Monodisciplininis menas turi mirti!
Ben Smith
Viename populiariausių Amerikos vakaro šou Last Week Tonight Johnas Oliveris bandė paaiškinti Donaldo Trumpo populiarumo priežastis. Esą viena iš jų – politiko pavardė (angl. koziris), semantiškai ir fonetiškai reiškianti sėkmės garantą. Kitaip sakant, skambūs žodžiai ir tradiciškai susiklosčiusios jų reikšmės trukdo kritiškai mąstyti, darydamos didelę įtaką žmonių apsisprendimui. Laidos vedėjas retoriškai svarstė, kaip išsklaidyti tą magišką žodžio Trump skambesį, „primenantį pliaukštelėjimą banknotų pluoštu prabangaus viešbučio padavėjui per veidą“…
Paraleliai norisi pasvarstyti – o ką, jei šiuolaikinis cirkas nesivadintų cirku? Jei neturėtų kodo, susiklosčiusio dėl aplinkybių, su kuriomis šio žanro artistai neturi nieko bendra? Ne veltui toks klausimas kilo per šių metų Naujojo cirko savaitgalį – festivalio programa griovė visas sienas, kurias nemokšiškumas stato tarp scenos meno formų ir žanrų. Ar žodis cirkas iš tikrųjų tiksliausiai apibūdina tai, ką rugsėjo 6-11 dienomis matėme Menų spaustuvėje?
Sugrįžti prie šios problemos privertė vienuoliktasis Naujojo cirko savaitgalis, jau seniai tapęs savaite. Pasikeitė jo vadovas (antrus metus festivaliui vadovauja Gintarė Masteikaitė), Lietuvą aplankė pasaulinio garso šiuolaikinio cirko žvaigždės, festivalio viešųjų ryšių komanda visais įmanomais būdais skelbė žinias, kad tai nėra cirkas, skirtas vaikams, – į daugelį spektaklių apskritai rekomenduojama vaikų nesivesti. Nepaisant to, daugybė žmonių – tiek žiūrovų, tiek profesionalų – vis tiek nevadina šiuolaikinio cirko vertingu scenos menu. To priežastis – „stebuklinga“ žodžio cirkas reikšmė, daugumai įstrigusi dar ankstyvoje vaikystėje.
Cirkas – tai kažkas kvailo, absurdiško, būtinai vaikiško, nebrandaus blogąja šio žodžio prasme. Daugeliui žmonių, ne vien lietuvių, ši sąvoka asocijuojasi su gyvūnėlius čaižančio botago švilpesiu ir paprasčiausias padorumas neleidžia klausti, apie kokius cirkus bus kalbama. Su šiuo požiūriu Naujojo cirko savaitgalio organizatoriai kovoja daug metų ir, ko gero, turės kovoti toliau. Lygiai kaip cirko artistai, kurie daugybę metų kasdien treniruojasi, kad užlipę ant scenos žiūrovams atimtų žadą.
Vienuoliktąjį Naujojo cirko savaitgalį atidarė spektaklis-rokenrolo koncertas „WillyGoodWood“ iš Prancūzijos, buvo parodytas dokumentinis vaidinimas, atsiradęs iš tyrimo, kurį atliko vienos žinomiausių pasaulyje cirko trupių artistai, vokiečiai šokį ir cirką derino su imtynėmis. Neįtikėtinai aukštą technikos lygį pademonstravo Prancūzijoje gyvenantys kolumbiečiai. Per festivalio uždarymą švedų Svalbard parodė spektaklį „Visi genijai, visi idiotai“ (All Genius All Idiot) – pavadinimas suskamba dar aktualiau, suvokus, kad šis kūrinys genialiai atrodo tada, kai artistai nebijo atrodyti idiotiškai.
Kalbant apie festivalyje matytą cirką, norisi pradėti nuo šiuolaikinio šokio, kuris jau seniai nėra šokis tradicine šio žodžio prasme – atsirado daugybė konceptualių spektaklių. Pasak Ingridos Gerbutavičiūtės, „šoka ne tik kūnas, šoka ir smegenys“.1 Taigi, bet kokie bet kurios kūno dalies judesiai gali būti šokis – tai priklauso nuo jų turinio. Tačiau kaip nustatyti, kur baigiasi šokis ir prasideda akrobatika? Kai kyla pavojus sveikatai ar net gyvybei? Vis dėlto pliką techniką šiuolaikinis cirkas demonstruoja ne taip dažnai. Ypač sunku įžvelgti skirtumus tarp šokio ir vadinamosios grindų akrobatikos (floor acrobatics), pavyzdžiui, trupės CieBAM spektaklyje „WillyGoodWood“ akrobatas Williamas Thomasas plastišką šokį be vargo atlieka tiek ant kojų, tiek ant rankų. Kita vertus, tai gryniausia akrobatika. Kad ne ji yra šiuolaikinio cirko spektaklio esmė, ryškiausiai atspindėjo duetas El Nucleo, 2014 m. dalyvavęs Avinjono teatro festivalyje. Spektaklis „Kas aš esu?“ sukonstruotas taip, kad pavieniai triukai nėra kulminacijos taškai, mintis nuosekliai plėtojama nuo pradžios iki pabaigos, o ne šokinėjant nuo vienos scenos prie kitos, žadant parodyti ką nors dar įspūdingesnio. Vienoje pirmųjų spektaklio scenų Wilmeras Marquezas stato kaladžių bokštą, kuriuo Edwardas Alemanas pakyla kone iki pat Juodosios salės lubų. Paskui vieną po kitos ištraukia kalades, regis, bokštas ir be papildomo žmogaus svorio nebeišsilaikys… Būtų galima sakyti, kad tai tradicinė akrobatika. Tačiau meninę vertę sukuria turinys, kuriuo užpildoma forma. Kur yra žmogaus galimybių ir – svarbiausia – valios ribos? Alemanas paklūsta Marquezo diktuojamoms sąlygoms – negi sunku pakilti dar 20 centimetrų ar išsilaikyti, kai bus ištraukta dar viena kaladė, juk nueita jau taip toli ir pastatyta tiek daug? Žiūrovai iki pat scenos pabaigos nepameta veiksmo linijos, nes artistai įtikina, kad po vieno ar kito veiksmo niekas nenutrūks ir galutinai nepaaiškės (to, beje, pristigo vokiečių Overhead project ir jų „Kūno karnavalui“). Žinoma, cirkas lyg ir išlaiko įtampą, nes artistai iš tikrųjų elgiasi rizikingai, o publika tą jaučia fiziškai. Tačiau norisi tikėti Alemano žodžiais: „Iš tiesų visada atliekame tik 50 procentų to, ką galėtume padaryti. Norime būti tikri, kad mūsų veiksmai nekels pavojaus nei mums, nei aplinkiniams.“2
Puikią vaidybos mokyklą išėję ir spektaklio „Visi genijai, visi idiotai“, tapusio absoliučia festivalio sensacija, kūrėjai – Švedijos (bet ne vien švedų) trupė Svalbard. Toks pasirodymas šiuolaikiniam cirkui priskirtas, ko gero, tik todėl, kad visi keturi artistai jį (tiksliau tariant, jo etiudus) pradėjo kurti, dar mokydamiesi cirko mokykloje. Tai, ką matė žiūrovai, buvo ir teatras, ir šokis, ir muzika, ir… Atsiskleidė pati cirko esmė – labai konkreti technika (kuri, pasiekus atitinkamą lygį, leidžia kūnui ir protui atsipalaiduoti, ją ištobulinęs tampi savaime įdomus publikai) ir visiškai nekonkreti laisvė kurti. Nepaisant to, kad tam tikros scenos aiškiai „išdavė“ kiekvieno Svalbard artisto specializaciją, spektaklio forma rėmėsi ne gebėjimų demonstravimu, bet veikiau kūno galimybių tyrinėjimu, kūrybiškai peržengiant ribas. Tai, kas vyko scenoje, atrodytų, fiziškai neįmanoma, tačiau Svalbard nariams tai tėra technikos „atrakinimo“ klausimas. Šiuolaikiniam cirkui nėra nieko neįmanomo – reikia tik sugalvoti, ką nori daryti, ir atsiras nauja technika.
Spektaklio „Visi genijai, visi idiotai“ kūrėjai teigia tyrinėjantys ribą tarp genijaus, besivadovaujančio intelektu, ir idioto, atsiduodančio instinktams. Kažin, ar patys kūrėjai sąmoningai stengėsi suteikti reikšmę kiekvienai scenai, tačiau sufleruodami temą, jie atvėrė plačią erdvę interpretacijoms. Spektaklis apeliuoja ir į intelektą, ir į instinktus. Jo tema susijusi ne tiek su atlikėjais, kiek su žiūrovais, kurie, paraginti ploti, plos ir juoksis, nepaisydami, kad tasai juokas stimuliuoja smurtą. Spektaklio „vinis“ – Beno Smitho nepaprastai estetiška scena, kai jo vaidinamam Elniui nulaužiami ragai ir nudiriamas kailis. Ekstravagantiškiausias personažas, pasitinkantis publiką palubėje grodamas mandolina, yra visiškai išniekinamas. Elnio „mėsą“ Johnas Simonas Wibornas parverčia ant žemės ir, atsisėdęs ant jos, šliuožia per sceną, lydimas žiūrovų ovacijų. Manipuliuoti publika, pasirodo, paprasta – nepaisydami žiauraus scenos turinio, žmonės „užsiveda“ ir šaukdami ploja, o Wibornui tik to ir tereikia, kad stipriau pavarytų šliaužiantį Elnią, trenktų jam per užpakalį. Tad kas dabar idiotas?
Festivalis neabejotinai kilstelėjo Lietuvos scenos meno lygį laipteliu aukštyn. Kitas klausimas, kokią vietą šiuolaikiniam cirkui bando iškovoti Naujojo cirko savaitgalio vadovė Gintarė Masteikaitė, kuri šiuo metu vienintelė Lietuvoje rūpinasi įvairiapusiška šios meno formos sklaida. Skatindama jaunosios kartos susidomėjimą ir profesionalumą, rengia kūrybines dirbtuves. Nors jos, pasak artistų, neišmoko nieko konkretaus, tačiau padeda rasti kryptį, kur link norėtųsi eiti. Šiemet į programą buvo įtrauktas Vokietijoje reziduojančių lietuvių Aleksandro Lemperto, Dolitos Bubnytės ir Augustės Vickunaitės spektalio eskizas – įsitikinome, kad lietuvių menininkai šiuolaikinio cirko eksperimentus jau grindžia stipresne technika ir geru skoniu.
Paradoksalu, tačiau kalbant apie meninę šiuolaikinio cirko vertę, reikėtų nepamiršti, kad ši meno šaka yra viena sėkmingiausių komerciniu atžvilgiu. Per festivalį Nordic-Baltic tinklas surengė seminarą cirko profesionalams. Suomijos menų sklaidos centro direktorė Minna Sirnö ragino taip griežtai neskirstyti meno į komercinį ir nekomercinį – tai neturėtų būti vertinimo kriterijus, juo labiau kad talentingi kūriniai paprastai būna ir komerciškai sėkmingi. Cirkus Cirkör gamybos vadovė Anna Ljungqvist pabrėžė, kad Švedijoje šiuolaikinis cirkas sulaukia daugiausia publikos, tačiau iš valstybės gauna mažiausią finansavimą.
Trumpai tariant, šiuolaikinis cirkas nėra ir negali būti saugus – artistai repetuodami ir vaidindami nuolat rizikuoja sveikata, net gyvybe, festivalių vadovai rizikuoja veždami tai, ko vietinė publika dar nematė ir gali nepriimti, o žiūrovai, net eidami į jiems žinomos trupės pasirodymą, negali būti tikri, ką pamatys. Šiuolaikinis cirkas, skatindamas amžiną neužtikrintumo jausmą, skatina žmones mąstyti atviriau.
1 “It is not only body that is dancing, the brain is dancing too”. Expeditions in Dance Writing. Writing Movement. Ed. Ine Therese Berg, Inta Balode, Dance Information. Norway, 2014.
2 Galimybių aritmetika, IQ Life, 2016 rugsėjis-spalis, p. 117.
