Klaipėdos teatruose pastaruoju metu netrūksta įvykių: keitėsi teatrų vadovai, baigta Dramos teatro rekonstrukcija, planuojama Muzikinio. Ir Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), nors viešai niekur pernelyg nesiafišavęs, per praėjusius metus taip pat pastebimai pasikeitė. O ir apskritai jis per penkerius oficialaus gyvavimo metus nuo itin moteriško kolektyvo, besivadinusio „trupe p.s.“, išaugo iki miesto teatro, iš trypiančio, dainuojančio ir savarankiškai visus buitinius spektaklių reikalus tvarkančio kolektyvo pradėjo virsti kuriančių asmenybių trupe.
2008 m. Valentino Masalskio Vilniaus kolegijoje surinktas pramoginio scenos meno aktorių kursas po studijų Vilniuje išvyko į Klaipėdą įgyti universitetinio išsilavinimo ir įsteigti teatro, dabar jau daugiau nei trejus metus besivadinančio profesionaliu. Trupę papildęs ir Klaipėdos universitete išugdytais aktoriais (bakalauro studijas baigusiais tik šiemet, nors teatre besidarbuojančiais jau nuo 2012 m.), V. Masalskis subūrė stiprų, savarankišką ir, galima sakyti, fanatiškai atsidavusį teatro kolektyvą.
Stebint šį teatrą ne vienus metus akivaizdu, kad jo repertuare ryškūs dvejopi spektakliai: muzikiniai ritminiai bei draminiai. Pirmieji – su kurso ir teatro vadovu bei nuolatine teatro bendradarbe Nijole Sinkevičiūte kurti garso, judesio, erdvės kompozicijų deriniai. Tokiu spektakliu „Kalnas“ prisistatė dar „trupė p.s.“, bet net ir vėliau, tapus KJT, tokių spektaklių, pirmiausia reikalingų pedagogine prasme, neatsisakyta. Daugiausia muzikinės, judesio kompozicijos statytos gastrolėms, pasirodymams viešosiose miestų erdvėse, ypač svarbiems teatro veiklos pradžioje, kai reikėjo prisistatyti ir atkeipti dėmesį į save mieste, kuriam šis teatras buvo naujas ir kuris pats buvo naujas nemažai daliai trupės narių.
Tokiuose spektakliuose kaip „Batų istorijos“, „Kopėčios“, „Gaidos“ išryškėjo V. Masalskio auklėtinių muzikalumas, jautrumas scenos partneriams. Tačiau matant nebe pirmą tokios stilistikos darbą, o dar sužinojus, kad V. Masalskis savo studentus skatina nuolat dirbti kartu, net ir etiudų nekurti po vieną, pradėjo atrodyti, kad jaunieji aktoriai gali būti skurdinami nesuteikiant jiems reikšmingos dalies profesinio išsilavinimo: taip, regis, prarandamos jų individualybės, dingsta galimybė įvairiapusiškai tobulėti studijuojant skirtingus teatro modelius, vaidmens kūrimo metodus. Tad pradėję rastis dramų pastatymai džiugino kaip naujas teatro žingsnis į priekį ieškant savitos, jaunam teatrui ir žiūrovui reikalingos išraiškos.
Be to, draminių spektaklių seriją pradėjo ir džiuginantis bendradarbiavimas su tuo metu pirmą pjesę rašiusiu, o šiuo metu jau pripažintu ir apdovanotu jaunuoju dramaturgu, poetu Mindaugu Nastaravičium. Regis, nesumeluosiu teigdama, kad M. Nastaravičius teatrui rašo pirmiausia todėl, kad pradėjo bendradarbiauti su V. Masalskiu. Iš pat pradžių gavęs parašyti dialogų, konfliktų, jaunasis dramaturgas debiutavo „Paukštyno bendrabučiu“. Drama ne tiek pristatė dramaturgo viziją, kiek buvo bendradarbiaujant su aktorėmis ir režisieriumi sukurtas, scenai pritaikytas tekstas, suteikęs trupei galimybę sukurti gyvus personažus. Su KJT M. Nastaravičius ir toliau dirbo panašiu principu rašydamas „Kitą mokyklą“. Šiame spektaklyje ryškesnius vaidmenis sukurti gavo nemaža dalis kolektyvo, o ir tema leido prisiliesti prie jaunimo (kuriam šis teatras bent jau pavadinimu sakosi skirtas) aktualijų. Deja, „Kita mokykla“ režisūrine prasme atrodė problematiška, mat čia buvo mėginama derinti buitinį mokyklos gyvenimo realizmą ir simboliškumą, mėginant abstrakcija versti tai, kas ir pjesės tekste, ir dabartinių mokyklų gyvenime labai konkretu.
Paskutinė KJT pastatyta M. Nastaravičiaus drama „Man netinka tavo kostiumas“ buvo rašyta labiau savarankiškai, nei derinant tekstą su režisieriumi. Tad ir pats tekstas, ir spektaklis pavyko visiškai kitokie, nei po kelių bendrų darbų buvo galima tikėtis. M. Nastaravičius bandė eksperimentuoti (savo paties dramų kontekste) su tekstu, o štai V. Masalskis pasirodė eksperimentams nepasiduodantis režisierius, prisirišęs prie žodžio, siekiantis dialogų ir veiksmo nuoseklumo, mėginęs įvesti tvarką ten, kur tekste, regis, tyčia laužytas pasakojimas ir nuoseklumas. Nors V. Masalskio pastatytas spektaklis nėra itin sėkmingas, dramaturgas už šią pjesę bei Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytą „Demokratiją“ įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip išskirtinis nacionalinės dramaturgijos autorius.
Pradėjus dirbti su tekstais viena pirmųjų, greta M. Nastaravičiaus pjesių, buvo pastatyta ir Justo Tertelio drama „Sudie, idiotai!“. Šis spektaklis atskleidė dar vieną V. Masalskio auklėtinių trūkumą. Pasirodė, kad jauni KJT aktoriai į kiekvieną personažą, į kiekvieną, kad ir menkiausią, galimybę pasirodyti scenoje žiūri labai rimtai ir todėl sunkiai atsipalaiduoja kurdami net ir komiškus šaržus, bando jiems suteikti psichologinių atspalvių, net jei to visai nereikia. Žodžiu – persistengia, todėl sunkiai komunikuoja su žiūrovais.
Visuose minėtuose draminiuose spektakliuose neretai pagrindiniu veiksmu scenoje tapdavo plepėjimas. Tačiau piktintis tokiais KJT pastatymais vargu ar reikia. Ne tik todėl, kad juose vaidina jauni, mažai patirties turintys aktoriai, bet ir todėl, kad jie veikia kalbėdami pradedančio dramaturgo tekstais. Tokį pokalbių teatrą net galima laikyti savotiška pedagogine priemone: dramaturgui buvo suteikta galimybė žaisti kalba, o aktoriai galėjo slėptis už teksto ar, tarkim, kaip „Kitoje mokykloje“, už savo pedagogo, ne tik režisavusio spektaklį, bet ir atlikusio jame pagrindinį vaidmenį.
Pokyčius, apie kurių reikalingumą KJT teko girdėti kalbantį patį teatro idėjinį vadą, mėginti įgyvendinti ėmėsi pirmojo, dar Vilniuje surinkto V. Masalskio aktorių kurso studentės, įgijusios režisūros magistro laipsnį. Trupės ir, regis, paties V. Masalskio padedama Evelina Lazdovskaja tapo „Pamokos“ (Eugene Ionesco, kompozitorius – Giedrius Kuprevičius) dirigente, o Neringa Krunglevičiūtė režisavo spektaklį vaikams „Knygų personažai atgyja“. Abu darbai išlaikė kurso vadovo padiktuotą į griežtą formą ar žanrą įspraustą muzikinę kryptį, atskiestą skirtingais dramos teatro kiekiais. Ir, deja, netapo erdve atsiskleisti tikram trupės savitumui. Greičiau jau liko mokytojo padiktuotų taisyklių, jo paties teatro imitacija.
Visai kitoks etapas šiam teatrui prasidėjo prieš kiek daugiau nei metus, V. Masalskiui pradėjus repetuoti su Krystianu Lupa, o vėliau – Árpádu Shillingu, ir nebeturint laiko dirbti su savo trupe. Per tą laiką teatre sukurti trys spektakliai, kurių kiekvienas statytas su vis kitu jaunosios kartos režisieriumi: Karolina Žernytė režisavo pojūčių spektaklį „Akmuo vanduo geluonis“, Olga Lapina „Medėją vaikams“, o Paulius Ignatavičius – „Ledą“. Net nekalbant apie galutinį rezultatą, darbas su kitokį teatro matymą, skirtingus darbo metodus turinčiais kūrėjais trupei buvo neabejotinai naudingas. Šie pastatymai aktorius vertė laisviau improvizuoti, paprasčiau žiūrėti į buvimą scenoje ir daugiau stengtis kurti santykį su stebinčiais ar kartu scenoje esančiais žiūrovais/dalyviais. Ir pagaliau tapo erdve, kur, kad ir nedrąsiai, galima pamaištauti prieš savo mokytoją.
Ši pastatymų trilogija (iš kurių pamatyti jau galima tik du: O. Lapinos spektaklis neberodomas) žymi KJT prasidėjusius pokyčius ir rodo pačiai trupei bei jų žiūrovams, kaip V. Masalskio suformuoti pagrindai bei vertybės gali būti pritaikomi jam svetimame teatre. Kaip rodo K. Žernytės bei P. Ignatavičiaus atvejai, nors ir netobulas, toks derinys gali būti efektyvus. Net ir kalbant apie ne vieną problemą turintį „Ledą“, buvo itin smagu matyti kai kuriuos aktorius netikėtuose amplua, savo galimybes tyrinėjančią trupę, gana netikėtu būdu (turint omeny visus ankstesnius muzikinius šio teatro spektaklius) naudojančią išlavintą muzikalumą.
Nors KJT repertuare yra ir nuvylusių spektaklių, šis teatras nuolat kuo nors nudžiugina, nuolat keičiasi, o trupės atsidavimas, akivaizdus bent kartą pabendravus su jais apie (Klaipėdos jaunimo) teatrą, paperka. Tačiau akivaizdu ir tai, kad iki šiol jaunas teatras neturi idėjinės krypties, veido, blaškosi tarp skirtingų stilistikų ir temų. Spektakliai atsiranda sporadiškai, o net ir vienas įdomiausių teatro renginių – festivalis Jauno teatro dienos – vis dar neturi konkrečios koncepcijos, vis dar nėra aišku, kuo jis skiriasi nuo, tarkim, Vilniuje rengiamo „Tylos!“. Bet gal imdamasis toliau eksperimentuoti pats, kaip Pauliaus Pinigio „Šauktiniuose“, KJT kolektyvas galiausiai ras, kaip ir koks jis gali būti.
