Auksė Luišaitė
Šokis, kaip gydymo menas, žinomas iš istorinių šaltinių daugelyje pasaulio tautų, o šiuolaikinė šokio-judesio terapeuto profesija, apimanti šokį, judesį ir psichologijos mokslą bei terapinę praktiką, išvystyta daugiausia Europoje ir Šiaurės Amerikoje. JAV yra ir istorinės šokio-judesio terapijos ištakos, ją penktame XX a. dešimtmetyje pradėjo taikyti Marian Chace. Šokio-judesio terapija yra viena iš keturių meno terapijos rūšių šalia dailės, muzikos ir dramos.
2011 m. Lietuvoje buvo įkurta Lietuvos šokio-judesio terapijos asociacija (www.lsjta.lt). Jos įkūrimą iniciavo veik dvi dešimtys šokio-judesio terapeutų ar metodų taikytojų, 2008 – 2011 m. studijavusių Aleksandro Giršono vadovaujamoje Integruotoje šokio psichologijos ir psichoterapijos programoje.
Šiuo metu aktyviai bendradarbiaudama su Lietuvos šokio-judesio terapijos asociacija, VU Medicinos fakultetu bei Liverpulio universiteto profesore Vicky Karkow, Lietuvos muzikos ir teatro akademija jau rengia antrosios pakopos (magistrantūros) programą „Šokio ir judesio terapija“.
Siūlome rugpjūčio pabaigoje įvykusį pokalbį su Aleksandru Giršonu, rengusiu pirmuosius Lietuvos šokio-judesio metodų taikytojus ar terapeutus.
Aleksandras Giršonas – psichologijos mokslų daktaras, šokio-judesio terapeutas, improvizacijos dėstytojas, performeris, choreografas, mokomųjų šokio-judesio terapijos programų autorius ir vedantysis. Dviejų knygų („Kūnu papasakotos istorijos“ ir „Maža knyga apie šešėlį“) autorius bei vienos monografijos („Integruota šokio-judesio terapija“) bendraautorius. Save apibūdina kaip totorių, pagal mamos liniją turintį žydišką pavardę ir priklausantį rusiškai kultūrai.
– Aleksandrai, kaip žmogui, niekuomet negirdėjusiam apie šokio-judesio terapiją, papasakotumėte, kas tai yra?
– Pasakyčiau taip: kiekvienas žmogus yra patyręs, jog, įsitraukus į šokį, keičiasi psichologinė būsena. Tai gali būti ir bendras nuotaikos pokytis, ir jausmų išraiška, ir ypatingas bendravimas su kitu šokančiu. Šis patyrimas žmogui yra labai natūralus. Be to, šokis gali padėti ne tik keisti mūsų būseną, bet ir pamatyti, kaip mes bendraujame su savimi, su kitais žmonėmis ir apskritai su pasauliu. Būtent toks sąmoningas šokio panaudojimas pasitelkiant psichologijos kalbą ir yra šokio-judesio terapija.
– Tačiau jau pats šokis turi terapinį poveikį. Kokie skirtumai tarp paprasto šokio ir šokio- judesio terapijos?
– Tai geras klausimas. Ir skirtumai tikrai svarbūs. Žmogaus gyvenime labai daug dalykų turi terapinį poveikį: šokis, muzika, susitikimas su draugais, gera knyga. Tačiau terapiją nuo terapinio poveikio skiria tai, kad terapija – tai tikslingas, sąmoningas ir struktūruotas procesas. Terapijos metu mes specialiai šokame tam, kad išgytume. Tai reiškia – kad patirtume nauja, pakeistume senus įsitikinimus apie save ir esamus bendravimo būdus, taip pat išmoktume naujų. Tai daroma labai sąmoningai ir kryptingai. Terapinio proceso struktūra gali skirtis nuo šokio pamokos, nes pastarojoje dažniau mokomasi konkrečios šokio technikos ar ruošiamasi pasirodymui. Terapinėse sesijose pamažu judama tikslo link įvairiomis formomis: grupėje ar individualiai; trukmė gali varijuoti nuo kelių dienų grupės iki ilgalaikės terapijos.
– Taigi, šokio-judesio terapijoje reikalingas tikslas. O kuo dar remtis turėtų geras šokio- judesio terapeutas?
– Šokio-judesio terapijoje yra įvairių krypčių ir įvairių mokyklų, tačiau svarbiausias tampa ne šokio procesas, o žmogus. Šokis yra tik pagalbininkas. Man patinka idėja, kad šokis yra lyg stebuklingas pagalbininkas. Šokdami mes galime susigrąžinti užmirštus ar prarastus jausmus, užmirštas galimybes, galime išmokti matyti, jausti, kitaip bendrauti su žmonėmis. Turiu galvoje ir žmones su ribotomis galimybėmis, vaikus su vystymosi ypatumais, socialinės atskirties grupes. Žmones, kuriems žodinė kalba neprieinama arba nepakankama. Esminis momentas – ne tik vertinti ir mylėti šokį, bet vertinti ir mylėti žmones. Mums svarbu su jais kontaktuoti, jiems padėti, palaikyti. Juk šokio-judesio terapija, kaip ir bet kuri psichoterapijos rūšis, yra padedanti profesija. Jos esmė – mes pašvenčiame savo gyvenimą padėti kitiems žmonėms. Beje, šokio-judesio terapija yra puiki pagalbininkė žmogui asmeniškai augti.
– Norėčiau šiek tiek grįžti į praeitį ir paklausti – kiek jums buvo metų, kai pradėjote šokti?
– Pradėjau pakankamai vėlai, man buvo 24-eri. Vaikystėje mano pomėgiai buvo kitokie: knygos, humanitariniai dalykai, buvau pirmūnas. Tame gyvenimo tarpsnyje aš lyg ir „išbraukdavau“ kūną, todėl kūno „sugrįžimas“ buvo didelis atradimas, labai mane praturtinęs.
– O kaip atsirado terapija?
– Pradžią davė šokio teatras. Tai buvo eksperimentų ir pasirodymų laikas 8-ojo dešimtmečio pabaigoje – 9-ojo pradžioje. Mane visuomet domino tas nepaprastas patyrimas šokyje, kuomet norėdami atskleisti ypatingą, archaišką šokio pusę, mes naudojome mitus, ritualus. Tai buvo susiję ir su ypatingomis sąmonės būsenomis. Domėjomės archaika ir eksperimentavome. Transpersonaline psichologija susidomėjau tuomet, kai pradėjau rengtis savo vaikų gimimui. Tam man reikėjo „prisiminti“ savo paties gimimą. Nuo tada ėmiau domėtis ne tik transpersonaline psichologija, bet ir asmenybės vystymusi, moksline psichologija ir t.t. Priėjęs išvados, kad šokis veikia sąmonės būseną, psichologiją pasitelkiau kaip kalbą, teoriją, metodologiją. Atsiskleidė, kad tai, ką mes tyrinėjome, eksperimentavome šokio teatre, puikiai atspindi tam tikrus transpersonalinės psichologijos modelius ar teorijas, taip pat dera ir su humanistinės egzistencinės psichologijos kryptimis. Be to, man visuomet buvo svarbu, kad šis patyrimas neliktų tik idėjomis, bet būtų gyvas, kūniškas, įkūnytas (embodied experience). Juk teorija gali būti labai graži, kaip ir mūsų nuausti minčių nėriniai, tačiau tikrovėje žmogaus gyvenime visa tai veikia tik tada, kai yra įkūnyta, t.y. išgyventa kūnu, emocijomis ir suprantama intelektualiai. Ir tokio vientisumo mes galime pasiekti šokio-judesio terapijos pagalba.
– Kas ta kibirkštėlė, kuri jus įkvepia?
– Tai vidinė pozicija, be kurios, mano manymu, terapija yra neįmanoma. Tai yra tyrinėtojo pozicija. Juk iš tiesų mes nežinome, kaip vystysis procesas, kur mes nukeliausime, kuo baigsis terapija. Todėl svarbu pasiruošti atvirai tyrinėti. Ir tai nėra eksperimentas dėl eksperimento, nes terapijoje yra formuluojamas tikslas, užduotis, mes palaikome kitą žmogų. Tačiau atsivėrimas nežinomybei, kažkam naujam leidžia pamatyti kitą žmogų šviežiu žvilgsniu. Juk lengva pasakyti – ai, tai tiesiog tokia diagnozė. Tačiau šito neužtenka. Nors diagnozė gali būti puikiu instrumentu, atrama suprasti, tačiau iš tiesų realūs pokyčiai vyksta ne todėl, kad taikome terapines intervencijas, o dėl to, kad sąveikaujame kaip dvi žmogiškos būtybės, šokančios viena su kita. Man rodos tai labai svarbu. Tai ne tik objektyvus psichoterapijos matmuo, bet ir intersubjektyvus, nes gydantis bendravimas vyksta daugelyje lygmenų. Vis labiau tai patvirtina ir šiuolaikinis mokslas, tyrinėjantis žmogaus smegenis: bet koks mūsų tarpusavio bendravimas turi ir kūniškąją pusę.
– Man šie žodžiai skamba viltingai, o ypač tiems žmonėms, kurie vengia šokio. Kai kurie, išgirdę apie šokio-judesio terapiją, iš karto turi atsakymą: „oi, šokti aš nemoku, dėl to ir neateisiu“. Pats šokis jau gąsdina. Todėl tai, kad jūs pradėjote šokti 24 metų, gali tapti įkvepiančiu pavyzdžiu kitiems.
– Taip, aš susidūriau su daugeliu žmonių, kurie pradeda šokti vėlesniame gyvenimo etape. Daugelis iš jų įgavo šokio patirties vaikystėje. Jie ateina jau suaugę, sakydami, kad nori šokti, bet juos truputį gąsdina šokio technikos ar žingsnių mokymasis, bijo, kad jiems nepavyks. Todėl pasirenka šokio improvizacijos ar terapijos užsiėmimus. Kita dalis žmonių, suprasdami, kad gyvenime turi sunkumų, ateina pas psichologus ir išgirsta, kad jiems reikia kažką daryti su kūnu. Nes kai nėra ryšio su kūnu, nėra ryšio ir su jausmais, o taip pat ir su savimi. Dažnai psichologai ar psichoterapeutai, norėdami atgaivinti šiuos ryšius, specialiai siunčia žmones į šokio-judesio terapijos užsiėmimus.
Dar noriu pakartoti, kad šokio-judesio terapijos procese šokis yra ne tikslas, o pagalbininkas. Šokiu naudojamės lygiai tiek, kiek to reikia. Todėl man patinka postmodernus požiūris, kad bet koks žmogaus judesys gali būti šokis. Šiuo požiūriu, plečiančiu šokio supratimą, pasinaudojama ir šiuolaikiniame šokyje. Jį galima taikyti ir šokio-judesio terapijoje: žmogaus judesys, kilęs jo kūrybinėje erdvėje, gali būti jo šokis. Ir tai ne tas šokis, kuris kažkam reikalingas ar lyginamas su kitų, o šokis, kuris atspindi žmogaus unikalumą ir ypatingumą.
– Jūs paminėjote šiuolaikinį šokį, tad noriu paklausti apie metodus. Juk autentišką judesį, kontaktinę improvizaciją, darbą su kūnu (bodywork) naudojame ir šiuolaikiniame šokyje, ir šokio judesio terapijoje?
– Taip, ir tai labai praturtina abi šias sritis. Žinoma, kad šokio-judesio terapija kilo iš modernaus šokio. Kai kurie šokio-judesio terapijos pionieriai naudojo ir kitas šokio technikas, pvz., klasikinio baleto. Tačiau pagrindas – modernus šokis ir improvizacija. Beje, pasitelkiama ir choreografija. Abi sritys vystėsi, turtino viena kitą, ir yra didelė erdvė, kur metodai persipina. Na, kad ir mūsų mėgiamas Autentiškas judesys, kurio šaknys – K.G. Jungo analitinėje psichologijoje. Aš žinau nemažai šokėjų, kurie naudoja Autentišką judesį kaip formą, kurios pagalba semiasi įkvėpimo ir medžiagos savo kūrybai. Kažkada ir pats per savo pasirodymus ar performansus, ieškodamas įkvėpimo ir medžiagos, nemažai naudojausi šiuo metodu.
Yra besivystančios somatinės kryptys, kurios lygiavertės ir reikalingos šiuolaikiniam šokėjui. Svarbus šiek tiek kitoks santykis su kūnu: ne mechaniškas, o pergyvenamas iš vidaus, protingas, išmintingas kūnas. Link to mes ir keliaujame šokio-judesio terapijoje. Mes kreipiamės į kūno išmintį, į kūno protą, siekiame kūno ir proto vientisumo. Tarp šokio-judesio terapijos ir šiuolaikinio šokio daug persipynimų, tačiau tikslai skiriasi. Vienu atveju – tai pagalba žmogui jo vystymosi kelyje ar reabilitacijos metu, kitu atveju – mus domina ir estetinis rezultatas – performansas, spektaklis, pasirodymas, pasiruošimas pasirodymui. Ir tai skirtingos užduotys, tačiau įgyvendinimo būdai gali būti labai panašūs.
– Ar dažnai jūsų praktikoje pasitaiko, kad žmogus lankė šokio-judesio terapiją, o rezultatas – pasirodymas ar performansas?
– Aš ką tik vedžiau programą, kurioje mes šokome su dideliais autoportretais. T.y. žmogus piešia autoportretą, yra tam tikra istorija, ir pagal tai jis sukuria solo. Tai jau dviejų meno terapijų – dailės ir šokio – jungtis. Tokioje jungtyje patirti išgyvenimai judesiui suteikia šiek tiek kitokios kokybės. Šitaip mes galime dirbti ir su trauminiais patyrimais, patikimiau juos talpindami savyje. Tad, atsakydamas į klausimą, pasakysiu, kad žmonės vis tiek šoka tarp kitų ar kitiems, tik tai jie daro savo kolegų grupėje arba grupėje tų, su kuriais atėjo į terapinius užsiėmimus. Ir tai nėra viešas pasirodymas. Tai pasirodymas ypatingomis sąlygomis. Tai ne spektaklis dėl spektaklio ar dėl grožio, o pasirodymas, kuriame žmogus dar kartą išgyvena asmeninę patirtį, norėdamas išgyti. O grožis – tai jau šalutinis poveikis (juokiasi). Juk pasirodymuose ar spektakliuose būtų atvirkščiai – grožis, kuris gali būti suprantamas plačiai, o šalia to – jau gyjimas kaip pašalinis poveikis.
Viena iš mano mokinių dirba su tokia terapijos forma, kai viešas pasirodymas tampa terapiniu, t.y. šiame procese keliamos terapinės užduotys. Manau, kad tai suderinama, tačiau svarbu aiškiai įvardinti tikslus, kad, pvz., pasirodymas šokėjui nebūtų tik jo vidinių problemų gydymas, nes tam ir yra terapija. Žinau, kad šokėjai ypatingai jaučiasi, būdami scenoje. Tai puikiai man pačiam pažįstama situacija: kai aš išeinu į sceną ir kai į mane nukreipti žvilgsniai, ypač jei jie susidomėję, patiriu nepaprastus, stiprius išgyvenimus. Jie mane gali nuvesti giliau, suteikti tam tikros energijos pokyčiui. Kažkuria prasme – tai irgi pakitusi sąmonės būsena. Lyg kūrybinis transas. Nors atliekama choreografija ir išlaikoma spektaklio struktūra, tačiau ta būsena išlieka. Ir man atrodo, jog patekimą į ypatingą vietą savo viduje, kai į mus žiūri kiti žmonės, o ypač jai tai žvilgsniai palaikantys, mes galime išnaudoti tiek savo asmeniniam augimui, tiek terapijai.
– Ar jūs dar rengiate pasirodymus ir pasirodote pats?
– Pakankamai retai ir dažniausiai tai būna eksperimentai, skatinami mano potraukio tyrinėti. Jei suprantu, kad tai kažkoks unikalus eksperimentas, tada taip. Tai visgi ypatingas kelias: kai pasišvenčiame scenai, esame toje bendruomenėje. Juk patys spektakliai ar pasirodymai neegzistuoja patys sau. Yra visa socialinė terpė, institucijos, aplinka, veikiantys tam, kad būtų realizuotas tas estetinis rezultatas. Terapinė terpė visgi šiek tiek kitokia. Žinau nemažai kolegų, kurie suderina tai: aktoriai, šokėjai veda terapinius užsiėmimus ir daugelis tai daro sėkmingai.Tokiems žmonėms labai svarbu, jog jų gyvenime išliktų šokis. Jie žino šokio jėgą, žino, kad tai gali paliesti labai giliai viduje esančias stygas, supranta šokio gydomąją galią.
– Jūs vedate terapinius užsiėmimus, šiek tiek „tyrinėjate“ šokio pasirodymuose ir dar dėstote mokomosiose programose. Ir tai vyksta keliose šalyse?
– Taip, tai, ką aš darau, žmonėms patinka ir turi paklausą (juokiasi). Reguliariai dirbu Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane, Lietuvoje, Latvijoje. Nemažai dirbu Izraelyje, nes ten ir mano šaknys, ir žmonės, kurie susidomėję mano veikla. Seminarus teko vesti JAV, Prancūzijoje ir kitose šalyse.
– Šokio-judesio terapijos specialistų mokymus Lietuvoje jūs vedėte 2008 -2011 m. Programa buvo puikiai parengta, studijuojantys buvo supažindinti su daugeliu galimybių ir kelių, o toliau jau mes patys galėjome rinktis, kuria kryptimi specializuotis. Nuo kada pradėjote vesti tokias programas?
– Mokomąsias programas vedu nuo 2003 m. Pradžioje buvo autorinis šokio – judesio psichotechnikų kursas. Pamažu tai išaugo į profesionalią perkvalifikavimo programą, pvz., jei žmogus turi psichologinį išsilavinimą, jis įgyja integruotos šokio-judesio psichoterapijos specializaciją. Arba, turint aukštąjį išsilavinimą, įgyjama nauja profesija. Taigi, programai jau 13 metų. Jau yra praktikuojančiųjų bendruomenė ir tinklas. Daugelis, pabaigę mokomąją programą, studijuoja toliau, nes tai kelias, kuriame niekuomet nesustoji, eini tolyn ir tolyn.
Beje, man labai malonu prisiminti mokymus Lietuvoje, nes kiekviena šalis pasižymi savo charakteriu, ypatybėmis.
– Knieti paklausti, kokius jūs matote bendrumus ir skirtumus tarp studijuojančiųjų įvairiose šalyse?
– Tai visuomet pakankamai subjektyvu. Nes žmonės, kurie šoka, lengvai randa kalbą vienas su kitu. Ir nesvarbu, koks jų išsilavinimas, kalba ar kilmė, atrodo, lyg jie turėtų dar vieną tėvynę – šokį. Todėl jų tarpusavio bendravimas yra lengvesnis, ryšys – gilesnis. Aišku, dėstydamas Lietuvoje, aš pastebėjau nedidelius skirtumus. Kad ir lietuviškas subtilesnis dėmesys detalėms ir didesnis susitelkimas į vidų. Aš juk suprantu, kad žmonės, kurie ateina mokytis, yra jau šokantys, o tai reiškia, kad jie ekspresyvesni, gyvesni, plataus emocijų spektro.
Ir dar vienas dalykas – ypatinga širdies šiluma. Ji nėra didesnė ar mažesnė už kitų žalių žmonių, tiesioj jos kitas atspalvis. Tai sunku perduoti žodžiais, o gal net ir nereikia. Tai greičiau galima pajausti. Prisimenu ir jaučiu.
– Rugpjūčio mėnesį jūs vedėte seminarą Lietuvoje. Kokie įspūdžiai iš jo?
– Aš neakcentuoju vietos – Lietuvoje tai vyko ar kitur, tačiau kiekvieną kartą būna unikali grupė. Man daug svarbiau, kas ateina į seminarą. Konkretus žmogus, su kuriuo susitinku žvilgsniu, judesiu. Tai yra svarbu. O vėliau jau kiti dalykai – kokia kalba jis kalba ir t.t. Seminare Vilniuje buvo pakankamai didelė grupė ir nemažai naujų žmonių. Man kilo vaizdinys – atsargiai atidaromų durų, stebint – o kas ten už jų? Ar verta užeiti? Aha, o čia įdomu! Nors truputi baugu, bet įdomu.
Noriu pridurti, kad seminaruose nesiekiu atvesti žmogų prie kažkokio vieno ir to paties rezultato. Daug svarbiau sukurti erdvę, kurioje žmogus gali padaryti tai, kas jam šiuo metu tinkama, ką jis dabar gali padaryti. Ne aš sprendžiu, kas dabar šiam žmogui svarbu, aš tik sukuriu erdvę, kurioje žmogus žengs tiek žingsnių, kiek jam reikia. Aš esu pasiruošęs sutikti jį bet kurioje vietoje, kur tik jis bebūtų.
– Bet jūs vienas, o grupė didelė – 15 – 20 žmonių, ir visi tokie skirtingi, su skirtingais tikslais. Kaip sukuriate tokią erdvę, kur kiekvienas galėtų dalyvauti ir keliauti sau priimtiniausiu būdu? Ar tai prigimtinė dovana?
– Tokios erdvės sukūrimas tikrai nėra garantuotas, tačiau to siekiu, ir, atrodo, man pavyksta. Čia svarbus pagalbininkas – judesys kaip neverbalinė išraiška. Daug tarpusavio sąveikos ir bendravimo vyksta neverbaliniame lygmenyje, kur keičiamės informacija. Kadangi judama grupėje, svarbu joje sukurti palaikančią atmosferą, kada jau pati grupė padeda. Tuomet mes jaučiame kito žmogaus palaikymą ir galime būti nuoširdesni su savim, kitam esant šalia. Tai tikrai padeda. Tada žmogui lengviau atsiskleisti ir eiti reikiama kryptimi. Kartas trūksta labai nedaug, kad žmogus atsivertų. O kitam, pavyzdžiui, kyla būtinybė išreikšti tai, kas yra viduje. Ir vienam, ir kitam žmogui tokioje grupėje yra vietos. Čia nėra normų, aš nesakau, kaip reikia teisingai daryti. Žmogus pats sprendžia, jis pats ir kuria savo šokį. Galima pasufleruoti, pasidalinti idėjomis, pakviesti, naudoti įvairius metodus, tačiau žmogus pats renkasi, bando, suranda ir sprendžia. Tai jo kūrybinis procesas, kuriame atrandamas savas šokis ar judesio išraiška, tinkanti dabar ir atitinkanti žmogaus tikslą. Aš esu pasiruošęs būti su juo ten, kur jis yra, su tuo, kas jam svarbu. Mano užduotis – kad šiame kelyje jis galėtų į mane atsiremti, žinotų, kad nėra vienas. Gal ir ne kiekvieną žmogų pavyksta palydėti iki jo tikslo, bet stengiuosi, kad kiekvienas gautų pakankamai. Toks yra darbas su grupe: stebėti žmonių būsenas ir kartais šiek tiek skirti individualaus dėmesio. Kai mes vienas į kitą žiūrime rate, kai matau grupę judančią, aš gaunu labai daug informacijos. Su tuo jau galima veikti.
– Tą informaciją juk reikia analizuoti, tuo pat metu stebint grupės procesą.
– Tai labai specifinė analizė. Manau, kad judesys yra mąstymo forma. Judėjimo intelektas.Todėl dalis užduočių išsprendžiamos judesio pagalba. Jos neiškyla iki kalbos, žodžių, ir to net nereikia. Tačiau aiškiai suprantu, kad esu čia, matau, kas vyksta, kaip keičiasi mano judesiai, jaučiu, kad į kažką reaguoju, gali kilti nauji vaizdiniai, idėjos, kinta būsena. Suprantu, kad kažkas persismelkia iš grupės, tada galiu grupei tai sugrąžinti, ir tai yra nepertraukiamas dialogas.
– Bet visam šiam procesui reikalingas nemažas sąmoningumas ir savistaba? Juk nelengva atskirti, kur mano, o kur kito žmogaus.
– Visiškai taip. Manau, kad šis gebėjimas mumyse vystosi evoliuciškai: kai vystosi pati žmonija, sąmoningumas didėja. Žmogus jau turi šį gebėjimą. Tačiau vėlgi, šokio-judesio terapijoje mes galime taikyti įvairius metodus skirtingiems žmonėmis. Pvz., dirbti su šešėlinėmis tendencijomis galima jau tada, kai žmogus yra pakankamai išvystęs stiprų stebintį ego. Tai darbas brandesniems žmonėms, gebantiems tvarkytis su sudėtingais išgyvenimais. Tokiems žmonėms reikalinga tiesiog parama ir nedidelis palydėjimas.
Čia noriu pabrėžti šokio terapeuto vaidmenį. Esu įsitikinęs, kad šios profesijos įgūdžių negalime išmokti vien tik kaip atskirų žinių. Tai veikia tik tada, kai įvairias patirtis išgyvename per save, per savo jausmus, per savo kūną, savo asmeninę istoriją.
– Ar tai reiškia, kad žmogus pasitiki terapeutu, nes pastarasis tai jau patyrė ir gali būti lyg ir konteineriu kito patirčiai? Terapeutas ten jau buvo, jau prisilietė prie tokių išgyvenimų. Vadinasi, tai gali išgyventi ir klientas.
– Iš dalies taip. Aš galiu nežinoti konkretaus turinio, nes kiekvienas iš mūsų yra unikalus, tačiau aš vystau gebėjimą būti įvairaus intensyvumo ir sudėtingumo būsenose. Toks gebėjimas padeda ne tik pačiam patirti ir ištverti tokias būsenas, bet ir būti su kitu žmogumi, kai jis tai patiria. Terapeutas tokiais momentais turi būti sąmoningas ir atjaučiantis, gal net pasakyčiau, empatiškas. Pasiruošimas dialogui, vykstančiam judėjimo lygmenyje, didesnis sąmoningumas ir žmogiška empatija – visa tai sukuria terapinę erdvę ir terapinį procesą, tiek grupinį, tiek ir individualų.
– Aleksandrai, birželio mėnesį jūs visą savaitę vedėte Autentiško judesio laboratoriją prie Trakų, savaitės pabaigoje inicijavote ir pats dalyvavote „šokvaikštyje“ Vilniuje, kitą dieną jau dalyvavote „šokvaikštyje“ Maskvoje, dar kitą dieną iškeliavote vesti seminaro už tūkstančio kilometrų. Kur jūsų energijos šaltinis? Ir kaip sau padedate?
– Na, aš tuo rūpinuosi. Ir kiekvienais metasi tai darau vis sąmoningiau. Nes kai tik labai gerai savimi pasirūpinu, tuomet galiu efektyviai dirbti. Aš nemažai atostogauju: kokius tris mėnesius per metus skiriu poilsiui. Tada jau nevedu mokymų, užsiėmimų, nedėstau. Tą laiką leidžiu tik su šeima. Mes keliaujame, nes labai mėgstu keliauti, ir tai man poilsio rūšis. Dar mane stipriai palaiko mano paties šokis. Šoku ne tik su kitais žmonėmis ir jiems, šoku pats sau. Ir tai yra mano energijos šaltinis.
– Papranašaukime. Kokias matote perspektyvas šokio-judesio terapijos srityje po 20 metų?
– Mano patirtis rodo, kad negalime žinoti ir prognozuoti. Ir tai, kad ateitis neapibrėžta, mums suteikia geras perspektyvas. Tai reiškia, kad galime nors iš dalies veikti ateitį. Manau, svarbūs vystymuisi yra tarpkultūriniai ryšiai. Žinau, kad šokio terapeutai iš Europos padeda vystytis šiai sričiai Azijoje. Manau, kad šokio-judesio terapija, atsižvelgdama į vietos kultūros ypatumus, skleisis ten, kur jos šiuo metu yra nedaug. Tai viena kryptis.
Kita kryptis susideda iš dviejų tendencijų. Viena tendencija – vystosi virtuali realybė, internetas, nuotolinio mokymo galimybės, pasaulis tampa mažas, nes kitą žmogų galime pasiekti per keletą „pelės“ spustelėjimų. Mes juk dabar taip pat kalbamės iš skirtingų miestų. Kita tendencija – tai kūniškumo permąstymas. Man atrodo, kad dabar daug daugiau žmonių domisi sveiku gyvenimo būdu, joga ir pan. Šios dvi tendencijos atsveria viena kitą ir kuria pusiausvyrą. Vienu metu einame į virtualias sferas ir į kūną.
Kadangi mes vis tiek nežinome, kas bus, manau, kad svarbu mokėti improvizuoti. Būti su tuo, kas vyksta. Atsakyti į impulsą, kuris ateina tiesiog dabar. Į ateitį galime nukeliauti tik improvizuodami. Ir ne tik prisitaikyti prie naujų sąlygų, bet daryti joms įtaką, nes tai visuomet dialogas. Suprantama, gal mano indėlis ir labai mažas, tačiau tai vis tiek indėlis.
– Tai lyg siūlas viename didžiuliame audinyje.
– Taip. Ir dar manau, kad vystysis visas kompleksas technikų. Galbūt kai kurios profesijos susilies. Tačiau indėlis, kurį atneša šokio-judesio terapija, niekur nedings. Nes šokis mums sako kažką svarbaus apie žmogaus prigimtį, kuri kinta, tačiau esminiai dalykai išlieka. Todėl šokis taip pat išliks, kaip išlikdavo per tūkstančius metų. Ir šokio-judesio terapija, kaip gydanti šokio pusė, taip pat išliks, gal tik pavadinimas keisis.
– Dėkodama už pokalbį, dar palinkėčiau po 20 metų peržvelgti šį pokalbį ir įvertinti, kiek to išsipildė.
A.G. Aš palinkėčiau po 20 metų tai dar ir sušokti.
