„Genialiausias režisierius – tai atsitiktinumas”, – taip daugiau nei prieš 20 metų statydamas pirmąjį spektaklį kalbėjo Oskaras Koršunovas. Šiandien režisierius kartu su aktoriais vėl mėgina pagauti tą atsitiktinumą, tik šį kartą pasitelkdamas gausų patirties bagažą, kuriame – virš 50 spektaklių bei daug kartų aplankyti svarbiausi pasaulio festivaliai. OKT/Vilniaus miesto teatro kartu su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru kuriamo spektaklio „Jelizaveta Bam” pagal Daniilo Charmso kūrinius premjera – jau šį savaitgalį. Dabar pats kūrybinių ieškojimų įkarštis, tad pokalbiui susėdome tiesiog teatre, pasibaigus vakarinei repeticijai.
Režisieriau, esate sakęs, jog vėl imatės Daniilo Charmso kūrinių norėdamas dar kartą į tai žvilgtelėti, tačiau jau pro šiandienos prizmę. Kuo panašūs šiandiena ir laikas, kai statėte pirmąjį savo spektaklį „Ten būti čia”, 1990 metais?
Laikmečius sieja tam tikras neapibrėžtumas, galimos katastrofos ar karo nuotaikos. Tai labai ryšku pačioje pjesėje. Dabar vėl tai iškilo, nors atrodė tarsi ir neįmanoma. Tas momentas, kai jokie tarptautiniai susitarimai, jokia juridinė ar paprotinė teisė staiga gali nebegalioti, kai atsiranda stipriojo, keršto ar tiesiog nepaaiškinamo apokaliptinio blogio teisė. Tai labai juntama Charmso kūryboje, – jis gyveno Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Šiandien tai vėl tapo aktualu, ypač siejant su konkrečiais nepaskelbto karo įvykiais. Tai viena priežasčių, paskatinusių mane vėl prisiminti šio rašytojo likimą. Charmsas buvo beatodairiškai menui pasišventęs žmogus, tikintis jo stebuklu ir sunaikintas tik dėl to, jog darė tai, ką norėjo, tačiau nedarė to, ką turėtų daryti visi.
Ratas savotiškai apsisuko. Man natūralu, kad grįžtu prie Charmso. Tiesą pasakius, niekada net nebuvau pagalvojęs, jog nebegrįšiu prie jo kūrinių. Juk neišvengiamai sugrįžtame į vaikystę bei pirmus patyrimus. Mano, kaip menininko, vaikystė ir branda siejasi būtent su charmsiškais atradimais.
Tada, daugiau nei prieš 20 metų, nebegalėjau pakęsti meluojančio ir nebeaktualaus teatro. Negalėjau surasti jokios medžiagos, kuri būtų man nors kiek įdomi. Skaičiau daug ką, tačiau statyti to teatre ir nenorėjau, ir negalėjau. Turėjau minčių apie Samuelį Beckettą ar Eugene Ionesco, tačiau jie neatitiko to, ko viduje intuityviai norėjau. Būtent su Charmsu prasidėjo tam tikras gilinimasis į teatrą kaip į meno nuosavybę, o ne kaip į įstaigą, atliekančią tam tikrus visuomeninius įsipareigojimus.
Mano švariausi spektakliai buvo būtent pagal oberiutus, todėl natūralu, kad po tam tikrų psichologiniu teatru paremtų eksperimentų aš grįžtu prie jų. Man tiesiog norėjosi.
Po daugiau nei ilgos pertraukos sugrįžta ir Remigijus Bilinskas – Benas, pagrindinė spektaklių pagal oberiutų kūrinius vinis. Ar galima teigti, kad be šio „charmsiško” aktoriaus neįsivaizduojate oberiutų pastatymo scenoje?
Įsivaizduoju, tačiau Benas yra tarsi oberiutiškasis talismanas, su kuriuo taip artimai susiję visi to meto ieškojimai. Beno dėka gimdavo visiškai unikalūs, neturintys jokios aiškios motyvacijos, tačiau tokie tikri ir įtikinantys teatriniai apsireiškimai. Tad jo iracionalus bei intuityvus žvilgsnis į charmsišką medžiagą buvo labai svarbus.
Norėjau, kad statant „Jelizavetą Bam” dalyvautų žmonės, turintys tam tikrą oberiutišką patirtį. Taip repeticijose atsirado ir Remigijus Bilinskas, ir Arūnas Sakalauskas, ir pirmųjų spektaklių kompozitorius Gintaras Sodeika.
Dar 1990 m., kalbėdamas apie pirmąjį savo spektaklį, užsiminėte, jog norint, kad spektaklis gyventų, su juo nuolat reikia dirbti. Tada tai galėjo nuskambėti kaip jaunatviškas maksimalizmas, tačiau iki šiol atsakingai laikotės šios taisyklės. Kam to reikia?
Viena yra dirbti, kita – repetuoti. Nekalbu apie tam tikrą prasidainavimą ar prasimankštinimą tiesiog prisimenant spektaklį. Spektaklis tikrą gyvenimą gyvena tik tada, kai yra kuriamas toliau. „Ten būti čia” atveju nebuvo jokios dramaturgijos ar aiškios logikos, todėl privalėjome repetuoti prieš kiekvieną spektaklį. Nebuvo įmanoma kiekvieną kartą tiesiog prisiminti tai, kas svarbiausia. Oberiu pastatymams tradicinės draminės taisyklės tiesiog negaliojo. Vienintelis būdas prisiminti – tik repeticijos, kiekvieną kartą pridedant dalį naujo turinio, palaikančio spektaklio formą. Tai nėra jau sukurtų dalykų prisiminimai – tai jų perkūrimai.
Būdamas antro kurso studentas pastatėte spektaklį tuometinio Akademinio dramos teatro scenoje. Šiandien, kai jau esate pasaulyje įvertintas režisierius, leidžiatės į tam tikrą pogrindį. Kodėl?
Pajutau, jog scena tapo labai hierarchiška vieta, į kurią tempiame tai, kas yra prasmingiausia ir aktualiausia. Noras scenoje matyti tik reikšmingus dalykus, stovėti ant prasmingų koturnų ir kalbėti apie tai, kas svarbu visiems, ją paverčia apskritai nebepatrauklia. Ką jau bekalbėti apie tokią medžiagą kaip Charmsas. Todėl kartu su prasivėrusia charmsiška ontologine bedugne pasislinkome kažkur po. Tokie žodžiai, kaip postdrama ar pasąmonė sufleruoja, jog turime eiti į erdvę, esančią po respektabilia erdve.
Norėjosi sukurti tam tikrą nepatogumo jausmą tiek aktoriams, tiek žiūrovams?
Sodindamas žiūrovą kažkur kitur matau ne tik bandymą nustebinti. Vieta, kurioje vyks spektaklis, privers jį galvoti, kodėl būtent čia, todėl jis norom nenorom pradės ieškoti prasmių. Niekas net nesusimąsto, jog egzistuoja tokia erdvė. Paprastai scena teatre suvokiama kaip galutinė instancija.
Beje, nepaisant to, jog teatre dirbu labai ilgai, tą erdvę atradau taip pat atsitiktinai. Pats nelabai įsivaizdavau, jog ji egzistuoja. Toks neatsitiktinis atsitiktinumas.
Jei jau prakalbome apie atsitiktinumus, tai Charmsas yra sakęs, jog jį domina tik beprasmiai gyvenimo atsitiktinumai. Kame slypi stebuklas, jog šie beprasmiai atsitiktinumai teatre tampa prasmingi ir netgi aktualūs?
Stebuklas slypi laisvėje žaisti prasmėmis kaip likimo kauliukais.
Pagrindinį Jelizavetos vaidmenį patikėjote jauniausios OKT kartos atstovei Gretai Petrovskytei, dar studentei. Beje, jūsų paties studentei. Jau pasitikite šiais aktoriais?
Žinoma. Kita vertus, aš niekada neužmiršiu vieno dalyko – juk pats pirmus spektaklius sukūriau dar būdamas studentas. Kai tampi profesionalu, gyvenimas neišvengiamai įkiša į tą baisią rutiną, kuomet tai tampa uždarbiu ir pinigais. Jauno maksimalizmo negalima praleisti.
Manau, šiandien susiklostė tokia situacija, kad jeigu jauni aktoriai kažko nesukuria dar bestudijuodami, jie nieko ir nesukurs. Todėl noriu, jog jie kurtų jau dabar. Po „Jelizavetos Bam” šių aktorių lauks daug kitų spektaklių, kurių aš nebetraktuoju kaip studentiškų. Tai bus naujas OKT kvėpavimas.
Beje, šie jauni aktoriai buvo svarbūs ir man sugrįžti prie Charmso. Juk bemokydamas juos norom nenorom vedu savo pramintais keliais. Oberiutai ir jų atsitiktinumas, racionalumas, juoko genezė – visa tai jiems reikalinga ir svarbu.
Prieš daugiau nei 20 metų sakėte, jog genialiausias režisierius – atsitiktinumas. Ar prabėgus tiek laiko vis dar sutinkate su šia jauno režisieriaus Oskaro Koršunovo mintimi?
Dabar matau, jog patirtis taip pat daug reiškia. Tiek gyvenimiška, tiek profesinė. Bet ta patirtis nereiškia nieko, jeigu esi aklas atsitiktinumui.
