Kultūros reikalai – saugumo rankose

Beatričė Laurinavičienė 2016 04 26 vz.lt, 2016 04 22
Didis blogis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Didis blogis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Klausimas: kaip Lietuvoje matuojama ekspertų profesionalų, kurie vertina Lietuvos kultūros tarybai teikiamus finansuoti projektus, kompetencija?

Atsakymas: į ekspertų sąrašą patenka tie, kurie pasisiūlo ekspertuoti už mažiausią kainą ir anksčiau nei kolegos atsiunčia užpildytas anketas. 

Pirmiausia tenka pasakyti, kad teksto pavadinimas yra klaidinantis. Tačiau būtent tokia pirma mintis šovė į galvą, perskaičius Seimo nario, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario, Antikorupcijos komisijos nario Arvydo Anušausko kvietimą diskutuoti apie Lietuvos kultūros tarybos (LKT) ekspertų pavardžių viešinimą.

Antroji mintis buvo banali - kartotinė, kylanti prieš kiekvienus rinkimus į Seimą. Nes kada daugiau, jei ne prieš rinkimus įstatymų leidėjams staiga parūpsta kultūros reikalai.

Beje, reiktų pasakyti, kad sulig kiekvienais rinkimais tas laikotarpis ilgėja, politikai vis anksčiau ima krautis baltus akmenėlius į savo „numatytų padaryti“ gerųjų darbų kraitelę. Net tie, kuriems žodis „kultūra“ kelia alergiją.

Bet čia - ne apie p. Anušauską. Jis gavo laišką, pasirašytą septynių miestų merų, nepatenkintų LKT pirmojo kvietimo projektų finansavimo rezultatais (blogi liežuviai plaka, kad laiškas parašytas ne be Kultūros ministerijos paskatinimo), ir sukvietė suinteresuotuosius prie stačiakampio stalo, nors jo kaip adresato pasirinkimas kelia nuostabą.

Ir ne apie Vytautą Juozapaitį, šešėlinės vyriausybės kultūros ministrą, nepraleidžiantį progos viešojoje erdvėje aštriai pasisakyti apie esamą kultūros ministrą Šarūną Birutį. Kai kuriuos tie pasisakymai „veža“. O kiti girdi tik rinkimų kalbas, bet konkrečių darbų neįžiūri. Ir nepatogiai muistosi, tarsi būtų atsakingi už p. Juozapaičio žodžius, kai šis sako: „Kultūros laukas, švelniai tariant, nepasitiki institucijomis, ir mums visiems dėl to labai labai neramu.“

Tvarka nesikeičia

Grįžtant prie to, dėl ko buvo susirinkta, - svarstyti, reikia viešai skelbti LKT teikiamus projektus vertinančių ekspertų pavardes ar ne, nuomonių būta įvairių: skelbti, neskelbti, skelbti po to, kai aiškūs kvietimų teikti projektus rezultatai, ir kiekvienas turėjo svarių argumentų. Ir beveik kiekvienam buvo aišku, kad šuo užkastas daug giliau: kad LKT bandoma primesti projektų finansavimo neskaidrumą (kurio, beje, neįžvelgė pokalbyje dalyvavęs STT atstovas) ir kad ne viešumas yra problemos esmė, o absurdiška ekspertų skyrimo tvarka. Kasantis dar giliau - Kultūros ministerijos nesugebėjimas (arba nenorėjimas) tvarkytis.

Šį teiginį reiktų pagrįsti faktu iš toliau, iš 2010-ųjų, kai buvo priimtos Kultūros politikos kaitos gairės, nurodančios atskirti politikos formavimą ir įgyvendinimą.

Tačiau po ilgų ir audringų diskusijų, peticijų Seimui ir prezidentei 2013 m. įkurta LKT, perėmusi Kultūros rėmimo fondo funkcijas, pagal LKT įstatymą yra pavaldi vykdomajai valdžiai, t. y. Kultūros ministerijai.

O įstatymo apibrėžtose LKT funkcijose numatyta, kad taryba finansuoja kultūros ir meno programas, projektus ir kitokias priemones ne kieno nors kito, o kultūros ministro nustatyta tvarka.

Tokie tat reikalai, caraiti Ivanai. Iš senų laikų animacinio filmuko ūmai išplaukusią frazę lengviausia būtų paaiškinti sovietine savo vaikyste, tačiau, regis, čia suveikė kiti asociacijų ryšiai, - priešingai, nei numato minėtosios gairės, Kultūros ministerija LKT veiklą reguliavo ir reguliuoja. Kartais galėtum pamanyti, kad ministrui nė nežinant. Arba numojus ranka - tebūnie. Paklausti to paties p. Biručio galimybių nėra - jis su komanda vieši Pekine, kur su Kinijos Liaudies Respublikos kultūros ministru Luo Shugangu aptars Lietuvos ir Kinijos bendradarbiavimo programą.

Grįžęs, tikėtina, kultūros žmonėms įteiks dar vieną kitą ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ - nė vienos kadencijos ministras neįteikė jų tiek, kiek šis. Neabejotinai, Lietuvos menininkai tokių ženklų nusipelnė, bet dar labiau nusipelnė ne proginio dėmesio, o padorių algų, padorių pensijų, kurių jokie ženklai neatstoja.

Žodis poetui

Kalbant apie Kultūros ministerijos užmojį reguliuoti LKT veiklą, tenka pacituoti poetą, Nacionalinės premijos laureatą Vladą Braziūną, beje, patį pirmąjį pasitraukusį iš LKT.

Pasak p. Braziūno, „politikų intencijos, deklaruotos Seimo 2010 m. birželio 30 d. patvirtintomis „Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėmis“, atrodė geros: pirmu punktu įrašyta būtinybė „demokratizuoti kultūros politikos modelį - atskirti politikos formavimą ir įgyvendinimą, Mokslo tarybos pavyzdžiu įsteigiant Kultūros tarybą“.

Bet jau Kultūros tarybos įstatymu Kultūros taryba, skirtingai nei Mokslo, be jokių išlygų palikta vykdomajai valdžiai, taigi Kultūros ministerijos politikams ir politiniams pritarėjams, jų supratimo, intencijų bei ambicijų malonei ir nuožiūrai. Kultūros tarybai, kietai supančiotai plonomis virvutėmis, lieka tik maloningai nuleista atsakomybė už ne savo sprendimus ir atkaklios pastangos nevirsti iki smulkmenų reglamentuojama ir kontroliuojama žinybine mokėjimų agentūra.

Žinant, kad ministerijų dalybose po eilinių Seimo rinkimų kultūros sritis, oficialiai prioritetinė, o realiai mažiausiai kam nors reikalinga, valdyti atitenka kokiai „nesisteminei“ valdančios koalicijos partijai, į ministrus paprastai neišgalinčiai rasti bent kiek šioje srityje prasilavinusio ministro, taip pat turint galvoje „iš prigimties“ kiekvienai naujovei priešintis užprogramuotą ministerijos aparatą, ministerijos ir jai pavaldžios profesionalų tarybos, švelniai sakant, trintis neišvengiama - taryba neišvengiamai bus trinama. Pirmiausia - nepasitikėjimo eskalavimu.

Iš gerbiamojo Arvydo Anušausko kvietimo teksto formuluočių taip pat nujaučiu, kad čia susirinkom dėl vieno kito nepatenkintųjų laiško ar skundo, jums atėjusio, ko gera, pačiai ministerijai ir pakurstant. Beje, Kultūros tarybos ekspertai dirba pagal griežtai reglamentuotus savo darbo nuostatus, vadovaujasi kriterijais - ministro ir patvirtintais. Vienintelis neapsižiūrėjimas, matyt, ministerijai ir neduoda ramybės - tas Kultūros tarybos ekspertų pavardžių neviešinimas. Taigi prisimenu, koks buvo kai kurių ministerijos valdininkų, net ir labai aukštų, nepasitenkinimas, kai taryba - koks įžūlumas! - nepaskyrė paramos, pasirodo, kaip tik su tais valdininkais kuo glaudžiausiai susijusiems paramos prašytojams. Buvo pareikalauta ekspertų pavardžių, ekspertų posėdžių protokolų ir pan.

Dar Kultūros rėmimo fonde, taip pat ir pačioj ministerijoj esu dirbęs ekspertu, buvau viešas ir puikiai žinau, kas yra „draugiškas“ ar kitoks spaudimas. Tiesa, tada niekad nesu patyręs spaudimo iš pačios ministerijos valdininkų - nei politinių, nei biurokratinių. Užtat šios politinės kadencijos ministerijos elgesys kuo aiškiausiai mane įtikino, kad savo ekspertus Kultūros taryba privalo ginti kaip kokius slaptus liudytojus. Bent kol nebus priimtas toks Kultūros tarybos įstatymas, kokio civilizuotos valstybės kultūros bendruomenė yra nusipelniusi, t. y. kultūros valdymą demokratizuojantis, politikos formavimą ir įgyvendinimą aiškiai atskiriantis. Kol kas tegalim ministro kuo nuolankiausiai prašyti sutikimo (žinoma, susijusio su reikiamom lėšom), kad būtų įgyvendintas principinis Kultūros tarybos siekis kiekvienos srities ekspertų turėti kuo daugiau ir kuo įvairesnio amžiaus, kuo įvairesnio estetinio skonio, dirbančių ir gyvenančių kuo įvairesnėse Lietuvos (ir ne tik jos) vietose, kuo įvairesnėse įstaigose bei organizacijose ir pan. Tas Kultūros tarybos siekis ir yra objektyvumo bei skaidrumo siekis atliekant neįmanomą darbą - iš kokių šešių gerų projektų paramą paskirti tik vienam, nes pinigų tik tiek, ir paskirti taip, kad visi šeši būtų didžiai patenkinti ir nė vienas nebėgtų guostis gerajam ministrui ar net Seimo komisijai“.

Kaip perkami ekspertai

Kai Daina Urbanavičienė, Kultūros tarybos vadovė, pristatė schemą, kaip atrenkami LKT pateikiamus projektus vertinantys ekspertai, visi, šiurkščiai tariant, žagtelėjo.

Sunku patikėti, tačiau ekspertai „perkami“ pagal tą patį Viešųjų pirkimų įstatymą (VPĮ) kaip, sakykime, statybos, maitinimo ar IT paslaugos - jiems taikomi mažiausios kainos ir pa(si)siūlymo pateikimo laiko (skaičiuojant minutėmis!) kriterijai.

Antai teatro srities projektams vertinti į LKT bazę įtraukta 12 teatro ekspertų, iš jų buvo pasirinkti septyni. 7-ojo ir 8-ojo pretendentų paraiškų pateikimo laikas skiriasi 1 minute. „Tokia viešųjų ekspertų pirkimo realybė“, - sako p. Urbanavičienė.

Diana Vilytė, Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė, VŽ „Savaitgalio“ paklausta apie galimybes kultūros sričių ekspertus kviestis netaikant jiems VPĮ, sako, jog palengvinimų esama - Mokslo taryba ekspertus kviečiasi paprasčiau, panaši tvarka turėtų būti taikoma ir kultūros srities ekspertams.

„Svarstant naujo įstatymo redakciją, VPT šį klausimą iškėlė Ūkio ministerijoje. Tuomet susidarė įspūdis, kad Kultūros ministerijos biurokratai apskritai nežino, apie ką mes kalbame, kaip LKT ekspertai yra įsigyjami. Mano galva, kiekviena ministerija turi rūpintis savo srities institucijomis, o Kultūros ministerijos veikimas - arba neveikimas - yra tiesiog vangus, kalbant ir apie naujos redakcijos įstatymų svarstymą“, - kalba p. Vilytė. Pasak jos, VPĮ naujoje redakcijoje kalbama ir apie neskelbiamas derybas - tokiu atveju pasikviesti ekspertą būtų daug paprasčiau.

„Grįžtant prie senojo, dabar veikiančio įstatymo, ministerija pati galėjo sukurti vadinamąją tvarką ir ja vadovaudamasi kviestis ekspertus be VPĮ. Tos tvarkos biurokratai nesukūrė, ir galiu tvirtai teigti, kad Kultūros ministerija neserga už savo įstaigas, už jų veiklos supaprastinimą. Čia reikia dirbti, galvoti, bendradarbiauti. Viešųjų pirkimų tarnyba 2015 m. vasarą iškėlė klausimą, ar normalu įprasta tvarka pirkti kultūros srities ekspertus, tačiau Kultūros ministerijos biurokratai nepadarė savo darbo tiek, kiek galėjo padaryti, kad palengvintų ekspertų kvietimo tvarką.

Mokslo taryba susitvarkė, ji veikia ir nepažeidžia įstatymų. Kultūrininkų interesams politikos formuotojai, deja, neatstovauja“, - sako p. Vilytė.

Faustas Latėnas, ministro pirmininko patarėjas kultūros klausimais, patvirtina, kad pasiūlymų Kultūros ministerijai dėl ekspertavimo tvarkos buvo teikta prieš metus: „Aš ir pats daug kartų šnekėjau su VPT vadove, ir ji pati ministerijai teikė pasiūlymų, kaip formuluoti tuos pirkimus, tačiau dėl kažkokių priežasčių jie įstrigo.“

„Praėjusios kadencijos kultūros ministras Arūnas Gelūnas, iškėlęs LKT steigimo iniciatyvą, buvo 100% teisus, bet jis, matyt, neįsigilino į ekspertavimo reikalą ir nežinojo, kad ekspertus mes pirksime mažiausia kaina“, - sako p. Latėnas.

Už absurdo ribos

Anot dailininko Sauliaus Valiaus, LKT nario, visiškas absurdas, kad tai, kuris ekspertas bus paskirtas vertinti projektų, lemia paraiškos padavimo laikas minutėmis: „Tai negirdėta nesąmonė. Kitas dalykas - nė vienoje normalioje šalyje nėra taip, kad ekspertas pats turėtų pasakyti, už kiek jis dirbs. Pats esu buvęs Šiaurės, Europos šalių meno tarybų ekspertu - ten iškart aišku, kiek bus mokama, ir mokama vienodai: ir profesoriui, ir tokiam menininkui kaip aš.“

Kitas absurdiškas dalykas, p. Valiaus įsitikinimu, tai, kad ekspertai siūlosi patys, nes pagal Viešųjų pirkimų įstatymą LKT neturi teisės pati kviestis žmonių, kuriuos ji arba kultūros laukas mato vertus: „Ne iš vieno padoraus žmogaus esu girdėjęs, kad pats jis nesisiūlys, kad kiti turi įvardyti, įvertinti, jog jis yra ekspertas, ir pakviesti svarstyti projektų.“

LKT buvo sukurta Lietuvos mokslo tarybos, kuri, beje, atsiskaito ne ministerijai, o Seimui.

Prof. Dainius Pauža, Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas, išgirdęs apie kultūros ekspertams taikomą VPĮ sako esąs „pasimetęs ir suglumęs“.

„Su kolega susižvalgom ir bandom įsivaizduoti, kas būtų, jei taip būtų Mokslo taryboje“, - šypteli prof. Pauža.

Klausimai be atsakymų

Ponia Urbanavičienė, LKT vadovė, VŽ „Savaitgaliui“ sako, kad Kultūros ministerijos nepasitikėjimas LKT šiai nesuprantamas iki šiol: „Kyla įvairių klausimų: ar dėl to, kad sistema priešinasi reformuojama, nes „buvę globojami“ projektai netenka turėtų privilegijų ir galimybių valdyti tam tikrus finansinius srautus? Ar yra kitų iš principo neteisingų dalykų? Jei taip - Kultūros ministerija gali įvardyti konkrečiai, ką taryba daro blogai, ir pasiūlyti konkrečių, argumentuotų sprendimų. O kaip su skaidrumu buvo Kultūros ministerijoje, kai ji skirstė ir, beje, dabar skirsto autoriaus ir gretutinių teisių programos lėšas? Iš LKT reikalauja, o ar pati savo daržą prižiūri tinkamai? Skaidriai, viešai?“

Nuolatinis priekaištas dėl galbūt netinkamai Kultūros tarybos priimamų sprendimų dėl projektų finansavimo.

Anot p. Urbanavičienės, LKT, vykdydama savo funkcijas, laikosi visų teisės aktų reikalavimų. Jei Kultūros ministerija turi priekaištų tarybai dėl kurios nors konkrečios funkcijos nevykdymo, reikia juos įvardyti. Kultūros ministerija turėtų kalbėti būtent apie tarybai pavestų funkcijų ir sudarytų galimybių jas įgyvendinti situaciją, o ne leistis į diskusijas dėl pavienių projektų vykdytojų ar kitų asmenų (Kultūros ministerijos administracijos darbuotojų ir pan.) nepateisintų lūkesčių.

„Pamirštama, kad tarybos narių susirinkimo nariai, kuriuos ministro teikimu patvirtino Vyriausybė, yra pripažinti ir apdovanojimų gavę kultūros veikėjai, turintys ne vienų metų darbo patirtį ir iki šiol aktyviai veikiantys kultūros lauke. Jie puikiai išmano kultūros lauko aktualijas, įtampas ir problemas, todėl kvestionuoti jų sprendimus ir juolab versti aiškintis dėl kiekvieno, kažkieno manymu, neteisingai (ne)finansuoto projekto yra mažų mažiausiai keistas, trikdantis ir kompromituojantis veiksmas“, - sako p. Urbanavičienė.

Lėšų nėra. Ar bus?

Lietuvių liaudies patarlė sako: „Kur trumpa, ten trūksta.“ Kitaip tariant, daugybę kritinių situacijų kelia elementariausias lėšų projektams finansuoti stygius. Audronis Imbrasas, Lietuvos šokio informacijos centro vadovas ir šiuo metu - Vilniaus tarybos narys, sako, jog akivaizdu, kad Kultūros tarybos disponuojamų lėšų stinga adekvačiam kultūros sektoriaus finansavimui.

„Atmetus aistras ir subjektyvias ar objektyvias nuomones, 2015 m. LKT statistika yra tokia: finansuoti 2.098 projektai iš 6.246 pretendavusių, t. y. 33,56%. Skirtų lėšų proporcija tokia: skirta 14.234.690,24 Eur iš prašytų 75.243.386,84, t. y. 18,92%. Taigi, kad ir kaip tampytum paklodę, - viešintum ar neviešintum ekspertų pavardes, įvestum ar ne kvotas atskiriems sektoriams ar organizacijų rūšims pagal steigėją ar dar ką nors mėgintum išrasti, - paklodė per maža. Todėl buvo, yra ir bus nepatenkintų tuo, kokia paklodės dalis jiems teko“, - sako p. Imbrasas.

Jo duomenimis, racionaliau sistemą susitvarkiusių šalių statistika atrodo taip: Anglijos menų taryba finansuoja 4.000 iš 7.000 pateiktų projektų, Škotijos - 1.550 iš 2.630, Švedijos - 3.212 iš 6.500. Be abejo, ir tose šalyse skiriamos sumos gerokai skiriasi nuo lietuviškos tikrovės, bet esmingesnis dalykas yra tai, kad ten finansuojama apie 50-60% pateiktų projektų.

„Dar vienas aspektas. Dalis kultūros sektoriaus nuolat skundžiasi dėl to, kaip veikia visas LKT paraiškų priėmimo, svarstymo, finansavimo, ataskaitų mechanizmas. Apie tas problemas ir tragikomiškas anekdotines situacijas galima būtų keletą straipsnių parašyti. Tačiau dar neteko iš kol kas už kultūros politiką šalyje atsakingos Kultūros ministerijos ar ją prižiūrinčių Seimo politikų išgirsti komentarų, kokiomis sąlygomis veikia LKT aparatas. O 2015 m. statistika štai kokia: 15 mln. Eur 2.098 projektams iš 6.246 pretendavusių paskirstė 20 LKT darbuotojų (t. y. 1 statistinis darbuotojas čia tvarkė 312,3 paraiškos), o Lietuvos mokslo taryboje 16,8 mln. Eur 1.300 iš 2.000 projektų paskirstė 66 darbuotojai (1 darbuotojui - 30,30 paraiškos), Lietuvos kino centre 2,3 mln. Eur 43 projektams iš 172 skirstė 16 darbuotojų (10,75 paraiškos), Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fonde - 4 darbuotojai, 2 mln. Eur, 316 paraiškų iš 601 (150,25 paraiškos).

Palyginimas su kitomis šalimis pribloškia ne mažiau: Anglijoje tuos 7.000 paraiškų, t. y. labai panašų į Lietuvos paraiškų skaičių, „apdirbinėjo“... 469 darbuotojai (darbuotojui teko 14,93 projekto), Škotijoje 1 darbuotojui teko 23,91 paraiškos, Švedijoje - 80,25.

Taigi mūsų Kultūros tarybos darbo krūviai, palyginti su panašiomis institucijomis Lietuvoje ar užsienyje, skiriasi nuo 2 iki 30 kartų. O finansavimas, dėl kurio konkuruoja ir valstybinės biudžetinės organizacijos, jau gaunančios savo nuolatines dotacijas, ir meno kūrėjų asociacijos, irgi gaunančios tam tikrą valstybės išlaikymą, ir tik projektiniu principu mėginantis suktis šimtų viešųjų įstaigų sektorius, gaunamų lėšų požiūriu užtikrina tik mažiau negu penktadalį poreikių. Nepatenkintų daug ir jų daugėja, sistema pokšėte pokši. O politikų, Seimo narių dėmesys nukreipiamas į smulkmenas, detales - viešinti ekspertų pavardes ar ne, tokias ar kitokias kvotas nustatyti sritims ar organizacijų rūšims ir t. t.“, - kalba p. Imbrasas.

vz.lt

Komentarai