Savikritika: teatro kritikas ieško niuansų „Yelp“ amžiuje

2015 10 28 Menų faktūra
...geriausia kritika, lygiai kaip geriausia literatūra, poezija ir drama, yra individualistinė veikla. Piešinys iš latimes.com
...geriausia kritika, lygiai kaip geriausia literatūra, poezija ir drama, yra individualistinė veikla. Piešinys iš latimes.com

aA

Spalio vidury Charles McNulty, laikraščio Los Angeles Times teatro apžvalgininkas, paskaičiavo, kad šių metų pabaigoje sueis 10 metų kaip jis tame laikraštyje vertina teatro premjeras, ir padarė štai tokią išvadą - "turiu savo skaitytojams prisipažinti: vis dar bandau perprasti, kaip rašyti teatro recenzijas". Tačiau tai, ką jis savo straipsnyje svarsto, pranoksta šį, atrodytų, vien profesinį klausimą.

"Nesikuklinsiu", toliau rašo Charles McNulty, ir vardija, kad niekada nėra praleidęs termino, publikavo recenzijas įvairiuose leidiniuose („meinstrymo“, alternatyviuose, verslo ir akademiniuose) ir net yra laimėjęs keletą apdovanojimų už savo tekstus apie teatrą.

"Pirmąją mano recenziją išspausdino „Village Voice“, kai 1992-aisiais ten atlikau vasaros praktiką", prisiminė kritikas. "Tekstas buvo apie nereikšmingą airių pjesių autoriaus Seano O´Casey dramos „Plūgas ir žvaigždės“ pastatymą - skundžiausi, kad aktoriai taip skrupulingai laikosi pjesės natūralizmo, kad visiškai pražiūrėjo prigimtinį personažų teatrališkumą.

Redaktorius Rossas Wetzsteonas įvertino šį pastebėjimą, ir gimė naujas kritikas. Galima būtų pamanyti, kad po daugiau nei dviejų dešimtmečių nuolatinio triūso bandant laikytis termino jau būsiu sukūręs savotišką recenzijų rašymo formulę. Bet kuo ilgiau tai darau, tuo dažniau pagaunu save keliant klausimus dėl paties recenzijų rašymo tikslingumo.

Tarp mano nykstančios genties atstovų būta daug ašarojimo dėl sunykusios teatro kritikos realizavimo rinkos. Kiek tik atmenu, recenzentai visada skųsdavosi dėl mažėjančios erdvės recenzijoms publikuoti, o dabar didžioji problema yra nykstantys ištisi leidiniai ir meno skiltys. Kadaise bekompromisiais ir principingais laikyti periodiniai leidiniai, tokie kaip „New Republic“, nukreipė savąsias meno rubrikas populiariosios kultūros link. Šiandien lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos skylutę nei spektakliui, kuriame nevaidina kokia nors įžymybė, pakliūti į paskutiniuosius laikraščio puslapius.

Tai yra pasekmė to, kas įvardijama patogiu eufemizmu „skaitmeninis žlugdymas“, apibrėžiančiu perversiškai nuvertintą kūrybinį darbą ir beprotiškai pervertintą vadybininkų bei spekuliantų elitą. Kažkam (ir kur yra Bernardas Shaw, kai mums jo taip reikia?) teks iškuopti visą tą betvarkę, kurią nulėmė ši „demokratizuojanti“ technologija.

O tuo tarpu aš vis dar laukiu nepelno organizacijų sektoriaus - visų pirma, aišku, universitetų - veiksmų, susijusių su naujomis meno žurnalistikos iniciatyvomis ir bendradarbiavimo projektais, galinčiais užpildyti atsivėrusias intelektualines spragas (akademikams, klausiantiems savęs, kodėl jie turėtų kažką daryti, derėtų prisiminti literatūros kritiko Northropo Frye´aus kūrybą - jis savo jau klasika tapusioje „Kritikos anatomijoje“ primena skaitytojams, kad „auditorija, besistengianti išsiversti be kritikos ir tvirtinanti, jog ji pati žino, ko nori, ir ką mėgsta, suprimityvina meną ir netenka kultūrinės atminties“).

Bet kritikos krizė nėra paprasčiausia verslo problema, kurią galėtų išspręsti USC (Pietų Kalifornijos universitetas - vert. past.) arba Eli Broadas (iš Lietuvos kilęs JAV verslininkas ir filantropas - vert. past.). Šiais kraštutinio išsiblaškymo laikais, rinkodarai lyg piktžolėms uzurpavus kultūrinį lauką, ne visada taip paprastai atskirsi kritiką nuo marketingo ir akių dūmimo, ištvirkinusio ne tik mūsų politiką, tačiau ir meną, švietimą ir net sveikatos apsaugą.

Kritikų nuo kritikos saugoti taip pat nereikėtų. Vis dar esama puikių recenzentų, tačiau pakaks apsimetinėti, kad nematome dramblio kambaryje, t.y. recenzentų, kaip kultūros arbitrų, kadaise buvusio oligarchinio vaidmens prestižo ir svarbos sumenkėjimo.

Metrika, galimybės apskaičiuoti internetinius skaitytojus čia taip pat niekuo dėtos. Tol, kol žurnalistiką valdys spustelėjimų („klikų“) kiekis, teatro kritika visada bus savotiškoje raudonojoje knygoje (juk kuri teatro recenzija galėtų konkuruoti su nuotraukų galerija, kurioje vaizduojamos realybės šou žvaigždžių tatuiruotės intymiose vietose?).

Dar esama nuomonės, kad kiekvienas gali būti kritikas - idėja, kuri šiame „Yelp“ amžiuje pasiekė naują lygį. Šių civilių „recenzijų“ validumas internetiniams leidėjams, žurnalistiką vertinantiems ne tiek kokybiškai, kiek kiekybiškai, regis, per daug nerūpi.

Tačiau, svarstau aš, kodėl laikui bėgant sumažėjo mano paties susidomėjimas aukšto lygio kritika? Nemanau, kad vienintelė to priežastis - nepakankamas, retas jos srautas.

Ir nors liūdna tiesa yra tai, kad aukšto lygio teatro kritikos stokos spaudoje nesugebėjo lygiavertiškai pakeisti stiprūs balsai internete, vis dėlto internetas nulėmė išaugusį kritikos kūrinių prieinamumą. Bet žiniatinklio rėksmingumas ir karštligiški tempai viską homogenizavo, suvienodino, ir individualus balsas pranyko skaitmeniniame ūžesyje.

Rašyti reikia laiko, o laikas yra pinigai. Smegenų erdvė - kaip Shaw kadaise pavadino sielą - atsieina nepigiai. Recenzijas rašant konvejeriu, daug laiko pasvarstymams nebus. Vienas iš beprotiško tempo simptomų - tingios, pakrikos siužeto santraukos. Net nepamenu, kada paskutinį sykį skaičiau teatro recenziją neperšokdamas ištisų pastraipų, kuriose nuobodžiai reziumuojama istorija.

Dar viena atbaidanti vis konkurencingesnių šiuolaikinių scenos menų savybė: kritikas kaip įtakingas regalijų suteikėjas, mobilizuojantis hiperbolę vardan savo paties kaip politinio intriganto statuso. Keliais sezono įvykiais turėtume patikėti? Laikraščių recenzentai niekur nepasislėps nuo savo funkcijos raportuoti vartotojui, tačiau itin liūdna, kai šiandien, teatrui tapus tokiam sukomercintam, kritikai aukoja niuansus vardan neonų.

Verdiktai yra reikalingi, bet jie neturėtų būti recenzijos esmė - lygiai kaip meno kūrinio esmė neturėtų būti interpretacinė paraiška. Kažkokiu karjerizmu, savanaudiškumu atsiduoda visi tie alpėjantys šūksniai ir ugningi pasmerkimai, tiesiog rėkiantys iš puslapių, skaitomų prie rytinės kavos puodelio. Galiausiai, recenzijos esmė nėra recenzento geranoriškumas, sumanumas, išskirtinis išmanymas ar emocinis gylis. Šios savybės gali būti ryškios, tačiau vis dėlto jos turėtų būti tik išdava to, kas čia svarbiausia: paties kūrinio.

Recenzijos yra keistas žurnalistinis tvarinys: tuo pat metu ir itin subjektyvios, tarsi savita konkretaus skonio išraiška, ir autoritetingas, patikimas įvertinimas, įaugęs į tradiciją ir nepamirštantis šiuolaikinės praktikos.

Kai pradėjau rašyti laikraščiui „Voice“ ir tebevargau magistro studijose, rašiau auditorijai, kuri, kaip įsivaizdavau, buvo politiškai angažuota publika, išmananti klasiką bei atvira avangardui. Rašydamas recenzijas į „Variety“, adresavau jas daugiausiai žmonėms iš pramonės sferos, norėjusiems apžvelgti, ko esama rinkoje, per daug nesigilinant į didžiąsias teorijas (tai viena iš priežasčių, kodėl ten pernelyg ilgai neužtrukau).

Pamenu, kai pradėjau rašyti į „Times“, jaučiausi įpareigotas išbaigtumo lūkesčių (didžiąja dalimi savo paties ir nusistatytų). Kažkodėl negalėjau nusipurtyti minties, kad rašau svarbiausiam miesto laikraščiui.

Natūralu, kad menininkai mėgsta būti minimi, ir kai neišvengiamai ko nors nepaminėdavau, sulaukdavau piktų tiradų telefonu bei elektroniniu paštu. Vieno miuziklo perukų dizainerė buvo kone pasiryžusi imtis prieš mane teisinių veiksmų dėl to, jog neišspausdinau jos vardo. Dirigentai norėjo manimi atsikratyti, nes jautėsi ignoruojami.

Bet vis dėlto ataskaitos - nykokas skaitalas. Tiesa ta (o ją suvokti ir pritaikyti savo sričiai man kiek užtruko), kad rašytojai yra iš prigimties neatsakingi, o geriausia kritika, lygiai kaip geriausia literatūra, poezija ir drama, yra individualistinė veikla. Gera proza nepaiso protokolų.

Kritika - nepaisant to, kad ji turi galią suburti tokią nevienalytę ir gremėzdišką grupę kaip Los Andželo teatro bendruomenė - yra vienišiaus užsiėmimas. Kritikas turi atsispirti pagundai pursloti pasipūtėliška retorika, ignoruoti Facebooko ir Twitterio moralizuotojų chorus, nekreipti dėmesio į komentarų skilties trolius ir suvokti, kad draugystės su menininkais bei institucijomis - ne pats vaisingiausias būdas mylėti teatrą. Šioje profesijoje nėra vertingesnio talento už gebėjimą būti sąžiningu.

Walteris Kerras ir Kennethas Tynanas - du XX a. teatro kritikos titanai - tą patį būtų pasakę prieš 50 metų (gal tik neminėdami socialinių tinklų). Nesu luditas ar koks kitoks naujų technologijų priešininkas (aš „tvytinu“, naudoju DVR!), bet netikiu, kad kritiką galima atgaivinti per „platformos inovacijas“. Ar kam nors tikrai įdomus mano greitos reakcijos į spektaklį videoblogo įrašas? Kritika yra fundamentalus ir maištingas rašymo aktas.

Dabar būtina dar kartą įtvirtinti šio pusiau-meno nesenstančius principus. Aš daugiausiai pasisemiu iš tų autorių, kurie renkasi rašyti ilgus tekstus. Į galvą išsyk šauna Stevenas Leigh Morrisas iš „L.A. Weekly“ (jis - skaitmeninio žurnalo „Stage Raw“ įkūrėjas ir redaktorius) ir buvę kolegos iš „Village Voice“ Michaelas Feingoldas (dabar rašantis svetainei „TheaterMania“) bei Alisa Solomon („Nation“ bendradarbė). Šie rašytojai papasakoja, kodėl vienas ar kitas darbas galėtų būti vertas jūsų dėmesio. Jie pateikia dramos ar muzikinį spektaklį platesnėse schemose - estetinėse, politinėse ir socialinėse. Jie rezonansą paverčia žodžiais bei idėjomis. Jie išaiškina menines bei institucines vizijas ir meta joms iššūkį.

Kaip tai padaryti - unikalus iššūkis kiekvienos atskiros užduoties atveju. Galbūt didžiausias iššūkis  paprasčiausiam abejingumui.

Terminų spaudžiamam kritikui nėra nieko baisesnio už kūrinį, kuris yra pernelyg lėkštas, kad jį galima būtų mylėti arba nekęsti (šiandien tai pasitaiko kur kas dažniau, nes meno vadovus pavergė  vien pelno besivaikanti teatro valdžia).

Du sykius šią vasarą vyresnieji kolegos (vienas teatro profesorius, kitas - pusiau į pensiją išėjęs aktorius) man sakė, kad niekada negalėtų daryti to, ką darau aš. Perspektyva lankytis tokioje daugybėje vidutiniškų vaidinimų jiems rodėsi kaip bauginanti bausmė, o aš sutikau, kad šis darbas - ne silpnavaliams.

Mano išsigelbėjimas yra tai, kad teatras man niekada nenustoja rūpėjęs - net tada, kai jis yra lengvabūdiškai pakrikas. Galimybė įtikinti publiką, kad jis turėtų būti svarbus (ir kodėl turėtų būti svarbus) jai ir savo pačios paviršutiniškumo vis labiau apžavėtai kultūrai, man regis, yra ne toks jau prastas profesinio gyvenimo praleidimo būdas.

Teatro kritikos ateitis - kur ji besiklostytų po 20 metų - nėra trivialus vartotojų konsultavimas. Tai gali pasirodyti sunkiai įtikima - ypač turint omeny, jog gyvename medijų eroje, kurioje karščiausiomis žiniomis tampa naujausias Miley Cyrus skandalas, - tačiau kritikai turi veikti kitu dažniu.

Scena yra būtina žmogiškumo sąlyga - tai prielaida, kuri turėtų būti bet kurios recenzijos (nuo pačios aistringiausios klejonės iki kraštutinės paniekos kupinos kritikos) pagrindas. Kur dar žmonės gali ne virtualiai susiburti ir išvysti kitus žmones, vaidinančius mūsų bendros lemties modelius?

Kritikos vertė yra neatsiejama nuo meno formos. Šiandien mūsų misija yra gilintis, liautis tiek daug galvoti apie teatro verslą ir stoti akistaton su priežastimi, dėl kurios jis egzistuoja. Kaip gali bet kuris kritikas jaustis pervargęs, kai ant plauko kabo pati mūsų esmė?", klausia Charles McNulty. 

Pagal "Los Angeles Times" parengė Andrius Jevsejevas

Komentarai