Pirmoji diskusija apie mūsų teatro istorijas buvo paskelbta kovo vidury Menų spaustuvės Infotekoje. Vis nusimenu, pamačiusi kelias kėdės kalbėtojams ir šūsnį kėdžių likusiems. Mizanscena pranašiems pranašams ir klusniems klausytojams. Gal todėl ir atsitinka monologai vietoje pokalbio. Ir liko po ano vakaro Infotekoje tiek prikeltų, bet neištartų dalykų, kad verandoje savarankiškai darau diskusiją +. Sustatau kėdes glaudžiu ratu, kad nebūtų kalbančiųjų avanscenos priešais klausančiųjų parterį, susodinu visus pramaišiui, nes visi kalbėsimės ir visi klausysimės. Ir jeigu smalsu prisiminti, kas mūsų teatro istorijose buvo iki 1990-ųjų ir kas kitaip po jų, tai čia bus mano istorijos, o jūs pildykite, klauskite, ginčykitės, taisykite. Mes tame pačiame rate.
Iki 1990-ųjų rašymui apie teatrą – vienas savaitraštis „Literatūra ir menas”, vienas žurnalas „Kultūros barai”. Ir, atrodė, daug gero teatro. O juk tik savi teatrai, ir tų pačių – ant vienos rankos pirštų. Gegužės mėnesiais Vilniuje gastroliuodavo Kauno dramos teatras. Ilgai, mėnesį. Laimė.
Vienerios ir retos Olego Jefremovo „Sovremenniko”, Jurijaus Liubimovo „Na Taganke”, Anatolijaus Efroso „Na Maloj Bronnoj” iš Maskvos, Michailo Tumanišvilio teatro iš Tbilisio gastrolės džiaugsmu užpildydavo kelerius metus. Kaip ir vienas geras filmas, pavyzdžiui Istváno Szabó „Mefistas” arba Ermanno Olmi „Medis klumpėms”.
Ir kaip per tokį išretėjimą prisiartinti prie 1990-ųjų ir dabarties? Gal per laikraštį, per tą „Litmenį”, kurio šeštadieniais nepasidalindavome, o pakliūti į jo puslapius… Pakliuvau visa perrašyta. Kai jame dirbau, mačiau, ko ir kaip reikalaujama.
1986-ųjų „Literatūros ir meno” vyriausiojo redaktoriaus Antano Drilingos pastaba : „Kai Vaitkus – jums jau Paryžius, o kitų jūs nematot”. Kita pastaba: „Nepūskit Jaunimo teatro”. Gerai vertinti gerus spektaklius vadinosi pūsti, kelti ant šakių ir liaupsinti. Tokioje kategorijoje – Jonas Vaitkus ir Eimuntas Nekrošius. Tai buvo jų laikas. Vos tik gaunu recenziją apie Kauno teatrą – tegu ne apie Vaitkų – vadai atideda: „Šita palauks, vėl apie Kauną”.
O Kaune Vaitkaus „Ričardas II” su Juozu Budraičiu, Ingeborga Dapkūnaite, Viktoru Šinkariuku, „Golgota” – Šinkariukas, Budraitis, Valentinas Masalskis, Povilas Budrys; o dar Vaitkaus pirmųjų mokinių diplominiai – „Literatūros pamokos”, „Antigonė” su Dapkūnaite, Kelmelyte, Sakalausku, Budriu, Balandžiu; be to, Gyčio Padegimo „Pamišėlio užrašai” su Masalskiu, Vytauto Balsio „Erelnyčia” – Juozo Marcinkevičiaus pjesė apie poetą Andrių Vištelį-Lietuvį, kurį pakaitom vaidino Viktoras Valašinas ir Leonardas Zelčius. Jaunimo teatre – Nekrošiaus „Dėdė Vania”, Tamulevičiūtės „Daukantas”.
O kiti – žinoma, Akademinis. Henriko Vancevičiaus „Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo” (Aleksandras Ostrovskis), „Vasarotojai” (Gorkis), Irenos Bučienės „Pijus nebuvo protingas” – Juozo Grušo pjesė, monospektaklis „Liubica – daugiskaitos pirmasis asmuo” su Kazimiera Kymantaite, „Hamletas” su Romu Ramanausku. Ir ten pat – Rimo Tumino „Tarytum mes nepažįstami” („Nina”) su puikiu Sigito Račkio vaidmeniu, „Ir vėlei tenai, kur marios šviesų” su Andriumi Žebrausku ir Akademinio garbiųjų trio – Monika Mironaite, Irena Garasimavičiūte, Jonu Kavaliausku. Šiauliuose – Padegimo „Žemaitė” (Vidmantės Jasukaitytės pjesė) su Fausta Laurinaityte, Panevėžyje – Juliaus Dautarto „Mykolas Glinskis” (Juozo Grušo), „Trys seserys” (Čechovo), „Triumviratas” (Ričardo Gavelio).
„Nekėlimo” ant šakių pavyzdys „Litmenyje”: milžiniška spektaklio „Pijus nebuvo protingas” nuotrauka viršelyje, apie patį vaidinimą pakanka vien parašo po ta nuotrauka – kad „žiūrovus sudomino”. O įspūdingo „Ričardo II” vaizdelis laikraščio viduje prie mėnesio premjerų apžvalgos vos tilpo, todėl maketavimo metu visa redakcija svarstė, ką nukirpti: karūną ar karalienę (Ingeborgą Dapkūnaitę).
Buvo ir teatro kritikų boikotas. Drilinga aiškiai suformulavo savo poziciją: kol aš čia – apie Akademinį nebus rašoma kritiškai. Egmonto Jansono replika: o kol Drilinga ten – nerašysime „Litmeniui”. Egmontai, sakiau, taip teatras liks neaprašytas. Egmontas: „Kuo blogiau – tuo geriau”. Abi pozicijos beprasmiškos, ir niekas nuo jų nepasikeitė. Sklaidžiau dabar 1986-ųjų „Litmenį” – nepastebėjau jokio boikoto, jokios įtampos dėl rašymo apie tą ar kitą teatrą. Viskas aprašyta, apie „Ričardą II” net pora išsamių recenzijų. Vadinasi, ano laiko redakcijos vidaus dramatizmas – tik mano prisiminimuose? Betgi ir dienoraštyje.
Šiais laikais reiškinys, kai laikraštis ar portalas uoliai gėrisi kažkuo vienu labiau nei kitais, vadinasi „pagrindinis informacinis rėmėjas”. Tai vieša ir skaidru. Yra susitarimai ir įsipareigojimai. Pagaliau, yra daug leidinių. Jeigu vienam vadovauja konkretaus menininko, teatro, galerijos ar festivalio riteris, tai nešk savo nuomones kur tik nori – eterio begalybė priims viską.
„Litmenis” turėjo komentarų skiltį „Septynios dienos”. Radau įrašą savo dienoraštyje: „Į paskutinį kovo numerį rašysiu „7 dienas”. Kadangi tai arčiausia balandžio 1, atidarysiu kelis naujus teatrus, įsteigsiu dramaturgijos almanachą”. Be to dar prižadėjau ir daug gastrolių – kad įdomūs teatrai dažniau būtų matomi. Tas tapo tikrove ne su balandžio 1-ąja, o su Kovo 11-ąja.
„Litmeniui” blankstant ir byrant, pradėjo steigtis nauji laikraščiai – „7 meno dienos”, „Meno savaitė”, „Dienovidis”, „Šiaurės Atėnai”. Nauji teatrai – Vilniaus Mažasis, OKT, „Vaidilos”, „Vaidilos ainių”, „Šiaurės Atėnų”, net Klaipėdos Mažasis, ketinęs veikti Smiltynėje. Atrodė, įsisteigs ir veiks, nes tai, kas sumanyta, yra nepaprastai įdomu ir reikalinga, todėl bus kas žiūri, skaito ir mecenuoja. Įsisteigia ir atkakliai veikia, jeigu turi režisierių, kaip VMT ir OKT. Arba užspringo, kaip Klaipėdos Mažasis, kurio vienintelį vargšą spektaklį „Atsigręžk rūstybėje” mačiau kažkodėl Marijampolėje. O laikraščiai žūdavo skolose, kaip „Meno savaitė”, kuri išgyveno lygiai 13 numerių.
Vizitas pas numanomą rėmėją kartais baigdavosi tokia jo išvada: „Jūs įdomūs žmonės, gerbiu, bet ne, finansuoti negaliu, nebent…” Išsitraukia 100 dolerių. Tai buvo mėnesio atlyginimas penkiems „Meno savaitės” redakcijos žmonėms.
Mes nemokėjome elgtis naujaisiais laikais. Į Teatro sąjungą, kuriai tada pirmininkavo Juozas Budraitis, iš Londono atvyko režisierius, domėjęsis lietuvių dramaturgija. Toks konkretus vizito tikslas, buvau to liudininkė. Sąjunga pasiruošė: kuklios vaišės, pasamdyta vertėja. Žmogus atėjo, teiravosi apie dramaturgiją, o išgirdo malonias bendras frazes apie Lietuvą ir jos teatrą. Sąjungos pirmininkas svečiui rodė Kauno dramos teatro albumą su savo vaidmenų nuotraukomis: Solnesas, Šarūnas, Ričardas II. Kompanija nusifotografavo atminimui. Viskas mandagu, o britas liko apstulbęs – be žinių apie dramaturgiją, be pjesių ir be dramaturgų kontaktų. Kas tada galėjo patikėti, kad būna dalykinių, o ne mandagumo vizitų.
Teatro sąjunga Budraičio laikais sugebėjo įstoti į ITI – Tarptautinį teatro institutą. Ponia, kuri vienintelė Teatro sąjungoje suprato angliškai, krovė į stalčius ITI faksus su žiniomis apie kūrybines laboratorijas, meistriškumo dirbtuves, konkursus įvairiose pasaulio vietose. Pranešimai kaupėsi ir gulėjo kaip makulatūra. Ir vis dėlto pavieniai aktoriai, režisieriai iškeliaudavo. Ar jų žinios būdavo iš to stalčiaus? Nežinau, papasakokit.
Teatrai ėmė statyti emigrantų dramaturgiją: Antanas Škėma Akademiniame ir Šiauliuose, Algirdas Landsbergis Kaune. Vaitkus, atėjęs į Akademinį, pastatė Škėmos „Pabudimą” – ar ne pirmąkart nuo scenos kalbėta apie KGB ir tardymus. Ant tardytojo (jį vaidino Adolfas Večerskis) stalo stovėjo lempa su Stalino ūsais. Stalino ūsai tiesiogine ir perkeltine prasme ėmė kyšoti vos ne kiekviename spektaklyje, nes visi turėjo savų istorijų apie tai. Galima prabilti!
Galima turėti netgi „Teatro” žurnalą, kurį sumanė ne jaunas teatrologas, kokius ėmė pagaliau ruošti Lietuvoje. „Teatrą” sumanė ir leido penkiasdešimtmetė Rasa Andrašiūnaitė. Jos profesija – ne kritika ir ne moklsas, o meilė teatrui, kitaip nepasakysi. Ji įsteigė „Scenos” leidyklą, per dešimtmetį išleido 24 knygas – Brookas, Artaud, lietuvių aktorių prisiminimai (Noreika, Adomaitis), studijos ir monografijos apie iškiliuosius teatro kūrėjus (Sruoga, Oleka-Žilinskas, Nekrošius). Buvo nusprendusi, kad reikia nedidelių knygų apie dabar kuriančius aktorius – kad žinotume, ką galvoja ir kaip kuria apdovanotieji per Teatro dieną, gavusieji Nacionalines premijas. Andrašiūnaitė buvo tokia neįprastai entuziastinga, kad nevisada atrasdavo atsiliepiančiųjų į savo idėjų karštį, todėl iš Teatro dienos laureatų aprašytas tik Povilas Budrys, bet ne Ingeborga Dapkūnaitė, ne Kostas Smoriginas, ne Jūratė Onaitytė, ne kiti, kurių pavardes leidėja vardydavo aktyvesniems teatro kritikams ir teatrologams. Ir kai vartau mažytę Vaido Jauniškio pokalbių su Budriu knygutę „Apie taką” (1992), suprantu, kokie mes visi kiti, ignoravę Andrašiūnaitės kvietimus, buvome neišmintingi, kokie pasipūtę ir atsipalaidavę, lyg tai būtų joks stebuklas – leidykla, nuosekliai ruošianti visas tas nepelningas, bet labai vertingas knygas. O istorijos su „Teatru”, redaktorių ieškojimai, ambicijų karai ir arogantiški priekaištai leidėjai. Prisiminkite, pasakokite, pildykite šituos rašymo apie teatrą užkulisius. 2003-iaisiais nutrūko leidėjos gyvenimas, nebeliko ir leidyklos. Tik teatras ir tuštuma su retkarčiais išnyrančiomis knygomis, kurias net ne visas Andrašiūnaitė būtų ir priėmusi. O žurnalas vis bando ir bando atsigauti. Nežinome, kas yra tęstinumas.
Vaitkaus mokomam gabiam jaunimui nebuvo vietos Akademiniame su jo amžina trupe. Teatro skelbimų lentoje pakabinamas 33 atleidžiamųjų aktorių sąrašas, o jame – Mironaitė, Kymantaitė, Mainelytė, Tomkus, kiti. Labai teisinga šitaip rūpintis pradedančiais ir labai neteisinga šitaip nubraukti patyrusius. Panašiai Jono Jurašo reformai Kauno teatras pasipriešino iki teisėsaugos, ir laimėjo aktoriai. Kauno trupė moka nusimesti nepatogius režisierius. Tą pajuto kiekvienas, ėmęsis vadovauti: Vaitkus, Jurašas, Padegimas, Varnas, net ir kompozitorius Bartulis.
Pirmos išvykos į užsienio teatro festivalius – su Nekrošiaus, Koršunovo, Tumino spektakliais. Žiūriu nepažįstamų teatrų kūrybą Stokholme, Taorminoje, Nitroje, Pilzene, Avinjone, Toronte, Osle, Berlyne ir visąlaik darau tą pačią išvadą: lietuvių teatras geriausias. Išvažiavusi ir matydama kitus ir kitokius teatrus, elgiausi panašiai kaip Budraitis su svečiu iš Anglijos ir Kauno teatro albumu: dalyvauju, bet nebendrauju, dialogo nemezgu, laikausi įsikabinusi to, kas man suprantama ir brangu. Kitoks teatras buvo nesuvokiamas ir nepriimtinas. Galvoje – uždanga. Ne geležinė, bet aklina. Reikėjo daug laiko ir daug spektaklių, kad pradėtų vertis.
Bet iš tikrųjų, manau, kad laisvėjimo laiko lietuvių spektakliuose buvo ypatinga energija. Galbūt reikėjo įrodyti, kad esi. Tavęs gal nemato, nepripažįsta, bet esi, kalbi, veiki. Čia kaip Koršunovo „Ten būti čia” Edinburgo festivalyje, kur privažiuoja vaidinti ir žiūrėti tūkstančių tūkstančiai, o reikia būti pastebėtam.
Ir dar manau, kad tokie aktoriai, kaip Eglė Gabrėnaitė „Vyšnių sode”, Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis „Ugnies veide”, Vladas Bagdonas „Hamlete” ir „Otele”, Kostas Smoriginas „Makbete”, Vytautas Šapranauskas ir Andrius Žebrauskas „Maskarade”, Gediminas Girdvainis, Sigitas Račkys, Vytautas Grigolis „Nusišypsok mums, Viešpatie”, Arūnas Sakalauskas „Revizoriuje”, Jūratė Onaitytė „Hedoje Gabler”, Onaitytė ir Gavenonis „Oidipe”, Samuolytė „Įstabiojoje ir graudžiojoje…” yra retenybių retenybės. Ir tai tik trumpasis sąrašas.
Maždaug 2000-ieji. Gintaro Varno „Heda Gabler” Osle, tarptautiniame Ibseno festivalyje. Visas festivalis atsigavo nuo šito vaidinimo. Pati Ibseno draugijos vadė garsiai sakė, kad „Ibsenas, pasirodo, gali būti nenuobodus”. Atsimenu, girdėjau.
1994-siais į Maskvą važiavome su Povilo Budrio „Arčiau nei toli” (štai kur jo daugybės vaidmenų „Mirandoje” pradžia). Monospektaklių festivalyje dalyvavo rusiškas Becketto „Paskutinės Krepo juostos” variantas. Mažytėje scenoje Aleksejus Levinskis, nepakildamas nuo taburetės, vaidino ne tik tekstą, bet ir visas remarkas (cituosiu pagal Dovydo Judelevičiaus parengtą knygą „Samuel Beckett. Teatras”): „Vėlus vakaras… lindynė… nedidelis stalas… išgveręs senis… susitaršę žili plaukai… Sunki eisena… sustoja, glosto bananą, nulupa žievę… Pagaliau nukanda kąsnelį… išsiima kitą didelį bananą… Pauzė…” Jokių dekoracijų, jokio senio ir jokio banano. Keturiasdešimtmetis aktorius sakė tą remarkų tekstą ir publika ėmė lūžti iš juoko. Ypač kai apie bananą. Toje šalyje, kur vaidinimas vyko, bananų nebuvo. Vėliau sužinojau, kad Levinskis pirmasis Rusijoje statė ir vaidino Beckettą. „Paskutinę Krepo juostą” jis, trisdešimtmetis, buvo pastatęs apie 1980 metus savo eksperimentinėje studijoje ir atkūrė specialiai festivaliui, nes tas spektaklis buvo tapęs stagnacijos laikų mitu. Vaidinimas truko 40 minučių ir juokas tilo, darėsi liūdniau ir klaikiau, ypač kai finale tas visai jaunas Krepas su bitlo šukuosena sakė, kad „gal jau praėjo geriausi mano metai… Bet nebenorėčiau jų susigrąžinti…” Štai iš kokios šalies ištrūkome: ne tik be bananų, bet ir su absurdo dramaturgija, nugrūsta į rūsius, į „lindynes”. Ir judėjimo amplitude, apribota sėdėjimu ant taburetės.
P.S. Nepamiršau, kad ketvirtadienį, balandžio 9 d. 18 val. – antroji prisiminimų diskusija apie mūsų teatro istorijas Menų spaustuvės Infotekoje.
