Kaukės šokio festivalyje

Rūta Oginskaitė 2016 05 06 Menų faktūra
Louise Lecavalier ir Frédéric Tavernini spektaklyje „So Blue“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Louise Lecavalier ir Frédéric Tavernini spektaklyje „So Blue“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Su Ingrida Gerbutavičiūte, šokio kritike, praėjus trims Naujojo Baltijos šokio vakarams randame kampą Menų spaustuvėje ir turime keliolika minučių tarp spektaklio ir jo aptarimo. Mes gi pratę pasišnekėti per šokio festivalį.

Rūta. Koks tavo favoritas iš to, ką matėme?

Ingrida. Žinoma, Louise Lecavalier ir jos spektaklis „So Blue“, tai savaime aišku. Ne tik dėl to, kad neįtikėtina, ką ji, 57 metų šokėja, daro scenoje be sustojimų: šuoliukai, sukiniai, stovėjimas ant galvos... Kažkas magiško - stebėti jos šokio energiją. Aišku, kad į ją žiūrėdamas, matai ir visą jos, Kanados šokio ikonos, istoriją. Dar devintame dešimtmetyje - nuo 1981 metų - ji garsėjo kaip pankė balerina ir Édouardo  Locko, trupės „La La La Human Steps“ choreografo mūza. Viskas, ką apie ją žinai, visas jos bagažas irgi veikia, kai žiūri spektaklį.

Rūta. Gali tik šiek tiek žinoti, bet filmai su Louise Lecavalier „bagažu“ buvo rodomi „Menų spaustuvės“ fojė monitoriuose. Žvilgsnis pats užkliūdavo už vaizdo monitoriuje ir akių atitraukti nebenorėjai.

Ingrida. Niekada nėra vėlu, susidomėjus Lecavalier spektakliu, pasiskaityti apie ją vėliau ir pasižiūrėti tuos filmukus. Aš tikrai džiaugiuosi, kad tokio lygio šokio įžymybė buvo atvykusi į Lietuvą - Ir labaI laukiu Marie Chouinard trupės, kuri šoks gegužės 19 dieną, nes tai irgi šiuolaikinio šokio legenda. Ir būtent tas atvežamas jos spektaklis „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“ yra revoliucija šokyje, jis savo laiku sukėlė daug diskusijų, pasipiktinimo bangų. 

O tavo favoritai iš festivalio pradžios? Irgi Lecavalier?

Rūta. Jos partneris Frédéric Tavernini. Kad Louise Lecavalier yra žvaigždė, mes paruošti. Pusvalandis jos intensyvaus šokio - ir jau įsilelektrini. Staiga visiškai nepastebimai atsiranda jis, slunkius per ilgom didelėm rankom, nerangus, bet vis tiek techniškai grakštus. Ir tada prasideda santykiai - jos, aikštingos, savimi užsiėmusios, žiežirbas skeliančios, ir jo. Per visą spektaklį pagalvodavau, kur Lecavalier tą tatuiruotą maišą rado - prie konteinerio? Kalėjime? Jis - sukurtas tipažas? Ar tikras?

Ingrida. Geras kontrastas su Lecavalier judesiais: ji labai šokli, tikslinga, o jo judesiuose galima buvo atpažinti gatvės šokį.

Rūta. Po spektaklio, susitikime su šokėjais pamačiau: jaunas normalus žmogus. Ne dugne surastas tam vienam spektakliui. Vadinasi, tą scenoje matytą maišą jis sukūręs vien judesiais. Per pokalbį išaiškėjo dar vienas dalykas: Vaido Jauniškio paklaustas, ar duetas su įžymia artiste, legenda jam buvęs iššūkis, Tavernini atsakė, kad nieko panašaus, jos žvaigždiškumas jam neturėjęs poveikio. Ji gal ne jo epochos žvaigždė.

Ingrida. Tas motyvas gerai perskaitomas spektaklyje. Visi į Lecavalier žiūri kaip į didžiausią šviesulį, nes ji tokia ir yra, o Tavernini išliko ramus ir scenoje, ir pokalbyje.  

Rūta. Žinai, kas dar buvo įdomu - žiūrėti Jo Strømgreno „Ten“ iš Norvegijos ir galvoti, kas atsitiko nuo premjeros 2001 metais Vilniuje, „Pergalės“ kino teatre iki dabar. Nes premjerą buvau mačiusi.

Ingrida. Ir aš mačiau.

Rūta. Praėjo keliolika metų, mes pasikeitėme, visuomenė pasikeitė, ir dabar daug aiškiau, ką norvegai šoka: šiurkščius santykius, kai žmogaus pastūmimas ar spyris į užpakalį yra normalus kasdienis santykis, o kalbos intonacija - vien barniai. Mes atitolome nuo tokio bendravimo, kurį Josifas Brodskis vienoje kalboje apibūdino, kaip visuotinį vienas kito žeminimą, kurio pagrindas - požiūris „o kas tu toks!“. Norvegai šoka „Ten“, o mes atpažįstam aplinką, iš kurios išlindome.

Ingrida. Taip. Teisingai suformulavai. Kurdami premjerą, norvegai parodė mūsų, posovietinių valstybių visuomenių atspindį. Mūsų buvusių santykių atspindį. Baisus jis. Dabar, po keliolikos metų tai jau atrodo svetima, vulgaru, neįdomu...

Rūta. Bet meistriška... Nors atstumia net ir to spektaklio meistriškumas. Kodėl?

Ingrida. Jeigu nagrinėsime „Ten“ šokį ar jo medžiagą... Premjeros metu Lietuvos publika buvo mačiusi dar mažai šiuolaikinio šokio. Tada „Ten“ fizinio šokio teatras tikrai darė įspūdį. Judesiai, juokeliai tuo metu suveikė, o dabar jie atrodo lėkšti. Mes tikrai nuo to atspindžio jau nukeliavome ir patys galime kritiškai pažiūrėti į jų rodomą vaizdą.

Rūta. O kaip tau „Wooshing Machine“ - dviejų Belgijos italų Alessandro Bernardeschi ir Mauro Paccagnella spektaklis „Happy Hour“? Neatsigėriu jų laisve.

Ingrida. Laisve? Kuria prasme?

Rūta. Tiesiog. Laisve leisti sau fragmentišką spektaklį, nors fragmentiškas man visada atrodo iš bėdos, kai neturi idėjos vientisam spektakliui. Laisvė - čia pat, pabendravus su publika, įšokti į vaidmenį ir iš jo iššokti, pasijuokti ir iš savęs, ir iš publikos, išlaisvinti publiką, pakvietus ją į sceną ir prisipažinus: kartais mes visai nenorime, kad mus matytų ir vertintų, todėl prašom - ateikite, šokite, užimkite scenos erdvę. Savo penkiasdešimtmečiams du bičiuliai pasidarė tokią dovaną - spektaklį „Happy Hour“.

Ingrida. Detalės - kai kurios mintys ir scenos - buvo labai įdomios, subtilios, bet jų visuma... Svarsčiau, kas neveikia? Kodėl neveikia? Kad fragmentiškas? Šokio istorijoje yra daug gerų fragmentiškų spektaklių. Galbūt „Happy Hour“ neveikia dėl to, kad kai kurios scenos sujungtos primityviai, arba tam tikrose scenose jeigu artistai vaidina save - jie pameta charakterius. Ir atvirkščiai: jeigu jie vaidina ne save, o charakterius, tie jų personažai per silpnai sukurti. Truputuką slystama paviršiumi. O charakteriai įdomūs. Pačios asmenybės - Mauro ir Allesandro - yra įdomūs scenoje, bet kažkas nutinka... Jeigu kuri personažą - kurk jį dviem šimtais procentų, jeigu scenoje rodai save - numesk kaukes.

Rūta. Ar gali scenoje būti vien Mauro ir Allesandro? Nuogos teisybės scenoje nebūna.

Ingrida. Nebūna. Mes ir gyvenime dėvime kaukes. Ir dabar kalbėdamos esame su kaukėmis. Išjungsime diktofoną - kaukės nukris.

Rūta. Meskime!

Komentarai