Partizaninės teatro dienos Klaipėdoje

Kamilė Žičkytė 2017 04 05 menufaktura.lt
Besiruošiant pasirodymui. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka
Besiruošiant pasirodymui. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

Kovas teatralams praskriejo akimirksniu, o renginių gausa ir įvairovė susuko galvą ne vienam: mėnesio pradžioje Vilniuje vyko „Dramokratijos“ dramaturgų kūrybinės dirbtuvės, Kaune - septintasis Nacionalinio Kauno dramos teatro organizuojamas edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“, Vilniuje - beveik visą mėnesį slinko trečios LMTA Teatro dienos, Klaipėdoje - kovo 12-18 d. penktą kartą buvo rengiamas festivalis „Jauno teatro dienos“. Nepamirškime ir 55-osios Tarptautinės teatro dienos šventės ir metų geriausius papuošusios Auksinių scenos kryžių įteikimo ceremonijos, periferijose  vykstančių teatro festivalių bei premjerų! Šiemet lankiausi Klaipėdos Jaunimo teatro organizuotame festivalyje „Jauno teatro dienos“. Tekste pasidalinsiu prisiminimais apie neįprastą savaitę, praleistą Klaipėdoje.

Sakoma, kad sėkmės paslaptis - maži lūkesčiai. O šįkart lūkesčiai buvo dideli. Atvykti į Klaipėdą intrigavo uždegantys pasakojimai apie pernykštį festivalį ir keturias dienas truksiančios kūrybinės dirbtuvės, kuriose savo jėgas turėtų suremti organizatorių pakviesti režisieriai, iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos suvažiavę aktoriai, scenografai ir teatrologai. Retai juk turime progą susitikti, dirbti kartu. Programoje taip pat - teatro kritikų Vaido Jauniškio bei Godos Dapšytės paskaitos, Vilniaus ir Klaipėdos aukštųjų mokyklų vaidybos studentų mainai bei savaitę trukusių dirbtuvių darbų pristatymas, spektakliai. Ir žinoma, neoficiali programa, apie kurią teks nutylėti.

Kelias valandas Vilnius-Klaipėda riedėjęs autobusas daugelį dirbtuvių dalyvių vežė į nežinią, mat niekas, net organizatoriai (išskyrus festivalio meno vadovą Valentiną Masalskį) atvykdami nežinojo nei užduočių, darbo principų, nei dramaturgo, nei atrinktų ištraukų, nei vienas kito. Kūrybinės dirbtuvės, pernai vykusios atvirose įvairiose miesto erdvėse, šiemet įspraustos į pilkuosius „Švyturio arenos“ koridorius. Aktoriai buvo suskirstyti grupėmis ir kiekvieną dieną dirbo su kitu režisieriumi, teatrologu ir scenografu, kiekvieną vakarą vyko viešas ištraukų pristatymas, po to - diskusija. Ir taip - keturias dienas. Priešingai nei pernai, šiemet grupėms buvo pateikiama ne tema, o konkrečios pjesės ištrauka.

Tekstas - šviežiai išversta vieno įdomiausių prancūzų teatro kūrėjų režisieriaus, dramaturgo Joël Pommerat pjesė „Dviejų Korėjų susijungimas“, parašyta 2003-aisiais;

Režisieriai - Artūras Areima, Karolis Vilkas, Kamilė Gudmonaitė, Šarūnas Datenis, Benas Šarka, Krzysztof Minkowski  (Lenkija);

Aktoriai - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos aukštųjų mokyklų vaidybos trečio ir ketvirto kurso studentai bei jauni aktoriai;

Scenografai - Vilniaus Dailės akademijos trečio ir ketvirto kurso scenografijos specialybės studentės, kurias kuravo Renata Valčik;

Teatrologai - Andrius Jevsejevas, Monika Jašinskaitė, Matas Makauskas, Milda Brukštutė, Urtė Grigaliūnaitė ir aš, Kamilė Žičkytė.

„Dviejų Korėjų susijungimas“ - visai ne politinė pjesė. Ji gali būti apie viską ir apie kiekvieną, tarsi žmonių santykių kaleidoskopas su ašaromis ir juoku. Pjesės fragmentiškumas (ją sudaro dvidešimt atskirų tekstų) ir temos neapibrėžtumas leido aktoriams bei scenografams pasileisti į skirtingas vienadienes patirtis su režisieriais, teatrologams - stebėti, kaip režisierius skaito tekstą, kokias užduotis kelia sau ir kitiems kūrėjams, užimti labiau dramaturgo, nei kritiko poziciją, tikslu pasirenkant procesą, o ne rezultato vertinimą. Organizatorių pateiktos sąlygos: ištraukos trukmė - penkiolika minučių, išlaidos scenografijai - dešimt Eurų.

Kiekvieną vakarą keliasdešimčiai klaipėdiečių ir festivalio dalyviams režisieriai pristatė savų ištraukų interpretacijas: eksperimentavo su tekstu ir erdve (visi vieningai džiaugėsi scenografų indėliu, kurie šiemet į festivalį buvo pakviesti pirmą kartą). Vieni režisieriai pirmaisiais bandymais stebino vizualumu bei pagarba tekstui, paskui visgi nugrimzdo į sau įprastus, „saugius“ ritualinius vyksmus, kiti ištraukose iš viso atsisakė teksto ir stebino vizualiais efektais, scenografijos detalėmis, eksperimentavo su tekstu, taikė objektų teatro principus, ieškodami savo santykio su tekstu ir dramaturgu. Kūryba vyko kone visoje arenoje (tik, žinoma, ne pagrindinėje erdvėje, kurią žadėjome užkariauti kitąmet) - laiptinėse, rūbinėse, liftuose, lauke, mašinose, automobilių stovėjimo aikštelėje. Buvo jaučiamas laisvės polėkis - kuriam taip, kaip „negalima“, ten, „kur negalima“ - taip, kaip patinka patiems.

Finansinis festivalio orumas, organizatorių pasiruošimas ir entuziazmas buvo juntamas visiems: dalyvių atvykimas / išvykimas - užsakytais autobusais, visame mieste - festivalį reklamuojantys plakatai, kiekvienam dalyviui - suvenyrai, elektroniniai bilietai kelionėms Klaipėdoje, netikėtos rytinės išvykos į pajūrį ar Klaipėdos kultūros centrą, festivalio uždarymo koncertas ir panašiai. Tačiau vienoje iš diskusijų kilo klausimas - ar šiame festivalyje yra vietos žiūrovui? Ne draugui ar giminaičiui, o tam „paprastam“ iš gatvės? Ar pastarajam įdomus ne tik „tobulas“ spektaklis, bet ir kūrybiškas mokymosi ir bandymų procesas, teatrologinės paskaitos, aptarimai? Turėtų būti. Nes žinias ir patirtis kaupti, linksmintis turi ne tik kūrėjas, bet ir žiūrovas. O nuviltų žiūrovų nesutikau.

Festivalio metu dažnai nuskambėdavo nostalgiški pernai metų prisiminimai, ginčai ir siūlymai ateičiai, reziumuojant, kad šiemet festivalis „Jauno teatro dienos“ tiek pat geras, tiesiog kitoks. O ateitis intriguoja - galbūt kitais metais bus kruopščiau sudaroma spektaklių programa, gal kūrybinių dirbtuvių pabaigoje įvyks naujo spektaklio premjera. Analogų Lietuvoje neturintis teatro festivalis „Jauno teatro dienos“ - lyg vasaros stovykla, kurios pabaigoje išsiskiriama su ašaromis akyse. Žinoma, su pažadu atvykti kitais metais.

Prisiminus festivalį, nebegaliu ignoruoti Tarptautinės teatro dienos šventės ir „Auksinių scenos kryžių“ įteikimo ceremonijos, mėnesio pabaigoje vykusios po renovacijos atgimusiame Klaipėdos dramos teatre. Visgi pagalvokime, kuo ši Lietuvos teatralų šventė skiriasi nuo verslo įmonių ar kitų sektorių metinių apdovanojimų? Kasmet teatralus suburiantis renginys toks oficialus, „tvarkingas“, nuspėjamas ir nuobodus, visiškai nukryžiuojantis kūrybišką teatro idėją ir jaunatvišką polėkį. Atrodo, Klaipėdos dramos teatras tą vakarą paseno tik gimęs. Prie šio teatro tuo pat metu vyko jaunų teatralų organizuota akcija „Dedu kryžių ant Scenos kryžių“. Vėlgi, ar tikrai reikia ant visko „padėti“ ir pykti? Gal jau atėjo metas revoliucijai?

Komentarai