15min.lt., 2015 11 29
Aktorystės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) baigusią Beatą Tiškevič sukrėtė jauno studento pasiryžimas pakelti prieš save ranką. Nelikdama abejinga, ji socialiniame tinkle paviešino įrašą, kuriame pasidalijo asmenine studijų akademijoje patirtimi.
Pasak Beatos, studijų metai LMTA buvo vieni sunkiausių jos gyvenime. Tuomet dar būdama studentė ji patyrė didelę psichologinę įtampą, pati ne kartą jautėsi sugniuždyta.
„Dėstytojai pasiskanaudami tyčiojasi ir trypia jaunus, jautrius studentus. Dėstytojai, neturėdami sistemos, aiškios krypties, nuovokos apie pedagogiką ir žmogaus psichologiją. Ir jiems tai leidžiama!“ – stebėjosi ji.
Visą Beatos Tiškevič įrašą feisbuke skaitykite žemiau:
„Ilgai norėjau pasakyti savo nuomonę, papasakoti apie savo patirtį šiuo klausimu, bet laukiau ir, manau, kad atėjo ta akimirka. Labai užjaučiu studento Karolio artimuosius. Man iki pat širdies gelmių gaila, kad taip nutiko jaunam, tikriausiai gabiam, jautriam, geram, savo gyvenime galėjusiam daug gero padaryti žmogui.
Aš esu tokia laiminga ir dėkinga sau bei savo artimiesiems, kad ištvėriau, kad man tėvai padėjo tai ištverti. Kad tėtis mane antrą valandą nakties po „paskaitų“ pasiimdavo ir veždavo namo, nes viešasis transportas jau nebevažiuodavo, kad močiutė, su dideliu liūdesiu veide, mane vėl keldavo šeštą valandą, nes reikėdavo važiuoti į akademiją.
LMTA baigiau aktorinio meistriškumo bakalaurą, iš vaidybos egzamino gavau geriausią įvertinimą. Į magistrą įstojau pirmu numeriu, bet po metų jį mečiau. Ir ačiū Dievui! Labai esu dėkinga visiems, kurie man tai padėjo padaryti.
Po šių studijų lankiausi pas psichoterapeutą dvejus metus. Mane kankino panikos priepuoliai, depresiniai laikotarpiai, migrena, nemiga, visiškai menka savivertė.
Iš studijų aš pamenu pačius nuostabiausius kursiokus, kurie yra likimo dovana man. Aš jus taip myliu ir branginu ir džiaugiuosi, kad jūs esate mano gyvenime. Mano broliai ir seserys.
Dar atsimenu, kad daugiau niekada gyvenime nesu buvusi taip stipriai žeminama, gniuždoma.
LMTA aktorinio studijos virto vulgarybe. Dėstytojai pasiskanaudami tyčiojasi ir trypia jaunus, jautrius studentus. Dėstytojai, neturėdami sistemos, aiškios krypties, nuovokos apie pedagogiką ir žmogaus psichologiją. Ir jiems tai leidžiama! Manau, kad jeigu tikrintume dėstytojų kompetenciją – pedagoginį išsilavinimą, jų sveikatos (ir psichikos būklę), jų patirtį profesijoje, jų metodiką – daug kas tiesiog atkristų.
Kai studentą išneša iš egzamino ar spektaklio ir veža tiesiai į Vasaros g., mums visiems yra tokia pažįstama ir natūrali situacija, kad jau niekas apie tai net nekalba. Bet ar taip turėtų būti? Kai studentas išbėga iš repeticijos ir bėga tiesiai į šalia esančią upę ir visi vėliau tiesiog tai nutyli – ar taip turi būti? Kai 90 proc. kurso žmonių lankosi pas specialistus su rimtomis psichologinėmis problemomis – ar taip turi būti?
Dabar, turėdama įvairios veiklos patirtį, dirbdama TV, kur tikrai dideli tempai ir įtampa, vaidindama labai sunkiame emociškai spektaklyje DIDIS BLOGIS, susidurdama su įvairiais žmonėmis, tiesioginiu eteriu, daug skirtingų veiklų, dideliais darbo krūviais… aš jums galiu pasakyti, kad LMTA vis tiek buvo baisiausia ir blogiausia, ką iš viso gyvenime esu patyrusi.
Atsiprašau Karolio mamos, kad visą šį laiką tylėjau. Tiesiog žinojau, kad jeigu anksčiau būčiau kėlusi šį klausimą į viešumą, būčiau buvusi užkimšta labai populiaria akademijoj fraze: „Netinkama profesijai“. Dabar, jau šį bei tą nuveikusi, taip lengvai nebūsiu nurašyta“, – rašė Beata Tiškevič.
***
Karolina Žernytė, režisierė
lrytas.lt, 2015 11 30
Apsisprendžiau parašyti šį laišką, perskaičiusi straipsnį apie akademijos studento tragediją. Noriu pasidalinti savo patirtimi, kurios tikrai nelinkėčiau niekam. Rašau tiems, kas svajoja dirbti teatre ir mano, kad tam reikia baigti Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), ir tiems, kurie jau ten studijuoja. Prisipažinsiu, nėra drąsu garsiai prabilti net praėjus trejiems metams po studijų baigimo ir nemažai pasiekus.
Akademija skiriasi nuo kitų aukštojo mokslo įstaigų. Jaunuoliai, kurie čia įstoja, ateina įgyvendinti didžiausios gyvenimo svajonės. Jie praeina didžiulį, alinantį konkursą. Mato neįstojusių ašaras ir neviltį. Po viso to, susidūrus su sunkumais, nėra paprasta tiesiog mesti studijas.
Jautiesi išrinktasis, bet jei nesiseka – atrodo, kad tavo svajonė slysta iš rankų. Tada dirbi dar sunkiau. Išeiti? Kam nors pasipasakoti? Tai reiškia silpnumą ir išdavystę. O kur eiti? Juk esą nieko nėra švenčiau už teatrą.
6 studijų metai buvo juodžiausi mano gyvenime. Viskas, ką dariau po to, buvo skirta atgaivinti pasitikėjimą savimi ir tikėjimą menu.
Mano nuomone, tokia prasta atmosfera susikuria dėl pasenusių mokymo metodų. Dauguma dėstytojų perduoda žinias taip pat, kaip jos buvo perduotos jiems – senosios rusiškos mokyklos tradicija. Senosios mokyklos vadovai siekė tobulai „išdresiruoti“ savo aktorius, suteikti jiems ne tik profesiją, bet ir asmenybę, nes augino juos sau ir buvo pasiryžę suteikti jiems darbo vietą visam gyvenimui.
Šiais laikais valstybiniai teatrai perpildyti, sunkiai išlaiko aktorius, ir studentai po studijų greičiausiai atsidurs gatvėje. Kam reikalingi jauni ir nežinomi, savito požiūrio į teatrą neturintys kūrėjai?
Akademijoje vyrauja požiūris, kad studentą pagirti yra žalinga, o geriausias paskatinimas – kritika. Kartais ji peržengia specialybės ribas ir paliečia asmenybę, charakterį, aprangą. Galvojate – kas čia tokio?
Tam, kad suvaidintum penkių minučių etiudą, dirbi dieną naktį, kovoji dėl pusvalandžio auditorijoje, repetuoji lauke, koridoriuose, troleibuse, sapnuose. Neturėdamas patirties ir jokio aiškaus metodo, įrankių, tu nuolat gyveni savo personažo kančiomis. Manai, kad gyveni. Iš tikrųjų, tai – paprasčiausias savęs alinimas. Ir kai po viso šito tave, kad ir nebaisiai, sukritikuoja, patikėkit, skauda. Netgi fiziškai.
Nemažai dirbu su švietimu, su vaikais ir paaugliais. Jaučiu, kad jų kartai veikia visai kiti paskatinimai, nei mums. Toks skirtumas, nesusikalbėjimas buvo ir mūsų studijų metais. Atrodo, akademijoje nuolat palaikoma konkurencija. Kurso draugai, scenos partneriai dažnai pasiduoda tai dvasiai ir išgyventi tenka beveik džiunglių sąlygomis.
Akademijoje niekas nepasikeis, kol nepasikeis požiūris, galbūt ir kartos. Dėstyti turėtų žmonės, kurie tą darytų kad ir visai veltui, kuriems nuoširdžiai rūpi studentai kaip asmenybės. Žinau, kad tokių ir dabar yra – labai juos palaikau ir linkiu stiprybės.
Kad akademijoje nuolat turėtų dirbti psichologai, jau seniai buvo aišku. Taip pat turėtų budėti medikai. Kitoje įstaigoje paskaitos ar repeticijos metu susižalojus studentui, mažų mažiausiai būtų atleistas dėstytojas, o gal ir aukštesnis asmuo. Čia, deja, įprasta matyti subintuotus, šlubuojančius studentus. Esą patys kalti, nesisaugojot.
Gal, bet kodėl taip atsitinka? Gal iš spaudimo persistengti, įtampos ir streso?
Baigdama bakalauro studijas, sugalvojau pojūčių teatrą. Pastatėme pirmąjį pasaulyje spektaklį akliesiems. O jau baigusi akademiją turėjau iš naujo mokytis džiaugtis ir bendrauti. Stačiau spektaklius Rusijoje, Europoje. Lietuvoje laimėjau Dauguviečio auskarą ir Tamulevičiūtės premiją, važinėjau po užsienio festivalius ir kūrybines dirbtuves. Pamačiau, kad Lietuvos teatras – tik maža ir nereikšminga pasaulio dalelytė.
Pajutau, kaip dėstytojai gerbia studentus, kaip paprastai bendrauja ir padeda, pataria. Niekada nepamiršiu šoko, kai Prancūzijoje po pirmo etiudo neišgirdau nė vieno blogo žodžio, nebent patarimą. Ar aš būčiau pasiekusi tai, ką pasiekiau, tokiomis sąlygomis? Tikrai taip. Teigiamas paskatinimas mane nuteikė daug labiau.
Apie akademiją kalbu dėl žmonių, kuriems dar galima padėti. Viskas, ką galiu padaryti, tai pasidalinti tuo, kas gelbėjo mane. Svarbiausia – nepamirškit artimųjų, senų draugų, susiraskite naujų iš kito, nei teatras, žmonių rato.
Mokykitės ilsėtis. Nepamirškite, kad pasaulis daug platesnis nei aptrupėjusios akademijos sienos. Nebijokite ginti savo teisių ir saugumo. Joks menas nevertas repeticijų basomis, ant ledu aptrauktų šokio grindų.
Laikykitės išvien, palaikykite vieni kitus, nesivelkite į intrigas. O tam, kuris svajoja apie teatro studijas LMTA, pasakysiu tą patį, ką sakė ir man – jei tik gali, nestok.
