Kovo 29-osios vakarą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre geriausiems pernai šalies scenose sukurtų darbų autoriams buvo išdalyti aukščiausi Lietuvos scenos meno apdovanojimai, vadinamieji „Auksiniai scenos kryžiai“.
Beveik lygiai prieš mėnesį už Atlanto reikšmingiausių kino darbų kūrėjai įvertinti prestižiniais „Oskarais“. Ir nors tarp šių dviejų, be abejo, skirtingo lygio ir masto apdovanojimų lengviau rasime skirtumų nei panašumų, šįmet abi šventes lydėjo panašus skandalų šleifas, verčiantis dar sykį pasvarstyti, kas vis dėlto yra apdovanojimai mene, kokia jų esama ir galima reikšmė, galiausiai, kokias sistemines ydas jie atskleidžia.
Kad ir kaip žiūrėtum, ir „Kryžiai“, ir „Oskarai“ ne tik didele dalimi atspindi šiuolaikinio teatro ar kino madas bei tendencijas, bet ir savotiškai reflektuoja tų šalių visuomenių kultūrinę, sociopolitinę ir net ekonominę realybę.
Už Atlanto
Prieš porą metų atliktas žurnalistinis tyrimas labai vaizdžiai pademonstravo „Oskarus“, šiais metais paženklintus plačiai nuskambėjusiu šūkiu „Oscarssowhite“, arba „baltieji Oskarai“, skiriančios JAV kino kūrėjų akademijos socialinį skerspjūvį: per 90% akademijos narių sudarė baltieji, beveik 80% visų narių – vyrai ir daugiau kaip pusė – vyresni nei 50-ies. Tad statistinis „Oskarus“ teikiančios akademijos atstovas – kone stereotipinis užatlantės turtuolis – jei norite, to paties kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo provaizdis.
Pasąmoninę liberaliosios visuomenės dalies atmetimo reakciją, matyt, dar labiau paskatino greta šiųmečių apdovanojimų šmėžuojantis, viena vertus, visiškai atsitiktinis, tačiau, kita vertus, gana dėsningas faktas, kad šie „Oskarai“ – 88-ieji (šis skaičius – itin dažnai neonacių eksploatuojamas fašistinės Vokietijos fiurerio simbolinio pašlovinimo kodas). Kad ir kaip kvailai tai skambėtų.
Tačiau šalyje, kurioje nepaliaujamai aštrėja rasinio ir tautinio pobūdžio konfliktai, o amerikietiškąją svajonę keičia baimės, neapykantos diskursas ir visiškai rimtos kalbos apie nuo ekonominės migracijos JAV tariamai išgelbėsiančią sieną, tokia mažumų ir už jų teises kovojančių gyventojų dalies akcija, bent jau mano galva, pasirodė visiškai adekvati. Juolab kad vėl beveik nepastebimai, lyg dulkės po kilimu, iš dalybų žaidimo buvo eliminuotas aštriai, sumaniai, kūrybingai ir – tai ne mažiau svarbu – nuosekliai kylančių rasinių nesutarimų temą plėtojantis Quentino Tarantino „Grėsmingasis aštuonetas“ su puikia įvairiataute, įvairiakalbe aktorių komanda.
Ir Lietuvoje
„Auksinių scenos kryžių“ nominantų sąrašas ir jį sudariusių ekspertų grupė šįmet, kaip beveik kasmet, taip pat sulaukė nemažo pasipriešinimo, kritikos ir net kaltinimų korupcija. Bėda ta, kad didžioji dalis kritikavusių ir, deja, bet tenka pripažinti, nemaža dalis ekspertų vėl neatliko to, ko daryti mūsų teatralai nelabai mėgsta.
T. y. skaityti teisinių dokumentų. Kitaip tariant, susipažinti su konkurso nuostatais arba, kitaip tariant, žaidimo taisyklėmis. Jas perskaičius, ne vienam paaiškėtų, kad a) komisijos narius skiria tų pačių teatro kūrėjų profesinės sąjungos, asociacijos ir kitos organizacijos bei kultūros ministras, taigi ir dalinė atsakomybė už komisijos sprendimus atitenka patiems praktikams; b) komisija tik teikia siūlomų kandidatų į premijas sąrašą, o tvirtina jį – kultūros ministras (čia galime prisiminti ir Patriotų premiją bei nevienprasmiškai įvertintą ministro Juozo Oleko poelgį neskirti premijos specifinius Justino Marcinkevičiaus kūrybos aspektus analizavusiai filosofei Nerijai Putinaitei); c) LRKM parengti įstatai neįpareigoja komisijos narių surengti teatralams šventės ar žaidimo (įsivaizduokite TV žaidimą „Nacionalinė kultūros ir meno premija“, kur salėje komisijos verdikto nerimastingai laukia kandidatai į Nacionalinę premiją architektūros, vaizduojamųjų menų ar kultūrinės edukacijos srityje).
Profesinių apdovanojimų vis dėlto nevertėtų painioti su x faktoriais, triumfo arkomis ar tais pačiais „Oskarais“, kurių lietuviškąja miniatiūrine versija tarsi ir norėtume laikyti „Auksinius scenos kryžius“. Bet liaudžiai tebereikia tik duonos ir žaidimų. Tad kai „duonos“ dalybų privilegija pamažu, bet užtikrintai pereina į Kultūros tarybos rankas, Kultūros ministerijai lieka „žaidimai“.
Nešk šviesą ir tylėk
Taigi, ką galėtume laikyti šių metų žaidimo, pavadinimu „Auksiniai scenos kryžiai“, didžiaisiais nugalėtojais ir pralaimėtojais?
Norėdamas baigti linksmesne nata, pradėsiu nuo tų, kuriems (vėl?) nepasisekė. Šiemet – labiau nei bet kada anksčiau – išryškėjo milžiniškas atotrūkis tarp didžiųjų šalies miestų nacionalinių teatrų ir mažesniųjų provincijoje veikiančių scenos meno įstaigų. Išbalansuoti meno kolektyvai, kūrybiškumo, vizijos, repertuarinės strategijos nebuvimas – tai vos kelios ne tik Klaipėdos, Šiaulių ar Panevėžio, bet ir mažesnių Vilniaus ir Kauno scenų problemos. Žinoma, šie teatrai daugiausia antrarūšės režisūros pajėgomis priversti vaduotis ir dėl riboto Kultūros ministerijos finansavimo, nors mūsų politikai, įskaitant ir kultūros ministrą, ne pirmi metai kalba apie būtinybę decentralizuoti kultūros ir meno lauką, stiprinti regionų sociokultūrinį bei ekonominį potencialą.
Bet štai paradoksas: ne vieną dešimtį metų šiems teatrams vadovaujantys direktoriai vis dar negali pasigirti kokiais nors tarptautiniais ar bent kiek svarbesniais vietinės reikšmės laimėjimais, jų inicijuota ar bent jau neįveikta ilgametė meninė vegetacija nukaršino talentingas, kadaise energingas ir ambicingas aktorių trupes.
Bet jie vis perrenkami antrai, trečiai ar net ketvirtai kadencijai, o kai kurie – apdovanojami įvairiomis Kultūros ministerijos premijomis už… tylą? Tokiu atveju premija turėtų vadintis ne „Nešk šviesą ir tikėk“, o „Nešk šviesą ir tylėk“.
Tendencijų nėra?
Kita vertus, šiųmečiai „Kryžiai“, kone matematiškai pademonstravę beviltišką provincijos teatrų atsilikimą, galėtų ir net privalėtų tapti savotišku spyriu pasturgalin. Bet, norint augti ir evoliucionuoti, reikalinga sveika savikritikos dozė. O jos rasti savyje ir ją puoselėti visada be galo sunku.
Didžiuoju šių metų laimėtoju simboliškai pavadinsiu visą teatro bendruomenę. O pirmiausia žiūrovus, be kurių vienintelių neįmanoma teatrinė patirtis. Šiemečiai „Kryžiai“ parodė išaugusį kultūrinių mainų poreikį ir kone momentinius tarptautinio bendradarbiavimo rezultatus. Lenkų menininkų komandos „Didvyrių aikštė“, vengriškai lietuviškas „Didis blogis“ (abu – LNDT), latvių dueto „Miškinis“ (NKDT) aiškiai parodė, kokią milžinišką naudą iš tokių projektų patiria lietuvių aktorių pajėgos, susidūrusios su kitokia, jiems menkai pažįstama meno kalba.
Vis dėlto tarptautinių pastatymų gausėjimo tendencija nepavadinčiau: tragiškai sumažėjus užsienio spektaklių, sumenkus tarptautiniams teatro festivaliams, tų kelių tarptautinio bendradarbiavimo pavyzdžių nepakanka normaliai, kūrybingai ir smalsiai teatro raidai užtikrinti. Įsivaizduokite situaciją, kai žiūrovai ir kūrėjai turėtų galimybę kasmet pasidžiaugti tik penkiais ar šešiais – dažniausiai keleto tų pačių režisierių sukurtais – kino filmais, o beveik 99% kultūrinių poreikių turėtų patenkinti lietuviška kino industrija. Skamba blogiau nei kokia zombių apokalipsė. Teatre, deja, taip yra ir buvo. Naujiems festivaliams negaunant valstybės paramos, o seniesiems ilgam užsitikrinus ilgalaikį finansavimą, turbūt ir toliau taip bus.
Tad ko mes norime?
Grįžtant prie „Kryžių“ apdovanojimų, manau, kad būtina kuo skubiau apsispręsti, kokių jų norime? Elitinių, gal net snobiškų, nedidelės grupės savo srities ekspertų, savotiškų šalies teatrinės bendruomenės patikėtinių atsakingai skiriamų ar kompromisinių, liaudiškų, kuo platesniam ir įvairesniam kūrėjų būriui išdalijamų lygybės ir brolybės principu? Nė vienas variantų nėra tobulas: pirmuoju atveju beveik užprogramuojami nesutarimai pačioje bendruomenėje, antruoju – siekiant pagerbti visus ir kiekvieną, nuvertėja ne tik žaidimas, bet ir jo prizas.
Bet kuriuo atveju, nuspręsti tai turi ne komisijų ekspertai ir net ne kultūros ministras, o jau minėtoji teatro bendruomenė, nepamiršdama, kad visų mūsų darbo adresatas – teatro žiūrovai. Kol tai nebus padaryta, „Kryžiai“ liks dar vienomis iš kavos tirščių išburtų nominacijų dalybomis tarp Lietuvos teatro „baltųjų“.
