Režisierius Richardas Linklateris filmavo „Vaikystę” (Boyhood) dvylika metų – po tris, keturias dienas kasmet, – ir ekrane jo aktoriai natūraliai auga, kinta, sensta. Dailus šešerių metų riestanosis Meisonas (Ellaras Coltrane´as) išstypsta į drovų paauglį. Per aštuoniolika savo gyvenimo metų ir per dvi su puse filmo valandos Meisonas patiria jausmus, kurių niekam nelinkėtum. Ne katastrofas, o psichologiškai sunkias situacijas. Kelis skausmingus persikraustymus – tegu su mama ir sese, ir ne į gatvę, o į kitus namus, bet vis tiek tai kiekvieną kartą reiškia įprastų daiktų, sienų, peizažų, draugų netektį. Jam, vaikui, tenka savarankiškai uždažyti durų staktą, ant kurios buvo nuo gimimo sužymėti svarbiausi jo gyvenimo etapai ir centimetrai. Meisonas patyrė trejas mamos skyrybas, taigi ir gyvenimą su mamos vyrais, o su tėčiu jie susitikinėja kas antrą savaitgalį ir tai yra džiaugsmas, bet tie du kiti, svetimi, jį auklėję ir šiurkščiai reguliavę… O koks yra jausmas atsidūrus ant suaugusių gyvenimo slenksčio, kai tave, bepradedantį kurti, moko, kad nesi joks ypatingas ir turi labai pasistengti, sugalvoti, iš ko gyvensi ir pakovoti, kad išliktum tarp milijonų tokių pat neypatingų! O jausmas, kai panelė, su kuria ką tik vaikščiojot apsikabinę, pasirenka kitą, turbūt ypatingesnį! Vadinasi – esi nyki tuščia vieta, nors visi artimieji aplink sveikina ir švenčia, nes baigei mokyklą, ir tavimi didžiuojasi. Baigei, bet tavo sieloj vienatvė, o gyvenime niekas nepadėta ant lėkštutės.
Ir tada įvyksta Meisono pokalbis su tėčiu, kuris irgi vardu Meisonas (Ethanas Hawke´as). Per dvi su puse valandos matėme, kaip Meisonas sūnus augo, o Meisonas tėtis, sakykime, brendo, nes jam gal keturiasdešimt. Niekuo – mokytojų požiūriu – neypatingas tėtis, o iš tiesų – pats šauniausias personažas. Labiau plevėsa, nei solidus žmogus. Toks atsipalaidavęs. Truputį rašė muziką ir visam gyvenimui liko didis „The Beatles” fanas, truputį klajojo, kažką dirbo, kažkaip laikosi. Bet laikosi oriai ir daiktus vadina tikrais vardais ir, atrodo, jam šitame gyvenime pavyksta jaustis visai smagiai (ko nepasakysi apie mamą, kuri labai stengiasi ir vis nusivilia). Tėtis su sūnumi kalbasi kaip vyras su vyru, gal mato, kad aštuoniolikmečiui per sunki jo pirmos moters panieka.
Meisonas vyresnysis aiškina, kad moterys tiesiog mėgsta keisti, tikėdamos rasią geresnį variantą, o iš tiesų toji metusioji yra lėkšta (too square) ir neverta tavęs. Štai tau, vaike, tavo tėčio su mama skyrybų istorija: „nesakau, kad jai nebuvo dėl ko siusti, bet ji galėjo būti pakantesnė, atlaidesnė…” Ir tada nebūtų buvę tų trijų skyrybų, klaikių kraustymųsi, svetimų veidų šeimoje? Klausimas neištartas. Vietoj jo aštuoniolikmetis Meisonas tyliai suformuluoja: „Tai kokia prasmė?” Ko prasmė, iš pradžių nepagauna tėtis. „Apskritai, viso… šito?” Suprask, gyvenimo ar visko, kas jame bjauru. Tėtis-senas paauglys akimirkai nustėrsta, bet kalba neišsisukinėdamas, kaip visada, ir man gražu, ką jis atsako: „Prasmė? Esu tikras, kad nė velnio nežinau. Ir niekas nežino. Mes tiesiog plaukiame pasroviui… Bet gerai, kad tu jauti. Neprarask to. Sendamas vis mažiau jauti”.
…
Iš viso švelnaus, tikrai nedraskančio žaizdų filmo, kuriame daug gerų ir svarbių dalykų, ištraukiau būtent šitą sceną. „Tai kokia prasmė?”. Čia lietuviškas vertimas. Angliškai Meisonas klausia „So what is the point”? Maždaug: kam visa tai? Bet kai Lietuvoje apie t a i kalbame, tada žinoma, reikalinga „prasmė”, ir šitas žodis priminė, kad dokumentininkas Robertas Verba gerokai dramatiškesniu savo gyvenimo laikotarpiu buvo paklaustas panašiai: „Tai kas yra gyvenimo prasmė?”. Teiravosi filmuojantis Verbos mokinys Kastytis Mačiūnas, nujausdamas, kad gali nebelikti laiko sužinoti. Lyg išeinantieji tikrai žino viską apie prasmę. Gal.
61 metų Verbos atsakymas: „Prasmė? Gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, Kastyti. Jo, šitą problemą žmonės sprendžia nuo savo pradžios. Kiekviena karta, kiekvienas amžius sprendžia. Ir niekaip tikro atsakymo neranda.
Prasmė yra kūrybinis darbas, kūryba. Nebūtinai reikia filmus tiktai daryti. Ir nebūtinai kad tik menininku būt. Reikia kurti gyvenimą. Namą statyti, nežinau, duoną auginti. Bet kokį užsiėmimą, kuris tau yra aistra, tu dirbdamas lyg ir kuri. Ir jauti didžiulį didžiulį pasitenkinimą, kada pabaigi darbą.
Gyvenimo prasmė yra meilė, Kastyti. Didžiąja to žodžio prasme. Meilė gyvenimui, meilė savo darbui, savo aistrai, kūrybai, aš jau nekalbu apie dviejų žmonių santykius, šeimą. Atrodo, kad tai primityvus, banalus reikalas, bet taip yra: kai žmogus įsimylėjęs, moteris į vyrą, vyras į moterį, po to tai prasitęsia į šeimą, į vaikus – tada gyvenimas įgauna prasmę. Viskas, ką jie daro, ką jie kuria – tai yra prasmė. Kažkokia.
Tarnauti gėriui reikia. Gyventi reikia kažkaip aistringai ir stengtis pusiau dorai gyvent, bent jau esminiuose dalykuose. Vat ir viskas”.
Ir kitas kino režisierius – Arūnas Žebriūnas – gyvenimui einant į pabaigą priešais Aloyzo Jančoro kamerą prašneko apie prasmę, bet klausimą pakreipė kitaip: išeinant ne apie prasmę norisi kalbėt, o išsivalyt. Nuo ko? Ligos išsekintas 82 metų Žebriūnas filme „Nėra laiko gerumui” tos minties netęsė, bet galima nuspėti, ką turėjo omeny. Kaip tik tuo laiku jis buvo suradęs prieš gerą dešimtmetį savo rašytą pranešimą „Tyla ir žodis” – dėstytojai kartais turi rašyti – ir tiesiog gyveno tame tekste.
1998 metais Žebriūnas dėstė būsimiems režisieriams ir rašė: „Žmogus gali atrasti savo tikrąją egzistenciją ir savo vidinę laisvę tiktai atsiskirdamas nuo masės pražūtingos įtakos. Šiandieną vyksta didysis pasaulio plepėjimo metas. Šimtai televizinių kanalų įvairiomis kalbomis rodo kalbančias galvas, kurios profesionaliai gražbyliauja muilo operose arba reklamuodamos įvairias gėrybes. Matome šimtus globaliai reikšmingų politikų veidus, siūlančius žiūrovams šviesų rytojų. (…) Jeigu dar pridėsime archajinį žmogaus kultūros laikotarpį, tai mes reikšmingai plepam jau apie 5000 metų. Gal tikrai atėjo metas atsisėsti po medžiu ir patylėti”.
Verba ir Žebriūnas – 6-ojo dešimtmečio kilmės menininkai. Truputį orakulai, turintys galių įžvelgti, kas neįžvelgiama paprasta akimi. Verba – kukliau, paprasčiau, nes dokumentininkas, Žebriūnas – kaip nuo koturnų, nes juk vaidybinio kino režisierius, taigi dievybė. Štai, toliau iš Žebriūno, su jo paties paryškinimu: „Menininkų kasta, turėdama vidinį regėjimą ir klausą, pajėgia pasinerti į gilumą būties ir reiškinių esmę, o „nemenininkai” pasmerkti paviršutiniškai papasakoti gyvenimo įvykių siužetus. Jiems svetimas vidinis regėjimas, be kurio neįmanomas tikrasis menas”. Betgi jie iš tiesų ir įžvelgdavo, ir sureikšmindavo. Jiems žodis „prasmė” – pats tas. „Point” būtų nevertas dėmesio.
Jaučiuosi maža maža, susidūrusi su jais. Greta kurio šiandienos menininko esame maži maži? Ne, niekas nei anuo metu padidėjo, nei šiuo metu pamažėjo. Laikai keičia akcentus ir perspektyvas. Prasmės kitokios.
…
Apie prasmių mene kitimą skaitau knygoje, iš kurios vis dar neišneriu, ir neskubu. Tiesa, išneriu kartais trumpam – dėl Zelčiūtės, Frischo, Charmso, bet ir vėl godžiai grįžtu prie Dmitrijaus Bykovo, rašančio apie Bulatą Okudžavą. 501-as puslapis: Okudžava su kino režisieriumi Piotru Todorovskiu 1963 metais parašė scenarijų apie karą ir beprasmę jaunučių kareivių žūtį. Iš mokyklos suolo – į… Pagal to laiko taisykles Odesos kino studija scenarijų nusiuntė recenzavimui – pasirinko tarybinio kino klasiką Jevgenijų Gabrilovičių. Jis, kad ir oficialiai pripažintas, nebuvo nei niekšas, nei kirvis (pagal Bykovą – „stiprus profesionalas ir geras žmogus”), bet jo recenzija buvo sklidina pastabų.
Gabrilovičiaus asmeniniu įsitikinimu, kinas negali rodyti beprasmės žūties kare. Dar labiau – neteisinga rodyti, kad pats karas beprasmis. Štai Gabrilovičiaus nuoširdi (anot Bykovo) citata: „Bet karas – ne tik siaubas, žūtis ir mirtis, kur iš tiesų daug beprasmybės, bet karas tarybiniam menininkui – milijonų paprastų žmonių žygdarbis vardan mūsų tarybinio gyvenimo triumfo. Tai – mirtis, bet mirtis tarybinių žmonių, išauklėtų ne „kažkur Žemėje”, o mūsų gyvenimo sąlygomis, turinčių ypatingą jausmų ir minčių tvarką, kuri tik jiems būdinga…” Ir taip toliau. Recenzija vidinė, skirta labiausiai autoriams padėti susiorientuoti, o ne jų gniuždymui instancijose ar viešumoje.
Bykovas nedramatizuoja tokios klasiko minčių eigos. Ją nulėmė pokaris. Nebuvo šeimų be „didvyriškai žuvusių”, ir kinas traktavo kaip žygdarbį ir karą, ir viską, ką jame nuveikė ar patyrė tarybinis herojus. Tai buvo netgi ir paguoda šeimoms, gedėjusioms savo tėvų ir vaikų. Gabrilovičiaus mąstysena suformuota to laiko, tiksliau, „pirmojo atšilimo”, o tas pirmasis – 1954-1958 metai, kai žmonės ėmė atsigauti nuo stalinizmo, bet vis dar tikėjo komunizmu ir savo šalies teigiamu išskirtinumu.
Bet Okudžava su Todorovskiu scenarijų rašė per „antrąjį atšilimą”, irgi, deja, trumpą – 1961-1964 m. Rašė apie tai, ką patys patyrė ir negalėjo pamiršti. Ir ne jie vieni. To laiko menininkams karo pragaras ir beprasmybė buvo kaip priežastis ieškoti atsakymo, „kodėl žmogus kare galų gale išlieka žmogum, nepavirsta nei bailiu, nei žvėrimi?”. Čia Bykovo pastebėjimas. Per karo traktuotę jis sugretina dviejų tarybinių „atšilimų” skirtumus mene: pirmojo herojai laimėdavo karą, nes jų pasaulėžiūra buvo vienintelė teisinga, o antriesiems labiau rūpėjo, kas dėjosi tų laimėtojų sielose, nes ideologija jau „nebevežė”.
Okudžava pasiskaitė Gabrilovičiaus samprotavimus, pajuto, kokie jie atgyvenę, ir pasakė Todorovskiui, kad nieko jis nekeis, užteks kosmetinių paties režisieriaus patvarkymų. Ir Todorovskis, irzdamas, kad teko pačiam taisinėti, gavo leidimą filmuoti. Tai filmas „Ištikimybė”. Mažai žinomas, mažai rodytas, nes rodytojų sąmonė irgi laikėsi „pirmojo atšilimo” nuostatų – filmai apie karo ir žūties jame beprasmybę toje šalyje buvo pravardžiuojami pacifistiniais ir smerkiami. Šiuo atžvilgiu Gabrilovičius neklydo.
Skaitau tą knygą, ir sužinau ne tik Okudžavos gyvenimą ir kūrybą, bet ir mokausi šalies istorijos, literatūros, kino, bardų istorijos, interpretacijų meno. Čia tai biografija.
…
Ir laiškuose, ir internete klajoja „penki dalykai, kurių žmonės gailisi gyvenimo pabaigoje”. Vieni gailisi, kad nepatyrė kažko, ką galėjo patirti, kiti tą atradimo gailestį platina. Tiek kartų susidūriau, kad turėčiau atsiminti, nes kaip tik per daug dirbu, per mažai laiko skiriu draugams, nedrįstu gyventi taip, kaip noriu ir taip toliau. O jiems atrodo, kad jie galėjo, bet nedrįso. O drįstų – ir būtų buvusi pasaka. Prasmė!
Ne, už šitą popsą man įdomesnė psichoterapeuto ir rašytojo Irvino Yalomo idėja: „Mes visi – būtybės, ieškančios gyvenimo prasmės ir visi jaučiame nerimą dėl to, kad mus po vieną įmetė į šitą beprasmišką Visatą. Kad išvengtume nihilizmo, turime išsikelti dvigubą užduotį. Pirmiausia, išrasti gyvenimo prasmės projektą, pakankamai įtikinamą gyvenimo palaikymui. Kitas žingsnis – užmiršti, kad mes tai išradome ir įtikinti save, kad mes tiesiog aptikome gyvenimo prasmę, kitaip tariant – ji egzistuoja nepriklausomai”.
…
Suradau savo 1980-ųjų dienoraštį, apie kurį buvau pamiršusi. Skaitau ir žiūriu kaip filmą apie profesijos vaikystę. Dienoraščio autorei 26 metai. Ji sklidina noro žinoti ir matyti, kas kuriama, bendrauti ir rašyti apie tai. Rašo „Kino” žurnalui (ėjo kas mėnesį), „Savaitės ekranui” (buvo toks reklaminis dvilapis), „Kultūros barams” (gyvi!), yra kalbinama „Jaunimo gretų” (žurnalas jaunimui, suprantama), kad būtų jų „neetatinė redaktorė ir autorė”. Bendradarbiauja su televizijos „Versmėmis” (kultūros siužetų laida), rašo scenarijų dokumentiniam filmui. Ir rašo vis ne taip, kaip laukia redakcijos. Vis kažką savaip pamato ir pasuka. Kuria savus žanrus. Nesupranta, kad revoliucionierių diskusija apie revoliucinį filmą – ne pjesė su charakteriais ir abejonėmis, o privalomų šūkių kartojimas. Nesupranta, kad „Savaitės ekranas” – viso labo reklama, o ne svarstymai. Nesupranta daug ko ir parašiusi nesulaukia jokių atsakymų nei iš „Jaunimo gretų”, nei iš kino studijos. „Kultūros barų” vyriausias redaktorius, gavęs jos straipsnį apie Kauno teatrą, dvi valandas kamavo skyriaus redaktorę (Rūtą Vanagaitę), kol toji pravirko. Įrašas: „ją barė už mano medžiagos šposus. Pasirodo, parašiau nerimtai, juokavau, neturėdama jumoro jausmo (aš nejuokavau!), surinkau Kauno poniučių pletkus (nerankiojau!). Tyla salėje negali būti „mirtina”. Tik „prasminga”. Žiūrovai klauso ne „apmirę”, o įdėmiai. (…) Pasidariau išvadą, kad jau atpratau galvoti apie tai, kaip „reikia” rašyti. Reiks išmokti. Esu prislėgta”. Atpratai? Nebuvai net ragavusi.
Žinau, kas buvo toliau. Galvojimas „kaip reikia” pasivijo, tapo grotomis. Pamokos išmoktos ir naudojamos. Kaip rikiuotė. Ne, tai ne sovietmečio reliktas. Diktavimas „kaip reikia rašyti, kad tavo rašymas būtų perkama prekė” gajus ir amžinas. Jis sukausto, užmūrija. So what is the point?
Išsikasti tunelį ir pabėgti į verandą.
