Naujo sezono išvakarėse „Menų faktūra“ paprašė devynių kritikų pasvarstyti, kas išliko atminty iš to, kas matyta aną sezoną. Ką vadintume įvykiais? Spektaklius ar kažką už scenos ribų? Kurie spektakliai labiausiai įsiminė? Dėl ko? Reiškiniai? Jų buvo? Įdomiausi menininkai?
Jurgita Staniškytė
Labiausiai į akis krito spektakliai paremti žiūrovų dalyvavimu – jų šiuolaikinio Lietuvos teatro peizaže akivaizdžiai daugėja. Spektakliai, siūlantys žiūrovams tiesioginę patirtį per dalyvavimą – ne naujiena Europos scenose, bet teatras, siekiantis ne tik paaiškinti, interpretuoti, kritikuoti, bet ir kviečiantis patirti tikrovę, mano nuomone, Lietuvoje yra akivaizdi nauja pastarųjų kelių sezonų tendencija: bent po vieną panašaus pobūdžio kūrinį rasime daugelio teatrų repertuaruose – OKT „Eglė žalčių karalienė“ (rež. Oskaras Koršunovas), KNDT „Maištas“ (rež. Agnius Jankevičius), LRDT „Kodas: Hamletas“ (rež. Olga Lapina), LNDT „Pirmapradis“ (rež. Karolina Žernytė), grupės „Padi Dapi Fish“ spektaklis „Lucky Lucy“ (rež. Agnija Šeiko) ir t.t. Be abejo, visada kyla klausimas, kiek toks dalyvavimas yra socialiai produktyvus – buria bendruomenę ar išbando demokratijos ribas, o gal tiesiog kviečia žiūrovą žaisti kartu. Bet juk žaidimas – teatro siela?
Taip pat išskirčiau labiau matomą Lietuvos teatro norą kalbėti apie socialines problemas: įdomiausi pavyzdžiai – Artūro Areimos ir Agniaus Jankevičiaus spektakliai.
Ramunė Balevičiūtė
Veltui bandau iš atminties ištraukti įsimintiniausius praėjusio sezono įvykius. Išskirti, iškelti ką nors virš kitų šįsyk man atrodytų neteisinga. Bet visai ne todėl, kad sezonas būtų buvęs blankus, nuobodus ar dar kaip nors nevykęs. Ne, bendras įspūdis visai neblogas! Teigčiau, kad scenos menas Lietuvoje tampa vis įvairesnis, kūrėjai – vis drąsesni ir išradingesni. Taip, galbūt daugelis sceninių formų yra smulkios, pernelyg neįpareigojančios nei pačių kūrėjų, nei žiūrovų, bet to nevertinčiau vienareikšmiškai neigiamai. Tai rodo, kad teatrinė patirtis tampa nebūtinai kažkokia ypatinga, kuriai prisiruoši tik kartą ar du per metus.
Pastebiu, kad neilgą spektaklį dažnai žmonės renkasi įprastą savaitės dieną vietoje pasisėdėjimo su draugais ar dar kokios nors laisvalaikio veiklos. Bet jei norisi ko nors ekstra nekasdieniško – prašom į „Apreiškimą Marijai“. Beje, šis Jono Vaitkaus opusas man iš tiesų padarė įspūdį savo grandioziškumu visomis prasmėmis.
Džiugina paieškos teatro vaikams srityje. Vilčių teikia nauji vėjai kultūros politikoje.
Vis dėlto vieną praėjusio sezono spektaklį norėčiau išskirti. Tai Wojteko Ziemilskio „Vienas gestas“, rodytas rudenį Menų spaustuvėje. Mane šis lenkų teatro kūrėjas žavi minties gilumu ir išraiškos priemonių tikslumu.
Martynas Petrikas
Sezono įvykis: tiksliai ir taikliai apibūdinta šiuolaikinio lietuvių teatro situacija, pvz., Kristinos Steiblytės straipsnis „Pagauti momentą: jaunas Lietuvos teatras“.
Labiausiai įsiminęs spektaklis: Stanisławo Wyspiańskio „Vestuvės“ – paskutinis Jano Kłatos spektaklis Krokuvos Senajame teatre, tapęs manifestacija prieš politinės galios savivalę.
Reiškiniai? Greičiau – intriga: teatro ir fizikos jungtis spektaklyje „Dalykai“ (rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija).
Įdomiausi menininkai? Kūrybinis Viktorijos Miškūnaitės žingsnis pirmyn („Kapulečiai ir Montekiai“ LNOBT).
Milda Brukštutė
„Low Air“ šokio spektaklis „Žaidimas baigtas“: čia galima mėgautis gerai atidirbtu šokiu ir stilinga estetika bei, tuo pačiu, gaudyti ganėtinai toli nuvedančius minčių, idėjų vingius.
Artūro Areimos spektaklis „Antikristas“: kažin, ar šį spektaklį kam nors rekomenduočiau… Tačiau jame perteikiamas toks dugnas, nuo kurio yra galimybė aukštai atšokti, o tai jau vertingas dalykas.
Atsinaujinęs Klaipėdos lėlių teatro festivalis „Materia Magica“: kuo daugiau pamatysime tarpdisciplinių, kokybiškų ne vien tik dramos teatro reiškinių, tuo geriau.
Gintarė Masteikaitė, sklandžiai iš Audronio Imbraso perėmusi vadovavimą dviems didžiuliams festivaliams – „Naujojo cirko savaitgaliui“ bei „Naujajam Baltijos šokiui“.
Valstybiniame jaunimo teatre užgimusios „Tekstūros“: dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus kuruojamų literatūrinių renginių ciklas pagaliau gana natūraliu būdu skatina teatralų ir rašytojų susitikimą, bendradarbiavimą ar bent jau dviejų artimų, tik kažkodėl pas mus labai nutolusių meno sričių susidomėjimą vienas kita.
Vaidas Jauniškis
Praėjusio sezono įvykius, deja, matuoju pagal spektaklius, o ne ką kita: menininkai didžių pareiškimų nepadarė ar stipriai nenusikalbėjo, etapinių knygų išleista nebuvo, teatro bulvaras taip pat gyveno ramiai, ir tai tikriausiai taip pat liudija savotišką stagnaciją vardu „profesionali rutina“.
O spektaklius būčiau linkęs matuoti pagal jų atsiradimo būtinybę – ar buvo būtina juos kurti, ar menininkai tikrai turėjo ką pasakyti? Tik po to – kaip tai pasakė. Šioje skalėje man jaunieji atrodo kur kas solidžiau ir stipriau nei „isteblišmentas“, t.y. įsitaisę. Jaunieji tokie ir turi būti – įsiutę. Tą įsiūtį ir būtinybę pasakyti matau pirmiausia Artūro Areimos „Antikriste“ ir Aleksandro Špilevojaus „Neišmoktose pamokose“, bandymus kitaip bandyti sceną ir auditoriją – Pauliaus Markevičiaus darbuose.
Sezono pabaigai išvydome „Žalią pievelę“ – copy/paste variantą nuo „Riminių“ – tarsi tai būtų „100% Visagino“ gyventojų paradas, „Sabenation“ situacija ir nestabilus „Airport Kids“ dekoracijų and ratukų gyvenimas. Bet geriau važiuoti tais gerais copy/paste ratukais nei naujai išrastu dviračiu kvadratiniais ratais. Geriau išmokti ir „vilsoniško“ apšvietimo („Kaulinis senis ant geležinio kalno“ – LNDT, „Semelė“ – Baroko operos teatras) nei paslaptingai laikyti aktorius nuolatinėje tamsoje. „Daugiau šviesos!“ – tai Klaudijaus šūksnis teatro apšvietėjams.
Visa kita skendi prieblandoje, tai gali būti kaip fonas, kurį vadiname teatro produkcija – pačia tikriausia to žodžio prasme, sulygintina net su Fordo konvejeriu: paraiška-pinigai-premjera-plojimai. Publika po keleto spektaklių išretėja iki trečdalio salės, sėdi ir kamuojasi 4-5 valandų maratone, kad išvystų sakomų žodžių vaizdinę iliustraciją, nes režisierius nuo pat pradžių neturėjo ką daugiau pasakyti. Viduramžių Biblia pauperum variantas. Dar blogiau, kad dažname spektaklyje stebi visiškai pairusį režisieriaus darbą su aktoriais ir tebeginamos stanislavskiškos sistemos korupciją: už aktorius vaidina jų vardai ir stotai, nes „įsikūnyti į personažą“ neva nemodernu, reikia „brechtiškos“ distancijos, ir tada gimsta ironija savo paties vaidmeniui, o tai reiškia „netikiu, ką darau“. Ir, manau, tai vėlgi pareina nuo būtinybės kalbėti, nuo idėjų, kurių, deja, neišvydau.
Monika Jašinskaitė
Po šio sezono prisimenu „Low Air” spektaklį „Žaidimas baigtas“ – dėl jo energijos, keistumo ir prasmingų, t.y. egzistuojančių žaidimo taisyklių.
Ir vis miniu Jauno teatro dienas Klaipėdoje, kai tiesiog akyse matėsi kaip griūva sienos, kurių buvo įsikibę jauni režisieriai, kritikai, scenografai, aktoriai; kai patys sau leidom rizikuoti, kitiems leidom nežinoti mums akivaizdžių dalykų, leidomės imti ir bendrauti.
Audronė Girdzijauskaitė
Sezonas man pasirodė ilgas ir blankiai margas. Būdama „Auksinių scenos kryžių” komisijos nare, turėjau peržiūrėti kelias dešimtis spektaklių, kurių didžiuma buvo nykūs – dvelkė mėgėjiškumu, rodė sumanymų seklumą. Ir būtų apėmusi gili depresija, jeigu ne kelios prošvaistės.
Lietuvos teatro padangėje pastaraisiais metais dominuoja muzikinis teatras. 2017 metų pavasarį galėjau nedvejodama pasakyti, kad didžiausią įspūdį paliko „Don Karlas“ ir „Kapulečiai ir Montekiai“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre, taip pat „Vinzoro šmaikštuolės“ Kauno muzikiniame teatre. Šie spektakliai, puikūs kone visais požiūriais (režisūra, dirigentai, scenografija, solistai, etc.). O kas juos sukūrė? Svečiai užsieniečiai. Tai ir ačiū jiems.
Baigiantis vasarai vėl apima gero teatro ilgesys. Laukiu stebuklo – gal vėl užklys į mūsų žemes koks Kristianas Lupa, gal vėl krestels Eimuntas Nekrošius, gal palikęs ramybėj politiką – svetimų lošimų zoną, susitelks kūrybai Jonas Vaitkus, nustebins Oskaras Koršunovas ar parvyks tolydžio tuštėjančio teatro atgaivinti Rimas Tuminas. Vieno jo spektaklio per metus pakaktų, kad visi būtumėm pasotinti. Gal ir Gintaro Varno minčių paukščiai, pastaruoju metu vis išskrendantys, apsukę ratą grįš namo…
Jauniausieji režisieriai kol kas tik žada, taškosi, bet tikro daikto nesukuria…
Rūta Oginskaitė
Tai jaunųjų sezonas. Įvairėjančių formų, laisvėjančios raiškos. Kai kuriems spektakliams pamatyti reikia ne tik laiko ir susidomėjimo, bet ir drąsos patekti į nelauktas situacijas. Visko tiek daug, kad nebeaprėpiama, ir tai teisinga, tai ir yra vyksmas.
Jaunieji kuria ne spektaklį, o viską – pasaulį iš naujo, formą ir turinį pagal save. Nebūtinai teatre, nebūtinai scenoje ir ypač nebūtinai dideliam būriui žiūrovų, bet būtinai su būriu bendraminčių. Man patinka, kad jaučiu procesą, ieškojimą, kūrybą, o ne baigtą rezultatą. Čia beveik nupiešiau Pauliaus Markevičiaus portretą, bet nepasijusk, žmogau, Nr.1 tarp jaunųjų, nusispjauk. Viskas taip permaininga. Dirbti įdomiau nei įsitvirtinti ir vis tobulinti savo portretą interjere.
Gintaro Varno ir Jaunimo teatro „Junas Gabrielis Borkmanas“ – reiškinys, kurio trūksta nuolat: spektaklis specialiai brandiems aktoriams, jų talentui. Pagaliau! Juk talentingų brandžių aktorių be vaidmenų turime nedovanotinai per daug. Ir „Borkmano“ ištarmė kaip tik tam sezonui: jaunieji palieka tėvų sukurtus rūmus ar urvus (iš tiesų – stoties laukiamąjį) ir iškeliauja savais maršrutais.
Sezono įvykis – „Terapijų“ premjera. Birutės Kapustinskaitės ilgai puoselėtą pjesę režisavo Kirilas Glušajevas, spektakliu rūpinosi ir jį priėmė Oskaro Koršunovo teatras, vaidmenis kuria rinktinės aktorės. Nauja stipri asmenybė dramaturgijoje man visada yra stebuklas. Teatro viešpačiai, branginkite ją, nepaleiskite ir nenutrinkite. Sudomino ir Dovilės Statkevičienės žingsniai dramaturgijoje – „8 minutės“.
LNDT „Žalia pievelė“ – vadybininkų kūrybiškumo įrodymas. Teatro kūrėjų ratas plečiasi, ir neprastai.
Neabejotinai didelis lobis Lietuvos šiuolaikiniam šokiui ir cirkui yra Gintarės Masteikaitės rūpestis.
Sezono pabaiga: Ainis Storpirštis pasitraukė iš Beno vaidmens, nes šis jau išvaidintas. Pagarba aktoriui, sugebančiam tai suprasti ir pasiryžti. Gero „išvarymo“ Kęstučiui Cicėnui – jo debiutas paveldėtame vaidmenyje buvo toks prinokęs, kad tada ir supratau, jog esu pražiopsojusi įdomaus aktoriaus pradžią ir matau jį jau sutvirtėjusį. Tai vis per neaprėpiamą teatro vyksmą.
Kristina Steiblytė
Praėjusį sezoną daugiausiai pasitenkinimo suteikė Naujojo cirko savaitgalis. O jame – atlikėjai (šiuo atveju – akrobatai), scenoje žaidžiantys, tyrinėjantys ir tokie atviri vieni kitiems ir žiūrovams, kokių, regis, nebuvo tekę matyti. Nudžiugino ir kai kurie Lietuvoje sukurti spektakliai: autoironiškas ir jautrus „B ir B dialogas“, vizualus „Kaulinis senis ant geležinio kalno“, už įprastos scenos erdvės Klaipėdos jaunimo teatro aktorius išvedęs darbas „Žvaigždės vardas – Metėlė“. Bet svarbiausias pastatymas Lietuvoje praėjusį sezoną man buvo Yanos Ross „Trys seserys“. Jame labiausiai papirko atvirumas dabarčiai ir atsisakymas rimtai žiūrėti į klasikinę Čechovo dramos interpretaciją.
Taip pat džiugino ir scenografija. Be pirmą kartą pamatyto latvių Kristos ir Rainio Dzudzilo dueto darbų Latvijoje statytuose spektakliuose „Naktis ir ugnis“ bei „Vilkai ir avys“ (nors šių spektaklių premjeros buvo kiek seniau, bet juos pamatyti teko tik praėjusį sezoną) įdomu buvo stebėti Paulės Bocullaitės darbus, nudžiugino Godos Palekaitės baseinas „Europiečiuose“ ir po pertraukos vėl Lietuvoje kurianti Simona Biekšaitė.
Sezonui buvo būdingas noras vienytis, jungtis. Kūrėsi naujos organizacijos, bendradarbiavo skirtingų sričių menininkai, bet dažniausiai vienybę skatino poreikis priešintis, protestuoti. Turint omeny ne vieną praėjusio sezono skandalą, noras burtis ir bendradarbiauti atrodo įkvepiančiai.
