Lietuvos šokio ir informacijos centrui – 20
Vilniuje tyliai, be iškilmių, be pompastikos birželio 9 d. paminėtas Lietuvos šokio ir informacijos centro (LŠIC) 20-metis. Konferencijoje, skirtoje šokio politikai, LŠIC vadovas Audronis Imbrasas, be kita ko, sakė: „Tradiciškai mėgstama pabėdavoti, kad lietuviai nemoka šokti šiuolaikinio šokio, bet vos tik M. K. Čiurlionio menų mokyklą baigė pirmieji 3 šios specializacijos absolventai, 2 iš jų nesunkiai įstojo į užsienio aukštąją mokyklą.“ Iš to LŠIC vadovas padarė išvadą, kad bent 2/3 vidurinį šokio išsilavinimą gavusių lietuvių atitinka tarptautinius standartus. Išvada gal ir teisinga, bet skamba dadaistiškai. Taigi ką turime ir ko trūksta Lietuvos šiuolaikiniam šokiui?
Jubiliejaus dieną Nacionaliniame dramos teatre buvo parodytas Izraelio choreografo Ohado Naharino spektaklis „Decadance“. Šoko 16 jaunuolių nuo 18 iki 24 metų amžiaus, į Izraelį atvykusių iš viso pasaulio (Europos, JAV, Japonijos…). Į Batsheva Ensemble, kuris yra jaunesnioji didžiausios Izraelio šokio trupės Batsheva Dance Company atšaka, jie pateko po didžiulės tarptautinės atrankos. Batsheva, turinti 34 šokėjus, per metus parodo daugiau kaip 250 spektaklių, vidutiniškai po 20 kas mėnesį. Palyginkime: Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatras sezono metu per mėnesį parodo vidutiniškai apie 10 baleto spektaklių. O jei suskaičiuotume visus lietuvių šiuolaikinio šokio atlikėjus iki 25 metų amžiaus, praėjusį sezoną šokusius Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos scenose, vargu ar jų būtų bent 16…
Naharinas yra vienas garsiausių šiuolaikinio šokio choreografų. Be scenos kūrinių tiek Batsheva Dance Company, tiek įvairioms Europos, JAV šokio trupėms, jis pasaulyje žinomas ir kaip Gaga judesio kalbos kūrėjas. Per Gaga (priešingai negu per baleto) pamokas nesiekiama sukurti įvaizdžio ar įspūdžio – kaip judesys atrodo, čia visiškai nesvarbu. Visas dėmesys sutelkiamas į judesio pajautą. Todėl šokti mokomasi salėse be veidrodžių, nesiekiama judėti gražiai, pirmenybė teikiama judėjimo malonumui, vidinei judesių kokybei. Tai pagrindinis Batsheva šokėjų lavinimo metodas, pagal jį dirbama daug kur pasaulyje. Išmėginti Gaga principus galėjo ir Lietuvos šokėjai 4 dienų seminare, kurį surengė Vyčio Jankausko šokio teatras. Žinoma, čia tik lašas jūroje, nes tai turėtų būti kasdieninės praktikos dalis bent keletą mėnesių (tarkime, Batsheva Ensemble šokėjai pagal šį metodą dirba 2 metus).
Vilniuje pristatytą Naharino „Decadance“ užsienio šokio kritikai vadina geriausių kūrinių rinkiniu, nes spektaklis sudarytas iš skirtingų choreografijos fragmentų, jo tema – paties choreografo kūryba. Lietuvos šokio festivaliuose dažnai matome Izraelio šokėjus, bet Naharino kūrinys pas mus pristatomas pirmą kartą. Dabartinėmis sąlygomis mūsiškė publika beveik neturi galimybių susipažinti su aukšto lygio šiuolaikine kultūra. LŠIC mėgina užpildyti šią spragą, vienas iš organizacijos tikslų – bent po vieną kartą pristatyti žinomiausias šiuolaikinio šokio trupes. Jų gastrolėms rengiamasi ne vienus metus, be paramos to padaryti neįmanoma. Batsheva Ensemble pavyko prisikviesti, bendradarbiaujant su Izraelio ambasada Lietuvoje ir gavus Kultūros tarybos finansavimą. Nors pasirodė ne pagrindinė Batsheva Dance Company sudėtis, o bilietai kainavo palyginti nemažai, salė buvo sausakimša kaip ir prieš porą metų, kai du vakarus iš eilės rodytas Vokietijos trupės Sasha Waltz & Guests spektaklis „Kūnai“. Taigi pamatyti išskirtines užsienio šokio trupes nori ne tik šiuolaikinio šokio bendruomenė, bet ir platesni visuomenės sluoksniai, deja, pasiūlą riboja menki ištekliai. Todėl Audronis Imbrasas užsimojo naujam dideliam darbui – formuoti šokio politiką.
Paminėjus žodį „politika“, daugeliui menininkų nusvyra rankos. Panašiai atsitiko ir birželio 9 dieną Menų spaustuvėje, kur vyko šokio politikai skirta konferencija. LŠIC vadovas į pagalbą pasikvietė Sanną Rekolą, Suomijos šokio infocentro direktorę, ir Laurent´ą Van Kote´ą, Prancūzijos kultūros ministerijos patarėją tarptautinei scenos menų politikai, kad jie pasidalytų savo šalių patirtimi. Štai nedidelėje Suomijoje, kuri jau 20 metų vykdo savo šokio politiką, šiuo metu yra maždaug 1 000 šokio menininkų, 55 šokio kompanijos, pernai buvo pastatytas 171 šokio spektaklis (Lietuvoje kartu su choreografų, kuriančių užsienyje, darbais vargu ar atsiranda bent 20 naujų kūrinių per metus).
Van Kote´as, pats buvęs aktorius, šokėjas ir choreografas, paklaustas, kodėl menininkai turėtų įsitraukti į politiką, sakė: „Manau, politika nėra blogas žodis. Politika susijusi su žmonių organizavimu(si), su socialiniais tarpusavio santykiais. Menas tam daro didelę įtaką. Nesakau, kad menininkai yra įgudę politikai. Turiu omenyje, kad jie taria svarų žodį. […] Politika sena kaip pasaulis. Gali būti anarchija, diktatūra, džiunglių įstatymas ar demokratija, tačiau tai vis tiek yra priimtų taisyklių rinkinys, skirtas reguliuoti tam tikros visuomenės santykius. Demokratijos sąlygomis politikai yra išrenkami, kad pasirūpintų visuomenės sąranga pagal savo politines idėjas. Tai nelengva užduotis, tam nuolat trukdo opozicija ar nuo jų pačių priklausančios aplinkybės… Politikai kaip ir menininkai yra žmonės, jiems rūpi išlaikyti savo poziciją, kad galėtų tęsti karjerą. Pilietinėje visuomenėje niekada nepakaks to, kad kas nors patrauktų juos už rankos ir pasakytų: „Galėtum pasirūpinti šokiu!“
Kai kurios sritys (tarkime, kūrybinės industrijos) gali būti labai pelningos, kitos vos įstengia išsilaikyti. Visas atlikėjų menas, išskyrus populiariąją muziką, turi būti remiamas, kad išliktų. [Jei paramos nebūtų, bilietų į šokio ar teatro spektaklius kainos išaugtų dešimtis kartų – M. J.] Parama viešajam sektoriui priklauso nuo politinių sprendimų. Štai kodėl atlikėjų menui reikia politikų dėmesio. Jie gali prioritetu pasirinkti sportą ar transportą, o ne kultūrą. Nepaisant to, jie atsakingi už visus visuomenės sanklodos aspektus, taigi ir už kultūrą, nes ji neatsiejama nuo žmogiškosios būties. Šokis yra nedidelė atlikėjų meno dalis, kuria imama rūpintis dažniausiai paskutine. Kadangi šokis nėra gerai žinomas tiems, kurie priima sprendimus, reikia nuolat apie jį aiškinti. Tai padaryti gali tik šokio bendruomenė – ji turėtų suformuluoti savo poreikius, atskleisti šokio specifiškumą ir kuriamą naudą. Skambinti pianinu galima mokytis namuose, bet šokiui reikia erdvės lavintis, repetuoti ir pasirodyti.“
O kiek erdvės šokėjai turi Lietuvoje ir ką tai lemia? Viename šokio spektaklio „Contemporary?“ epizode Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas ir Paulius Tamolė skundžiasi, kad choreografai naujų kūrinių stato mažai, o sukurtieji parodomi vos vieną kitą kartą. Šiuolaikinis šokis gyvuoja tik trijuose didžiuosiuose miestuose, o kitur (Šiauliuose, Varėnoje, Alytuje, Druskininkuose…) spektakliai dažniausiai rodomi tik tada, kai pakviečiami į ten vykstančius festivalius. Pavyzdžiui, „Contemporary?“, jau rodytą 8 užsienio scenose, namie galėjo pamatyti tik vilniečiai, klaipėdiškiai ir šiauliečiai. Šiuolaikinio šokio tinklas mūsų šalyje neegzistuoja, nors turime choreografų, šokėjų ir jų trupių, išskyrus Menų spaustuvę Vilniuje (ir tai tik Menų spaustuvės projektams), nėra galimybių erdvėmis naudotis be papildomo ar už simbolinį mokestį.
Jei nori parodyti spektaklį Kaune, už mažą salę, turinčią labai ribotas technines galimybes, teks pakloti mažiausiai 200 eurų, o kiek didesnė ir su kokybiškesne technine įranga (apšvietimu, garso aparatūra) kainuos daugiau negu dvigubai brangiau. Ką jau ir kalbėti apie puikiai įrengtą Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiąją salę, kurios nuoma vienam vakarui gerokai didesnė negu tūkstantis eurų. Analogiška situacija Klaipėdoje, kur, nelikus Švyturio menų doko, pagrindine šiuolaikinio šokio spektaklių erdve galėtų tapti Klaipėdos kultūros fabrikas, tačiau šokėjams rodyti spektaklius čia per brangu – 200 vietų salė vienai dienai kainuoja apie 400 eurų. Jei šokio spektakliai būtų nuolatos rodomi toje pačioje vietoje, tai padėtų suburti ir išlaikyti šiuolaikinio šokio mėgėjų auditoriją, tačiau tą užtikrinti sunku, nes tokios erdvių kainos trupėms yra pernelyg didelė finansinė našta.
Kad trūksta erdvių, tai tik viena iš aibės problemų. Kur rasti vietą repeticijoms, kasdieniniam studijos darbui, iš kur paimti kvalifikuotų mokytojų, su kuriais vietos šokėjai galėtų tobulinti įvairias šokio technikas ilgiau negu keletą dienų?.. Van Kote´o manymu, norint vykdyti sėkmingą šokio politiką, pirmiausia reikia įvardyti visas problemas, susitarti dėl prioritetų ir pasirinkti strategiją, kad būtų užtikrintas šokėjų lavinimas, produkcijos kūrimas, kūrinių sklaida ir kontaktai su publika: „Šokėjų lavinimui svarbiausia, kad menininkai turėtų kur ir iš ko mokytis. Lietuva maža, tad jai būtų ypač svarbu bendradarbiauti su kitomis šalimis, bet ne aš turėčiau tai sakyti. Kita vertus, meno, mokytojų ir menininkų mainai labai praverčia bet kuriai šaliai. Kūrybos sričiai esminis dalykas – užtikrinti, kad kūrėjai galėtų gastroliuoti po kitas šalis, o užsienio menininkai būtų priimami Lietuvoje. Tą garantuoja vieša paramos sistema. Kūrinių sklaidai užtikrinti svarbiausia sukurti šokio tinklą tiek valstybės viduje, tiek su kaimyninėmis šalimis ar dar toliau. Čia gali tekti šiek tiek investuoti į viešuosius išteklius ir užsienio politiką. Be abejonės, meną kaip puikų ambasadorių pasitelkia įvairios valstybės. Kontaktai su publika priklauso nuo to, kaip plačiai sklinda šokio kultūra ir žinios apie jį. Kultūra nelaikytinas vien menas, ji apima ir gyvenimo būdą, ir kalbėjimą apie meną. Didžioji dauguma žmonių apie šokį mažai ką žino. Kad tai pasikeistų, reikia rengti konferencijas, kūrybines dirbtuves, mokymus mėgėjams, skleisti informaciją bendruomenėse… Tinka viskas, kas leistų artimiau susipažinti su šokiu, jį pamatyti arba patirti patiems, praplėstų žmonių kūrybiškumą, jų žinias, jų kultūrą…“
Naharino spektaklyje „Decadance“ atlikėjai, kviesdami žiūrovus šokti kartu, neapsiribojo vien pirmosiomis eilėmis – jie atėjo iki amfiteatro, įkalbėjo netgi tuos, kurie vengė lipti į sceną. Šešiolika pačių įvairiausių žmonių – nuo judraus jaunimo iki garbių senjorų – šoko pagal techno ritmu virinantį Marushos Somewhere Over the Rainbow. Tai gražus šokėjų gestas, nes kiekvienas, užlipęs ant scenos, galėjo pajusti, kaip smagu šokti su profesionaliais Batsheva Ensemble šokėjais, kaip smagu šokti, kai tave mato, kaip smagu šokti pagal šokių muziką, kaip smagu jausti savo kūną, kaip smagu… Batshevos šokėjai parodė, kad šokti gali visi. Savo ruožtu žmonės dalijosi įspūdžiais, pasakojo apie akimirkas, praleistas scenoje, džiaugėsi, skelbė nuotraukas socialiniuose tinkluose… Tai priartina žmones prie šokio, skatina juo ne tik domėtis, bet ir dalytis, praplečia jo supratimą. Interaktyvus ryšys su publika būdingas daugeliui Izraelio choreografų darbų. Patraukti žmones, praturtinti jų būtį, paversti šokį jų gyvenimo dalimi – tai viena iš užduočių šokio kultūros kūrėjams.
Lietuvoje daug dėmesio skiriama krepšiniui, į šią sporto šaką valstybė investuoja milijonus. Tai savaime suprantama – krepšinis yra šalies vizitinė kortelė. Izraelio vizitinė kortelė yra šokis. Prancūzijos – menas ir kultūra. Kodėl (šokio) menas turėtų būti svarbus ir Lietuvoje? Van Kote´as sako, kad menininkai „kelia klausimus, meta iššūkius įtvirtintai tvarkai, pasėja abejonių, primena, kad į senus dalykus visada galima pažvelgti kitaip, nauju būdu. Siūlydami naujas idėjas, naujas formas, jie tiesia kelią į ateitį. Būdami atkaklūs, tuo keliu jie vedasi kitus, primindami, kokios svarbios yra emocijos, kiek daug žmogaus prigimčiai reiškia ir neracionali, neverbalinė būtis. Jie sužadina aistras, emocijas. Primena, kad pasaulio problemų nepavyks išspręsti, pasitelkus vien matematikos lygtis. Parodo, kad visada esama daugiau erdvės minčiai, kad egzistuoja kitas kelias, kad vaizduotė ir kūrybiškumas užtikrina laisvę… Jie kvestionuoja prasmes ir reikšmes, peržiūri mitus, papročius ir tradicijas, išnarsto akivaizdžius dalykus, ieško gyvenimo prasmės ir sprendžia pagrindines filosofines žmonijos problemas – kas yra galia, (iš)likimas, mirtis, kaip išspręsti dilemas, įveikti nusivylimą… Jie tai daro netgi tada, kai patys to nežino. […] Pramogų poveikis atvirkščias – kaip romėnų laikais („duonos ir žaidimų“) jos gali būti gera priemonė, užtikrinanti, kad masės neturėtų laiko ir nenorėtų susimąstyti, ar teisingai valdoma visuomenė. Tam tikru atžvilgiu pramogos slopina mąstymą. O menas yra tai, kas neleidžia užmigti, kas verčia jaustis nepatogiai. Man menas reiškia laisvę.“
Užmojis imtis šokio politikos siaurai gali būti suvokiamas kaip pastangos užsitikrinti didesnį finansavimą. Visi suvokiame, kad valstybės ištekliai riboti. Pagrindinis politikos įrankis yra strategija, kuri padėtų turimus išteklius naudoti kryptingai, kad su kuo mažesnėmis sąnaudomis pasiektume kuo geresnių rezultatų. Van Kote´as pabrėžia: „Priimantieji sprendimus negali atspėti, ko jums reikia. Turite jiems tai pasakyti, nuolatos aiškindami, kuo visuomenei naudinga šokti ar gėrėtis šokiu. Šokėjai turi savo žiniomis plačiai dalytis mokyklose, studijose, gatvėse, ant scenos… Jie turi paversti šokį matomu! Kad galėtų to siekti, vertėtų susipažinti, kaip veikia politinė sistema. Kažkam tai gali nepatikti, bet vis tiek reikia joje veikti. Būtų naivu tikėtis, kad susidomės šokiu ir natūraliai pradės jį remti patys politikai…“
