„Sirenų“ žinios: nuo socialinės kritikos iki lengvų pajuokavimų (II)

Monika Meilutytė 2017 01 03 Kultūros barai 2016 Nr.12
„Nutekinimo pamokos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Nutekinimo pamokos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Pasakaitės iš praeities ir tiesos ieškojimas ateityje

Ar pasitikite Lietuvos žiniasklaida? Kaip manote, ar viskas, ką diktoriai praneša per „Panoramą“ arba ką skaitome Delfi portale, yra tiesa? Daug šnekama apie Kremliaus propagandą, bet galbūt patiriame ir kitokią? Juk gali būti, kad po Nepriklausomybės atkūrimo ne tiek tapome laisvi, kiek tiesiog perėjome į kitą barikadų pusę, paklusome kitai ideologijai ir dabar bandome prisijaukinti kitas vertybes. Ar dabartiniai istorijos vadovėliai supažindina jau su tikrąja tiesa? O gal ji vis dėlto kiek pagražinta - juk labiau norisi didžiuotis herojais, užuot analizavus klaidas, iš kurių turėtume mokytis?

Žiūrovų istorines žinias ir kritinį mąstymą „Sirenų“ festivalyje tikrino (greičiau atvirai tuo žaidė) Izraelio menininkai Adili Liberman ir Nadavas Bossemas. Jų spektaklio „Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“ forma - ekskursija po bažnyčią - tarsi iš anksto nuteikė, kad apie šį sakralinį statinį sužinosime įvairių istorinių faktų, kurie, tikėtina, bus pateikti kaip nors teatralizuotai. Juk iš ekskursijų to ir tikimės, - sužinoti lankomos vietos, ypač jeigu jai nestinga įdomybių, tikrą istoriją. Tačiau Liberman ir Bossemo tikslas buvo visai kitoks.

Kultūros barų lapkričio numeryje rašiau: „Izraelio menininkai [...] nedideles žiūrovų grupeles kvietė į apleistą Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią, kurią kitąmet ketinama nugriauti.“ Ar kam nors užkliuvo šis sakinys? Prieš prasidedant ekskursijai, menininkai pranešė, kad ši Savičiaus gatvėje stovinti bažnyčia 2017 m. bus nušluota nuo žemės paviršiaus, vietoj jos iškils kibernetinis Žydų kultūros paveldo centras. Vėlyvojo baroko, vienabokštė (vienintelė tokia Vilniuje) bažnyčia, kaip teigia interneto šaltiniai, pastatyta 1746-1768 m. vienuolių augustinų, Rusijos imperijos laikais paversta cerkve, po 1918 m. tapo Vilniaus universiteto studentų bendrabučiu, po Antrojo pasaulinio karo jos interjeras sugadintas - įstatytos dvi gelžbetoninės perdangos, pastatas pritaikytas sandėliui.1 Kaip įrodymą, kad projektas nugriauti bažnyčią ir pastatyti Centrą įgauna pagreitį, menininkai pademonstravo publikai atspausdintą nuotrauką, kurioje Vilniaus meras Remigijus Šimašius spaudžia ranką gal Izraelio ambasadoriui, gal kokiam kitam tos šalies atstovui. Šita informacija iš pradžių man praslydo pro ausis panašiai kaip tiems, kurie Kultūros barų lapkričio numeryje mano paskleistą „dezinformaciją“ perskaitė ja nesistebėdami. Na, ir kas čia tokio, kad nugriaus apleistą bažnyčią, o vietoj jos pastatys paveldo centrą? Senamiesčio erdvė bus tikslingiau panaudojama - šaunu! [Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad buvo ir nemažai tokių, kurie ketino budėti prie „pasmerktos“ bažnyčios ir protestuoti prie Seimo, - red.]

Ekskursijos dalyviams Liberman ir Bossemas aprodė centrinę navą, siūlė nusileisti į skliautinį rūsį, vėliau - pasivaikščioti po tris bažnyčios aukštus. Ekskursijos gidai, apsivilkę izraelietiška karine (ar tiesiog ją primenančia) uniforma, užsimaukšlinę ilgų plaukų perukus, perdėtai entuziastingai ir teatrališkai pasakojo visokiausias istorijas. Esą XVIII a. Vilniuje gyvenęs rabinas, žinomas Vilniaus Gaono vardu, turėjo brolį idiotą, kurį tėvai atidavė vienuoliams slapta auginti šioje bažnyčioje. Jos rūsyje buvo apsistojęs Hitleris, kuriam bunkeriai patiko labiau negu viešbučiai, - rimtu veidu aiškino ekskursijos vedliai. Sovietmečiu čia, esą slapstėsi dvi lietuvių partizanės ir t. t. Skirtingose bažnyčios vietose žiūrovams buvo siūloma stabtelėti ir apžiūrėti „instaliacijas“ (kaip antai sienos plyšiuose įdėtas dvi miniatiūrines kūdikių skulptūrėles, simbolizuojančias Gaono ir jo brolio gimimą), stebėti vaidybinius etiudus (tarkime, Izraelio karinių uniformų „madų šou“), dalyvauti kokiame nors rituale (pavyzdžiui, uždegti žvakelę Vilniaus Gaono broliui atminti).

Vilniaus ir šios bažnyčios istorijos žinovams spektaklis turėjo sukelti daug juoko ar net pasipiktinimą, o neišmanėliams iš tikrųjų galėjo susukti galvą keistomis „būtovės įdomybėmis“. Tačiau, kai nepriklausai nei vieniems, nei (tikiesi) kitiems, ir supranti, kad menininkai žiūrovams „ant ausų“ drąsiai kabina „makaronus“, bet dėl istorinių žinių trūkumo pats neįstengi nustatyti aiškios ribos tarp melo ir tiesos, imi įtarinėti, kad kiekvienas jų žodis - apgaulė. Nuo kiekvieno žiūrovo turimų žinių, kritinio mąstymo ar patiklumo priklausė, kiek šis spektaklis jam / jai buvo ekskursija, o kiek - kūrybinis žaidimas. Riba tarp istorijos ir žaidimo ja nenubrėžiama, viskas čia supinta, sumaišyta - tikras katilas visokiausių gandų, pramanų, sunku susigaudyti, kada išnyra tiesos kruopelė.

Gaila, bet šitas katilas nevirė, nekunkuliavo, viralas buvo ataušęs ir nelabai skanus (nors, atrodytų, netrūksta pikantiškų ingredientų). Liberman ir Bossemas ne tiek vaidino, kiek maivėsi, patys būdami nenuoširdūs, taip ir nesugebėjo suartinti spektaklio žiūrovų. „Spektaklio pabaigoje jausimės kaip viena šeima“, - žadėjo kūrėjai, bet pavyko suburti tik didelį ratą žmonių, kurie, nors susikibo už rankų, vis tiek vienas kitam liko svetimi. Kai kurie vaidybiniai etiudai ar „instaliacijos“ spektaklio visumai atrodė nebūtini, sukurti vien tam, kad vienoje ar kitoje bažnyčios vietoje būtų kas nors parodyta publikai.

Vis dėlto kokia šio spektaklio žinutė? Kad neturėtume aklai pasitikėti ekskursijų gidais? Arba kad naujienos, kurias išgirstame, ne visada patikimos, pavyzdžiui, pranešimas, esą bažnyčia, beje, įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą, bus nugriauta, o vietoj jos iškils modernus žydų paveldo centras? O gal kad šiais laikais ginčytis dėl istorinės tiesos yra beprasmiška, galima ginčytis nebent dėl istorinio skonio arba istorinio tikėjimo? Tačiau šiam spektakliui tokie klausimai jau būtų antsvoris, nes Izraelio menininkai tiesiog pateikė savo istorines fantazijas, kurias įkvėpė apleistoji bažnyčia ir Vilniaus miesto istorija.

Jeigu istoriją galima iškraipyti, paversti nepatikima, grindžiama apgaule ir melagystėmis, tai gal tiesos reikėtų ieškoti kitur? Pavyzdžiui, vietoj istorinių straipsnių skaityti horoskopus ir ateities pranašystes. Juk žvaigždžių išsidėstymą, Zodiako ženklus, gimimo datas ir pan. kai kurie žmonės traktuoja kaip istorinius šaltinius. Gal todėl, kad horoskopų „patarimai“ aptakiai universalūs, kiekvienas gali daug ką pritaikyti sau? O ateities pranašystės iš dalies grindžiamos tuo, kas vyksta dabar, vadinasi, jose irgi įmanoma rasti tiesos grūdą...

Gali būti, kad į „Sirenas“ pakviesta machina eX kūrybinė komanda, atvežusi spektaklį-žaidimą „Nutekinimo pamokos“, yra įžvalgi. Gali būti, kad ateityje šis kūrinys bus pavadintas pranašišku, nes jame konstruojama ateities vizija remiasi nesena praeitimi, kuri iš tikrųjų gali pasikartoti, bet jau kitoje erdvėje. Vokiečių trupė, reaguodama į Brexit´ą, siūlo publikai ne tik įsivaizduoti, bet ir nulemti Dexit´ą.

Spektaklio žiūrovai atsiduria jaunos viešųjų ryšių specialistų poros svetainėje, o kartu patenka į politinio trilerio spąstus. Kvietimas dalyvauti neištartas, bet akivaizdus: „Kur aš padėjau elementus?“ - vis klausia vienas iš spektaklio herojų, o aktoriai vis kartoja tuos pačius judesius, kol žiūrovai ima nedrąsiai (arba nenoromis) dairytis aplinkui, lėtai vaikščioti po erdvę, kurioje vaidina aktoriai, kilnoti dėžes, atidarinėti stalo stalčius - ieško (arba apsimeta ieškantys) televizoriaus pultelio elementų. Kai tie surandami, televizoriaus ekranas nušvinta - per žinių laidą pranešama, kad artėja referendumas dėl Vokietijos išstojimo iš Europos Sąjungos...

Tokiu principu žaidimas tęsiamas ir toliau - istorija nevaidinama tol, kol dešimties ar dvylikos žiūrovų grupelė neatlieka užduoties. Teko, dedant pirštų atspaudus ant planšetės, spręsti, kaip herojė turėtų atsakyti į programišių klausimus, stumdant ženklelį ant žemėlapio, nurodyti, kur jai eiti, sukiojant seifo kodų rankenėles, bandyti jį atrakinti ir t. t. Aktoriai (Rolandas Bonjouras, Nora Decker, Leonie Rainer) vaidina taip, lyg žiūrovų nebūtų, nors jie čia pat, kartais pasiekiami net neištiesus rankos. Tačiau atliekant užduotis ir sprendžiant klausimus, stebint tiek aktorius, tiek kitus žiūrovus, neapleidžia įtarimas, kad ir vieni, ir kiti apsimetinėja. Į žaidimą įsijautusių, azartiškų žiūrovų nebuvo. Gal teatro publika nežaidžia kompiuterinių ir kitokių žaidimų? Gal trukdė lietuviškas kuklumas? O gal žaisti teatro spektaklyje mums tiesiog neįprasta?

Vienas trukdis buvo akivaizdus - tai supratimo stygius. Kadangi aktoriai čia pat garsiai kalbėjo vokiškai, o toje pačioje erdvėje vaikštančio vertėjo balsas sklido tik į vieną ausį, sutelkti dėmesį ir įsigilinti į niuansus buvo sunku. Trilerio pinklės, išverstos į lietuvių kalbą, pasidarė pernelyg painios. Galbūt todėl, kai žiūrovams reikėjo nuspręsti, ar paviešinti slaptą informaciją, kuri referendumo balsus paveiktų taip, kad įvyktų Dexit´as, daugelis balsavo priešingai - pasisakė už tai, kad slaptos informacijos diskas supleškėtų mikrobangų krosnelėje, nes tada Vokietija liks Europos Sąjungoje. Demokratiškasis informacijos skaidrumas buvo paaukotas, siekiant išsaugoti vienybę. Pasak spektaklio kūrėjų, toks galutinis sprendimas jiems buvo neįprastas, nes dažniausiai publika nusprendžia kitaip.

„Nutekinimo pamokos“ supažindino su neįprasta teatro-žaidimo forma ir nežinomu žanru (kokius lietuviškus spektaklius galėtume pavadinti politiniais trileriais?), tačiau pamokė, kad vertimo barjeras tokių žaidimų atvejais gali trukdyti sklandžiai suvokti turinį, visavertiškai įsitraukti į veiksmą. Kita vertus, net jei būtume viską supratę, ar nebūtume balsavę lygiai taip pat? Galbūt demokratijos vertybes vis dar suvokiame paviršutiniškai? O gal žaisdami tiesiog norime išbandyti tai, ko realybėje galbūt nedarytume? Kai kurie šiuolaikiniai teatro tyrinėtojai, nagrinėjantys teatro pastangas provokuoti fizinį publikos aktyvumą, konstatuoja, kad žiūrovai kartais sumeluoja net savo vardą, sako visai ne tai, ką galvoja, daro tai, ko iš tikrųjų niekada nedarytų. Juk jeigu mums siūlo žaisti, turime teisę rinktis, kaip tą darysime, ir tik nuo šio pasirinkimo priklauso, ar sužinosime ką nors tikra apie save ir kitus (o gal net apie mus?), ar tiesiog pafantazuosime.

Geriau klausinėti be paliovos ar neklausti išvis?

Teatro premjerų spaudos pranešimuose, recenzijose, teatro kūrėjų pasisakymuose jau kliše tapęs teiginys, esą spektaklis nepateikia jokių atsakymų, jis kelia vien klausimus. Pabandykite įsivaizduoti tokią situaciją: per laidą „Dėmesio centre“ Edmundas Jakilaitis, susisodinęs svečius, neleidžia jiems nė prasižioti, tik žeria klausimus. Arba kitas kraštutinumas: per laidą „Auksinis protas“ Andrius Tapinas ir Arūnas Valinskas neužduoda nė vieno klausimo...

Festivalyje rodyti spektakliai „Pirmadienis: atsargiai iš dešinės“ (rež. Cláudia Dias) ir „Karališko dydžio“ (rež. Christophas Marthaleris) iš dalies atitinka tokius keistus kraštutinumus. Pirmojo spektaklio dramaturgiją sudaro iš esmės tik klausimai, o antrasis vargu ar apskritai kelia kokius nors klausimus.

Spektaklio „Pirmadienis: atsargiai iš dešinės“ atlikėjai (Cláudia Dias, Jaime´as Nevesas ir Karas) niekur neskuba. Dias ir Nevesas užlipa ant kvadratinės scenos, atsisėda skirtinguose jos kampuose, riešus ir plaštakas lėtai apsivynioja bintais, užsideda bokso pirštines. Pasėdi, pažiūri vienas į kitą, užmeta akį į žiūrovus, sėdinčius aplink „ringą“ iš visų keturių pusių. Pasigirsta pirmo raundo pradžią skelbiantis varpelis, jie atsistoja, pasisveikina ir... Kai raundas baigiasi, grįžta į savo vietas, ilsisi - tylos pauzė. Ir taip dvylika kartų. Tiesa, raundai nevienodi - iš pradžių Dias mokosi iš bokso meistro, kaip smūgiuoti, kaip gintis, bet kaskart boksuojasi vis drąsiau, tada mokymasis perauga į kovą, darbuojamasi jau ne tik rankomis, bet ir kojomis. Vieną raundą jie, pervargę, tiesiog praguli ant grindų, o kitą - susikibę žiūri vienas kitam į akis ir t. t. Darosi akivaizdu - žiūrovai čia buvo pakviesti ne tam, kad stebėtų kovą ir sužinotų, kas nugalės. Spektaklio kūrėjai greičiau siūlo fizinę-poetinę meditaciją šiuolaikinės egzistencijos tema.

Šalia ringo prie nedidelio staliuko sėdi dar vienas žmogus (paprastai - pats dramaturgijos autorius, ispanų poetas Pablo Fidalgo Lareo, bet Lietuvoje jį pakeitė atlikėjas Karas). Per kiekvieną raundą jis ispanų kalba ramiai skaito klausimus („Ar žinai...?“, „Kaip manai...?“ ir pan.), bandydamas užmegzti artimą ryšį su žiūrovais, lyg būtume spektaklio kūrėjų draugai arba jie - mūsų vidinis balsas. Nesame verčiami čia pat atsakyti, mus tiesiog skatina susimąstyti.

Viskas prasideda nuo bokso, bet greitai peršokama prie apmąstymų apie šiuolaikinės visuomenės kovas apskritai, apie tuos, kurie primeta savo galią, ir tuos, kurie svetimai galiai paklūsta, apie mūsų baimes, pasirinkimus ir t. t. Dramaturgas laviruoja tarp to, kas asmeniška („Ar labiau bijai to, kas jau buvo, ar to, kas gali nutikti?“) ir to, kas visuotina („Ar tikrai Šiaurė primeta Pietums savąjį gyvenimo būdą?“), tarp praeities („Ar žinai, kad kolonistai retai kada išmoksta kolonizuotų tautų kalbą?“) ir dabarties („Ar žinai, kad mano šalyje vienas iš trijų vaikų gyvena žemiau skurdo ribos?“), tarp priežasties („Ar nemanai, kad primetus darbo ritmą, primetamas ir kitoks gyvenimas?“) ir pasekmės („Ar prisimeni, kaip kadaise meilei nereikėdavo tvarkaraščių?“) ir t. t. Vieni klausimai atrodo įžvalgūs, kiti - įdomūs, treti - nereikalingi... Idėja tokiu būdu komunikuoti su žiūrovais - originali, tačiau klausimų gausa trukdo įsigilinti ir nuteikia plaukti paviršiumi.

Spektaklio žiūrovams teko ne tiek žiūrėti ir klausytis, kiek skaityti (vertimas pateiktas subtitrais). Bet ir tuo atveju, jei klausimus girdėtume, žiūrėdami į besiboksuojančių atlikėjų veidus, rankas, sekdami judesius, įtariu, patirtume ne ką daugiau. Klausimų derinimas su bokso treniruote, viena vertus, suprantamas (juk kovõs, galynėjimosi idėja yra dramaturgijos atspirtis), tačiau pernelyg iliustratyvus ir nepakankamas. Ramūs neramios šiuolaikinės būties apmąstymai ir azarto, abipusio provokavimo stokojantis „mūšis“ pavojingai praveria nuobodulio ir abejingumo duris. Kita vertus, kiek šis spektaklis bus įdomus, labai priklauso ir nuo to, į kiek klausimų ir kaip žiūrovas(-ė) pabandys mintyse atsakyti, kad papildytų spektaklį asmeniniu turiniu.

Šiuolaikinę būtį (ir buitį) kontempliuoja ir šveicarų režisierius Christophas Marthaleris. Jo „muzikiniai-draminiai apmąstymai“ (taip jis apibūdina savo spektaklių formą2) sklidini humoro, žaismės, kūrybiškumo. Vilniuje suskambėjęs „Karališko dydžio“ apmąstymas buvo ne tik finalinis, bet ir mažorinis „Sirenų“ akordas.

O karališko dydžio čia, visų pirma, lova. Apskritai dekoracijos tokios, kad puikiai tiktų buitinei melodramai (jei tokios atsirastų „Domino“ teatre, manyčiau, net kilstelėtų spektaklio lygį), - daug žalsvai mėlynų spintų ir spintelių, gėlių vazose, gėlėti sienų apmušalai, melsvas kilimas, melsva lova, melsvas krėslas... Kitaip tariant, karališko dydžio scenografija (jos autorius - Duri Bischoffas). Tačiau spektaklio atlikėjai ją panaudoja kažkaip kitaip negu melodramose, nors lovoje gulima, ant jos sėdima, į veidrodį žiūrima, spintelių durelės atidarinėjamos...

Marthalerio spektaklyje scenovaizdis yra ir toks, koks yra, ir toks, koks nėra. Tą pačią akimirką lova vieniems atlikėjams yra viešbučio kambario baldas, o kitiems - suolelis parke, todėl susidaro įspūdis, primenantis kino filmuose kartais naudojamus kadrų persidengimus, kai tą pačią akimirką ekrane matomi du vaizdai. Tiesa, šiame spektaklyje įkomponuotas dar vienas paradoksas. Bendixas Dethleffsenas, Tora Augestad, Michaelis von der Heide´as ir Nikola Weisse - tai puikiai suderintas muzikinis ir vaidybinis kvartetas (arba ramūs ir susikaupę, arba linksmai šėliodami jie vienas paskui kitą atlieka 22 dainas). Tačiau jų vaizduojami personažai, atrodo, gyvena skirtinguose pasauliuose, apskritai sunkoka suprasti, kas jie tokie. Ką galėtumėte pasakyti apie vyresnio amžiaus moterį (Nikola Weisse), kuri sėdi, ant kelių pasidėjusi rankinę, ir iš jos „kabina“ tikrus spagečius? Kad yra išalkusi? Arba apie vyruką (Michaelis von der Heide´as), kuris, atsidaręs viršutines sieninės spintos dureles, bando pasiekti alaus butelį, bet jam nepavyksta? Kad jis nedidelio ūgio? Sunku ką nors pasakyti apie tą patį vyruką ir kitą moterį (Tora Augestad), su iškilminga vakarine apranga gulinčius karališkoje lovoje, bet per atstumą vienas nuo kito, žiūrinčius priešais save ir, žinoma, dainuojančius. Ar jie pora? Marthalerio spektaklyje vaizduojamų žmonių nesieja jokie ryšiai. Jei nėra ryšių - nėra motyvų, jei nėra motyvų - nėra problemų, jei nėra problemų... nėra klausimų?

Lieka tik mažoras: netikėtumai, pokštai, atsitiktinumai, keistenybės, baletiniai suktukai ir šuoliai, plačios šypsenos, puošnios suknelės, dainavimai susispaudus spintelėje ir kt. Tas vietoje nenustygstantis mažoras - nesibaigiantys siurprizai ir lengvi pajuokavimai - nepaliko vietos nei apmąstymams apie žmonių susvetimėjimą (juk galbūt ne šiaip sau atlikėjai scenoje veikia vis „prasilenkdami“, vengia pažvelgti vienas kitam į akis?), nei pasvarstymams apie svajonių ir realybės neatitikimus, minimus spektaklio aprašyme. Kitaip tariant, kai spektaklyje per daug žaidimo, jame nebelieka erdvės ko nors apie ką nors paklausti...

Seksualumo vandenyno dugne - egzistencinis liūdesys

Lenkų režisierius Krzysztofas Warlikowskis į „Sirenas“ atvežė vertybių termometrą, kuriuo kiekvienas žiūrovas galėjo pasimatuoti savo vertybinę temperatūrą. „Varšuvos kabaretas“ atkeliavo iš prokatalikiškos ir, atrodo, vis labiau konservatyvėjančios kaimyninės šalies. Tačiau vertybės, kurios bent jau iš pirmo žvilgsnio vyrauja spektaklyje, artimesnės toms, kurias dažniau siejame su, pavyzdžiui, Olandija, o ne su Lenkija. Warlikowskio sceninis kūrinys ne parodo ar užsimena, o tiesiog užtvindo publiką nuo scenos plūstančiu seksualumu, geismu, kūniškumu. Konservatyvių pažiūrų žiūrovus šis spektaklis „šukuoja prieš plauką“, o liberalesnius - glosto.

Berlynas ir Niujorkas - miestai, garsėjantys kaip didžiausi pasaulio meno židiniai ir menininkų šventovės. „Varšuvos kabarete“ Warlikowskis pasitelkia su šiais miestais susijusias istorijas, jau papasakotas kino filmuose „Kabaretas“ (rež. Bobas Fosse, 1972) ir „Autobusiukas“ (rež. Johnas Cameronas Mitchellas, 2006). O kur Varšuva? Ji lieka tarp „eilučių“ ir žiūrovų galvose.

Dvi moterys - dvi spektaklio ašys. Tačiau Warlikowskiui rūpi ne tik jos, o ir jų aplinka. Sally Bowles (Magdalena Cielecka) - Berlyno kabareto (kalbama apie 4-ojo dešimtmečio Vokietiją) primadona, neatsiginanti gerbėjų, dovanojančių jai kailinius, svajojanti apie kino aktorės karjerą ir galiausiai iš tikrųjų gaunanti Oscaro statulėlę (tai lyg mirktelėjimas legendinei Sally - Lizai Minnelli, kuri per savo karjerą pelnė daugybę apdovanojimų), tačiau nepasakyčiau, kad jos istorija dominuoja. Ryškus ir kitų pirmõs spektaklio dalies scenų įspūdis. Kabareto šou su makabriškuoju jo vedliu Zygmuntu Malanowiczium, su kankaną šokančiais vyrukais, apsitempusiais baltus triko, ir ilgakojėmis merginomis, prisidengusiomis tik marškinėliais bei minišortukais. „Elito“ pokalbis apie muziką ir žydus (pavyzdžiui, pareiškiama, kad žydai - pirmieji nacionalsocialistai dar nuo Mozės laikų, o nacių tikslas - ne žudyti, bet „valdyti populiaciją“). Kabareto ex-primos (Stanisława Celińska) išsiskyrimas su mylimuoju, nes „nepriimtina“ žydiška jo tapatybė, ir kt.

Antros dalies siejančioji grandis - Sofija (Maja Ostaszewska), seksologė, konsultuojanti poras, bet pati niekada nepatyrusi orgazmo. Atsikratyti šios „nepatirties“ tampa jos tikslu, kai susipažįsta su homoseksualų pora ir yra pakviečiama į uždarą menininkų draugiją. Warlikowskis daug erdvės suteikia ir kitiems antros spektaklio dalies epizodams arba veikėjams - performansui apie Rugsėjo 11-osios įvykius, homoseksualų porai, svarstančiai, gal reikėtų išbandyti seksą trise, ir kt.

„Varšuvos kabareto“ herojai be paliovos „transliuoja“ savo seksualumą. Ne tik apnuoginti kūnai, intymios pozos ar vizginimas užpakaliukais sukelia geidulio bangas, net ir aktorių stovėsena, žvilgsniai skleidžia intymumo hormonus. Apskritai beveik visi čia lyg apsvaigę ar „apsinešę“. Atrodytų, gyvena hedonistiškai, bet kažkodėl tuo nesimėgauja. Kas trukdo? Žiūrint spektaklį, kyla įtarimas, kad visa ta malonumų gausa trykšta per kraštus greičiau iš nevilties ar bent jau iš egzistencinio liūdesio, negu išreiškia gyvenimo džiaugsmą.

Į tą malonumų siautulį Warlikowskis įterpia veikėjų kalbas apie nacių režimą, performatyvų numerį apie Rugsėjo 11-osios katastrofą. Įterpia, bet jų neišplėtoja. Nors visi spektaklio veikėjai atrodo abejingi tam, kas vyksta anapus saugios jų zonos ribų, nepanašu, kad režisierius juos už tai smerktų. Galbūt jėgos, sėjančios prievartą ir mirtį, čia suvokiamos kaip nenugalimos ir nepakeičiamos, todėl bandymai bent kiek atsiriboti ir užsimiršti, ieškant malonumų, kuriant meną apie katastrofas ir t. t., iš dalies suprantami? Kita vertus, spektaklyje vaizduojamus malonumus ir meno kūrimą galima interpretuoti kaip būdą siekti vidinės laisvės, leidžiančios priešintis socialinių normų gniaužtams ir gyvenimo beprasmybei. Taigi, užliedamas publiką seksualumo vandenynu, Warlikowskis siūlo pažvelgti giliau - galbūt pamatysime ten tai, ko iš tikrųjų norime arba ką bijome pripažinti.

Šiemet „Sirenos“, užsibrėžusios parodyti žiūrovams juos pačius, šį tikslą įgyvendino tik iš dalies. Taip, scenoje matėme valytojas ir kasininkes („Geros dienos“, „Švarus miestas“), į jų istorijas pažvelgta įdėmiau, aptariant visuomenės ydas. „Varšuvos kabaretas“, vaizduojantis menininkus, atvėrė šiuolaikinio žmogaus vidinės laisvės problemą. Vis dėlto artimiau susipažinti su boksininkais, kareiviais, viešųjų ryšių specialistais, viešbučių klientais („Pirmadienis: atsargiai iš dešinės“, „Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“, „Nutekinimo pamokos“, „Karališko dydžio“) taip ir nepavyko. Manyčiau, „Sirenų“ pranešimų perdavimo kanalai šiemet pranoko pačius pranešimus. Socialine kritika paremtas žinias „Sirenos“ galėjo papildyti, pavyzdžiui, filosofinėmis įžvalgomis, tačiau pasirinko kitokį - lengvų pajuokavimų - kelią.

1  Vilniaus buvęs Augustinų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia. Lietuvos vienuolynai: vadovas. Prieiga per internetą: <http://vienuolynai.mch.mii.lt/V8-46/Vilaugust.htm>

2  Christopher Innes, Maria Shevstova. The Cambridge Introduction to Theatre Directing. Cambridge: Cambridge University Press. 2013, p. 182.

Komentarai