Lenkijos - arba Polonios - drama

2015 11 20 delfi.lt, 2015 11 19
Lenkų dramaturgijos rinktinės „(A)pollonia: XXI amžiaus lenkų drama ir tekstai scenai“ viršelis
Lenkų dramaturgijos rinktinės „(A)pollonia: XXI amžiaus lenkų drama ir tekstai scenai“ viršelis

aA

Krystyna Duniec, Joanna Krakowska

Kuo ypatinga Lenkijos drama: lenkų kuriama dramaturgija ir Lenkijos, kaip šalies, reflektuojamos lenkų dramaturgų tekstuose, išgyvenama drama, susiduriant su savo praeities klaidomis, prisimenant dar neseniai išgyventas skausmingas patirtis ir šiandien tebeieškant savo identiteto - apie tai jau visai netrukus kalbės Teatro agentūros ir Adomo Mickevičiaus instituto ženklo culture.pl bendradarbiavimo dėka iš Lenkijos atvykstantys dramaturgai Piotras Gruszczynskis, Sebastianas Majewskis, Tomaszas Jękotas, teatro ekspertė Krystyna Duniec bei lietuvių teatro kūrėjai ir vertintojai.  

Lapkričio 24-25 dienomis Vilniuje vyks lenkų dramaturgijos pristatymo renginiai pavadinimu „Lenkų drama Vilniuje“. Nemokamų renginių - pjesės skaitymo, kino peržiūros, diskusijų ir paskaitos programa - adresu www.PLdrama.lt

Ta proga pateigiame lenkų dramaturgijos rinktinės „(A)pollonia: XXI amžiaus lenkų drama ir tekstai scenai“, publikuotos anglų kalba, įžangos ištrauka, parašyta lenkų teatro eksperčių Krystynos Duniec ir Joannos Krakowskos.


Polonia buvo graži, išdidi ir laiminga. Ji kentėjo tauriai ir oriai. Ji reikalavo, kad jai būtų meilikaujama, ir leidosi, kad jos garbintojai už ją mirtų. Galiausiai, ji mirė pati. Negalėjo susitaikyti su aplinkybėmis, kuriose užuot teikus kariams paguodą, o poetams - įkvėpimą, jai teko po savo sparnu priglausti keistuolius, atėjūnus ir atstumtuosius; užuot suvienijusi visus po savo vėliava, ji turėjo susitaikyti su įvairove; užuot toliau pasakojusi gražias istorijas, ji galiausiai turėjo išmokti pamirštąsias ir numalšintąsias. Dėl to ji vis bjaurėjo, augo jos pasimetimas, ji pasinėrė į depresiją ir iškeliavo. Ir grįžo kaip (A)pollonia, Transpolonia, Postpolonia, Nepakankama-Polonia bei daugeliu kitų pavidalų. Grįžo spręsti savo pačios neaiškios tapatybės, praeities ir atminties klausimų ir stoti akistaton su problemomis, apie kurių egzistavimą ji nė nesapnavo...

Polonia buvo nusistovėjęs istorinis Lenkijos naratyvas ir lenkų tautinio identiteto, gimusio bei išauklėto priespaudoje, konceptualizacija. Polonia buvo mitas, kurį reikėdavo nuolat perpasakoti. Romantiškas ir amžių virsmu paženklintas mitas, kuris, atmetęs modernybę, išliko tol, kol buvo nerealizuotinas. Šis mitas ištvėrė šalies padalijimus, visą XIX amžių, iki pat 1918 m., kai Lenkija trumpam atgavo valstybingumą, ir po Antrojo pasaulinio karo, kai šalies suverenitetą apribojo komunistinė santvarka ir Tarybų sąjunga.

Taigi, Lenkija kaip Polonia buvo fantazija apie tautinį identitetą ir iš esmės nebuvo moteris, o veikiau iliuzija, jos santykiai buvo vien platoniški ir ji nieko neišmanė apie realų gyvenimą. Tik 1989-aisiais atgavusi laisvę ir nepriklausomybę ji (kaip (A)pollonia, Transpolonia, Postpolonia ir t. t.) įgijo kūną, o drauge su juo - sielvarto kartėlį, neišsipildžiusių lūkesčių naštą bei pareigą suvesti istorines sąskaitas ir išspręsti tapatybės dilemas. Galiausiai, dabar ji turėjo stoti akis į akį su realiomis realių žmonių ir socialinių grupių problemomis, su vietiniais konfliktais bei globaline politika, su politinio korektiškumo standartais ir su postmodernybei būdinga nežinia. Trumpai tariant, jai teko susidurti su permanentine krize, būdinga nepastoviajai modernybei, kurioje gyvena Vakarų visuomenės.

Dėl tos priežasties, šios tekstų teatrui antologijos skaitytojai neturėtų manyti, jog, kaip sako vienas iš Dorotos Masłowskos personažų, „Lenkijoje viskas ir yra tik Lenkija“.

Lenkijoje, tai yra - visur

Antologijos pavadinimas - (A)pollonia - pasiskolintas iš pjesės, kurioje pamėgintas mesti iššūkis Lenkijos identiteto pamatiniam mitui, neleidusiam šaliai įsilieti į modernybę. Ženklų, jog šalis šią kelionę pradėjo, galima rasti beveik visų šioje knygoje publikuojamų pjesių nagrinėjamose temose, konfliktuose bei dilemose. Jų apstu ir pastarojo dešimtmečio lenkų teatre. Į šią antologiją įtrauktos XXI a. parašytos lenkų dramos ir teatriniai tekstai, kurie, nors ir išlaikę unikalų lenkišką prieskonį, gilinasi į tam tikras skaudžias šiuolaikinio pasaulio problemas ir išryškina etinius bei politinius istorinių naratyvų ir tapatybės konstruktų aspektus. Šiems tekstams būdingas universalumas ir politinis angažuotumas, todėl jie turėtų būti įdomūs skaitytojams, traukti režisierius ir teatro žiūrovus bei suteikti įkvėpimo akademiniam diskursui anapus lenkiškojo konteksto. Pastaraisiais metais lenkų literatūra ir teatras atsitraukė nuo miglotų, lokalių temų ir įsijungė į platesnę diskusiją apie globalinius konfliktus ir tarpkultūrinį dialogą. Net panašu, kad daugeliu atvejų šie tekstai gali išryškinti dalykus, kurie iki šiol buvo užgniaužti arba apleisti, skatinti viešas diskusijas steigdama naujas interpretacines dimensijas, ir kūrybiškai transformuoti mūsų bendrą istorinį bei kultūrinį paveldą.

Šios antologijos turinys yra tiesiogiai susijęs su istoriniais bei politiniais pokyčiais lenkų teatre, kuris XXI a. pradžioje ėmė atsigręžti į tokias problemas kaip karo meto traumos ir pokarinių dipukų klausimas, Holokaustas ir antisemitizmas, komunizmo griūtis ir politinės transformacijos, sekusios po 1989-ųjų, bei mėgina kritiškai įvertinti praeities kompleksus. Svarbu ir tai, kad šioms temoms aptarti naudojama kalba yra šiuolaikiška ir inovatyvi, peržengianti nacionalinės tradicijos  ribas ir politiškai sąmoninga bei apimanti lyčių studijų ir postkolonializmo kontekstus. Tam, kad pjesėmis galėtų mėgautis ir su lenkų kultūra nesusipažinę skaitytojai, visos lenkiškajam kontekstui specifinės nuorodos aiškinamos šioje įžangoje ir atskirų tekstų redaktorių pastabose.

<...>

Tačiau prieš imdamiesi aiškinti pavadinimus ir metaforas, privalome pabrėžti, jog taip dažnai ir tokia daugybe priešdėlinių ar kitaip modifikuotų variantų naudodami žodį „Lenkija“ mes anaiptol nemosuojame nacionaline vėliava, o veikiau mėginame sušvelninti nacionalistinę retoriką. Žodis „nacionalinis“ šiandien tapo nepageidautinas dėl to, kad juo naudojamasi siekiant išskirti, apriboti bei padalyti, - o tai gali nuvesti prie simbolinės priespaudos, izoliacijos ir ksenofobijos. Mes norime atverti tautinio atsidavimo sampratą, kad ji taptų savotišku kvietimu, suteikiančiu galimybę vilčiai. Ši antologija ir į ją įtraukti tekstai yra persmelkti utopiškosios vilties galimybės. Vilties, jog Lenkijos kultūriniame fantazariume sau vietą ras kitos mintys, kiti protai - ir atvirkščiai. Viena vertus, mūsų tikslas yra imtis ironiško žaidimo su agresyviuoju šovinizmu ir, iš kitos pusės, numoti ranka į unikalumo ir išskirtinumo jauseną, pamėginti sugriauti stereotipus, gerokai pravėdinti savo ir kitų žmonių galvoseną.

Lenkija - visais savo pavidalais - čia netraktuojama kaip fetiškas, o veikiau kaip nepastovus identitetų, patirčių ir kontekstų katilas. Alfredas Jarry savąjį „Karalių Ūbą“ įkūrė Lenkijoje - tai yra niekur, - o mes pasakojame istorijas, kurios galėtų vykti „Lenkijoje - tai yra visur“.

Curriculum Vitae

Joks dialogas neįmanomas be tam tikro atvirumo. Polonia/(A)pollonia turėtų šį bei tą pasakyti apie save - šiek tiek apie tai, ką patyrė, dėl ko ji kalta, kas ją labiausiai skaudina. Apie tai, kokie jos praeities momentai sugrįžta, sukelia košmarus ir savigraužą? Kodėl ji tokia išdidi ir turi tiek daug kompleksų? Iš kur randasi jos skrupulingumas ir nepriekaištingai švari sąžinė? Atsakymai į šiuos klausimus glūdi istorijoje, kurią atsiversti verta, jei norime suprasti tam tikrus į šią antologiją įtrauktose pjesėse pasikartojančius motyvus, minties gijas ir simbolius.

O iš kur gimsta lenkiškoji didybės manija? Iš atminimų tolimos praeities, kai, pasak vieno skaičiavimo, ji buvo didžiausia šalis Europoje. Iš tolerancijos, praktikuotos XVI a., kai ji garsėjo kaip „šalis be gėdos stulpų“. Iš pasididžiavimo viena iš seniausių parlamentinių tradicijų pasaulyje - bajorų demokratijos, gimusios XV a., ir iš pirmos Europoje konstitucijos, priimtos 1791 m., - vos ketveriems metams prabėgus nuo konstitucijos priėmimo Amerikoje.  

Tai iš kur ta savigrauža? Dėl žiaurių kaimynų, kurie XVIII a. pabaigoje pasidalijo Lenkiją tarpusavy ir vertė kęsti šį jungą daugiau nei 120 metų. Dėl nepavykusių XIX a. sukilimų prieš šias šalį suskaldžiusias jėgas. Dėl jos pavojingos padėties tarp Vokietijos ir Rusijos. Dėl to, kad Vakarų sąjungininkai netęsėjo pažado Lenkijai padėti, kai nacistinė Vokietija pradėjo šalies invaziją ir Antrąjį pasaulinį karą. Dėl abejingumo, su kokiu ji buvo perduota į Stalino rankas Jaltos konferencijoje. Dėl to, kad ji jaučia, jog niekas pasaulyje nepamena, kad Lenkija buvo pirmoji šalis, nuvertusi komunizmą, kai Berlyno siena vis dar stovėjo.

Kodėl Lenkija jaučiasi esanti ypatinga? Dėl savo romantizmo poezijos ir jos suformuotos Lenkijos kaip tautų Kristaus vizijos. Dėl mesianistinių idealų, uždegusių pavergtos tautos vaizduotę. Dėl to, jog ji pagimdė Mikalojų Koperniką, Joną Paulių II ir Lechą Valensą...

Iš kur radosi ta be galo švari sąžinė? Iš nuolatinio istorijų apie patirtas kančias perpasakojimo ir skausmo, kurį ji sukėlė, neigimo. Iš savo herojiškų žygdarbių, atliktų kilniais tikslais, šlovinimo. Iš daugybės lenkiškų medžių, pasodintų Jad Vašem.

Iš kur skrupulingumas ir konservatyvūs papročiai? Iš katalikiškojo fundamentalisto ir kasdienės veidmainystės. Iš Mergelės Marijos kulto ir pasišventimo Mūsų Čenstochovos Dievo motinos ikonai. Iš smulkiaburžuazinio veidmainiavimo ir valstietiško fanatizmo.

Kaip matyti iš visko, kas ką tik paminėta, Polonia/(A)pollonia savąjį identitetą grindžia abejotinomis prielaidomis, perdirbtomis klišėmis ir tiesų kalimu. Visa tai apsunkina jos kompleksai, kuriuos jai įvarė gyvenimas komunizmo sąlygomis: skurdas ir atsilikimas, bei po 1989-ųjų išaugęs nedarbas ir socialinė stratifikacija.

Ji taip pat turi grumtis su košmarais: karo vaizdais, Varšuvos žudynėmis per 1944-ųjų Varšuvos sukilimą, pokarinėmis deportacijomis, stalinistiniu teroru ir slaptųjų tarnybų kankinimo kameromis bei gyvenimu komunistinėje matricoje. Dar yra ir netikėtai dingę kaimynai - čia šimtmečius gyvenusi žydų tauta, - neduodantys ramybės vaidais iš koncentracijos stovyklų, o taip pat pogromai bei trėmimai, prie kurių ji prisidėjusi.

Jei kas Polonia/(A)pollonia ir žeidžia, tai kai užsieniečiai, vietoj „vokiečių mirties stovyklos okupuotoje Lenkijoje“ sako „lenkų mirties stovyklos“, kaip per neapsižiūrėjimą 2012 m. gegužę pasakė Barackas Obama, kai Janą Karskį po mirties apdovanojo Prezidento laisvės medaliu. Janas Karskis buvo lenkų pogrindinės valdžios pasiuntinys ir emisaras, kuris Antrojo pasaulinio karo metais nesėkmingai mėgino atkreipti Vakarų dėmesį (įskaitant ir prezidentą Ruzveltą) į žydų tragediją. Karskio vardu Prezidento medalį atsiėmė Adamas Danielis Rotfeldas - Holokaustą išgyvenęs lenkų diplomatas, kurio tėvus vokiečiai nužudė 1943 m. Ši istorija yra neblogas pavyzdys, kaip istoriniai paradoksai formuoja viešąjį gyvenimą ir Lenkijos įvaizdį Vakarų akyse.

Polin

„Polin“ jidiš ir hebrajų kalba reiškia Lenkiją. Pasak vienos žydų legendos, kai žydai, 1492-aisiais bėgę iš Ispanijos, Portugalijos ir vokiškų valstybių, pasiekė Lenkiją, jie šalies pavadinimą perskaitė kaip „Po lin“ („likti čia“) ir priėmė tai kaip gerą ženklą. Per amžius žydai Lenkijoje sugyveno su lenkais - išlaikydami ir kultivuodami savo savitumą, o kartais perimdami vietinę kalbą bei papročius. Kurį variantą jie bepasirinkdavo, žydai Lenkijoje jautėsi esantys „namie“, nors - kaip neretai nutinka tarp kaimynų - ir šį koegzistavimą paženklino tarp lenkų ir žydų kylanti įtampa bei konfliktai, kuriuos dažnai išnaudodavo valdžios jėgos, vykdančios „skaldyk ir valdyk“ politiką. Antisemitizmas, kuriuo dažnai kaltinami lenkai, nors jų nusikaltimai prieš žydų tautą nublanksta, palyginus su daugelio kitų Europos tautų nusikaltimais, nebuvo vien tik nenoro priimti kitą kultūrą ir tikėjimą rezultatas, o dažnai buvo motyvuotas politinių bei ekonominių faktorių ir tapdavo lengvai išnaudojamu instrumentu kovose dėl galios bei būdu nukreipti dėmesį nuo socialinių nusivylimų. Nepaisant to, žydų kultūra tapo neatskiriama lenkų meno ir materialinės kultūros dalimi. Lenkiškąją vaizduotę formavo tokių literatūros kanonų personažai kaip Jankelis iš Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ (1834 m.), Judita iš Julijaus Slovackio „Tėvo Mareko“ (1843 m.), Daktaras Šumanas iš Boleslavo Pruso „Lėlės“ (1890 m.), Meiras Ezofovičius iš Elizos Oržeškovos romano tuo pačiu pavadinimu (1878 m.) ir Rachelė iš Stanislavo Vyspianskio „Vestuvių“ (1901 m.)

Jei lenkai ir nejautė kaltės prieš žydus, tai būtent dėl tokios literatūros, dėl neįkainojamo indėlį, kurį į šalies mokslinį, kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą įdėjo žydų intelektualai, dėl didelės jidiš kalba šnekančios populiacijos Lenkijos miestuose ir miesteliuose iki 1939-ųjų, dėl tikėjimo lenkų tolerancijos kitoms religijoms tradicija bei dėl susitelkimo į savo pačių nacionalinę kančią. Net Holokaustas šių nuostatų ilgam nepaveikė, nes žydų tauta buvo suvokiama kaip kenčianti tą skausmą, kuris užgriuvo lenkų tautą, po 1939 m. šaliai pakliuvus į nacių ir sovietų rankas. Iš pradžių žydų tautybės aukos buvo skaičiuojamos drauge su lenkų karo aukomis, o kai jau nebebuvo galima neigti žydų likimo išskirtinumo, vyraujančiu naratyvu tapo pasiaukojamai savo gyvybėmis tam, kad išgelbėtų žydus, rizikuojantys lenkai, arba sąlyga, kad jie buvo bejėgės Holokausto aukos. Būtent todėl šalį taip šokiravo Jano Tomašo Grosso „Kaimynai“ (2000 m.). Nekaltumo laikai baigėsi.  <...>

Transpolonia

Imdamasi ryšių su Vokietija temos, naujoji lenkų drama stoja akistaton su vienais baisiausių tautos istorijos skyrių: Antrąjį pasaulinį karą pradėjusios vokiečių invazijos į Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d. ilgalaikėmis pasekmėmis. Karo eiga ir jo pasekmės nulėmė visos Europos istoriją bent iki 1989-ųjų. Lenkijai karas tapo esminiu įvykiu, daugiatautę valstybę pavertusiu etnine prasme homogeniška šalimi, perkėlusiu šalies sienas vakarų link, lėmusiu nepriklausomybės praradimą stumtelint šalį į sovietų įtakos sferą, ir toliau ištisus dešimtmečius veikusiu tautinį mentalitetą naujai valdžiai sėjant nesibaigiančią karinę psichozę, kursčiusiu anti vokiškas nuotaikas ir sudariusiu tautai prielaidą apsistoti prie savosios martirologijos, tuo pat metu nekreipiant dėmesio į kitų kančias. Tik po 1989 m. tapo įmanoma atlikti įsigalėjusių naratyvų apie karą reviziją, iš naujo susipažinti su faktais, kuriuos slėpė arba korumpavo cenzūra, naudotis nepriklausomybe įvertinant karo eigoje įsteigtus politinius procesus ir pademonstruoti empatiją savo aukoms, nepriklausomai nuo jų tautybės. Dėmesio centru tapo nebe generolų strategijos, tačiau civilių gyventojų likimas; ne herojiški žygdarbiai, o prievartos aktai; ne karinės pergalės, o pokarinis žmonių perkėlimas. Galima būtų tarti, kad tai, kas nutiko, buvo istorinio naratyvo akcentų poslinkis nuo kolektyvinės tragedijos įamžinimo prie individualių ordalijų atminimo - perėjimas nuo tautinės perspektyvos prie žmogaus.

<...>

Postpolonia

1989 m. įvykiai neabejotinai sugriovė Jaltoje įsteigtą pokarinę tvarką. Tai tapo persilaužimu tiek Lenkijos, tiek Europos istorijoje, galutinai nusprendė komunizmo lemtį ir paskatino politines bei ekonomines transformacijas, kurios nulėmė svarbius pokyčius kolektyvinėje ir individualioje sąmonėje. Dėl to kilo poreikis revizuoti buvusiąją sistemą ir suvesti sąskaitas su komunistų valdžia bei jos šalininkais. Tuo pat metu buvo juntamas poreikis pagrįsti esamus tapatybės konstruktus: vertybių, kultūros modelių ir pažiūrų hierarchiją postmodernų pasaulį veikiančių pokyčių akivaizdoje ir naujus iššūkius susijusius su liberalizmu, postkolonijiškumu bei lyčių klausimais.

Naujoji situacija pareikalavo refleksijos, kiek efektyvi yra bendruomenė, kurios atsiradimas pagrįstas svajonėmis apie nepriklausomybę ir tos bendruomenės individų autonomiškumą. Taip pat kilo poreikis analizuoti tautinį mentalitetą postkolonijiškumo bei lyčių teorijų kontekste, ir, galiausiai, susidoroti su faktine ir metafizine kalte dėl praeities. Tokių perspektyvų atspirties tašku tapo nebe konkretūs istoriniai įvykiai, o veikiau kritinis požiūris į juos - toks, kuris viršija ankstesniosios eros protinį palikimą ir atveria naujas galimybes, naujas vertybes ir naujus kontekstus. Ir nors Polonia vis dar romantinių mitų dvasioje retsykiais aukštindavo save kaip heroję ir kankinę, ji buvo kur kas labiau linkusi abejoti tokiu įvaizdžiu ir (post)modernizuoti savo istorijos ir tapatybės naratyvus. Ir dėl to, kad, kaip minėta anksčiau, Polonia 1989-aisiais įgavo kūną, jos metamorfozę reikia pristatyti būtent per kūno prizmę.

Nepakankama-Polonia

Ekonominė transformacija, perėjimas nuo centralizuotos prie laisvosios rinkos ekonomikos ir to perėjimo nulemtos skausmingos socialinės pasekmės: nedarbas ir skurdas bei didžiuliai gyvenimo lygio skirtumai tarp tų, kurie rado sau vietą naujoje realybėje, ir tų, kurie jos akivaizdoje pasirodė esą bejėgiai. Tai lėmė nusivylimą dėl negebėjimo patenkinti naujuosius vartotojiškus troškimus ir dėl kompleksų, gimusių nepritampant prie medijų brukamo pasaulio ir gyvenimo būdo. Pasisekimo, tapsmo europiečiais, reklamos kampanijų taikiniais, investicinių fondų klientais ir „vartojančiais vartotojais“ vizija daugeliui pasirodė nepasiekiama.

Taip vadinamos „transformacijos aukos“ - tai žmonės, kuriems buvo pasakyta, jog jie yra „netinkami“, kuriuos turi „dėl socialinių galimybių stokos gydyti psichiatras“, kurie skaito iš šiukšliadėžės ištrauktas reklamos brošiūras ir supermarketuose ieško nukainoto kiaulienos faršo, pagaminti iš kiaulės odelės ir indų ploviklio. Jie yra Paweło Demirskio ir Dorotos Masłowskos pjesių personažai, po 1989-ųjų įvykusius pokyčius suvokiantys ne kaip istorinę sėkmę, o kaip kasdienes nesėkmes. <...>

Nepakankama-Polonia yra dvasios būsena, kurioje realių problemų neužgožia ir nepakeičia karalių kapai ir paminklai patriotiškai jaunuomenei. Tai, ką paliko Polonia, buvo įveikta. Tačiau nėra priežasčių didžiuotis tuo, kad šiandien mus traukia „šopingas ir f**ingas”, sužadinti apetitai, socialinė neteisybė, ekonominė atskirtis, kolektyvinis egoizmas, vartojimo manija ir pop kultūros vulgarumas.

Vertė Andrius Jevsejevas, parengė Viktorija Ivanova

Komentarai