Spalio 27 d., antradienį 19 val. Jaunimo teatre pristatoma knyga „Elementorius. Legendinis teatro būrelis ant Tauro kalno“ (idėjos autorius Gediminas Storpirštis, sudarytoja Dalia Cidzikaitė, išleido „Aukso žuvys“), skirta Valerijos Karalienės vadovauto dramos būrelio, vėliau tapusio Gedimino Storpirščio teatro studija „Elementorius” 50-mečiui. Pirmojoje knygos dalyje – prisiminimai apie Valerijos Karalienės laikų būrelį, kurį paauglystėje lankė Vytautas Kernagis, Saulius Bareikis, Nelė Savičenko, Ingeborga Dapkūnaitė, Saulius Balandis, Dainius Kazlauskas, Andrius Bialobžeskis, Aidas Marčėnas, Vytautas V.Landsbergis, daug kitų šiandien ne vien scenos mene atpažįstamų asmenų. Čia parinkome du pasakojimus: poeto, eseisto, visuomenės veikėjo Sergejaus Kanovičiaus (būrelį lankė apie 1974-1978 m.) ir režisieriaus Cezario Graužinio (būrelį lankė apie 1983-1985 m.).
Sergejus Kanovičius: buvai tarsi pateptasis
Dramos būrelis mano gyvenime atsirado iš kavos gėrimo „Žibutėje“ (beje, labai neskani kava buvo, bet buvo labai gėda prisipažint). Kažkaip tenai bendraudami keisdavomės visokia informacija, ir kartą draugai pasakė, kad jie lanko tokį būrelį. Ir kadangi labai mėgau žiūrėti spektaklius, mėgau kiną, nuėjau į vieną iš repeticijų Profsąjungų rūmuose ir pasilikau.
Nors buvau gal nelabai drovus tais laikais, buvau klasės juokdarys, bet scenoje kažkodėl man tas juokdario parakas išgaruodavo. Prisimenu repeticijas su [Valerija] Karaliene, kai ji ne tik mane, bet ir daugelį vaikų išmokė nebijoti ne tik scenos, bet tiesiog nebijot gyvenime. Čia buvo turbūt viena iš išmoktų pamokų, kurias suvoki daug vėliau.
Man ypač įstrigo Karalienės sugebėjimas bendrauti su vaikais. Tu patenki lyg ir į tą pačią terpę, kaip ir mokykloj, kur tave kažko moko ir, viena vertus, ji turi savo taisykles, jos yra gana griežtos, bet tu nejauti, kad jos tave varžo, tu jautiesi laisvas. Ir su tavim šneka kaip su lygiu. Ji turėjo Dievo dovaną ne kaip režisierė, o kaip pedagogė. Ji buvo iš tų žmonių, kurie sugebėdavo ne pakilti virš vaiko lygio, o tapti vienu iš jų, tapti lygiaverčiu partneriu ir kalbėti su juo kaip lygus su lygiu, neprarasdama to griežtumo ir reiklumo, kurį ji turėjo. Nes kartais ji nepagailėdavo ir stipresnio žodžio ir, beje, tuo papirkdavo visus vaikus.
Galima kalbėti standartiniais dalykais, kad žmogus išmokė elgtis scenoje, kalbėsenos, judesių. Tie, kas Karalienę matė, galėtų suabejoti, kaip toks žmogus gali išmokyt šokti. O ji išmokė labai daug vaikų šokti valsą. Atrodo, tokie smulkūs dalykai, bet paskui, kai su pirma mergina pradedi šokti valsą, norom nenorom prisimeni, kas tave išmokė. Tokie smulkūs, bet svarbūs dalykai.
Jeigu mokykla baigdavosi apie pietus, o repeticijos prasidėdavo kokią ketvirtą valandą, tai namo parsirasdavai tik kokią aštuntą. Niekas nenorėjo išeiti iš repeticijų, visiems buvo gera. Jau nekalbu apie tai, kad žmonės susibičiuliavo, juos vienijo bendri interesai, jau nekalbant apie susituokusius. Kiek žinau, ta bičiulystė trunka iki šiol. Čia panašu kaip su „Ąžuoliuku“, bet, skirtingai nuo jo, dramos būrelyje bendravimas buvo visiškai neformalus. Žmonės gali dešimtmečiais nesimatyt, o po to susitikt, ir tas „A, ir tu buvai pas Karalienę!“ iškart atveria epochą. Čia epochos klausimas. Dramos būrelis buvo dalis tos epochos, be kurio tas anuometinis Vilnius mano kartai sunkiai įsivaizduojamas.
Žmonės, net Karalienei gyvai esant, didžiavosi, kad ten ėjo. Iš tikrųjų tu buvai tarsi pateptasis, tau pasisekė gyvenime. Pasakyk, kad lankei būrelį pas Karalienę, ir tai jau buvo aukštas moralinis standartas, panašiai, kaip kad sakytumei apie „Ąžuoliuką“, kad dainavai pas Perelšteiną. Jį [tą standartą] reikia bent jau grąžinti į atmintį, kultūrinį atminties naratyvą. Nes Karalienė yra viena iš viso to kultūrinio gyvenimo autorių, viena iš jo kūrėjų.
Kultūra turi savo istoriją, miestas turi savo istoriją – architektūrinę, literatūrinę ir pan. Atrodytų, čia toks nedidelis dalykas – kažkoks žmogus vedė dramos būrelį! Bet tas dramos būrelis – kalbu ne tik apie tai, kad jis išugdė garsių aktorių, o tai jis tikrai padarė, manau, kad jis buvo reiškinys. Nežinau, ar tai buvo unikalus reiškinys, manau, kad taip, nes jį lankė begalės labai talentingų žmonių, vėliau tapusių poetais, menininkais, rašytojais, dailininkais. Nemanau, kad kas nors iš tos atmosferos išsinešė ką nors kita, išskyrus gerumą.
Karalienė, dramos būrelis buvo neatskiriamos Vilniaus kultūrinio gyvenimo dalys. Būrelis buvo landmark. Ypatingas dalykas. Vėliau supratau, kad Karalienė nebuvo deramai ir įvertinta. Turbūt jos kolegoms atrodė, kad kurti aukštąjį meną suaugusiesiems yra kur kas svarbiau nei dirbti su vaikais. Jei ji šiandien būtų gyva, ji būtų verta visų įmanomų ir neįmanomų premijų, kurias šiandien dalija. Nes ji tą vaikystę darė gražią vaikams. Ji ne tik knygos verta, ji verta įamžinimo, galbūt pavadinant kokią nors mokyklą, kokį nors vertą dėmesio kultūros procesą. Nes čia ir buvo tas unikalumas, kad ji sukūrė tą procesą, ir jis vyko ilgus ilgus metus. Manau, kad čia yra didžiausias jos nuopelnas.
Cezaris Graužinis: jautėmės kaip išrinktieji
Mano istorija turbūt nesiskiria nuo daugelio kitų istorijų, nes, nukreipdama į tą moksleivių teatrą, mano mama tikriausiai stengėsi apsaugoti mane nuo gatvės gyvenimo ir su tuo gyvenimu susijusių klystkelių. Pakliuvau jau senas, mokiausi priešpaskutinėje klasėje. Nors man ten pakliūt nebuvo keista, nes aš mokykloje nuo mažumės buvau tas vadinamasis skaitovas, dalyvaudavau įvairiuose konkursuose. Todėl aš kažkaip gal ir įsivaizdavau, kuo ten reikės užsiimti, ir gal net savotiškai pasitikėjau savim.
Atsimenu, kad ten pasirodydavo vaikai, paaugliai ir dingdavo, kažkas neužsikabindavo, kažkam ten [buvo] neįdomu. Aš užsikabinau, nes man pasirodė, kad būti tenai, tai lyg priklausyti kažkokiam elitiniam klubui. Tie vaikinai ir merginos, kurie tam teatrui priklauso, yra kažkokie kitokie, kažkokie protingesni, dvasingesni, gražesni vizualiai. Ir dėl to norėjau būti tarp jų, norėjau priklausyti tai išrinktųjų kastai viso Vilniaus kontekste. Pačią pirmą dieną, kai nedrąsiai atėjau į tą teatrą, į akį krito ne viena simpatiška mergina, dėl to buvo stiprus motyvas ateiti dar kartą.
Aš turbūt geriausiai atsimenu Karalienės žvilgsnį. Tokį labai neramų, labai fokusuotą, energingą, su kažkokiu tokiu žvilgesiu. [Jame] Gerų, linksmų velniukų šokinėdavo visą laiką. Man atrodo, kad iš pradžių aš jos prisibijodavau. Nes tai buvo toks energijos kamuolys, ir kažkaip reikėdavo išmokti su ta energija komunikuot, nesusigūžt. Reikėjo tam tikrų pastangų, kaip nesusigūžt, sutikus tikrą asmenybę, labai spalvingą, labai kūrybingą ir labai energingą. Ir tai, aš manau, buvo pirmasis mano toks asmeniškas bendravimas su menininku, didžiu aktoriumi, su menine persona. Tai turbūt padėjo suvokti, kad, norint priklausyti šitam, kaip aš truputį ironiškai vadinu, elitiniam klubui, reikia ir pasistengt, pasitempt. Tada atėjo pirmieji teatro profesijos suvokimai, ir pirmasis iš jų buvo, kad reikia kelti sau reikalavimus kasdien. Nes jeigu pats nekelsi, tai jie labai greit bus iškelti iš šalies.
Kitas pagrindinis režisierės bruožas buvo humoro jausmas, irgi ,beje, šiek tiek bauginantis, nes galėdavo labai gražiai ir išradingai pašiept, tačiau draugiškai. Bet net ir draugiškai pašieptas girdėdavai griausmingą kolegų juoką. Ji buvo labai laisva, labai pedagogiška, labai organiška ir savęs necenzūruodavo. Aš nesijaučiau, kad ji su mumis šneka kaip su kokiais nesubrendusiais, nesijaučiau, kad ji stengdavosi supaprastint. Ir tai mus labai veikė, mes tai priimdavom kaip pasitikėjimo ženklą.
Aš tuo metu, aišku, negalėdavau pastebėti jos labai tikslių pedagoginių triukų, tačiau dabar suprantu, kaip protingai savo pedagoginės gyslelės ir patirties vedama ji organizavo šito sunkaus kritinio amžiaus žmonių grupę. Ir pasiekdavo rezultatų. Gero pedagogo pagrindinė dorybė yra tai, kad jo mokiniai net nepastebi, kad jiems kažkas yra įdiegiama. Kai tai vyksta labai natūraliai, ne per prievartą, kalbant ta kalba, kurią jie supranta, arba sugebant juos pakelti į savo lygį ir priimti juos kaip sau lygius. Manau, kad Karalienė veikė abiem kryptim.
Nemanau, kad ji turėjo kažkokių režisūrinių ambicijų ar norėjo gauti nusipelniusios TSRS mokytojos medaliūkštį. Jai patiko būti tarp jaunų žmonių, ir tas buvimas kartu – štai kur buvo tas etinis akcentas dedamas, o ne rezultatas. O ten, kur gera etika, ir gera estetika randasi. O rezultatai mūsų buvo geri – imdavom pirmąsias vietas konkursuose liaudies teatrų. Mes tikrai supratom, kad teatras yra gyvenimo būdas ir kad tai nėra kažkoks žygis į rezultatą bet kokia kaina, per žmonių galvas ir panašiai. Dėl to mes ir jautėmės kaip išrinktieji, nes mes ten darėm, mes ten dirbom, mes ten repetavom.
Dalyvavau tik trijuose spektakliuose. Vaidinau Žiogą spektaklyje „Bitė Maja“, statė Juozas Pocius, su kuriuo tuo metu režisierė bendradarbiavo. O vėliau man labai pasisekė, nes, aišku, ne dėl talento, o dėl išorinių duomenų, nes buvau aukštas ir jau tada gana žemu balsu šnekėjau, gavau romantišką, herojišką Žilvino vaidmenį „Eglėj žalčių karalienėj“. Aš to vaidmens nekūriau, jis buvo pastatytas anksčiau, teatro žargonu sakant, buvau įvestas į tą vaidmenį. Aš tuo be galo džiaugiausi ir didžiavausi, vadinau kartu su Egle, kuri buvo metais vyresnė už mane, iš vienuoliktos klasės. Buvo nepaprastai prašmatnu. Man atrodo, nedaug tų spektaklių ir suvaidinau, gal kokius 4-5, bet tai buvo pagrindinė tokia patirtis, po kurios aš susimąsčiau, gal iš tiesų tapti aktorium, nes natūraliai nebuvo nė vieno tame būrelyje paauglio, kuris bent jau tuo metu nebūtų sau nusprendęs, jog jis stos į aktorinį.
Tačiau jau baigdamas mokyklą pradėjau galvoti, kad nenorėčiau būti aktoriumi. Man tuo metu pasirodė, kad tai – profesija, kuri nesuteikia didelės laisvės, kad reikės priklausyti nuo daugelio dalykų ir prie tų priklausomybių taikytis. Man atrodė, kad režisierius – prašmatniau (juokiasi), laisviau. Bet vis tiek tie sprendimai buvo priimti Karalienės teatre. Būdamas būrelyje, aš gavau ir informacijos, kur reikėtų važiuoti, ką reikėtų daryti ir, aišku, pati režisierė daug su mumis tiesiog kalbėdavo, pasakodavo apie profesiją, kaip jos mokomasi, kas yra svarbu. Kartais susirinkdavome, ir ji sakydavo: „Padarykite etiudų laisva tema.“ Taip sužinojau, kas yra etiudas, ir man tai pravertė labai greitai, stojant į režisūrą Maskvoj.
