Doloresa Kazragytė Popiežiaus rūmuose

2017 09 27 menufaktura.lt
Doloresa Kazragytė. Irmanto Sidarevičiaus nuotrauka
Doloresa Kazragytė. Irmanto Sidarevičiaus nuotrauka

„Švytintis rūkas“ - taip vadinasi devintoji aktorės ir eseistės Doloresos Kazragytės knyga, kurios pasirodymas sutampa su 75-uoju menininkės gimtadieniu, minimu rugsėjo 27-ąją. Net pusė šios knygos tekstų skirti repeticijų su režisieriumi Krystianu Lupa atsiminimams.

Doloresa Kazragytė nusprendė palikti teatrą prieš beveik keturiolika metų, tačiau ryšio su juo nenutraukė. Šiuo metu aktorę galima matyti Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Didvyrių aikštė“  ir  Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje visai šeimai „Astrida“, kuriame ji įkūnija pačią Astridą Lindgren.

„Kaip aš patekau pas Krystianą Lupą, jo statomą „Didvyrių aikštę“ - visa istorija. Man paskambino teatro vadovas Egidijus Stancikas ir įkalbinėjo ateiti į atranką. Atėjau. Atsimenu dalyvavo Audronis Liuga, Martynas Budraitis, režisieriaus iš Lenkijos asistentai - tokie išmanūs su kompiuteriais  ir, žinoma, pats režisierius Lupa.  Budraičiui pasakiau, kad bijau, nenoriu ir einu namo. Neišėjau ir tam žilaplaukiui, savo bendraamžiui režisieriui pasakojau, kad teatras man - nelaisvė, katorga. Paėmė nedideliam, bet finale labai svarbiam vaidmeniui“, - prisiminė aktorė.

Doloresos Kazragytės jubiliejaus dieną siūlome paskaityti vieną knygos „Švytintis rūkas“ skyrių - apie kelionę su „Didvyrių aikšte“ į Avinjono festivalį.

Avinjonas

Šiek tiek istorijos, kad skaitytojas pajustų, koks tai ypatingas viduramžių miestas. Tiesiog atsiverčiau rusų kalba nusipirktą turistinį storą albumą „Provansas“ ir užsirašiau kelis istorinius faktus. (Šiaip nieko neatmenu, skaičiai ir datos nuo vaikystės nelenda į galvą.).

Avinjonas buvo įkurtas tarp uolų prie Ronos upės daugiau nei prieš 2000 metų. Dar 600 m. prieš Kristų čia veikė kažkoks upės uostas. Ir taip iki XIV amžiaus pradžios. 1309 m. Avinjono statusas pasikeitė - čia apsigyveno Romos popiežius. Taip atsitiko, kad Romos popiežiai nebegalėjo išlaikyti valdžios, nes prasidėjo įnirtinga kova dėl tos valdžios. Neilgai viešpatavęs popiežius Benediktas XI mirė 1304 metais, o vietoj jo buvo išrinktas (spaudžiant prancūzų karaliui Pilypui Gražiajam, norėjusiam padaryti popiežius savo valdžios instrumentais) Bordo arkivyskupas Bertrand´as de Gouth, pasivadinęs Klemensu V. Jis atsisakė važiuoti į Romą ir pasirinko Avinjoną savo popiežiškąja rezidencija. Avinjone valdė septyni popiežiai - prancūzai; per tą laiką ir buvo pastatyti rūmai. Miestas buvo apsuptas bastionais, rūmų milžiniškas kiemas - vienas iš prašmatniausių viduramžių Europoje.

Iš tiesų pontifikai buvo prancūzų monarchijos įkaitai, todėl prasidėjo galingas judėjimas, spaudimas, kad popiežius grįžtų į Romą. Francesco Petrarca, būdamas dvaro narys, Katerina Sienietė ilgai maldavo tuometinį popiežių Grigorijų (gal Grigalius?) XI grįžti į Romą; Brigita Švedė taip pat aistringai palaikė šią idėją.

1377 m. popiežius Grigalius XI galutinai grįžo į Romą.

Senieji rūmai pastatyti Benedikto XII 1334-1342 m. Naujieji - valdant Klemensui VI. Jis ir užbaigė darbus 1342-1352 metais.

Užteks. Jūs beveik visi turite tą internetą, jei norėsite, galėsite viską sužinoti.

O dabar mano Avinjonas - toks, kokį aš pamačiau. Na, pirmiausia skrydis iš Vilniaus į Paryžių. Buvo nedidelis sutrikimas: virš Paryžiaus lėktuvas suko ratus, drebėjo, lingavo beveik valandą - nepriima oro uostas. Tą naktį teroristai atakavo kažkokį rajoną - žuvo 8 žmonės. Pagaliau nusileidom. Reikėjo laukti 2 valandas skrydžio į Marselį. Iš Marselio autobusu. Naktį. Į Avinjoną (apie 200 kilometrų).

Medžiai. Švieselės. Siena. Milžiniška, stora, su kareivių postais ant viršaus, skylės ginklams, arkos-vartai. Storis - gal 5-6 metrai. Važiuojam palei tą sieną plačia gatve. Sustojam. Išlipam. Ir einame per gatvę. Vartai atsidaro. Kiemas. Viešbučio „Oriental“ durys. Ką čia daugiau? Nieko. Kortelės. IV aukštas, 305 kambarys. „Rakinu“ - kišu tą kortelę, viską žinau, atidarau, uždegu šviesą, karšta, nėra jokio pledo, tik balta paklodė. Langas. Už jo vidinis kiemas, apjuostas namų langų. Galime spoksoti vieni į kitus.

Nėra virdulio. Nėra stalinės lempos (reikės atsitempti nuo stalo). Užtat už lango vaikšto didelis katinas, vartaliojasi, paskui išdribęs miega. Tai pamačiau rytą. O naktį pilnatis švietė į mano langą. Sveikas, Luna! Vis ne viena. Kartais man atrodo, kad mėnuo bendrauja su žeme ir su manim. Su manim tai tikrai.

Liepos 16-oji. Rytas. Pusryčiai. Nieko naujo. Karšta. Einu link sienos. Pralendu pro vartus. Prieš akis senasis Avinjonas.

Siauros gatvelės, pilki mūrai, pilkos bažnyčios - senos, keistai niūrokos; gatvelėse visur palei šaligatvius, palei kavines, parduotuves kabo ant kartono pagrindo priklijuotos teatro spektaklių afišos, pririštos virvelėmis; kabo, plaikstosi, kitos nukritusios voliojasi ant šaligatvių; aktorių veidus mindo praeiviai. Pagalvojau: kaip simboliška - aktoriai mindomi praeivių. Gali sukti, kur nori, nepaklysi - vis tiek atsiremsi į Avinjono sieną. Pilna žmonių - turistų ir elgetų, narkomanų su šunimis, muzikantų, grojančių gatvėje, kavinės pilnos valgančių, geriančių čia pat prie staliukų ant šaligatvių. Mašinos nepypina. Landžioja po tas gatveles visoks transportas. Pamačiau pilką bokštą su kryžium - einu. Randu bažnyčią. Uždaryta. Aplinkui veja, gėlės, vaikų aikštelė. Berniukai spardo futbolą. Visos durys uždarytos. Vėl gatvelės, vėl žmonės, afišos, visokie aktorių veidai: išsišiepę, šėtoniškai baisūs - šiuolaikinio teatro iškrypimas. Pasitrainiojusi grįžau pailsėti. Karšta. Gal 35 laipsniai.

Už viešbučio vartų parduotuvė. Kažkodėl pavadinta „Casino“. Gerai. Čia kaip pas mus - su krepšeliu nusipirkti gali ko nori.

Vėl einu į senamiestį. Tik perėjau gatvę ir pamačiau: prie tos sienos sėdi du benamiai. Kas žino, gal jie ir turi kokius namus, bet jie čia gyveno visas tas dešimt dienų, kol buvome. Dieną sėdėdavo prie „Casino“, o vakarais įsitaisydavo prie sienos. Vienas visai jaunas, kitas gerokai vyresnis. Šalia jų trys dideli šunys sugulę. Du smėlio spalvos, trečias juodas, lygaus plauko, toks juodas žirgelis. Pats judriausias. Su juo ir prasidėjo mano draugystė. Nupirkdavau kiekvieną dieną ėdalo, vaikinui duodavau eurą ar du, žaisdavau su Čapeku (kažkaip „susišnekėjau“ su tuo vyruku ir sužinojau šuns vardą, o vaikinas - Ivas) geltonu teniso kamuoliuku. Čapekas niekad neperžengdavo šaligatvio ir sienos ribos - jis viską žino, supranta, toks mano mielas Avinjono draugas.

Šoksiu dabar truputį į priekį, į 2016-ųjų spalį. Autobusu su tuo pačiu spektakliu važiavome į Liubliną (Lenkija). Grįžtant atgal (apie Liubliną - vėliau) tuos 600 kilometrų Arūnas Sakalauskas, kaip visada, kėlė nuotaiką, pasakojo visokias linksmas istorijas. Turi tą tokią planšetę (ar tai kompiuteris?), žiūrinėja, sėdi toliau, man už nugaros. Prieina ir sako:

- Nori pasižiūrėti, kiek gerbėjų įgijai?

- Kokių gerbėjų? Kur?

- Pažiūrėk, - prisėda prie manęs.

Matau, tame ekrane šokinėja Čapekas, aš su margom kelnėm tupinėju, žaidžiu su Čapeku, paduodu sviedinuką, pametu, atimu, Čapekas linksmas puldinėja į visas puses. Tikrai gražūs kadrai. Prisiminiau, kaip vieną dieną Arūnas ėjo pro šalį ir pradėjo mus filmuoti. Tai dabar ir sako:

- Paleidau tuos kadrus į savo feisbuką (nežinau, ar teisingai išgirdau), tai pradėjo rašyti susižavėję, kad pasiilgo tavęs teatre ir kad labai kelia nuotaiką kadrai. Jau turi 500 gerbėjų.

- Eik tu sau! - aš, žinoma, nieko nesuprantu. - Tai tu gali pranešti, pavyzdžiui, apie premjerą ar spektaklį, kuriame vaidini, ir prisikviesti gerbėjų?

- Galiu! - Arūnas laido dar kažkokius „bajerius“, o aš galvoju: kokie nuostabūs padarai šunys. Myliu juos.

Tai tiek apie Čapeką.

Vėl 2016-ųjų liepa.

Čia, Avinjone, tik vieną kitą moterį musulmonę mačiau, juodaodžių irgi nematyti. Tik kartą gatvelėje trys juodaodės susipykusios klykavo ir stumdėsi, visai nekreipdamos dėmesio į truputį išsigandusius praeivius, ratu jas aplenkiančius. Kur ne kur, ypač eidama link Popiežiaus rūmų, mačiau kareivių su automatais, dažnai kaukė greitoji.

Antrą dieną einame pavakary į Popiežiaus rūmus - veltui galėsime žiūrėti kažkokį grandiozinį šokio spektaklį „Babelis“. Ryte jau buvau nuėjusi į Popiežiaus rūmų muziejų viena. Siauromis gatvelėmis pėdinau į kalną. Prie aukštos akmenų sienos tvarkingai apsirengęs vyras groja akordeonu. Kepurėlė pinigams padėta ant grindinio. Ir ką gi jis groja? Tik pagalvokit! Populiariausias Yves´o Montand´o melodijas! Mano jaunystės mylimo dainininko ir aktoriaus dainų melodijas! Eina eina turistai... niekas neįmeta nė vieno cento. Yra ir pagyvenusių porų. Nejaugi jiems tos melodijos nieko nereiškia? Jie tiesiog nemato to muzikanto, kaip pro tuščią vietą praeina. Pribėgau, apkabinau, „mersi mersi“, įmečiau 10 eurų - kam man? Pavalgyti užteks, kiek pasiėmiau Kaune (nemoku naudotis bankomatais užsienyje, bijau). Šypsosi, akys vėlgi - mėlynos mėlynos, ir marškinėliai su žydrais langeliais. Įdomiausia tai, kad netoli Popiežiaus aikštės, truputį dešiniau - toks sodelis, ten palei tvorą vėl prikabinėta tų virvelėmis pririštų afišų, kelios voliojasi ant grindinio. Stabtelėjau. Mano dėmesį patraukė raudona afiša ant žemės. Žiūriu ir amo netenku: afišoje, raudoname fone Yves´as Montand´as! Pasukęs veidą į mus, figūra iki kelių, lyg būtų kariška uniforma apsivilkęs, su plačiu diržu, lyg šoktų. Virš galvos juodu pieštuku nupieštas tankiukas, kitoje pusėje penkiakampė žvaigždė. Daugiau niekur niekada per visas tas dienas tokios afišos nei kabančios, nei nukritusios nebemačiau. Kas tai? Kodėl? Pasiėmiau nuo žemės Yves´ą Montand´ą ir parsivežiau namo.

Ak, tie Popiežiaus rūmai. Didybė, aukštybė, tvirtybė. Ką gi, juk reikėjo gintis, reikėjo kareivių, reikėjo reikėjo... (Visada visi kariauja. Amžinai. Kas ta Žemiškoji Lemtis? Pusiau pragaras, pusiau dangus?) Viduje milžiniškos menės, židiniai, išlikę spalvoti freskų fragmentai. Deja! Aš negalėjau (kaimietė!) pasinaudoti tuo, ką siūlė tas muziejus: prie įėjimo ant laiptų parodai bilietą, tada kaip oro uoste du vyrai iškrato rankinę, apčiupinėja; kai praeini pro juos, dalija tokius kaip TV pultelius su ausinėm, laidais ir t. t. Atsisakiau. Ką aš su jais veiksiu? Nemoku naudotis. O jie tam, kad kiekvienoje salėje galėtum atsisėdęs ant suolelio prie didelio ekrano anglų, prancūzų, vokiečių kalba girdėti tekstą ir matyti visą Popiežiaus rūmų istoriją, freskas, paveikslus ir t. t. O man - šnipštas! Todėl greitai pražingsniavusi, perėjusi tokiais geležiniais takais į vidinį kiemą, vėl išnirau į aikštę. Saulė. Dangus be jokio debesėlio. Pilna aikštė staliukų, daug žmonių - valgo, geria vyną...

Ilgiuosi kaimo, Tomo, jo balso, jo lydekų, girios, mėlynių ir savo „dykumos lopinėlio“ - Rikio II. Niekas nebelaksto su juo miško takeliais. Vadinasi, nieko nėra brangesnio už tą vietą, tą Žemės lopinėlį, kurį tau paskyrė Apvaizda. Ypač tą pajunti išvykęs kur nors toli. Ypač - kur civilizacijos centrai, šurmulynai, begalė šmirinėjančių keliautojų.

Stovėdama toje aikštėje pamačiau kitame Popiežiaus rūmų gale nedidelę kalvelę, apcementuotą, laiptais apjuostą; paaukštinimo centre - kryžius su Nukryžiuotuoju. Aptverta grotomis. Vienas kitas turistas sėdi ant laiptelių ir spokso į aikštę. Nukryžiuotasis daug žemiau už Popiežiaus rūmus, toks nedidelis, toks šone, toks vienišas kaip visada. Amžinai.

Atsiklaupiau įsikabinusi į grotas, kažką mąsčiau, kažką kalbėjau... Kažkas mane nufotografavo - keistas eksponatas. Klūpo!

Grįžau į viešbutį. Truputį pažaidžiau su Čapeku.

Na, o vakare, kaip rašiau, susiruošėme visi su Giedre ir Vidu (mūsų vadovais) į tą spektaklį „Babelis“.

Spektaklis prasideda 23 valandą. Mes išeiname 22-ą. Jau beveik tamsu. Vėjas. Aikštėje minia žmonių. Vidas nuėjo aiškintis. Kažkas ne taip. Grįžo. Pasirodo, spektaklio laikas supainiotas. Tai yra turbūt mes apsižioplinome. Spektaklis jau prasidėjo 22 valandą. Atidėjo mūsų žiūrėjimą kitai dienai. Kaip visada, tris dienas esame laisvi, kol ruošia sceną.

Susėdome aikštėje prie staliukų. Teatro sąskaita vaišino vynu ir riešutais. Netrukus pakilau ir ypač atgijusiomis naktinėmis Avinjono gatvelėmis pardrožiau į viešbutį.

Mano valkatos - Ivas ir Čapekas jau sumigę prie Avinjono sienos. Ant žemės. Po žvaigždėmis.

Trečia diena. Sekmadienis. Po pusryčių išgirdau varpus. Ilgai aidi varpai. Skubu. 11 valandą greitai einu už sienos, gatvele link varpų. Turbūt kviečia į mišias. Ką dar gali reikšti skambantys virš miesto varpai?

Einu siauromis gatvelėmis. Varpai nutilo. Prieinu tokią aikštę - pilna stalų, apkrautų įvairiausiomis prekėmis: paveikslai, statulėlės, papuošalai, drabužiai, senos knygos, indai, taurės... Žodžiu, senienų turgus. Matau palei aikštę šaligatvį, prisišliejusį prie pilkų pastatų, bažnyčią. Plačios durys, bokštas šiek tiek iškilęs virš kitų pastatų. Įeinu. Saujelė žmonių. Groja vargonai. Altorius apgaubtas tamsiai mėlynu apsitrynusiu žvaigždėtu kupolu. Du kunigai - ryškiai žaliais drabužiais. Abu juodaodžiai. Tamsesnio juodumo jau nebegali būti. Gražus kunigo balsas. Žmonės, matyt, vietiniai, poromis, kiti pagyvenę, su vaikais vienas kitas. Suskaičiavau - 43. Turistai praveria duris, pastovi ir išeina.

Kai išėjau po mišių, aikštėje turgelio jau nebebuvo. Dingo! Pristatyta daug stalelių, turistai valgo, geria vyną, bruzdesys, klegesys...

Taip viskas greitai pasikeitė! Matyt, nuo ankstaus ryto kelios valandos duodamos turgui, o paskui, susikrovę prekes, žmogeliai dingsta, užleidžia vietą kavinių savininkams. Tai tokia išvada: pilnas miestas žmonių, o bažnyčioj tik 43. Sekmadienį. Dvyliktą valandą varpai kviečia. Veltui.

Popiet išėjau iš viešbučio ir patraukiau šalutinėmis gatvelėmis. Visai arti viešbučio pamačiau gėlių parduotuves, priešais balti vartų stulpai. Kapinės! Senos kapinės tarp didelių medžių. Daug priklijuotų fotografijų. Cementiniai nameliai - antkapiai su kryžiais. Koplyčia. Įėjau. Altorėlis apšepęs, su Švč. Marijos skulptūra, o ant žemės indeliai su kačių ėdalu. Matyt, kapinių prižiūrėtojos (mačiau dvi moteris su darbo liemenėm) myli kates. Ir tikrai, slampinėdama sutikau keturias kates, ramiai šmirinėjančias tarp antkapių. Čia bus mano ramybės, atgaivos vieta, - pagalvojau. Ir visas tas dienas ateidavau porą valandų atitolti nuo miesto ir teatro.

Mūsų spektakliai prasideda 3 valandą po pietų. Išveža visus kartu 12 valandą. Vakarai laisvi. Salė normali. Beveik pilna. Po spektaklio, kaip visada, Lupa vaikšto po sceną ir kalba kalba... Aš atsitveriu nuo visko. Žinoma, girdžiu. Ir negirdžiu.

Rytais užsukdavau į savo bažnyčią prie „turgelio“. Jokio turgaus nebebūdavo, matyt, jis veikia tik sekmadieniais. Tuščia. Ramu. Kažkoks vyriškis kasdien sėdi prie altoriaus pirmoje eilėje, atsivertęs turbūt Evangeliją. Jis ir aš. Taip kasryt po valandą ir prabūdavau su tuo žmogumi. Kartais įslinkdavo koks turistas ar grupelė, pašliaužiodavo po bažnyčią, patyrinėdavo paveikslus, skulptūras ir išeidavo. Tyla.

Karšta. Visas tas dešimt dienų karštis, kartais iki 36 laipsnių.

Vieną dieną prie to „teatro“ barako (matyt, mūsų spektaklio dekoracijos netelpa į normalaus teatro sceną; ir Lietuvoj negalima niekur jo išvežti - net Kaune netelpa) pamačiau keliuką, apaugusį tankiais bambukais, gal 4-5 metrų aukštumo. Radau plyšį toj tankmėj, įlindau ir - upė! Skaidri, stipri, neša savo sraunius vandenis. Neplati - gal kokių 6 metrų, negili - žvyras ir akmenėliai dugne. Vanduo šaltas šaltas. Greit nusirengiau nuoga ir pliumptelėjau į tą šaltą vandenį. Srovė neša. Murdausi. Tėkmė tokia stipri, kad pasileisk - ir dideliu greičiu neš tolyn. Krantai apaugę medžiais, krūmais, kažkur toliau matyti kitame krante namų stogai. Turėjau savo upę! Kai tik atveža apie 13 valandą visus į spektaklį, aš, pasiėmusi rankšluostį, kulniuoju į bambukų tankmę ir neriu į savo upę. Tai buvo nuostabi dovana.

O paskui tamsūs koridoriai, nejaukūs grimo kambariai, slampinėjimas su mikrofonu ant skruosto ir trečio veiksmo pabaigos laukimas.

Vieną vakarą Vidas vedė mus visus į Popiežiaus rūmus, į šokio spektaklį „Babelis“. Einu ir aš. Reikia nors vieną spektaklį pamatyti. Tegul ir šokio. Pilnos gatvės žmonių. Daugiau nei dieną. Aikštė. Siaubinga grūstis. Ant rūmų laiptų - žmonės žmonės... Eina į tą „Babelį“.

- Kas čia yra, Vidai? Jie visi į spektaklį?

- Na taip. Juk spektaklis vyksta didelėj vidinio kiemo erdvėj. Ten telpa per 2000 žiūrovų!

- O, siaube!

Pradėjau nervintis. Visas vidus šaukia: Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu triukšmo, garsios muzikos, minios.

- Vidai! - staigiai apsisprendžiau. - Imk tą bilietą, va, Jolanta (Arūno Sakalausko žmona, nuostabiai malonus, draugiškas žmogus, aktorė; ji važiavo savo noru, moka prancūzų kalbą, pabūdavo mums ir vertėja) neturi bilieto. Atiduok jai.

Greitai įbrukau Vidui į ranką tą bilietą ir pasileidau gatvelėmis žemyn link sienos, kur mūsų išėjimo arka. O visur kavinėse skamba muzika. O visur prie staliukų juokas ir vynas. O kitą dieną sužinojome, kad Vokietijoje, traukinyje, 17 metų arabas švaistėsi kirviu ir kapojo žmones.

Dar eidama namo pamačiau tarpdury mažą katytę. Ji buvo su antkakliu. Tupėjo ir žiūrėjo į tą triukšmingą gatvę. Paglosčiau. Raivėsi, glaustėsi - taip norėjo švelnumo ir artumos. Nuėjau. O ji lydėjo mane žvilgsniu lyg priekaištaudama, kad ją palieku.

Važiuojame į ekskursiją. Pagaliau! Ne visi. Vidas, Giedrė, dauguma aktorių. Važiuojame į Pon diu Garą. Kas tai yra? 19-ais metais prieš Kristų Agripas, Augusto giminaitis, nusprendė pastatyti milžinišką akveduką per Garo upę, kad aprūpintų karius vandeniu. Tas statinys toks tvirtas, grandiozinis, daugiau nei 2000 metų, beveik nepasikeitęs. Trijų aukštų arkos. Ilgis - 242 metrai. Viršutinės 35 arkos 2,75 metro ilgio. Fotografijoje dar matyti ant viršutinės eilės vaikštantys žmonės - 40 metų virš vandens lygio. Kai mes buvome, abu galai grotomis užtverti. Paliktas tik apatinis perėjimas į kitą upės pusę. Gal ne vienas savižudis šoko į akmenuotą, uolėtą upės dugną? Krantai - vienos uolos, dugne akmenys, vietomis upe galima perbristi, kitur staiga gilu. Žmonės guli ant plokščių kranto uolų, deginasi, maudosi. Aš nuklydau kitapus kranto į kalvotus krantus, apaugusius mažais medeliais, sausais ir tvirtais, užkopusi siaurais vos vos pramintais takeliais vėl matau kalvas, uolas. Nepaklydau.

Valgėme. Maudėmės. Gėrėme vyną. Nuostabu buvo stebėti moterį, sėdinčią ant kranto uolos. Prie jos kojų nedidelis baltas šunelis, plaukiojo ir plaukiojo - keli metrai į vieną pusę, keli į kitą, pailsi prie kojų ant uolos ir vėl į vandenį. Baisus mėgėjas maudytis. Toks vaizdas iš karto pakelia nuotaika, pasaulis, gyvenimas nebeatrodo baisus.

Naktį, nepamenu kurią, griaudėjo, žaibavo. Lijo! Ryte oras gaivus, bet jau sklaidosi debesys - vėl bus karšta.

Kažkokį vakarą po spektaklio vėl pažaidusi su Čapeku nukėblinau senamiesčio gatvelėmis link centro. Vienoje aikštėje groja du muzikantai. Abu basi. Dainuoja kažką lyriškai ir liūdnai. Apstoję turistai. Keli sėdi ant suolelio - dailūs drabužiai, kameros kabo ant pilvų. Sotūs. Gal net laimingi. Bet pinigų nemeta. O ant kito suolelio sėdi du benamiai ir moteris - geria alų iš skardinių. Ak, tie jų nusidėvėję veidai, tie prarasti gyvenimai. Nors... nežinia, kas daugiau praranda - tie su kameromis ir išmaniaisiais telefonais ar tie... Šalia jų tupi mažas rudas šunelis. Viską supranta: čia jo žmonės, čia su jais jo gyvenimas. Tupi. Laukia. Jam alaus nereikia. Pastebėjau, kad visur, kad ir kur nuvažiuotum, ir Lietuvoje tie, beviltiškieji, myli gyvūnus. Ypač šunis.

Vėl lyja. Vėl griaudžia. Grįžtu. Kažkodėl prieš užmigdama vis kartoju tokią savo maldą: „Dieve! Suteik man norą norėti!“

Žinoma, noriu, kad anūkas Nikolas nepaklystų, surastų savo pašaukimą, kad Tomas būtų tvirtas, nepalūžtų, kad jo pjesę po 25 metų tylos pastatytų kuris nors teatras.

Man nedaug reikia: mano mažų miestelių žmonių, susitikimų, kad dar nepamirštų, kad dar galėtume bendrauti, kalbėtis. Galų gale yra tame mano maklinėjime po mažus miestelius kokia prasmė ar nėra - ne mano reikalas. Vis tiek nesužinosiu, iki galo nesužinosiu, iki sielos gelmių nesužinosiu, kokią prasmę turi šis gyvenimas.

Turiu čia Jungo knygą. Kai buvo jis Afrikoje, štai ką užrašė: „Iš indėno susijaudinimo supratau - jis palietė svarbią savo religijos tiesą. Jį paklausiau: „Ar manote, kad jūsų ritualai duoda naudos visam pasauliui?“ Mano pašnekovas atsakė su didžiuliu dvasiniu pakylėjimu: „Žinoma! Jei to nedarytume, kas gi nutiktų pasauliui? Mes esame tauta, gyvenanti ant pasaulio stogo. Mes atliekame apeigas ne tik už save, bet ir už visą pasaulį.“

Argi ne tas pats ir tibetiečių, ir krikščionių vienuolynuose, apeigose? Iš kur toks keistai panašus kelias per maldą? Už save, kitus ir pasaulį. Mane tai įtikina, kad yra duota kažkokia bendra užduotis, misija visai žmonijai. Tik Vakarų žmonės vis labiau tai užmiršta. Tikėjimas blėsta.

Mane nustebino vienos paprastos moters žodžiai per TV. Buvo laida apie Černobylio kaimelių ir miestelių likimą. Jie gali susirinkti tik vieną kartą per metus - gegužės mėnesį aplankyti kapų. Ji pasakė (stambiu planu į kamerą): „Dievas paliko mūsų pasaulį. Nusivylė, kad mes pasirinkome blogį. Jis tik stebi. Juk davė mums laisvę pasirinkti. Pasaulis nusigręžė nuo Dievo. Dabar valdo šėtonas. Mes patys pasirinkome - nusigręžėme nuo Dievo.“

O Miunchene vėl iššaudyti žmonės. 18 negyvų. Kiti sužeisti.

Prie mano bažnyčios durų (atėjau paskutinį kartą) ant laiptų - alaus skardinės, šiukšlės, popiergaliai, maišeliai. Niekas nenurenka. O bažnyčioje tylu ir tuščia. Tik tas pats vyras prie altoriaus sėdi ir skaito Šv. Raštą.

Paskutinis vakaras. Po spektaklio buvo kažkoks patrypčiojimas fojė su vyno taurėmis, kažkas iš kažkokių Lietuvos ambasadų ir t. t. Vaikščiojau palei savo upę. Atsisveikinau. Turbūt amžiams.

Vakare nupėdinau prie Ronos upės, kur likęs romėnų tiltas. Užlipau laiptais link Popiežiaus sodų. Tamsu. Ir... žvaigždės žvaigždės... Apačioje žiburiuoja miestas.

Ir vėl Jungas (nešiojuosi tą knygą su savimi):

„Aukščiausias kada nors pasiektas sąmoningumo laipsnis, mano nuomone, sudaro galutinę pažinimo ribą, kurią gali pasiekti mirusieji. Galbūt todėl žemiškasis gyvenimas turi tokią didelę reikšmę ir galbūt todėl yra taip svarbu, ką žmogus mirdamas nusineš anapus.“

...

Rytoj 13.30 išvažiuojame į Marselį ir skrendame į Paryžių. Teks laukti kelias valandas skrydžio į Rygą, iš Rygos į Vilnių. Kantrybės, kantrybės!

Vilniuje nakvojau Nacionalinio teatro viešbutyje, savo „apartamentuose“. Skambinu Tomui. Mano brangiausias žmogus. Ir Nikolas, žinoma. Bet jis... artimas ir tolimas. Nemėgsta bendrauti telefonu. Tik kaime. Tik vasarą. Trumpai. Taip jau susiklostė.

Karšta ir Lietuvoje. Laukia Labanoro giria. Laukia Rikutis. Laukia Staselis, voveraitės. Laukia ežerai ir pašėlęs bėgiojimas su Rikiu miškais ir ežerų pakrantėmis. Jau dabar matau ir sakau: sveikas, mano ežerėli! Sveikas, Duobuli!

***

Aktorė iš pašaukimo

Doloresa Kazragytė į teatrą atėjo 1967 metais ir juo gyveno trisdešimt šešerius metus. Ar tai pašaukimas? Be abejonės. „Kaip kitaip pavadinsi Telšiuose užaugusios mergaitės norą šokti ir dainuoti nuo mažumės? Tai labai aiški ir ryški it lėktuvo danguje nubrėžta linija - pašaukimas“, - pripažino aktorė. Pirmuosius profesinius žingsnius Doloresa Kazragytė žengė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, o 1969-asiais įsiliejo į Kauno dramos teatro trupę. „Taip aistringai puoliau į teatrą, roles, taip stengiausi iš tų mažų ir nedidelių epizodų, kuriuose vaidindavau, išspausti maksimumą. Gal paskui dėl to pavargau, atėjo supratimas, kad nebenoriu. Sėdėti ir repeticijose, manant, kaip čia pataikyti, abejojant ar režisierius tikrai gerai mane pasirinko... Todėl vos tik sulaukusi pensijos išėjau iš teatro“.  

Kauno dramos teatre aktorė išjaustai ir su jai būdinga didele precizika sukūrė ne vieną dešimtį vaidmenų. Tarp jų Ramunę Kazio Sajos „Šventežeryje“,  tetulę Rucą  Jono Druce´s „Mūsų jaunystės paukščiai“, Elžbietą Juozo Grušo „Barboroje Radvilaitėje“, Blanšą Tennessee Williamso „Geismų tramvajuje“, Podukrą Luigi Pirandello „Šeši personažai ieško autoriaus“, Marę Mati Unto „Svarbiausioji repeticija“, Augustę Juozo Grušo „Gintarinėje viloje“, Misis Benks Pamelos Travers „Merėje Popins“, Teklę Augusto Strindbergo „Kreditoriuose“, Julianę Tesman Henriko Ibseno „Hedoje Gabler“ ir daugelį kitų. Talentinga ir nepaprastai emocinga aktorė  dirbo su režisieriais Jonu Vaitkumi, Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Jurašu, Gyčiu Padegimu, Gintaru Varnu. Vėliau įsiliejo į Marijampolės teatro pastatymus, publiką džiugindama spektakliuose Marshos Norman „Labanakt, mama“, Juozo Grušo „Eduardo Dargio nusikaltimas“, Collino Higginso ir Jean Claude Carrier „Haroldas ir Modė“, Haroldo Müllerio „Tyli naktis“.  

Rašymas Doloresai Kazragytei - kaip aktorystė tęsinys. „Visos mano knygos - išpažintis. Rašau apie pasaulį, sutiktus žmones, saulėlydžius, save. Viską, ką sukaupi ir matai, naudoji aktorystei, o kai to nėra - rašai. Aš nesu rašytoja ir labai nemėgstu, kai mane taip pristato, nes rašymas -   tai mano santykis su pasauliu, istorija ir žmonėmis“. Naujausia knyga „Švytintis rūkas“, kurią leidžia „Tyto alba“, knygynus turėtų pasiekti rugsėjo paskutinėmis dienomis. Skaitytojai jau pamilę autorę už autobiografinės eseistikos knygas „Tiltas be turėklų“ (1987 m.), „Gyvenimas prieš gyvenimą“ (1994 m.), „Kasdienybės rožinis“ (1999 m.), „Lengvi vienatvės atodūsiai“ (2007 m.), „Ramybės nerimas“ (2010 m.), „Raudoni sandaliukai“ (2012 m.), „Kasdienybės rožinis“ (2016 m., pakartotinis leidimas),   „be pabaigos“ (2016 m.).

Jubiliejaus proga aktorė sulaukė ir oficialių sveikinimų. Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, atsiųstame padėkos rašte akcentavo Doloresos Kazragytės ilgametę profesinę, kūrybinę veiklą bei lietuviško žodžio puoselėjimą. Kauno miesto savivaldybė aktorę už ypatingus nuopelnus Kaunui ir Lietuvos Respublikai pagerbs 3-ojo laipsnio Santakos garbės ženklu.

Nacionalinio Kauno dramos teatro informacija

Komentarai