Lupa, Skiba: pažadėtoji žemė?

Daiva Šabasevičienė 2015 04 08 Menų faktūra
Krystiano Lupos eskizas „Didvyrių aikštei“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Krystiano Lupos eskizas „Didvyrių aikštei“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

aA

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytos Thomaso Bernhardo dramos „Didvyrių aikštė" repeticijos - atskiras teatro kūrybos vadovėlis. Apie keletą šio įdomaus kūrybinio proceso aspektų jau po spektaklio premjeromis kalbėjomės su režisieriumi Krystianu Lupa ir kostiumų dailininku bei jo spektaklių aktoriumi Piotru Skiba.

 Repeticijų metu minėjote, kad susitikimas su Thomasu Bernhardu labai svarbus visame Jūsų kūrybiniame gyvenime. Kodėl?

Krystianas Lupa. Kaip paprastai būna, kol žmogus jaunas, jis daug skaito, ypač įvairių „iniciacinių" romanų. Vėliau visa tai pasimiršta. Taip buvo ir mano gyvenime. Bet staiga atsirado Bernhardas, kuris iš tiesų viską pakeitė. Jo kūryboje aš atradau dalykus, kurie tarytum manęs ilgai laukė ir prie kurių prieiti aš dar neradau kelio. Tai panašu į susitikimą su kažkuo, kas gali tau padėti atrasti jau seniai vykstančius pasąmonės procesus. Bernhardo kūryba - įrankiai, padedantys visu tuo naudotis.

Bernhardas, kalbėdamas apie savo gyvenimą, yra rašęs: „...Aš norėjau ne tik kitos krypties, norėjau judėti priešinga kryptimi, siekti kompromiso pasidarė neįmanoma..." Ši „priešinga kryptis" tapo Bernhardo kūrybos raktu. Ir jo kūryba, ir gyvenimas - pilni konfrontacijos. O Jūs labai harmoningas žmogus.

Krystianas Lupa. Aš jo kūryboje atrandu labai daug savo motyvų, jis suteikia drąsos. O tuo pačiu tai situacija, panaši į tarnystę formai, būdui ir vertybių sistemai, kurie ne iki galo yra „tavo", bet kurie ilgai naudojami. Bernhardas padėjo viso to atsisakyti. Staiga aš supratau, kad reikia daug ko atsisakyti, pradėjau pastebėti daugybę savo melų - manyje įvyko generalinis perversmas. Thomas Bernhardas man tai padėjo padaryti kaip menininkui. Gana ilgą laiką aš buvau metafiziškai jaučiantis režisierius, su dideliu tikėjimo pojūčiu kuriantis dvasinių permainų realybes. Bernhardas visa tai manyje sudaužė. Aš tapau nepatiklesnis, supratau, kad tai buvo vienas iš savimeilės kelių.  

Jūs susidūrėte su lietuvių aktoriais. Kokia jums pasirodė jų mokykla, ar pajutote vyraujančią stilistiką, tradiciją?

Krystianas Lupa. Mačiau čia keletą spektaklių. Man atrodo, kad nepaisant to, kokios yra mūsų aktorinės mokyklos, aktoriai dirba panašiai. Manau, kad dabar niekur, ir Lenkijoje, nėra geros aktorinės mokyklos. Visos jos man atrodo užsispyrusiai pasenusios. Iš to ką mačiau Lietuvoje, galiu pasakyti, kad taip, čia aktoriai vaidina kiek kitaip, jie labiau ekspresyvūs. Mes taip vaidinome aštuntajame dešimtmetyje, kurdami labiau teatralizuotą teatrą. Tas pats vyksta Rusijoje. Galbūt toje vaidyboje nėra to kažko, kas Lenkijoje išsivystė dėl kaimynystės su kitais teatrais. Dabar radikaliai ir staigiai peržiūrima teatrinė kalba.

Pradėjęs dirbti su Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupe, aš nesusidūriau su aktorių nepasiruošimu. Tai, ką mes pradėjome šiame teatre, galbūt yra kitas kelias, nei jie buvo įpratę, bet man atrodo, kad aktoriai turi savo vaizduotės dirbtuvę, jie pasiruošę kūno atsivėrimui. Jie buvo visiškai pasiruošę šitam nuotykiui, dirbant nebuvo iniciacinių sunkumų.  

Aš du kartus dirbau Austrijoje, ir galiu pasakyti, kad toje šalyje aktoriai yra automatai. Jie automatai net tuomet, kai atlieka avangardines avangardinių režisierių užduotis. 

***
Piotrai, pažvelgus į Jūsų biografiją, kurioje apstu unikalių aktorinių darbų, įdomu sužinoti, kaip Jūs tapote kostiumų dailininku?

Piotras Skiba. Aš niekada nemaniau, kad gyvenime galėsiu būti tik aktoriumi. Visada tikėjau, kad aktorystė - tai tik vienas kelias kurti geresnį teatrą. Aš galvojau, kad galiu, pavyzdžiui, ir režisuoti. Ir tai, aišku, buvo kvaila. Kai sutikau Krystianą ir pamačiau, kaip sceninę erdvę užpildo jo režisūrinė vaizduotė, iš karto supratau, kad neturiu ko ten ieškoti su savo režisūriniais įgeidžiais. Aš galiu užpildyti tik tą spektaklio „erdvę", kuriai jis negali skirti daugiau laiko, ir supratau, kad galiu jam padėti šioje scenografinėje erdvėje kuriant personažų kostiumus.

Vilniuje Jūs kūrėte kostiumus kaip Luchino Visconti filmams - viskas autentiška, kiekviena detalė rasta antikvariatuose. Ar viską surankiojote Lietuvoje?
Piotras Skiba. Čia viskas sumaišyta. Aš turiu tokį „kelionių lagaminą", kuriame įvairūs kostiumai. Kažką perku įvairiose vietose, kažką tokio, kas pažadins mano vaizduotę ir ko teatre gali prireikti. Ir visada teatre aš „susitinku" su tais kostiumais. Niekada nebūna pirmapradės idėjos ar koncepcijos. Visada bandau pamatyti, kas „išeina" iš aktoriaus. Svarbu pastebėti, kaip aktorius jaučiasi su tam tikru rūbu. Niekada neįkalbinėju aktoriaus apsivilkti tą ar kitą rūbą, nes manau, kad pats aktorius žino, ką jis turi apsirengti.

Ar tai reiškia, kad Krystianas Lupa niekada nereikalauja kostiumų eskizų?
Piotras Skiba. Ne. Tai yra toks nuotykis, ieškojimai, ir mes daug ko nežinome, mes nenorime sukurti tam tikro tarpusavio „klano".
Šiandien Lietuvoje tai neįsivaizduojama.
Piotras Skiba. Mes nežinome, ar bus tai „į temą" to, kas įvyks per repeticijas. Kai ką numatyti įmanoma, bet repetuojant dažnai gimsta visai kitas personažas, ir įsivaizduojamas kostiumas netinka. Krystianas taip pat ieško to personažo su aktoriumi kartu.
Esate sukūręs labai įdomių vaidmenų Krystiano Lupos spektakliuose- Francą Jozefą Murau „Ištrynime" (2001), Andy Warholą „Factory 2" (2008). Nuosekliai sekėte aktorių sceninę kelionę „Didvyrių aikštės" gimime. Ką pastebėjote?

Piotras Skiba. Visiškai įsimylėjau lietuvių aktorius. Tai reiškia, kad aš norėčiau čia grįžti ir dirbti toliau. Šie aktoriai, kaip reta kur, turi priėjimą prie Krystiano vaizduotės, tokį, kokio, pavyzdžiui, neturi vokiečiai aktoriai, kuriems trūksta tos inteligencijos, kuri pasiektų Krystiano vaizduotę. Aš manau, kad darbas su vokiečių ir austrų aktoriais buvo katastrofiškas pralaimėjimas. Niekada su jais daugiau nenorėčiau dirbti. Jie neinteligentiški, neintelektualūs, jie neturi asociatyvios vaizduotės. Jie išmokyti konkretybių ir moka tik tai, ko kažkada išmoko. O čia aktoriai atviri ir pasiruošę pasinerti į visiškai naują nuotykį.

Gal galėtumėte plačiau nusakyti režisieriaus metodą?
Piotras Skiba. Krystiano metodika - pažadinti vaizduotę ir ją provokuoti. Svarbu, kad aktoriai surastų Krystiano vaizdinius per savo personą, per savo asmenybę. Lupa nenori pasakyti: „Darysi taip, kaip aš tau parodžiau", - jis nori susitikti su dar neatrastu „peizažu". Jis visą laiką kitame asmenyje provokuoja peizažą, tai reiškia - įkalba keliauti vaizduotėje. Ir man atrodo, kad čia aktoriai geba keliauti vaizduotėje, priešingai ne vokiečių aktoriai, kurie turi tik klasifikuotą supratimą. Kai jie klausia, kur įkalti vinį, tai jie turi žinoti tikslią vietą, nes negali įsivaizduoti, kad vinis yra tam, kad kažką ant jos pakabintum.

Manau, taip yra ir dėl tam tikrų skirtingų teritorijų. Pavyzdžiui, ispanai, prancūzai pasižymi vaizduote. Europietiška erdvė keistai pasidalinusi. Pietinė ar rytinė Europos dalis jaučia tuos dalykus, vakarinė - serga vaizduotės klaustrofobija. 

Ar per šias repeticijas su režisieriumi aptardavote aktorių darbą?

Piotras Skiba. Aptardavome kiekvieną. 

Jūs esate ekspresyvus ir gyvybingas žmogus. Kažkuria prasme net panašus į Valentiną Masalskį.

Piotras Skiba. Aš dievinu Masalskį ir esu jį įsimylėjęs.

O kaip jums pavyko jį „sutramdyti"?

Piotras Skiba. Jo nereikėjo tramdyti. Jis yra fantastiškai sąmoningas aktorius. Jis puikus aktorius ir žmogus. Jis moka sujungti šias dvi „realybes". Tai - mano svajonė. Jis - neįtikėtinas vaizdinys. Kiek galėsiu, mokysiuos iš Masalskio, nes man tai yra tai, ko aš ieškau aktoriaus profesijoje, ir norėčiau būti toks sąmoningas, koks yra jis. Aš toks nesu. Man atrodo, kad Masalskis jungia tai, ko aš dar savo aktorinėje kelionėje nemoku jungti. Jis tiesiog „glosto" Krystianą. Aš manau, kad jis yra išsvajotas Krystiano aktorius.

Masalskiui Lupa tapo artimas po „Kalkverko", kurį mes turėjome galimybę pamatyti Vilniuje 2004 metais, ir Bernhardas - jo autorius...

Piotras Skiba. Masalskis - geriausias aktorius, kokį esu matęs. Nė viename Lenkijos teatre tokio nėra. Masalskio sąmoningi ir profesiniai dalykai, ir svajonės. Tai nuostabu. Aš jį dievinu. Kai žiūriu antrą veiksmą, verkiu ir negaliu susilaikyti. 

O ką vis dėlto sunkiausia buvo įveikti mūsų aktoriams?

Piotras Skiba. Aš pats nežinau, ar esu toks aktorius, kuris be problemų gali įgyvendinti Krystiano užduotis. Todėl dirbant neįmanoma įvertinti, kas ko nemoka ar nesugeba atlikti Krystiano vaizduotės lygiu. Aišku, išskyrus Masalskį, kuris yra peržengęs į aukštesnį aktorinės inteligencijos lygį. Tai, ką ir kaip jis daro,  yra labai rizikinga, ir nenorėčiau, kad kiti aktoriai taip darytų, nes Masalskis daro taip, kaip Masalskis. Jis išskirtinis. Jis sąmoningumą jungia su intelektu, emocija, inteligencija. Kartoju, man tai yra fenomenas.

O jei kai kurie aktoriai per tokį trumpą laiką neužfiksavo to, kas įvyko?..

Piotras Skiba. Šiame nuotykyje buvo svarbu kurti ne „vaidmenį sau", o ryžtis tai kelionei, kurioje - mes dar nežinome, koks tas vaidmuo turi būti.   

Širdingai dėkoju.

Piotras Skiba. Tai aš dėkoju. Tai, apie ką kalbėjome, ne atsakymai, o džiaugsmas. Turėjau didžiulį malonumą, todėl svajoju sugrįžti, nes suradau čia potencialių svajonių, su kuriomis galima plaukti dar toliau. Manau, kad Krystianui tai yra žemė, kurioje jis gali dirbti, kurioje jis gali surasti fantastišką dvasinį pagrindą.

Komentarai