Teatrų metai. Ar jie buvo?

Monika Meilutytė 2014 12 15 Menų faktūra
Taip galėjo atrodyti pastatai šiais metais. „Klemencov Group“ vizualizacija iš klemencov.com
Taip galėjo atrodyti pastatai šiais metais. „Klemencov Group“ vizualizacija iš klemencov.com

aA

2014-ieji - Teatrų metai - artėja prie finišo. Kaip jiems sekėsi šių metų varžybose greta kitų konkurentų - Donelaičio, Oršos mūšio, dainų šventės metų? Kokie rezultatai jau matomi? Kokių klaidų nepavyko išvengti? Savo nuomones sutiko išreikšti kultūros ministras Šarūnas Birutis, Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis, Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas, aktorius Ramutis Rimeikis, teatro kritikas, Lietuvos kultūros tarybos narys Vaidas Jauniškis bei teatrologai Andrius Jevsejevas, Audronė Girdzijauskaitė ir Šarūnė Trinkūnaitė.

Kaip vertinate 2014-uosius kaip Teatrų metus?

Šarūnas Birutis: Šiemet teatrai pristatė ypač daug premjerų, surengė nemažai edukacinių programų vaikams,  teatrų trupės dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose. Lietuvos teatro vardas skambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tad, mano manymu, Teatrų metai suteikė daug gražių emocijų visiems - ir teatro žmonėms, ir jo mylėtojams. Be to, kalbėjausi su teatrų vadovais, jie taip pat džiaugiasi teatrų rezultatais.

Martynas Budraitis: Galiu vertinti tik tai, kas susiję su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru, nes plačiau domėtis, deja, nepakanka laiko. Nacionaliniam dramos teatrui 2014-ieji buvo eiliniai darbo metai, ir tiek.

Šarūnė Trinkūnaitė: Tiesą pasakius, buvau visai pamiršusi, kad šie metai buvo Teatrų metai. O tai, ko gero, akivaizdus įrodymas, kad jie buvo visiškai neišskirtiniai - tokie, kokie būtų buvę, jei niekas jų nebūtų pavadinęs Teatrų metais.

Ramutis Rimeikis: Teatrų metus vertinu labai neigiamai, nes tai, kad jie buvo paskelbti Teatrų metais, nieko nepakeitė: teatrai kaip dirbo, taip ir dirba, leidžia premjeras, gastroliuoja ir t.t. Manau, jei valdžia paskelbė metus Teatrų metais, tai turėjo skirti atitinkamą finansavimą, sudaryti programą, kad galima būtų ką nors ypatingo per tuos metus padaryti. O to nebuvo. Pavyzdžiui, Teatro sąjunga teikė projektą, siūlė rengti susitikimus, kuriuose kiekvienas teatras žiūrovams būtų pristatytas kaip nors plačiau. Negavome tam projektui nei lito.

Vaidas Jauniškis: 2014-uosius, kaip ir visus kitus teatrų metus, vertinu kaip eilinius, kuriuose nebuvo nei daug pakilimų, nei didelių fiasko ar siurprizų. Galėčiau įvertinti tik estetinę šių metų teatro pusę: matau stiprų nevyriausybinių scenos menų organizacijų proveržį, apie kurį byloja pelnyti „Auksiniai scenos kryžiai". Tai, kad nevyriausybiniai teatrai kuria įdomiausią produkciją, buvo matoma ir anksčiau, šiemet tai dar sykį buvo patvirtinta. Pagaliau ir jų „nepasisekimai" dažnai būna įdomesni nei valstybinių teatrų sėkmės.

Andrius Jevsejevas: Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šie metai buvo paskelbti ne „teatro", o „teatrų" metais. Manau, toks pavadinimas leidžia suprasti, kad tai teatro kaip institucijos metai, o ne kaip kūrybinio veiksmo, kurio iš tikrųjų labiausiai ir trūksta. Tačiau juk aktoriai yra ne tik tie, kurie dirba teatruose, o teatro žmonės - ne tik tie, kurie turi etatą teatre. Juk yra daug laisvų menininkų, kurie ne ką prasčiau, o dažnai net ir daug geriau kuria.

O Teatrų metų niekaip nevertinu, nes nemanau, kad jie apskritai įvyko. 2014-ieji buvo tokie patys kaip ir kiti. Net peržiūrėjęs metų pradžioje paskelbtą Teatrų metų minėjimo priemonių planą iš 19 punktų atsimenu tik vieną, kuris buvo įgyvendintas dar iki metų pradžios - Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje buvo surengta visiškai neįdomi paroda apie Verdi operų pastatymus Lietuvoje. Tiesa, dar buvo sukurtas keistas Teatrų metų ženklas. Sunku suprasti, ar tai T raidė, ar plaktukas, ar kūjagalvis ryklys. Man asmeniškai gėda, kad jis toks, nes kai parodau jį užsienio teatralams, jie negali patikėti, kaip galima tokį sukurti Teatrų metų proga.

Apskritai metų pradžioje skelbtas priemonių planas nedžiugino. Į jį buvo įtraukti dalykai, kurie, mano manymu, nėra nei būtini, nei labai reikšmingi. Dalis jų organizuojami kiekvienais metais ir nėra kažkuo ypatingi (pavyzdžiui, edukacinės programos), kiti - sukurti stipriai vėluojant (tik dabar kuriami teatrą populiarinantys vaizdo klipai - gruodį, kai Teatrų metai jau baigiasi!). O įdomiausi projektai, galėję suteikti kažkokių naujų impulsų teatro gyvenimui, nebuvo net svarstyti. Apskritai tas priemonių planas atsirado „iš oro". Nesakau, kad slapčia, bet, manau, kad reikėjo pranešti visai teatro bendruomenei ir kviesti ją teikti pasiūlymus. O dabar tiesiog švaistoma energija, švaistomasi tuščiais pažadais, idėjomis ir bandoma sukurti iliuziją, kad vyksta kažkas ypatingo.

Kaip manote, ko buvo siekiama skelbiant šiuos metus Teatrų metais?

Šarūnas Birutis: 2013 m. Lietuvos Respublikos Seimas nusprendė 2014-uosius metus paskelbti Teatrų metais, o Vyriausybė nutarė tais metais visomis išgalėmis, tiek finansinėmis, tiek organizacinėmis priemonėmis, stiprinti teatrų veiklą, ugdyti kultūrinį sąmoningumą, akcentuojant Lietuvos teatro meninės kūrybos plėtrą, suteikiant galimybę visuomenei turiningai ir kūrybingai leisti laisvalaikį.

Andrius Jevsejevas: Manau, kad buvo siekiama tik politinių dividendų. Juk net ne iš teatralų bendruomenės kilo ši iniciatyva - tiesiog viena Seimo narė sugalvojo pasidaryti sau reklaminę akciją.

Ramutis Rimeikis: Manau, šie metai buvo paskelbti Teatrų metais todėl, kad buvo bandyta parodyti, jog kultūra yra remiama, jog jai skiriamas dėmesys. Tačiau faktas, kad OKT/Vilniaus miesto teatro patalpos buvo įrašytos į privatizuojamų pastatų sąrašą, atskleidžia visai kitokį požiūrį į kultūrą.

Vaidas Jauniškis: Manau, kad žmogus, paskelbęs šiuos metus Teatrų metais, Seimo narė Dalia Teišerskytė, vadovavosi humanistine intencija, apsiribojančia vien šūkiais, kurie man primena posakius kaip „alkstantį pavalgydink", „vargšą sušelpk", dešimt Dievo įsakymų ir pan. Gražu, bet pasakius reikėtų ką nors ir padaryti, bet metų iniciatorė šūkiu ir pasitenkino.

Kokią naudą, Jūsų nuomone, Lietuvos teatrui ir jo kūrėjams atnešė tai, kad 2014-ieji buvo paskelbti Teatrų metais?

Šarūnas Birutis: Teatrų metai skirti tam, kad būtų stiprinamas teatrų ir visuomenės bendradarbiavimas, atkreiptas dėmesį į teatrų sociokultūrinę misiją šiuolaikinėje visuomenėje. Teatras turėjo tapti akcentu kalbant apie kūrybiškumui palankios aplinkos formavimą.

Audronė Girdzijauskaitė: Manau, kad jokios naudos teatrui nebuvo, nebent kas nors paslapčia gavo kokį nors didelį pinigą. Apskirtai galima pastebėti, kad dėl įvairių priežasčių Lietuvos teatras, svarbiausi jo židiniai vis labiau gęsta.

Martynas Budraitis: Kadangi nebuvo atlikta jokių tyrimų, sunku vertinti. Apskritai, mano nuomone, jeigu metai skelbiami Teatrų metais, tai turėtų turėti tam tikrą prasmę, o ne apsiriboti logotipo lipdymu prie kiekvienos premjeros plakatų ir Teatrų metų reklama per radiją, kai metai jau baigiasi. Labiausiai teatrams reikėjo geresnio finansavimo, tačiau jis tikrai nepasikeitė, bent jau aš, kaip Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius, to nepajutau. Manau, kad apskritai bergždžia yra skelbti metus kokiais nors metais neįdedant į tai darbo ir neskiriant tam lėšų. Kaip puikiai lenkai paminėjo Chopino  metus, atkreipė pasaulio dėmesį į savo kultūrą! O Lietuvoje buvo bandoma išsisukti maždaug taip: „Teatrų metai! Tai prašom, teatrai, darykite ką nors!". O kodėl, pavyzdžiui, pati Kultūros ministerija negalėjo supirkti dalies bilietų, kurie nebuvo parduoti, ir išdalinti tam tikroms socialinėms grupėms?  

Vaidas Jauniškis: Nesu tikras, ar būtent per Teatrų metus buvo nuspręsta rengti valstybinių teatrų reformą. Manau, kad ne - tiesiog taip sutapo. Tad jeigu teatro reforma būtų buvusi įgyvendinta ar bent jau būtų priimti tam tikri nutarimai, galbūt teatro kūrėjai būtų gavę naudos. Bet apskritai, mano nuomone, per Teatrų metus daugiau naudos turėjo gauti ne teatro kūrėjai, o visuomenė, sužinodama apie teatrą daugiau, apsilankydama jame ir kitaip lavėdama. Todėl ir kalbėdami apie teatro reformą turėtume pirmiausia atkreipti dėmesį į tai, ką iš viso to gautų visuomenė, o po to žiūrėti, kas naudinga teatro kūrėjams. O dabar piktai ginčijamasi ir teatro reforma stringa ne dėl dviejų su puse milijonų (ar kiek ten mūsų liko?), bet dėl šimto aktorių. Apskritai mūsų kultūra, sakyčiau, yra orientuota į menininko egocentrizmą: daugiau rūpinamasi kūrėjais, bet visuomenė paliekama nuošalyje. Todėl dabar Kultūros taryba ir jos ekspertai bando atsigręžti į visuomenę ir žiūrėti labiau į tai, ką gautų visuomenė iš tam tikrų idėjų, siūlymų. Manau, tai labai svarbus klausimas.

O per šiuos metus kai kurie teatro kūrėjai tikriausiai gavo naudos galėdami pasigarsinti, įrašydami savo vardą į keletą teatrinių LRT laidų ar spektaklių plakatuose primindami, kad šie metai - Teatrų.  Juk ir pats priemonių planas buvo sukurptas po kokių trijų posėdžių Kultūros ministerijoje, ir išeities taškas kiekvienam pakviestam teatro atstovui buvo „ką galima padaryti, kad mano įstaigai tai būtų naudinga"? Bendra strategija ar planu net nekvepėjo, nes ne ministerijos darbuotojai turi tai rengti.

Kas, Jūsų nuomone, neeilinio buvo padaryta šiemet teatro labui?

Šarūnė Trinkūnaitė: Tikriausiai nieko. Bent jau aš nepastebėjau. Manyčiau, kad jeigu kas nors neeilinio ir reikšmingo šiemet teatre ir nutiko, tai tik dėl to, kad tiesiog nutiko, o ne dėl to, jog kažkas kažką Teatrų metais mėgino daryti ar darė teatro labui.

Andrius Jevsejevas: Klaipėdos dramos teatras dar nebaigtas rekonstruoti, Panevėžio teatras kaip sukosi, taip ir tebesisuka vienoje vietoje, Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisos nepriimtos... Teatrų metai pasižymėjo tuo, kad ten, kur buvo blogai, vis dar liko blogai arba pasidarė dar blogiau, ten, kur nebuvo galima vaidinti, vis dar neįmanoma vaidinti.

Ramutis Rimeikis: Sakyčiau, ypatingas buvo bandymas labai greitai pakeisti Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą tam, kad teatrus galima būtų paversti viešosiomis įstaigomis, kuriose žmonės dirbtų sudarę laikinąsias sutartis. Sakyčiau, labai abejotinas bandymas. Galbūt valstybei iš tikrųjų per sunku tiek teatrų išlaikyti, gal reikėtų jų skaičių mažinti, paversti juos viešosiomis įstaigomis, o paskui, jei jos neišsilaiko - privatizuoti? Galima kurti tokias sąmokslo teorijas, kodėl gi ne? Laimei, mūsų visų, aktorių ir teatralų, iniciatyva, tas procesas buvo sustabdytas ir pradėta diskutuoti apie pataisas, kaip kad ir turėjo būti, o ne viską labai greitai pakeisti nieko niekam nesakant.

Vaidas Jauniškis: Prisimena du neeiliniai prasti aktorių benefisai Seimo konferencijų salėje ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dėl tos pačios teatro reformos. Suprantu jų nerimą, tačiau vis dėlto norėtųsi ir racionalumo.

Dar vienas neeilinis dalykas buvo šokas, kurį patyrė kai kurie teatrai, negavę iš Kultūros tarybos jokio finansavimo ar gavę jį tik vienam spektakliui. Tokie ekspertų sprendimai galbūt kai kuriems teatrų vadovams padės suvokti, kad bet koks projektas, sugalvotas ir parašytas per vieną dieną, bet visiškai niekuo nepagrįstas, nebūtinai gali būti inertiškai finansuojamas vien dėl to, kad to prašo iškili miesto įstaiga. Gal tai bus į naudą.

Ar teatrai išplėtė savo žiūrovų ratą ir sudomino nesilankiusius jame žmones?

Šarūnas Birutis: Manau, kad dėmesys teatrui padėjo. Apie teatrą pradėta plačiau kalbėti ikimokyklinio ugdymo įstaigose, mokyklose, neformalaus ugdymo įstaigose visoje Lietuvoje. Teatrai su dideliu džiaugsmu ir dideliu darbu prisidėjo prie to, kad teatro vardas skambėtų tiek žiniasklaidoje, tiek visuomenės lūpose. Visi suvokiame, kad metų paskyrimas kuriai nors kultūros sričiai padidina dėmesį, ypač tų, kurie rūpinasi, kad augtų kartos, suvokiančios meno ir kultūros vertę.

Martynas Budraitis: Nemanau, kad žmonės turėtų pradėti plūsti dėl to, kad šie metai buvo taip pavadinti. Jeigu mūsų teatro lankomumas didėja, tai tik dėl mūsų nuolatinio darbo, dėl to, kad leidžiame naujas premjeras, siunčiame pranešimus spaudai, reklamuojame spektaklius. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pripratino savo žiūrovus pirkti bilietus anksčiau - visą vasarą galima nusipirkti bilietų už žemesnes kainas ateinančiam sezonui, o teatrui tai leidžia greičiau gauti pajamų. Per kelerius metus žmonės įprato ir dabar naudojasi tuo. Šiemet vasarą buvo nupirkta beveik 40% daugiau bilietų nei pernai.

Audronė Girdzijauskaitė: Manau, tikrai ne. Žmonės kaip ėjo į teatrą, taip ir tebeeina. Į tuos spektaklius, kurie geriau reklamuojami, turbūt susirenka daugiau publikos. Apskritai labai svarbu, kad teatras palaikytų artimą ryšį su savo žiūrovais. Pavyzdžiui, publika Šiauliuose labai mylėjo savo teatrą ir net jeigu negalėjo ko nors suprasti, sugebėdavo jam atleisti. Apskritai, manau, kad teatro funkcija yra bendrauti su visuomene. Todėl pirmiausia visuomenė ir turėjo pajusti, kad minimi Teatrų metai. O pačiame teatre teatro šventės turbūt nepadarysi, todėl reikėjo teatrą „išnešti į gatves". Iš tiesų pasigedau iš Teatrų meto minėjimo organizatorių fantazijos, kokių nors įspūdingų akcijų, kurios parodytų Lietuvos gyventojams, kokį teatrą jie turi.

Andrius Jevsejevas: Ar išsiplėtė teatro žiūrovų ratas - tam reikėtų tyrimų. Tie teatrai, kurie iki tol įdomiai gyveno, gyvena įdomiai iki šiol (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Rusų dramos teatras), o tie, kurie gyveno nykiai ir nuobodžiai, pilkai ir pasislėpę, vildamiesi, kad niekas jų neužkabins ir niekas nematys, kas pas juos vyksta, lygiai taip pat užsitvėrę ir gyvena (Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos teatrai), nes daugeliu atvejų jie siūlo tik prastos kokybės produktus. Todėl labai abejoju, kad kažkas ypatingo buvo nuveikta sklaidos, žiūrovų kvietimo į teatrą srityje.

Ar pasikeitė per šiuos metus politikų požiūris į teatrą? Ar galėtų teatras ateityje tikėtis didesnio valdančiųjų dėmesio? 

Šarūnas Birutis: Teatrui, kaip ir kitoms kultūros sritims, labai reikalingas dėmesys. Tai, kad LR Seimas ir Vyriausybė ėmė svarstyti Teatrų metų programą, ėmė kalbėti apie teatro reikšmę visuomenei, ieškojo lėšų teatrui, rodo, kad įvyko labai svarbus poslinkis. Džiaugiuosi, kad vis daugiau politikų ėmė kalbėti apie kultūrą kaip svarbų elementą, turintį įtakos visuomenės ir valstybės raidai. 2014 m. Kultūros ministerija ir Kultūros taryba skyrė daug dėmesio, todėl šiemet teatro programoms ir sklaidai skyrė per 5 mln. litų. 

Ramutis Rimeikis: Politikams, man atrodo, vienodai rodo. Jie pakėlė rankas balsuodami už tai, kad šie metai būtų paskelbti Teatrų metais, ir viskas tuo baigėsi. Išvis labai mažai politikų vaikšto į premjeras ir domisi teatru - vos vienas kitas. Galbūt jiems labiau patinka kokie nors šou, o teatras jiems per sudėtingas? Juk teatre vis dėlto reikia  susikaupti, mąstyti. Beje, anksčiau, po Nepriklausomybės atgavimo, politikų dėmesys teatrui buvo kur kas didesnis. Žinoma, tai dar priklauso ir nuo kiekvieno žmogaus išprusimo.

Vaidas Jauniškis: Spėju, kad politikai geriau nei visuomenė žino, kad šiemet - Teatrų metai. Juk jie patys už tai balsavo. Dabar kai kurie jų naudojasi teatro reforma kaip proga pasireklamuoti. Politikai teatre lankosi ne dėl Teatrų metų ar įdomių teatrinių įvykių, o dėl įvairėjančių savireklamos technologijų. Pavyzdžiui, pasibaigus Jono Jurašo „Barborai" Vilniuje, į sceną iškilmingai buvo įnešta gėlių puokštė nuo - pranešta per garsiakalbius - Seimo pirmininkės. Tačiau net ir toks politikų dėmesys teatrui, kai dar ne rinkimai, vis dėlto yra pozityvus.

Audronė Girdzijauskaitė: Mane piktina tai, kad Teatrų metai pavirto valdžios bandymu valstybinius teatrus paversti viešosiomis įstaigomis. Bijau, kad lietuvių teatras pasidarys kaip amerikiečių: skirtingi aktoriai trumpam susibėgs sukurti spektaklių. Turbūt kokie 15-20 puikių aktorių bus užimti visokiuose spektakliuose, o armijai kitų, kurie nekuria pagrindinių vaidmenų, bet yra reikalingi teatrui kaip duona kasdieninė, turbūt teks elgetauti. Nesakau, kad gerai, kai aktoriai sėdi ir nieko neveikia, sutinku, kad aktoriai turėtų gauti algą už tai, kad dirba, o ne už tai, kad tiesiog egzistuoja. Tačiau tuo turėtų pasirūpinti teatro vadovybė - reikia užimti aktorius, galvoti apie repertuarą, kuris leistų visiems aktoriams vaidinti, ir pan.

2014-ieji taip pat buvo paskelbti Kristijono Donelaičio, vaikų sveikatos, dainų šventės ir Oršos mūšio metais. Jeigu reikėtų įvertinti, kurios iš šių temų buvo paminėtos ryškiausiai ir įdomiausiai, kelintoje vietoje įrašytumėte Teatrų metų paminėjimą?

Martynas Budraitis: Didelė konkurencija. Turėčiau pasakyti, kieno rinkodara geresnė? Man asmeniškai visi metai asocijuojasi su teatru. Tačiau turbūt esu per daug užsidaręs šioje teatrinėje šeimynėlėje, nelabai žiūriu televizijos. Mačiau plakatų, skelbiančių apie Kristijono Donelaičio metus, o tokių, kurie reklamuotų Teatrų metus, išvysti neteko.

Šarūnas Birutis: Visos paminėtos temos sužibo ryškiai. Reikšmingos Lietuvos istorijai datos, asmenys bei jų kūryba atsispindėjo visose kultūros sferose, tarp jų ir teatre, todėl išskirti, kuri labiausiai sužibėjo, nenorėčiau, nes visa tai susivienijo į turiningus ir kultūros turtingus metus.

Ramutis Rimeikis: Paskutinėje vietoje. Juk matyti, kad buvo paminėti Donelaičio metai: afišos, reklamos, skaitymai, renginiai, iškilmingi minėjimai ir t.t. O Teatrų metams paminėti buvo sukurtas ženklas, bet nieko daugiau.

Vaidas Jauniškis: Ne paskutinėje, nes to, jog šie metai buvo vaikų sveikatos metai, net negirdėjau. Dainų šventę rašyčiau pirmoje vietoje, nes, atrodo, keleto dienų renginys „suvalgo" daugiau nei visas Lietuvos teatrui skiriamas metinis programinis finansavimas. Antroje vietoje būtų, mano galva, pavykęs Kristijono Donelaičio metų minėjimas įvairiais, taip pat ir nestandartiniais būdais. Trečioje liktų Oršos mūšio minėjimas - juk buvo atvežti paveikslai, mūšio metinės pažymėtos karių rikiuote ir iškilmėmis Katedros aikštėje, į kurias labai norėjo įsiterpti „Rimini Protokoll" akcija „Remote Vilnius", bet jau negalėjo.

Audronė Girdzijauskaitė: Donelaičio metai tikrai buvo paminėti. Mačiau, kaip kultūros ministras visai neblogai skaitė „Metus" (būtų gerai, jeigu ir kitką taip gerai darytų). Tačiau, mano nuomone, ši tema buvo pažymėta šiek tiek banaliai. Manau, būtų buvę prasmingiau, jeigu, pavyzdžiui, visiems norintiems būtų suorganizuotos nemokamos ekskursijos į vietas, bylojančias apie Donelaitį. O dabar iš esmės visi tiesiog skaito jo „Metus". O Teatrų metų minėjimui skirtuose renginiuose nedalyvavau ir netgi apie tokius negirdėjau.

Andrius Jevsejevas: Man sunku vertinti, nes teatru domiuosi labiau nei Oršos mūšiu ar vaikų sveikata, nors ji ir svarbi. Bet Donelaičio metams skirtų plakatų autobusų stotelėse ir kitur esu matęs nemažai, o teatrą populiarinantys televizijos klipai dar nesukurti, nors metai jau baigiasi.

Šarūnė Trinkūnaitė: Nesu tikra, ar išvis galima kalbėti apie Teatrų metų paminėjimą. Tačiau atrodo, kad, pavyzdžiui, Oršos mūšio metai buvo paminėti gerokai įdomiau, efektingiau ir konceptualiau, negu Teatrų metai: vyko tarptautinės konferencijos, įvairūs nemokami teminiai renginiai ir t.t.. Taigi Oršos mūšis svarbiau ir aktualiau už teatrą? Kita vertus, atrodo suprantama, kaip reikia ar galima minėti Donelaičio ar Oršos mūšio metus, bet nelabai aišku, kaip turėtų būti pažymėti Teatrų metai. Todėl pirmiausia, manau, reikėjo sugalvoti prasmingą tokio paminėjimo koncepciją, o paskui ją išplėtoti ir įgyvendinti. Dabar gi susidaro toks įspūdis, kad kažkas sugalvojo paminėti Teatrų metus, o paskui ėmė ir užmiršo apie juos.

Kaip manote, ko trūko, kad Teatrų metai būtų dar įdomesni, ryškesni, įspūdingesni? O jeigu dar kartą kurie nors metai būtų paskelbti Teatrų metais, kas, Jūsų nuomone, turėtų būti daroma kitaip?

Šarūnas Birutis: Teatrų metai buvo įdomūs ir ryškūs kiekviename Lietuvos teatre ir mieste atskirai. Galbūt galėjo vykti vienas ar keli didesni teatrui skirti renginiai, kuriuose būtų dalyvavę visi Lietuvos teatrai ir būtų parodoma ne tik tai, ką Lietuva turi geriausia, bet ir koks teatras laukia mūsų ateityje.

O kalbant apie ateitį - pirmiausia lėšos ir planai turėtų būti rengiami pakankamai anksti, kad užtektų laiko tinkamai pasiruošti. Manyčiau, kad prie metų programos turėtų susėsti visų Lietuvos teatrų atstovai, kad kiekvienas galėtų save parodyti ir būti naudingas savo šaliai.

Šarūnė Trinkūnaitė: Manyčiau, kad jiems trūko pačios esmės - apgalvotos įdomių, ryškių, įspūdingų Teatrų metų įvykių programos. Mano nuomone, turėtų būti intensyvesnis teatro/teatrų ir Teatrų metus skelbiančių politikos žmonių bendradarbiavimas, dialogas, solidarumas, vienoks ar kitoks abipusis suinteresuotumas - tai, iš ko gali gimti kažkas naujo, įdomaus ir abipusiai naudingo (to šiemet kaip tik ir nebuvo arba tai buvo labai nepastebima).

Andrius Jevsejevas: Manau, trūko ne tiek pinigų, kiek idėjos ir jos plano. Galėjo būti paskelbtas atviras konkursas pasiūlymams. O kai kokia nors ministerijos komisija, susėdusi už uždarų durų nusprendžia, kad į programą reikia įtraukti vieną, kitą ar trečią, tai ir išeina tokia mišrainė, kokia šiemet ir buvo Teatrų metų minėjimo priemonių planas.

Audronė Girdzijauskaitė: Man visada norisi, kad visokie minėjimai pirmiausia būtų susiję su tai sričiai nusipelniusių žmonių pagerbimu. Kodėl neįvertinus teatralų darbų ne tik „Auksiniais scenos kryžiais", Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis, bet ir, pavyzdžiui, juos plačiau pristatant visuomenei, supažindinant su jais? Antra, kadangi teatras priklauso skirtingiems visuomenės sluoksniams, todėl, manau, kad minint Teatrų metus galima buvo, pavyzdžiui, gatvės teatro renginiais apjungti tuos sluoksnius. Tarkime, galima būtų papasakoti visą teatro istoriją parodant atskiras scenas iš skirtingais laikotarpiais parašytų skirtingų žanrų kūrinių. Manau, visuomenei tai galėtų būti atradimas.

Vaidas Jauniškis: Teatrų metai galėjo būti kaip koks nors festivalis, besitęsiantis visus metus. Tam turėtų būti samdomi žmonės, kurie galėtų viską organizuoti, nes pati Kultūros ministerija negali to padaryti ne tik dėl žmogiškųjų išteklių stokos, bet dėl to, kad pagal nuostatus jai tai nepriklauso.

Vis dėlto manau, kad kitą kartą žmogus, Seime paskelbęs kitus metus Šeimos ar kokiais nors kitais metais, apsišarvuotų atsakomybe, kantrybe ir parūpintų tų metų minėjimui biudžetą - iš kur nori. Tegul jis būna tuo lobistu, nes iškelti vėliavą ir penkias minutes ja pamojuoti gali kiekvienas. Ta pati Dalia Teišerskytė 2016-uosius siūlo skelbti bibliotekų metais. Kas bus iš šitos iniciatyvos? Ar jos rūpesčiu bus pastatyta dešimt naujų bibliotekų ar senos pagerins sąlygas skaitytojams ir darbuotojams? Ar -realiau - atvažiuos Billas Gatesas ir išgelbės mus savo bibliotekų fondu? Neturime mechanizmo, pagal kurį viskas būtų organizuojama ir įgyvendinama.

Martynas Budraitis: Visų pirma tam reikėtų skirti biudžetą. Jeigu pasirenkama viena iš kultūros sričių kaip prioritetinių, tai tikrai reikėtų didinti finansavimą. Pavyzdžiui, teatro festivalio „Sirenos" biudžetas šiemet nesiskyrė nuo pernai metų. Jei, tarkime, kitų Teatrų metų proga finansavimas būtų padidintas bent jau dvigubai, būtų galima atvežti daugiau spektaklių. Tačiau net ir tuomet jis bus mažiausią finansavimą gaunantis tarptautinis festivalis Europoje. Arba, pavyzdžiui, jeigu būtų padidintas teatrų finansavimas, galima būtų pigiau parduoti bilietus, kad į teatrą ateitų daugiau žmonių.

Ramutis Rimeikis: Manau, kad žmonės, kurie dirba kultūros politikos srityje, visų pirma turėtų mylėti teatrą ir kultūrą. Nes dabar situacija apgailėtina, finansavimas tik mažinamas ir nieko gero nedaroma. Esu dirbęs ministerijoje, pažinojau žmonių, kurie iš tikrųjų mylėjo kultūrą. Pavyzdžiui, šviesios atminties Dainius Trinkūnas, mano požiūriu, buvo ministrų ministras. Jis kiekvieną sunkiausią problemą išdiskutuodavo, nedarydavo drastiškų sprendimų, tai buvo žmogus iš meno pasaulio, suvokiantis menininko dalią, mylėjęs visas kultūros sritis. Manau, be jautrumo ir atidos požiūris į kultūrą bus dalykiškas. Kultūra gi visada paskutinėje vietoje, ypač dabar, kai pirmoje vietoje atsidūrė krašto apsauga. Bijau, kad ateis toks laikas, kai valstybė pasakys, kad nebegali išlaikyti biudžetinių teatrų, ir man gaila jaunų žmonių, kurie išeina vos ne į gatvę. Reikėtų kurti programas, remti juos. Manau, teatro kūrėjai galėtų sukurti ir edukacinių programų, padedančių visuomenei suvokti spektaklius.

Kokie Teatrų metų renginiai ar įvykiai Jums labiausiai įsiminė?

Šarūnas Birutis: Teatrų premjeros, festivaliai, edukacinės programos vaikams - visa tai iš tiesų nepaliko abejingų. Nacionalinio Kauno dramos teatro - festivalis „Nerk į teatrą", Menų spaustuvės - Tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks teatras vaikams´14" arba spektakliai vaikams ir jaunimui „Po pamokų!". Galėčiau išskirti ir „Stalo teatrą", kuris Teatrų metus bei savo dešimtmečio jubiliejų paminėjo profesionaliai ir skyrė juos teatro sklaidai ir specialiai parengtai edukacijai Lietuvos regionuose. Lietuvos muzikos ir teatro akademija kartu su VšĮ „Tarptautinė intensyvi teatro tyrimų ir praktikumų stovykla Anykščiuose" liepą organizavo stovyklą vaikams, o gruodį mus džiugins tarptautinis vaikų teatrų festivalis „Cool / Jėga" Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Taip pat ypač džiaugiuosi, kad teatrai dirbo su neįgaliaisiais, socialinių poreikių turinčiomis šeimomis, kaip antai teatras „Cezario grupė" - su regionų globos ir įkalinimo įstaigomis. Labai džiaugiuosi visų Lietuvos teatrų premjeromis. Su nekantrumu laukiu  Juozo Javaičio filmo „Lietuvos teatro kūrėjų portretai", kuriame išvysime  režisieriaus  Eimunto Nekrošiaus portretą.

Andrius Jevsejevas: Nepasakyčiau, kad šie metai būtų buvę kažkuo ypatingi. Man įsiminė, kad Klaipėdoje pradėjo visai įdomiai krutėti jaunimas (Klaipėdos jaunimo teatras, „Apeirono" teatras, „Žuvies akis", jau atsidaro Kultūros fabrikas). Man kol kas ten yra daug šviesiau ir įdomiau nei Vilniuje ar Kaune. Įdomus Artūro Areimos teatras, kuris, nors registruotas Vilniuje, bet rodo spektaklius daugiau Kaune. Keista, kad šiame mieste iš esmės nėra nevyriausybinių teatrų, nors vaidybos aikštelių tikrai daug.

Martynas Budraitis: Man didžiausią įspūdį tikriausiai paliko į vaidybos ir režisūros studijas šiemet stojantis jaunimas, jų entuziazmas ir noras kurti. Kai prisimeni save jauną ir palygini save su jais, tai pamatai, kad jie visiškai kitokie - laisvesni, paprasčiau bendraujantys su vyresniojo amžiaus garbiais žmonėmis. Tokia patirtis gerai nuteikia. Labai tikiuosi, kad jie tokie išliks, kai baigs mokyklas ir kai pradės dirbti.

Vaidas Jauniškis: Šiemet „Sirenos" užsienio programos dėka šoktelėjo aukštyn. Buvo parodyti spektakliai, kurie įdomiau bendrauja su žiūrovais. Festivaliu kaip švente ir netradiciniu įvykiu užkrėtė kultūros maratonas „Kablyje". Taip pat sudomino „Apeirono" teatras, jo kūrėjų požiūris.

Audronė Girdzijauskaitė: Pirmiausia, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Gintaras Varną dar kartą įrodė, jog jis yra puikus operos režisierius, žmogus su didžiule fantazija, o savo sumanymus įgyvendina visada preciziškai. Varnas moko operą būti kitokia negu, kad mes esame įpratę ją matyti, bando ją išvesti iš pusiausvyros ir suteikia viltį, kad ji gali tapti moderni. Tai liudija ir „Kornetas", ir „Juditos triumfas". Todėl, jei būčiau operos teatro vadovė, Varną visą laiką laikyčiau greta, nes operų režisierių taip reta. Antra, norėčiau paminėti „Sirenas", kuriose šiemet pamačiau savaip genialų spektaklį - Ivo van Hove´s „The Fountainhead". Manau, labai svarbus įvykis buvo Jono Vaitkaus „Karalius Lyras", kuriame režisierius atsisakė pseudo-istorinio ar buitinio spektaklio intencijų. Didžiausią nuostabą sukėlė Vytautas Anužis, kurio tokio dar nebuvau mačiusi, nes jis jau buvo apaugęs pusiau groteskine kauke. Įsiminė ir Eimunto Nekrošiaus „Jobo knyga". Šis spektaklis pastarųjų Nekrošiaus pastatymų fone atrodė kaip žingsnis į priekį, buvo mažiau apnašų, keistų dėlionių, prie kurių jis pastaruoju metu buvo labai prisirišęs. Labai įdomus buvo Gabrielės Tuminaitės režisuoto spektaklio „Dėdės ir dėdienės" vystymasis. Iš pradžių spektaklis buvo kreivas, šlubas, jame bandyta viską pasakoti Regimanto Adomaičio personažo lūpomis, bet tai sukūrė tik nereikalingą santykį su pasakojama istorija. Dabar šis pasakotojo vaidmuo patikėtas Arvydui Dapšiui ir sugalvota taip, kad jis su neva kaimiečiais stato spektaklį apie Mykoliuką ir Severiutę. Manau, kad spektaklyje Severiutę vaidinanti Agnė Šataitė šiemet turėtų gauti „Auksinį scenos kryžių" už geriausią moters vaidmenį, nes sukurti tokį gyvą, linksmą liaudišką personažą šiandien, kai visi sulindę į kompiuterius ir internetus, be galo sunku.

Kaip, Jūsų nuomone, pasikeis Lietuvos teatro situacija po Teatrų metų?

Šarūnas Birutis: Ne metai ar jų pavadinimas nulemia ateitį. Ateitį kuria žmonės, tad aš labai tikiu, kad teatro laukia darbingi metai, kurių rezultatai džiugins ne tik žiūrovus, bet ir pačius teatro žmones.

Ramutis Rimeikis: Jei bus priimtos Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisos, tai situacija pasikeis. Bet nemanau, kad bus kažkokių kitų pokyčių. Norėtųsi, kad, pavyzdžiui, nebebūtų daugiau priešinami valstybiniai ir nevalstybiniai teatrai. Norėtųsi, kad jauni žmonės turėtų duonos kąsnį. Dabar teatras atsidūrė kultūrinėje paraštėje, o aktorių profesija nuvertėjo, nes dabar serialuose jau gali vaidinti bet kas iš gatvės. Pastaruoju metu ruošiama labai daug aktorių (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose), tačiau negalvojama, ką tie jauni žmonės veiks paskui. Manau, kadangi Lietuva - maža šalis, tokie dalykai turėtų būti koordinuojami.

Andrius Jevsejevas: Labai abejoju, ar kas nors keisis po Teatrų metų. Juk mūsų teatrai iš esmės yra bebrų užtvankos. Repertuarai tie patys, vadovai sėdi viename teatre keturias ar net penkias kadencijas (juk tai penktadalis arba ketvirtadalis amžiaus!). Ką naujo teatrui gali pasiūlyti žmogus, vadovaujantis teatrui beveik ketvirtį amžiaus?!! Man labai norėtųsi, kad būtų priimtos Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisos. Manau, tai būtų naudinga visiems, net ir tiems, kurie dabar turi etatus ir bijo juos prarasti. Apskritai mūsų teatrai dabar gyvena kaip atskiros respublikos, kuriose net vanduo neprateka. Žinoma, ne visi teatrai, bet dauguma jų. Tad kol Kultūros ministerijai neprireiks, kad kažkas pasikeistų, arba kol aktorių trupė pati nesukils, norėdama tapti šiuolaikiška ir įdomi, tol nepadės jokie Teatrų metai. Juk natūralu, kad niekas nenori statyti savęs į pavojų. Tačiau, mano nuomone, pavojus tiesiog yra kūrybos kasdienybė.

Vaidas Jauniškis: Labai tikiuosi, kad po kurio laiko situacija pasikeis stipriai ir vėl tapsime teatro šalimi, nes, pavyzdžiui, 2015-aisiais gims genialus režisierius, kuris buvo „pradėtas" Teatrų metais.

Apklausė Monika Meilutytė

Komentarai