Festivaliai kaip į(si)pareigojimas

Vaidas Jauniškis 2017 08 29 15min.lt, 2017 07 25
Festivalis! Nuotrauka iš kulturos-miestas.lt
Festivalis! Nuotrauka iš kulturos-miestas.lt

Egzistuoja tokia kultūros žmonių paranoja: bet kokia viešai paskelbta mintis, analizuojanti kultūros situaciją, gali būti pavojinga - štai ją perskaitys nesubrendėlis politikas ir pareikalaus mažinti finansavimą, nes kažkas kažko nedirba idealiai. Jei toks ir atsirastų - todėl jis ir yra nesubrendėlis, bet ne politikas. Tačiau dėl nieko negali būti tikras, ypač dėl nesubrendėlių, todėl apsidrausdamas konkrečiai jiems pasakau: tolesnės mintys neturi nieko bendra su kultūros finansavimu ir jo tendencijomis! Jos pirmiausia yra susijusios su kultūros administravimu, kuris, be abejo, turi ir savo finansinę pusę.

Šios vasaros pradžioje Kultūros ministerija parengė, o Seimas priėmė vieną itin svarbų mūsų visų ne vien kultūriniam gyvenimui įstatymą: buvo apribotos kadencijos teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams. Nustatyta ilgiausia vadovavimo biudžetinei įstaigai trukmė - dvi kadencijos po ketvertą metų. Šie limitai kol kas skirti tik teatrams ir koncertinėms organizacijoms, kitos sritys, tikėtina, taip pat sulauks savo eilės. Pirmiausia to linkėčiau muziejams, tiksliau, jų lankytojams, nes tarp Romualdo Budrio paskyrimo Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi 1979 metais, o Birutės Kulnytės „intronizacijos“ į Nacionalinio muziejaus vadoves 1992 m. ir šįmet mažėjančio muziejų lankymo, spėju, yra kažkokia mistinė sąsaja.

Aštuoneri metai, manau, yra visiškai pakankamas ir net optimalus laikotarpis kultūros įstaigai ir atsinaujinti, ir drauge dar nespėti pasenti. Įvairūs pasaulio teatro veikėjai kalbėdavo, kad teatras turi kardinaliai keistis kas septyneri metai, biologai pasakys, kad ir žmogaus organizmo visos ląstelės visiškai atsinaujina per tiek laiko. Na, gal prie tikslumo prisideda ir skaičiaus 7 magija, bet net ir talentingiausias vadovas per tiek laiko išsisemia ir turi pailsėti, keisti kryptį, dėstytojas - eiti profesinių atostogų ir pan. Tik jau tai priklauso nuo šalies socialinės rūpybos ypatybių. Bet ribojamos kadencijos pirmiausia griauna paties vadovo jauseną, kad jis yra nepajudinamas ir nepakeičiamas, ir tai taip pat skatina jį stengtis, nes po keleto metų turės „atvirsti į žmogų“ ir susitikti su naujais iššūkiais, galbūt net kitoje srityje. O labiausiai toks įstatymas turėtų įkvėpti kultūrinę auditoriją, kuri realiai matytų, kad kai kas šalyje keičiasi, ir į gera.

Tačiau su tokiais ribojimais visiškai nesusiduria tie, su kuriais mes susiduriame ypač dabar, vasarą: festivaliai ir jų vadovai. Dauguma festivalių yra viešosios įstaigos, ir tarsi ne valstybės reikalas būtų reguliuoti jų vidaus politiką. Tačiau kodėl aš, eilinis žiūrovas, turiu kasmet stebėti, sakykime, to paties atlikėjo koncertą jau trečiame muzikos festivalyje? Prieš keletą metų kaip anekdotas buvo pasakojamos situacijos, kai tie patys atlikėjai keliaudavo nuo Vilniaus per Kauną, Tytuvėnus, Plungę, kol galiausiai visi susitikdavo pajūry, - ir taip statistiškai šalyje „įvyksta“ 4-6 festivaliai. O kodėl kasmet prieš valstybės šventę man kišama senobinė chrestomatinė drama Kauno pilyje, pagal formą artimesnė net ne patriotiniam vakarui, o lietuviškam helovynui, kur senovės lietuviai it zombiai rėkauja išsprogusiomis akimis ir įnirtingai mostaguoja lazdomis ar rankomis? Kodėl pasaulinio garso kompozitorius ir vėl kelintąkart sugrįžta į Lietuvą, o mes turime už valstybės remiamą koncertą mokėti po šimtą kitą eurų? Tie patys atlikėjai kas keleri metai pasirodo tame pačiame festivalyje, ir jei ne politinė situacija Rusijoje bei vienų veikėjų parašai valdžią remiančiame sąraše, taip ir toliau regėtume tebesikartojančius veidus - ir tai ne tautybės ar šalies, o paprasčiausiai senų pažinčių klausimas. Tai yra senų (ne amžiumi) vadovų nuopelnas, kurie per keletą metų - ar iš seniau - subūrė „patogių“ visais atžvilgiais veidų galeriją ir ją kasmet eksponuoja, nesistengdami nei atrasti naujų, nei pastebėdami naujas tendencijas, kryptis, formas (apie tai jie apskritai negalvoja). Paprastai festivalio rengėjai į tokius priekaištus gali atšauti, kad už menkus valstybės skiriamus pinigus jie stengiasi pasiūlyti kuo daugiau; antra, anas atlikėjas labai publikai patikęs ir todėl jis vėl šįmet čia - „žiūrovų pageidavimu“. Tai primena seną sovietinį anekdotą apie radijo stotį, kuri visada - kažkokiam Vasiai pageidaujant - transliuodavo liaudies dainą „Valenki“ (liet. veltiniai). O kai Vasia užsigeidė AC/DC „Back in Black“, vedėjas sureagavo - „Kam išsidirbinėti? Šiandien grojame Vasios mėgiamą dainą „Valenki“.

Galima iki užkimimo ginčytis, ar visiems didiesiems tęstiniams festivaliams Kultūros rėmimo fondo skiriama suma - šįmet ji siekia 1,168 mln. eurų - yra daug. Europiniais matais, toks būtų vieno nedidelio festivalio biudžetas. Tad reikalauti kokybės tarsi jau negalėtum. Bet akivaizdi ir kita pusė - jei vienas savo vardą saugantis festivalis, gavęs bent kiek daugiau nei pernai, leido savo žiūrovams akivaizdžiai pajusti aukštesnę kokybę, kitam ir dviguba suma, regis, reiškia lašą vandens Sacharai: kažkur viskas susigėrė, o vadovai tradiciškai papurkštavo, kad už tokias sumas iš tiesų neįmanoma net pradėti, tad ir rėmimu tai sunkiai pavadintum. Bet pradėjo ir pabaigė, tradiciškai niekaip.

O ir kam stengtis: yra toks Kultūros ministerijos sąrašas, sudaromas kas treji metai ir garantuojantis daugmaž stabilų finansavimą kasmet (sistema neištobulinta, kad žinotum, kiek tiksliai gausi kitąmet, bet vis šis tas). Į tą sąrašą įvairūs ekspertai (pavardės įprastai neviešinamos) rekomenduoja tarptautinius renginius, ir stengiamasi, kad daugmaž visos sritys ten būtų atstovaujamos. Taip gauna kone visų jų atstovai, nors vieniems pagal sumanymus gal ir perdaug, o kitiems stipriai trūksta iki jų svajonių fiestos.

Tačiau ar nuo festivalio (ne)sėkmės priklauso jo kitų metų ar kitos „kadencijos“ likimas ir biudžetas? Iš tiesų - ne. Nes yra inercija, yra neviešas spaudimas neviešiems ekspertams ir viešiems valdininkams, ir viešoji opinija, sukurta garsiausiai rėkiančių. O valdininkija turi apsispręsti. Pakonkretinkime, kad būtų daugiau aistrų: ar įsivaizduotumėte, kad valstybė, t.y. mes, visuomenė, neremtume Kristupo vasaros ar Pažaislio festivalių? Ką vieną norėtumėte finansuoti - „Scanoramą“, „Gaidą“ ar „Poezijos pavasarį“? „Kaunas Jazz“ ar „Kino pavasarį“? Metaforiškai šnekant, vieną pasirinkti - tai kaip įvykdyti mirties bausmę kitam, nors taip galvoti neteisinga - festivalis gali būti finansuojamas kitų programų, tik be garantijos trim metams iš eilės. Čia kaunamasi už išskirtines sąlygas. Vėlgi - matuojame mūsų mąstais, o ne Šveicarijos. Kuri, priešingai, tą ekskliuzyvą suteiks mums neįprastai: mes vadovaujamės inercija ir užsitarnautu vardu, o toje šalyje (ir daugelyje kitų) žiūrima į realią dabartį ir ateitį. Todėl komerciškesnius ar savo solidų vardą susikūrusius renginius ji iškeičia į naujesnius ir įdomesnius, kad ir šie įsitvirtintų, ir taip vėl po keleto metų įvyks kaita, o kokybiškų renginių tik daugės ir jie tobulės. Pas mus kaita įvyko prieš kokius 25-erius metus, o kai kurie festivaliai valstybės rėmimu gali girtis nuo 7-ojo ano amžiaus dešimtmečio, ir tai nereiškia vienareikšmiško blogio. Blogis yra tiesiog amžinoji inercija, ir jei festivalių rėmimas taip pat rodo valstybės ideologiją (nepainioti su patriotizmu), tai ji yra „bandyti būti gera visiems“. „Visi“ paprastai tikrai nėra jaunieji, pradedantys, nestandartiniai, be ordinų ir užtarėjų. Šie paprastai jau prarado viltį net bandyti ką nors keisti, matydami, kad visur sėdi tie patys užpernai išmirę dinozaurai.

Nes iš esmės nelabai žiūrima į tai, kaip rengiami festivaliai, kiek jie efektyvūs, paveikūs, kiek žmonių susidomėjo, kokie buvo kūriniai ir atlikėjai pristatyti ir t.t. (prie šio sąrašo, deja, galima pridurti ir kitas sferas - nežiūrima nei į metines biudžetinių įstaigų programas, nei kaip jos vykdomos, nei į planus ir pagrįstus pageidavimus). Kultūros srityje svarbu viena - teisingai atsiskaityti, o tai reiškia - finansiškai pagrįsti kiekvieną centą, o tada duos maždaug kaip ir pernai. Iš esmės šiandien galima gauti lėšas ir nieko neveikti, tik rasti, kaip pagrįsti „įsisavintus“ pinigus ir įdėti ataskaitai keletą fiktyvių recenzijų apie neva įvykusį nuostabų koncertą. Ar padės Kultūros tarybai įsteigtas naujas Stebėsenos ir analizės skyrius, ar siųs jis į renginius savo ekspertus, kad šie realiai įvertintų jų kokybę - klausimas, bet norėtųsi palinkėti, kad priartėtume prie realios, o ne fiktyvios biurokratinės realybės.

Todėl tokie, dažnai bet kokie yra teatrų, koncertų repertuarai, festivalių programos ir muziejų parodos, o tai reiškia - mes nuolatos maitinami tuo, kas priklauso tik nuo pačių įstaigų geranoriškumo ir savigarbos, bet ko valstybė visiškai neskatina, jai tai tiesiog neįdomu. O kartais atrodo, - tai neįdomu ir patiems festivalių rengėjams. Iš tiesų labai retas festivalis realiai, o ne reklaminiais tuščiais šūkiais pagrindžia savo koncepciją, ir čia itin maloni išimtis yra Tomo Manno festivalis, kuris dabar nuosekliai keletą metų fokusuojasi į šimtmečio senumo įvykius (nuo Pirmojo pasaulinio karo iki Rusijos revoliucijos). Bet jam talkina literatas Antanas Gailius, festivalis turi ištisą savo pagalbininkų kuratoriumą. Ir tai yra viena efektyviausių tarptautinių praktikų - kuratorius (meno vadovas), kuris vadovauja festivaliui tik keletą metų, vėliau keičiamas kitu, taip išbandant tiek naujus metodus, pristatymo formas, tiek atveriant kitas programas, temas, randant naują publiką. Antraip viskas būna... taip, kaip dabar yra. (Iš tiesų prisimenu tik vieną pastarojo dešimtmečio kaitą - „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio, ir jau intriga, kurlink jis keliaus.) Kai meno vadovas yra ir direktorius, kai jis nepakeičiamas, o jo vardą puošia doc. ir dr., krūtinę - medaliai, galvą - laurai, o publika - ką publika? Finansavimą gavome, viskas gerai, galime elgtis kaip tinkami, nes atvežame geriausius. O kas supaisys, kas tokie geriausi ir ar yra dar geresnių?

Net ir pačios turtingiausios šalys iš festivalių reikalauja ne vien „reprezentatyvios“ programos. Jos reikalauja ir auditorijos plėtros, kartais ją nurodydamos skaičiais (pvz., ne mažiau milijono ar kelių šimtų tūkstančių lankytojų), ir repertuaro plėtros (nuo geografijos iki naujų vardų). Bet net ir geografija - bet kokios šalies pristatymas - šiandien jau nebėra koncepcija, festivalis nėra turistinė kompanija. Šalies pristatymas taip pat turi atitikti valstybės ar paties festivalio ideologiją. Taip prieš daugiau nei dešimtmetį britai permetė žvilgsnį ir pinigus iš Centrinės Europos į Afriką ir Afganistaną, Europai įdomi tapo anksčiau pamiršta Pietų Amerika, Kinijai - Europa.

Ar galima sakyti, kad tai yra savotiška cenzūra ar nuorodos festivalių vadovams? Galima, bet tai yra mainai: kultūros finansavimas, kaip ir mokesčiai ar bet kokia kita piniginė politika, yra valstybinės ideologijos išraiška, t.y. siekis kurti vienokią ar kitokią visuomenę. Tai yra švelnioji valstybės galia, kurios tikimasi iš rengėjų už suteikiamas jiems visuomenės lėšas. O kaip su rengėjų „menine“ laisve rinktis, daryti, ką nori ir t.t.? Ji neribojama, tokie valstybės „įpareigojimai“ ar ir paskatinimai su papildomu biudžetu dažniausiai būna vienas iš daugelio festivalio dėmesio taškų, - jei patys rengėjai, aišku, tuos kitus pajėgūs sugalvoti. Tie „pageidavimai“ iš esmės yra vienintelė erdvė, kurią valstybė/visuomenė gali kuruoti, t.y. realiai pamatyti, kad gauna tai, ko ji „pageidauja“. Kitų festivalio aspektų sužiūrėti neįmanoma, net ir finansinių, - tvarkytis išmoko visi, ir šios pusės kontrolę galima būtų gerokai sumažinti: ją vykdyti dažnai kainuoja kur kas daugiau už kontroliuojamus pinigus.

Žinoma, galima tikėtis daugiau laisvių iš mecenatų, kurie, pagal valdžios planus, turėtų atsirasti, kai tik bus priimtas iš esmės nieko nereiškiantis mecenavimo įstatymas. Bet tada, manau, tikrai bus daugiau progų pasiklausyti dainos „Valenki“, kurią šiandien galime skirti Plungės savivaldybei ir mokytojams. 

Komentarai