti performanso vystymosi kryptis, rengia edukacinius užsiėmimus, mokymus, kviečia menininkus į rezidencijas.

Kaune performansui skirtą veiklą vykdote išties aktyviai. Įdomu, ar kažkas panašaus vyksta Vilniuje?

Vaida laiko Kauno frontą, o aš - Vilniaus, kadangi gyvename šiuose miestuo­se. Tiek to Vilniaus fronto ir yra. Č. Lukenskas Vilniaus dailės akademijoje dėsto performansui skirtą kursą. Organizuojama ir daugiau nedidelių užsiėmimų, dirbtuvių, per pa­rodų atidarymus įvyksta performansų arba rengiami tam tikri dalykai, vadinami performansais.

O kaip mažesniuose miesteliuose?

Ten žmonės daug smalsesni, jiems įdomiau. Profesionalaus meno erdvėje suvokėjas atsineša savo bagažą ir dažnai būna kritiškas. Mažesniuose miestuose kas nors prieina ir klausia, ką čia veiki, reaguoja. Didelio miesto erdvėj žmonės taip pripratę prie keistų dalykų, kad nebereaguoja. O kartais performanso tikslas ir yra užduoti klausimą, sukelti diskusiją.

Sutinkate su mintimi, kad performansas iš esmės kinta ir keičia formą, ypač įsigalėjus naujosioms technologijoms?

Be abejo kinta. Manau, tai neišvengiama, kadangi kismas - vienintelis pastovus dalykas. Gana natūralu, kad pradedama nagrinėti daugiau temų. Vis daugiau kalbama apie kūno legitimumą, lyčių klausimus, traumines patirtis, integruojamos technologijos ir kiborgų kūnai. Bandoma medijuoti ir per mediaciją atrasti kitokį kalbėjimo su auditorija būdą. Daug diskutuojame su Vaida, kiek technologijos keičia mūsų santykį su performansu. Bet kuriuo atveju, jis netampa mažiau performansu. Pernai Kaune, Turine ir Bristolyje vykdžiau projektą „Liquid Presences“, tai buvo tarsi tyrimas, siekiant suvokti čia-būtiškumą ir ar jis gali būti medijuojamas kokiomis nors nuotolinėmis priemonėmis. Po renginio Vaidai pasakiau, kad nieko ypatingo nejutau - performansas kaip visada. O ji, žiūrėdama transliaciją iš Turino, labai nerimavo ir reagavo visiškai taip pat, tarsi stebėtų gyvai. Manau, mudvi esame tame pačiame kelyje ir drauge su kitais menininkais keliame klausimus apie laiko integracijos į tai, ką darome, būdus. Juk pats performanso žanras kalba apie mus, kaip žmones, jis dabartiškas ir nuolat susijęs su kūnu bei stebėtoju. Taigi visi mūsų gyvenime vykstantys procesai neišvengiamai ateina į kūrinius.

Dabar jau sunku nepastebėti, jog skirtingos meno šakos vis intensyviau tarpusavyje sąveikauja. Nepagalvojote, kad performansas per integraciją galėtų „pasimesti“ tarp kitų meno reiškinių? Kitaip tariant, sąveika būtų tokia stipri, kad pats performansas išnyktų.

Geras klausimas. Nežinau, tai reikštų, jog kitų meno žanrų irgi nelieka, tik tarpžanriniai opusai. Tai taip pat įmanoma, tačiau nematau to nei kaip prob­lemos, nei kaip pozityvaus reiškinio. Ir dabar yra performansų, levituojančių ant ribos, kur jau nebeaišku, kaip juos apibrėžti ar įvertinti.

Komentarai